Sia vasara mes vaziavome i RPGamta, ir kai buvom visai netoli, pamatem prie kelio stovinti zmogu su baltais drabuziais ir didele kuprine. Jis viena ranka laike dvirati ir keistai nuleides galva ziurejo i ji.
Ta karta nevairavau, todel galejau isiziureti i ta zmogu atidziau. Pagalvojau, kad jis matytas (o dar tie senobiniai drabuziai), pradejau rekti "STOK", ir PAG sustabde masina, kai jau buvom pravaziave 50 metru.
Islindau is masinos ir shuktelejau:
- Tu i RPGamta?
Zmogus atsishauke, kad taip. Paklausiau:
- Tau padeti?
Vietoj atsakymo jis nugriuvo ant zemes - veidu i zole! Pusiau juokdamasi, pusiau issigandusi as nubegau tuos 50 metru iki jo. Ir iki siol nesu tikra, ar jis nugriuvo, noredamas prajuokinti, ar tikrai buvo ant issekimo ribos.
Zmogus letai kelesi nuo zemes, ir kai atbegau, klupejo ant keliu. Jo veidas buvo ryskiai raudonas, bet as ji vis tiek pazinau. Tada prisiminiau jo nicka - Konanas. Pradejau nuimineti jam kuprine ir sakiau "Kelkis, atsistok", bet jis nesikele, ir man buvo linksma, nes tebemaniau, kad jis juokauja. Buvo juokinga, kad jis klupo pries "isgelbetojus"...
Ta jo kuprine buvo siaubingai sunki! Sunku buvo patiketi, kad su ja Konanas atvaziavo dviraciu net 30 km nuo Kauno. Kol as ja nuemiau, PAG atbula atvaziavo atgal iki musu, o Danyla atvairavo ir mano masina. Kazkas padejo man ikelti kuprine i masina, kazkas padejo isesti ir Konanui. Tada man sove i galva mintis, kad Konanas nejuokauja, kad jis rimtai negalejo daugiau isstoveti, negalejo pats nusiimti kuprines ir atsikelti. Ir tai nebebuvo taip juokinga, bet vis tiek buvo linksma, nes sutikti toki kieta zmogu visada smagu.
Tada supratau, kad Konanas - gelezinis zmogus.
(Konano dvirati likusi kelia myne Migliukas, uzleides Konanui savo vieta masinoje, ivairavo i stovykla su vejeliu ir visi ten patikejo, kad jis atvaziavo dviraciu nuo Vilniaus.)
(I'm a storyteller, not a poet, so here's a story.)
_________________ Xenu lives! www.xenu.net
|