|
1794 m. sukilimas Lietuvoje
XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublikoje vyko svarbūs politiniai ir visuomeniniai pokyčiai. Ketverių metų seimo metu (1788 – 1792) priimti įstatymai ir 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucija turėjo reformuoti valstybės gyvenimą. Konstitucija numatė sustiprinti karaliaus galią, sudarė naujus centro valdžios organus – komisijas, praplėtė miestiečių teises. Po seimo sprendimų pradėta didinti kariuomenę. Tai kėlė nerimą Rusijai, kuriai daug palankesnis buvo silpnas kaimynas, todėl ji ėmė aktyviai remti reformų priešininkus susibūrusius po Targovicos konfederacijos vėliava. Nepajėgdama sustabdyti reformų taikiomis priemonėmis Jakaterina II įsakė Rusijos kariuomenei įžengti į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. 1792 m. gegužę prasidėjo karas tarp Rusijos ir Respublikos. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės priešinosi skaitlingesnei Rusijos kariuomenei, tačiau po dviejų mėnesių karalius Stanislovas Augustas prisijungė prie Targovicos konfederacijos ir įsakė kariuomenei sudėti ginklus. Reformos buvo sustabdytos, šalyje liko Rusijos kariuomenė. Tai kėlė nepasitenkinimą visuomenėje. Dar labiau šis jausmas sustiprėjo po 1793 m. įvykusio II – jo valstybės padalijimo ir prasidėjusio kariuomenės mažinimo. Visoje šalyje organizuotai ir stichiškai būrėsi sukilimą ruošiančios organizacijos.
Sukilimas prasidėjo Lenkijoje 1794 m. kovo viduryje Antonio Madalinsko dalinio maištu prie Ostrolenkos. Netrukus, iš emigracijos sugrįžo T. Kosciuška ir kovo 24 d. Krokuvoje paskelbė sukilimo aktą. Lietuvoje sukilimas taip pat prasidėjo kariškių maištu, kai Šiauliuose balandžio 16 d. apie prisidėjimą prie sukilimo paskelbė I – oji Tautinės Kavalerijos brigada.
Sukilėlių kariuomenė buvo padalinta į tris vadinamuosius korpusus, kuriuos sukilimo pradžioje sudarė apie 12 tūkstančių karių. Jiems vadovavo Jokūbas Jasinskis, Kazimieras Sapiega, Antanas Chlevinskis. Atskirą dalinį – Vilniaus Tautinę gvardiją organizavo Vilniaus miestiečiai. Jį sudarė iki 2.000 žmonių. Be to, visuose pavietuose buvo kuriama milicija, prižiūrėjusi tvarką, o netrukus pradėta imti rekrūtus. Buvo numatyta, kad kiemai davę rekrūtus bus atleidžiami nuo baudžiavos. Ginkluotose kovose LDK galėjo dalyvauti iki 60.000 reguliarios kariuomenės ir sukilėlių.
Nepraėjus ir mėnesiui nuo sukilimo pradžios Rusijos kariuomenė buvo išstumta beveik iš visos LDK teritorijos likusios po II – jo padalijimo, užimtas Liepojos uostas. Tačiau netrukus rusai pritraukę naujų jėgų perėjo į puolimą ir ėmė spausti sukilėlius. Sukilėlių kariuomenei trūko organizuotumo ir net pasitikėjimo savo jėgomis, ypač po to, kai po keleto nevisai sėkmingų kautynių ir apkaltinus radikalizmu ir iš dalies separatizmu iš vyriausiojo vado pareigų atleistas J. Jasinskis, kuris buvo įgijęs didelį pasitikėjimą ir pagarbą Lietuvoje. Vietoje jo iš Lenkijos atsiųstas Mykolas Vielhorskis nenorėjo eiti šių pareigų teisindamasis, kad: „nepažįstu šio krašto ir šio krašto žmonių“. Jo netinkamas vadovavimas dar labiau sunkino padėtį ir birželio pabaigoje Rusijos kariuomenė galutinai perėmė iniciatyvą. Liepos viduryje priešas visiškai priartėjo prie Vilniaus – svarbiausio Lietuvos politinio ir pramoninio centro. Nors liepos 19 – 20 dienomis Vilnius buvo didvyriškai apgintas, tačiau po trijų savaičių, pritraukus daugiau jėgų, rusams pavyko užimti LDK sostinę. Praradus Vilnių sukilimo pabaiga Lietuvoje buvo nulemta – iki spalio vidurio Rusijos ir Prūsijos kariuomenės užėmė visą LDK teritoriją. Lietuvos kariuomenė kartu su kitais sukilėliais ėmė trauktis į Lenkiją. Dauguma Lietuvos sukilėlių žuvo 1794 m. lapkričio 4 d. gindami Varšuvą jos priemiestyje - Pragoje.
Sukilimo pasekmės buvo tragiškos – 1795 m. kaimyninės valstybės Austrija, Prūsija, Rusija pasidalijo Lenkijos – Lietuvos valstybę. Iš politinio valstybių žemėlapio dingo Abiejų Tautų Respublika, o kartu ir LDK.
Vilnius sukilimo metu
Jau 1793 m. pradžioje Vilniuje ėmė burtis slaptosios organizacijos, kuriose būrėsi nepatenkintieji Targovicos konfederatų nuostatomis ir Rusijos kariuomenės buvimu Abiejų Tautų Respublikoje. Nors sukilimo pradžia LDK paskelbta Šiauliuose 1794 m. balandžio 16 d., tačiau politiniu sukilimo centru išliko Vilnius.
Pirmieji ginkluoti susirėmimai Lietuvoje įvyko, kai, naktį iš balandžio 22 į 23 dieną, prasidėjo sukilimas Vilniuje. Pulkininko J. Jasinskio suorganizuoti Lietuvos kariuomenės karininkai, kareiviai, Vilniuje gyvenantys bajorai ir miestiečiai pasigirdus sutartam signalui – patrankos šūviui ir skambant bažnyčių varpams užpuolė rusų kariuomenės sargybas ir suėmė kareivinėse ir privačiuose namuose bemiegančius kareivius ir karininkus. Per kelias valandas nukautos kelios dešimtys rusų ir paimta į nelaisvę beveik pusė (1013 žmonių) Vilniuje buvusios Rusijos kariuomenės įgulos tarp jų ir įgulos vadas generolas Nikolajus Arsenjevas. Dauguma belaisvių pradžioje buvo laikomi Šv. Kazimiero bažnyčioje. Po kelių dienų jie išskirstyti po įvairias bažnyčias ir vienuolynus - rusų eiliniai kareiviai buvo laikomi Bernardinų, Dominikonų vienuolynuose, Visų Šventųjų ir Šv. Ignoto bažnyčiose. Štabo karininkai buvo laikomi Arsenale, likusieji karininkai - Augustinų ir Pranciškonų vienuolynuose. Su belaisviais buvo elgiamasi labai humaniškai – karininkai net galėjo vaikščioti po miestą saugomi sargybinių. Suimti kai kurie aktyvūs Targovicos konfederacijos šalininkai su etmonu Simonu Korvinu Kosakovskiu priešakyje.
Balandžio 24 d. buvo paskelbtas sukilimo aktas, sudaryta laikinoji vyriausybė (Lietuvos Vyriausioji taryba) iš 18 asmenų, o vadovauti kariuomenei paskirtas J. Jasinskis. Akto tekste nebuvo paminėtas T. Kosciuška kaip sukilimo vadas, todėl kurį laiką buvo jaučiama trintis tarp Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių. Kitą dieną t. y. balandžio 25 d. kriminalinis teismas apkaltino S. K. Kosakovskį Tėvynės išdavimu, kolaboravimu, neteisėtu etmono pareigybių pasisavinimu ir nuteisė mirties bausme pakariant. Bausmė viešai įvykdyta tą pačią dieną Rotušės aikštėje.
Vykstant sukilimui miestą užgriuvo papildomi rūpesčiai. Po pirmųjų didesnių susidūrimų Vilniaus apylinkėse (prie Nemenčinės balandžio 27 d.ir Palionių kaimo gegužės 7 d.) į Vilnių imta gabenti sužeistuosius. Tuo metu mieste veikė 7 lazaretai, kuriuose dirbo Vyriausios Lietuvos mokyklos (Vilniaus universiteto) dėstytojai ir miesto gydytojai, o augant sužeistųjų skaičiui buvo pakviesti miesto kirpėjai ir barzdaskučiai. Didelę paramą teikė vienuolynai, kurie suteikė patalpas sužeistiesiems, teikė baltinius, tvarsčius ir „rodė krikščionišką gailestingumą“.
Vilniuje buvo kaupiamos maisto atsargos, iš čia vyko kariuomenės aprūpinimas, kadangi šaunamųjų ginklų gamyba Vilniuje nebuvo išplėtota, apsiribota tik jų taisymu, tačiau gausiai gaminta smeigenų (pikių), dalgių, palašų. Be to, atnaujinta patrankų liejykla neveikusi nuo XVII a. vidurio. Liejyklos atkūrimą ir darbą organizavo mechanikas Pranciškus Zalivskis. Per trumpą laiką išlieta 11 geros kokybės trijų svarų patrankų.
Nuolatinė priešo grėsmė vertė stiprinti pačio miesto gynybą. Pagrindinis Vilniaus gynybinis įtvirtinimas buvo, dar XVI a. pradžioje statyta mūrinė gynybinė siena juosusi miestą. Bendras sienos ilgis siekė apie 2,5 kilometro, įvairiose atkarpose sienos aukštis svyravo nuo 6,5 iki 9 metrų ir 1,2 - 1,4 metrų storio. Paskutinį kartą ji savo gynybinę funkciją atliko Šiaurės karo metu, XVIII a. pradžioje. XVIII a. pabaigoje neprižiūrima siena smarkiai apnyko, todėl ją teko atstatinėti bent jau tam, kad atvykstantieji į miestą galėtų patekti tik per miesto vartus. Buvo aiškiai suprantama, kad vien gynybinės sienos neužteks, be to, siena negynė skaitlingų Vilniaus priemiesčių, tad nutarta dalį įtvirtinimų statyti prieš miestą. Įtvirtinimai buvo statomi pagal artilerijos majoro Frideriko Kronemano ir inžinierių papulkininkio Simono Gurskio projektą. Stipriausiai buvo įtvirtintos pietinės miesto prieigos, kur buvo labiausia tikėtinas rusų puolimas.
Jau pačioje sukilimo pradžioje susikūrė Vilniaus Tautinė gvardija sudaryta iš miestiečių. Tai buvo naujas reiškinys Lietuvos istorijoje, nes tik po 1791 m. reformų Abiejų Tautų Respublikos miestiečiai gavo dalines politines teises ir pasijuto tikrais valstybės piliečiais, kurią reikia ginti nuo priešų. Pagrindinis Vilniaus Tautinės gvardijos organizatorius buvo žymus architektas Laurynas Gucevičius, subūręs apie 2.000 miestiečių.
Vienas herojiškiausių sukilimo Lietuvoje epizodų.–Vilniaus gynyba liepos 19 – 20 dienomis. Vilniaus įgulos komendantas Jurgis Grabovskis savo žinioje teturėjo 350 kareivių ir 1.500 Vilniaus gvardiečių. Miestą iš pietų pusės dengė generolo Jono Jokūbo Mejeno vadovaujamas pulkas iš 2.000 žmonių. Tuo tarpu priartėjusiose rusų pajėgose buvo apie 8.000 durtuvų ir kardų bei keliolika patrankų.
Generolo J. J. Mejeno šancų, supiltų keletą kilometrų prieš Vilnių į pietus nuo Rasų kalvos, šturmas prasidėjo apie 4 val. ryto. Puolimai ritosi bangomis, kazokų būriai apėjo J. J. Mejeno įtvirtinimus ir atkirto jį nuo miesto. Bijodamas visiško apsupimo apie 19 val. J. J. Mejenas ėmė trauktis Panerių pusėn, “palikdamas miestą Dievo malonei”. Užėmę priemiesčio įtvirtinimus, rusai ėmėsi miesto šturmo. Liepos 19 d. vakare pagrindinės kovos virė prie miesto vartų. Ypač kruvinos kautynės vyko prie Rūdininkų ir Trakų vartų. Rusai sutikę aršų pasipriešinimą atsitraukė.
Kitą dieną puolimas, kaip ir 19 d. prasidėjo anksti ryte. Šį kartą miestą gynė 1.200 reguliarios kariuomenės karių , apie 150 žmonių iš Vilniaus pavieto milicijos, 100 – 200 miesto šaulių ir apie 1.500 miestiečių.
Gynyba organizuota pačiame mieste ir tik iš dalies priemiesčiuose. Vilnius buvo apjuostas gynybine siena, kuri neleido priešui lengvai įsiveržti į miestą, tad laukta veržimosi pro vartus, todėl prie jų buvo sukoncentruotos visos jėgos. Ypač sustiprinti Užupio, Subačiaus, Aušros, Rūdninkų, Trakų vartai. Pagrindinės rusų jėgos į Vilnių veržėsi per Užupį. Šio priemiesčio gynyba buvo apsunkinta tuo, kad vakarykščio puolimo metu sukeltas gaisras jį beveik visą sunaikino. Tačiau pro išlikusių namų langus rusai dar kurį laiką buvo įnirtingai apšaudomi. Vis dėlto, neatlaikius spaudimo, netrukus teko trauktis už Vilnios upės. Tai sukėlė suirutę mieste, nemažai miestiečių Žaliuoju tiltu kėlėsi į dešinį Neries krantą ir suklaidino rusus manančius, kad traukiasi ir gynėjai. Nesisaugodami, tankiomis gretomis, tiltu per Vilnios upę jie judėjo link Užupio vartų. Tačiau čia jų laukė staigmena – atsivėrė vartai ir aktyvaus sukilėlio Luko Čarnobackio iniciatyva pastatyta bei nutaikyta patranka karteče iššovė tiesiai į rusus. Žuvo jiems vadovavęs karininkas, daug eilinių, o likusieji turėjo trauktis.
Įnirtingi mūšiai vyko ir prie Aušros vartų. Keletą kartų rusams pavyko įsiveržti už vartų, tačiau siaurose gatvelėse jie buvo apšaudomi pro namų langus, nuo namų stogų mėtomi akmenys. Patyrę didelių nuostolių rusai pasitraukė. Puolimas neatsinaujino, nes kaip tik tuo metu pasirodė iš Varanavo ateinančio generolo M. Vielhorskio korpuso avangardas.
Po šio mūšio T. Kosciuška asmeniškai pareiškė padėką miesto gynėjams, o Varšuvoje Vilniaus gynėjai pagerbti patrankų salvėmis. Miestą dar kartą buvo bandoma įtvirtinti, tačiau labai trūko žmonių, nes šturmo metu patirta daug nuostolių, dalis gyventojų pasitraukė iš miesto.
Rusijos kariuomenė pradėjo naują puolimą rugpjūčio 11d. Po penkių valandų mūšio rusai užėmė, nebaigtas įtvirtinti, pietines miesto aukštumas ir pasimokę iš praėjusio karto jau nebepuolė miesto, o ėmė apšaudyti didelio kalibro pabūklais. Lietuvos kariuomenės daliniai negalėdami atsikovoti aukštumų ėmė keltis dešinį Neries krantą. Kitą dieną Rusijos kariuomenė be pasipriešinimo įžengė į miestą.
Tadas Kosciuška
Tadas Kosciuška gimė 1749 m. smulkių bajorų šeimoje Merečovščinos dvarelyje, Slonimo paviete, Naugarduko paviete, LDK. Baigė vienuolių pijorų mokyklą ir įstojo į kadetų korpusą Varšuvoje, kurį baigė su pasižymėjimu ir tapo kadetų instruktoriumi. 1769 m. Adomo Čartorickio pastebėtas išsiųstas tęsti mokslų į užsienį – Prancūzijoje tobulinosi Versalio karo akademijoje ir mokėsi karo inžinerijos, fortifikacijos bei laivyno taktikos Bresto akademijoje. Baigęs karo mokslus 1774 m. grįžo į Lietuvą artilerijos kapitono laipsniu. Iki 1776 m. buvo didiko Sosnovskio vaikų mokytoju ir išvažiavo į Prancūziją. Paryžiuje susipažino su tuometiniu JAV pasiuntiniu Benjaminu Franklinu ir gavęs jo rekomendacinį laišką, išvyko į JAV padėti jiems kovoje su anglais. 1776 – 1783 m. savanoriu dalyvavo kovose dėl JAV nepriklausomybės. 1777 m. už pasižymėjimą mūšyje prie Saratogos gavo pulkininko laipsnį ir tapo Džordžo Vašingtono adjutantu. 1783 m. pripažinus JAV nepriklausomybę T. Kosciuška buvo apdovanotas pilietybės privilegija, brigados generolo laipsniu, žemėmis ir solidžia pensija.
1784 m. grįžo į Lietuvą ir tuo metu negavęs tarnybos kariuomenėje, apsigyveno savo dvare. Ketverių metų seimo metu buvo nutarta didinti kariuomenę ir 1789 m. T. Kosciuška buvo pakviestas į kariuomenę ir paskirtas į Lenkijos kariuomenę. Laikydamas save lietuviu ir Lietuvos piliečiu, T. Kosciuška darė žygius, kad būtų paskirtas į Lietuvos kariuomenę, tačiau į jo pageidavimus neatsižvelgta ir būsimasis sukilimo vadas liko Lenkijos kariuomenės vado pirmuoju pavaduotoju. 1792 m. į Respubliką įsiveržus Rusijos kariuomenei dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose – pasižymėjo kaip gabus karo vadas kautynėse prie Zielencų ir Dubienkos. Karaliui Stanislovui Augustui prisidėjus prie Targovicos konfederatų ir susitarus su rusais, T. Kosciuška su dalimi karininkų atsisakė tarnybos ir emigravo į Saksoniją. Ten diplomatiniais kanalais bandė užsitikrinti Prancūzijos paramą būsimame sukilime prieš Rusiją, tačiau dėl nepalankių politinių aplinkybių to padaryti nepavyko.
Sukilimas prasidėjo 1794 m. kovo mėnesį neužsitikrinus užsienio valstybių paramos. T. Kosciuška buvo pakviestas vadovauti sukilimui. Jam vadovaujant pasiekta puiki pergalė prie Raslavicų (netoli Krokuvos) , išsivadavo Varšuva ir Vilnius, tačiau po keleto mėnesių iniciatyvą perėmė Rusija ir Prūsija, o sukilėliams teko trauktis. Lemiamose kautynėse ties Maciejovicais prie Vyslos sukilėliai pralaimėjo, o pats T. Kosciuška sužeistas ir be sąmonės pateko į nelaisvę. Iki 1796 m. kalintas Rusijoje Petropavlovsko kalėjime ir išleistas gavus pažadą niekuomet nebekariauti prieš Rusiją. T. Kosciuška neliko gyventi okupuotame krašte ir emigravo į užsienį. Savo pažado tvirtai laikėsi, atmesdamas net Napoleono siūlymą vadovauti lenkų legionams Napoleono armijoje. Mirė 1817 m. Šveicarijoje. 1818 m. jo palaikai pervežti į Lenkiją ir palaidoti Krokuvoje Vavelio katedroje šalia Lenkijos karalių.
Jokūbas Jasinskis
Jokūbas Jasinskis gimė 1759 m. pasiturinčių bajorų šeimoje Kujavuose Lenkijoje. Jau vaikystėje gavo gerą išsilavinimą – būdamas 11 metų kalbėjo lotynų, prancūzų, vokiečių kalbomis. 1773 m. įstojo į Riterių mokyklą Varšuvoje, kurioje buvo ruošiami karininkai. Pastarąją baigė 1780 m. ir iki 1784 m. joje dirbo. Vėliau, likęs Varšuvoje, jaunas inžinerijos karininkas tapo Petro Potockio vaikų auklėtoju. Būdamas gražaus gymio, turėdamas eiliavimo sugebėjimų tapo pageidaujamas įvairiuose salonuose, kur įgijo naujų pažinčių. 1789 m. Stanislovas Augustas įsteigė Vilniuje Artilerijos ir karo inžinerijos korpusą, kuriam vadovauti pakvietė papulkininkį J.Jasinskį. Vadovavimas šiai mokymo įstaigai truko neilgai, nes 1792m. gegužę į LDK teritoriją įžengė Rusijos kariuomenė ir, jau tapęs pulkininku, J. Jasinskis turėjo dalyvauti karo veiksmuose. Kaip žinia, šis karas nebuvo sėkmingas Abiejų tautų respublikai, nes po eilės pralaimėjimų, 1792 m. liepos 27d. Stanislovas Augustas įsakė kariuomenei (kuri dar galėjo priešintis) sudėti ginklus ir iš esmės pasidavė Rusijos imperatorienės „globai“. J. Jasinskiui 1792 m. karas buvo pirmoji praktika, kur jis galėjo akivaizdžiai pamatyti kariuomenės reikmes ir trūkumus. Inžinerijos korpuso pulkininko veikla ir sugebėjimai šio karo metu įvertinti auksiniu Virtuti militari kryžiumi.
Okupacinės Rusijos kariuomenės buvimas krašte, Gegužės 3 dienos konstitucijos panaikinimas kėlė nepasitenkinimą visoje visuomenėje, o ypač kariuomenėje, jis sustiprėjo po II – jo Abiejų tautų respublikos padalijimo 1793m. Visoje Respublikoje imta ruošti sukilimą. J. Jasinskis Vilniuje subūrė stiprią pogrindinę organizaciją, kuri ir pradėjo ginkluotą kovą 1794 m. balandžio 23d. Vilniaus išvadavimu. J. Jasinskis tapo LDK kariuomenės vadu, o T. Kosciuška suteikė J. Jasinskiui generolo laipsnį.
Sukilimo pradžia buvo labai sėkminga, tačiau birželio pradžioje, po keleto pralaimėjimų J. Jasinskis buvo apkaltintas dėl šių nesėkmių ir pašalintas iš kariuomenės vado pareigų. Prie nušalinimo prisidėjo ir tai, kad Lietuvos sukilimo akte T. Kosciuška nebuvo įvardintas kaip vyriausias sukilimo vadas, o tai Lenkijoje sukėlė didelį nepasitenkinimą. J. Jasinskio nušalinimas turėjo neigiamą poveikį sukilimui, nes savo asmeninėmis savybėmis, patriotizmu buvo išsikovojęs didelį pasitikėjimą tarp sukilėlių. Po Vilniaus praradimo rugpjūčio 12d. J. Jasinskis kartu su Lietuvos kariuomene per Gardiną ėmė trauktis Varšuvos link, kurią gindamas J. Jasinskis žuvo Pragos priemiestyje lapkričio 4 dieną. Palaidojimo vieta nėra žinoma.
2004 01 15 Edurdas Brusokas, Kauno karo istorijos muziejus
_________________ Kas turi informacija, tas valdo situaciją!
www.LitBitas.com
|
Register
Login
FAQ
Search
)
Kiek supratau - galesit registruotis musu klube ar kazkur Vilniuje (KAM), gausite instrukcijas, kazkokias paskaitas ir pavyzdzius, kokia reiktu isitaisyti apranga (simple kazkokie drobiniai marskiniai ant dzinsu, plastikiniai dalgiai ar shakes 
:alauz: :borg:![[ img ]](http://army.lt/up/Vilensis1794.jpg)
![[ img ]](http://www.army.lt/war-history/informacija/2004/schema.jpg)
Jau dabar drasiai galiam teigti, kad tai buvo bene geriausiai pavykes is ligsioliniu karo istorijos renginiu-inscenizaciju Lietuvoje!
nespejai smeli tokio renginio pamatyti 
