|
noresim įvertinimų ir ar komentarų
-------
-------
Originalioji Plaukuotojo Puodžiaus legenda
Kartais, atsisedęs prie tuščio popieriaus lapo, sustingsti ir nežinai, kaip reikia pradėti. Minčių trūksta, o ir viskas kliudo darbui. Nors, kita vertus, sekundei nukreipi žvilgsnį ir jau pilna įvairiausių minčių. Mūsų pasaulis didelis ir pilnas įvairovės – elvai, orgai, gmomai, dfarfai, kenpaurai ir kitos magiškos būtybės, apie kurias šneka visi...
– Ponaiti Puodžiau, kad ir kaip gerbčiau jūsų norą pasvajoti, jums derėtų sugrįžti prie darbo, – ramiai, bet su užslopintu pasipiktinimu, ištaria profesorius, stovėdamas priešais mane ir verte verdamas mane savo piktu elvišku žvilgsniu. Nukreipiu žvlgsnį link magiška kreida ore išrašytų instrukcijų ir grįžtu prie darbo – paimu popieriaus lapą už vieno kampo, tada laikydamas ir už kito bandau jį lygiai sulenkti...
Tik po geros pusės valandos priešais mane atsiranda tobula gervė ir gerėdamasis ja vėl pamirštu mokytoją elvą, kuris, mano nelaimei, manęs nepamiršta ir tuojau pat užsipula. Ir net taip aršiai, jog visa klasė sužiūra į aukštą, smailiaausį, kaip ir visi elvai, dėstytoją:
– Plaukuotasis Puodžiau?!! Man visiškai nesvarbu, jog jūs turite tą dėmę ant savo kaktos, jūsų elgesys yra nepateisinamas. – Ir jis ėmė mosuoti rankomis taip, jog jo plaukai, dirbtinai nudažyti juoda spalva, profesoriui nepakenčiant vadinimo „blondinu“, ėmė plevesuoti nuo oro sūkurių. – Jūsų darbas yra nieko vertas, o jūs pats nesuprantate Darbų ir Darbelių reikšmės tikro burtininko gyvenime!
Ar jau jums minėjau? Juk štai elvas pasakė tai, ką norėjau pasakyti pirmas – aš buvau burtininkas! Bet grįžkime prie profesoriaus, kuris piktas taip įsimosąvo, jog net neko nematydamas ranka nubraukė mano popierinę gervę šalin ir vis dar šėlo:
– Jūs net nepradėjote dirbti, o aš turiu stebeilytis į tavo, magiškuoju intelektu nesužalotą veidą, jums tinginiaujant ir nesistengiant. Už šiandienos darbą gaunate „V“!
– Atleiskite, – nedrąsiai pradėjau rausdamasis atmintyje. – „V“, tai Vidutiniškai?
– NE!! – tiesiog suriko jis, rodos, pats kiek pasimetęs. – „V“ reiškia „Visiškai Siaubingai“!!
Laimei, pasibaigusi pamoka atėmė iš jo galimybę tęsti pašaipas ir toliau. Nebekreipdamas dėmesio į jį, lėtai pasileidau durų link... Niekam, įskaitant ir mane, nerupėjo kokius pažymius dalina mūsų darbų mokytojas elvas. Juk visi pažymiai jau buvo surašyti, viskas sutvarkyta, ir išvis – tai buvo paskutinė pamoka, po kurios atėjo laisvė. Visi išėjome į vakaro vėsą.
Tai buvo nuostabus vakaras – paskutinė mokslo diena šiais metais, dfarfų statytoje tvirto akmens pilyje, kur kiekvienas jaunas burininkas turėdavo mokytis sudėtingo burtų meno. Čia pralėkdavo labai daug metų dienų ir tik vasarą galėdavome daryti tai, kas mums patikdavo. Laimei – pagaliau atėjo taip ilgai laukta vasaros laisvė ir teliko tik formalumai.
Pamažu visi mokiniai susirinko ant dfarfų pastatytosios pilies aukščiausiojo bokšto. Čia, leidžiantis saulei, kalbą turėjo pasakyti mokyklos direktorius, vienintelis visame pasaulyje ilgabarzdis kenpauras. O, kaip jūs visi žinote, kenpauras tai pusiau vienaragis, pusiau žmogus, ir, jie niekada nebūna barzdoti. Visa mokykla didžiavosi savo barzduotuoju kenpauru.
Netiktai mums visiems, priešais mus išžygiavo ne senas geras kenpauras, o Jūs Nenorite Sužinoti Kas. Tai buvo siaubinga. Jis buvo apsirengęs nepriekaištingą juodos spalvos kostiumą, visiškai kaip eilinis nevaldantis magijos asmuo! Ir dar buvo pasirinkęs patį baisiausią šių pabaisų tipą – jis atrodė tarsi teisininkas! Tai buvo siaubingiausias vaizdas mūsų gyvenime.
Laimei, mums neteko stovėti sustingus ir laukti baisiausio – priešais atsirado mūsų mylimas kenpauras ir suriko:
– Nemanyk, jog aš bijau tavęs, aš žinau tavo tikrąjį vardą!
– Cha! Tu nespėsi jo ištarti! – Jūs Nenorite Sužinoti Kas nei kiek nesutriko. – O tavajį aš irgi žinau!
Ir čia prasidėjo dviejų profesionalių burtininkų dvikova. Aišku, tai būdavo nepaprastai retas raginys. Tas, kuris pasakydavo savo priešininko tikrąjį vardą, kurį kiekvienas save gerbiantis burtininkas slėpdavo kaip įmanydamas, laimėdavo ir galėdavo nužudyti savo priešininką. Abu ėmė žerti greitakalbe taip greitai, jog jų balsai skambėjo it vienas ir aš negalėjau visiškai susigaudyti kuris sako ką:
– Jonas.. Antuan... De ...rigomivas Uregua Aleksandras ...doras.
Nelaimei, pirmas užbaigė Jūs Nenorite Sužinoti Kas. Kenpauras atsiklaupė ant savo vienaragiškų kojų ir sumurmėjo:
– Gali mane pribaigti – tu nugalėjai.
Visi išplėstomis akimis stebėjomo, kaip visomis vaivorykštės spalvomis pakaitomis spindntis nepaprastai lėtas spindulys išlekė iš magiškojo Jūs Nenorite Sužinoti Kieno lagamino ir pamažu artėjo link kenpauro. Visi sulaikėmė kvapą, kai spindulys galiausiai jį paletė ir kenpauras suklikęs visai ne kenpaurišku klyksmu atsisveikino su šiuo pasauliu.
Tada Jūs Nenorite Sužinoti Kieno lagaminas atsivėrė ir iš jo pasileio ištisas pliūpsnis tokių pat spindulių, nutaikytu į visus mokyklos mokinius. Visi sustingo ir negalėjo pajudėti iš vietos, išskyrus vienintėlį mokinį – mane. Puoliau bėgti, stebėdamasisi spindulių lėtumu ir spėjau išbėgti iš pilies, kai pirmas spindulys palietė pirmąjį mokinį. Jūs Nenorite Sužinoti Kas nugalėjo. Mokykla buvo jo. Dabar jis galės įgivendinti savo slaptą svajonę tepti mokyklos direktoriumi.
Bėgau bijodamas pažiūrėti atgal tol, kol pasiekiau didelį miestą. Nugriuvau prie pirmo pasitaikiusio parko medžio ir užknarkiau apimtas nuovargio.
Ryte mane pažadino keistas murmesys prie mano ausies:
– Pabusk – tu esi paskutinė mūsų viltis.
Atmerkiau akis ir įsispoksojau į keistais apypurviais rūbais apsivilkusį orgą, rodos, ką tik atklydusį iš Mordorov gatvėje esančio savartyno. Nuo jo nešė toks kvapelis, jog man visi miegai išsilakstė.
– Nebijok, – pabandė nuraminti jis. – Tu esi paskutinis pasaulio burtininkas, neskaitant manęs ir dar mano labai seno draugo, apie kurį aš tau nepasakosiu. Tu gali viską pakeisti, tereikia tave išmokinti keleto triukų ir viskas bus gerai. Aš esu Kbis van Oenobis, ir aš būsiu tavo moktojas.
– KĄ? – tai buvo protingiausia, ką aš sugebėjau pasakyti.
– Kaip jau sakiau, tau nėra ko jaudintis. Pirmiausia mes bandysime įsigauti į dfarfų statytą pilį,kurioje šiuo metu slepiasi Jūs Nenorite Sužinoti Kas. Blogiausia, jog aš esu jo mokytojas ir jis žino mano tikrajį vardą. Bet nesvarbu. Mes jį nugalėsime. Tiesa, tai priklausė tavo tėvui. Imk.
Jis man ištiesė metalinį strypą, pėdos ilgio ir piršto storio.
– Ką? – pakartojau.
– Tai yra ginklas. Supranti, pakeli jį ir mostelni ir...
– Ginklas?
– Nepertraukinėk. Taigi mostelni, ir, jeigu pataikai jam į galvą, jis gali ir numirti. Bet nesvarbu. Dabar tu turi Ginklą ir gali sekti paskui mane.
Jis mostelėjo ir pasileido gatve.
– Bet... – bandžiau jį sustabdyti aš. – Pilis visai ne toje pusėje...
– Bet aš esu tavo mokytojas, tiesa? Tad klausyk manęs – mums pirmiausia reikia transporto iki pilies.
– Iki pilies tik kokios dešimt minučių kelio pesčiomis, – bandžiau jį atkalbėti, juk ką žmonės pagalvotu man įeinant kur nors paskui tokį smirdalių? Nelaimei, jis nei kiek nesulėtino žingsnio ir man teko jį vytis. Pavijau jį prie gatvės kampo, kur jis jau buvo spėjęs sustabdyti taksi. Stengiausi laikytis kiek atokiau nuo Kbiso van Oenobio, bet vistiek girdėjau, jog jis derėjosi, jog už kelionę iki dfarfų pilies užmokės ne jis, bet visas Galaktikos Aljanso Pirmininkų Komitetas, arba kitaip, GAPK. Taksistas jam teatsakė:
– Mano vardas nebūtų Hansas Vienišius, jeigu aš vežiočiau žmones su paprastais pinigais – tai kur kas įdomesnis pasiūlymas negu įmanoma sulaukti. Aš sutinku.
Išpūtės akis dar labiau negu ankščiau, įlipau į Hanso taksi. Juk buvo akivaizdu, jog mano „mokytojas“ viską išgalvojo.
Kelionė buvo nepaprastai trumpa, bet juokinga, mat šis taksi skleidė įvairiausius garsus, o vairuotojas ištisai barėsi sukažkokiu gauruotu gmomu, kuris viso kelio metu lindėjo kažkokioje specialioje skylėje, kuri leido jam pasiekti mašinos variklį. Rodos, kad gmomas vis dar šnekėjo kažkokisu prakeiksmus Hanso atžvilgiu, kai mes pagaliau pasiekemė dfarfų pilį.
Kbis mostelėjo ranka:
– Hansai, paskui mane, Lukai, tu saugosi taksi, o gmomas ja remontuos.
– Aš tau ne kažkoks Lukas – aš Plaukuotasis Puodžius. Ir tu esi mano, o ne Hanso mokytojas.
– Teisingai, – pritarė Hansas, – seni, su tavim aš neisiu, kad ir koks gražus orgas tu būtum. Mokek ir aš važiuoju. Man nesvarbu ar tu, ar kokia organizacija, bet tu mokėsi.
– Bet, bet...
Čia mūsų išraiškingą pokalbį pertraukė Darbų ir Darbelių mokytojas, apsigabęs juodu apsiaustu ir keistai šnopuojantis, tarsi jam būtų prasidėjusi astma. Jis, pamatęs mane suriko, nepamiršdamas pašnpuoti po kiekvieno sakinio:
– Plaukuotasis Puodžiau!! Tu esi paskutinis gyvas mokinys ir mes tave mokysim. Aš esu vienintelis gyavs mokytojas, o tu būsi mano mokinys. Prisijung prie TDPM ir būk geriausiu mokyklos mokiniu. Jeigu dar nežinai, – pridurė jis eilinį kartą sunkiai pašnopavęs, – tai reiškia Tamsiosios Darbų Pusės Mokymo.
– Puodžiau, bėk!! – Suriko Kbis ir išsitraukė strypą identišką manajam. – Tu turi likti nepažeistas tamsiojo mokymo – tu esi mūsų paskutinė viltis.
Argi galėjau ginčytis su tokiu protingu patarimu? Įšokau į Hanso taksi ir stebėjau, kaip šis spaudžia greičio pedalą tuo pačiu ginčydamasis su gmomu:
– Nera viršpirminio sakai? Perjunk rankiniu būdu. Negali? Tu juk gmomas, daryk ką nors!!
Lėtai lėtai stūmėmės į priekį, važiuodami sraigės graičiu. Už nugros, prie dfarfų pileis pasigirdo šūksnis:
– Nesvarbu, jog tu mane nugalėsi, aš vistiek tapsiu dar galingesnis negu buvau ankščiau!
Šį drasų Kbio šūksnį sekė siaubingas priešmirtinis klyksmas ir stojo tyla. Matyt, seniui nepavyko.
– Vaikine, manau, jog tavo senis ką tik suklydo paskutinį kartą. Kur tave nuvežti, a?
– Nežinau, – ištariau liūdnu balsu. – Ten, kur menęs nesuras Jūs Nenorite Sužinoti Kas... Aišku, jeigu yra tokia vieta...
– Vaikine, tau reikia į Pietus, ten, kur šviečia tikroji šviesa.
– Šviesa kurią sutvėrė dievai? – negalėjau patikėti savo ausimis. – Man apie ją pasakojo per pamokas burtininkų mokykloje. Ji yra pietuose?
– Ne... Ten tiesiog gyveno tas, žmogelis, kažkoks Edisonas. Tikroji Šviesa – tai didelė kalėdų eglė šalyje, kur niekada nesninga. Aš tave nuvešiu nemokamai, nes jeigu vienas iš keleivių miršta kelionės metu ar nespėjus susimokėti, aš privalau atlyginti nuostolius. Tokia sąlyga privaloma norint turėti savo taksi. Vat tau ir bus žalos atlyginimas – nuvešiu prie kalėdų eglės.
– Tu ką, galvoji aš niekada nemačiau grilijandų? Baik apgaudinėti ir nuvežk mane ten, kur butų galima pasislėpti.
– Taip... Tada, jeigu jau taip sakai, aš žinau, ko tau reikia....
Kai sustojome prie keistos lūšnos miesto pakraštyje nustebęs sužiūrau į jį:
– Čia?
– Taip, čia gyvena žmogus, kuris tau padės. Jis vardu Gendelvas ir yra labai išmintingas. Kartais dėl jo išminties jį vietiniai pravardžiuoja Akmeniu. Manau šis išmintingas Akmuo tau tikrai padės. Eik, pašnekėk su juo, gal jis tau patiks.
Neliko kitos išeities, tik užeiti į trobelę. Čia mane pasitiko ramus visiškai balto, it įkritusio į baltus dažus, senuko balsas:
– Aš tikėjausi, kad tu ateisi. Jauskis kaip namie. Aš žinau viską, ko tau reikia. Norint nugalėti Sutemų Lordą, tau reikės sužinoti jo vardą. Kaip tu tikriausiai žinai, arba, visgi nežinai, kiekvinas burtininkas turi savo tikrąjį vardą, kurį sužinojus ir spėjus ištarti jo dvikovos priešininkui, pagal pasaulines burtininkų dvikovų taisykles jis turi ramiai pasiduoti ir numirti. Yra trys burtininkų rūšys – viena stengiasi kuo dažniau savo tikrąjį vardą keisti ir nesustodami mina pasų poskyrio slenkstį. Nors toks būdas ir yra veiksmingas, tik nedaugeliui burtininkų pavyksta nesusispainioti ar neišprotėti nuo popierizmo. Antroji rūšis savo vardą stengiasi slėpti kaip įmanydami, niekur jo nemini, niekam jo nesako, ir, nors šis būdas yra gan veiksmingas trumpą laiką, toks burtininkas greitai pats pamiršta savo tikrajį vardą ir praranda savo galias. Trečioji, galingiausiųjų burtininkų rūšis, sau sugalvoja nepaprastai ilgą vardą, tokį, kurį ištarti reikia kelių minučių, o geriausiau atveju, kelių valandų. Taip šis burtininkas yra visada garantuotas savo pergale.
– Atleiskite, – įsiterpiau pirmai progai pasitaikius. – Bet aš neplanuoju kautis su jokiu Sutemų lordu, jūs kažką painiojate...
Jis manęs nesiklausė,o ėmė vėl berti žodžius:
– Aš tikėjausi, kad tu ateisi. Jauskis kaip namie. Aš žinau viską, ko tau reikia. Norint nugalėti Sutemų Lordą, tau reikės sužinoti jo vardą...
Toliau nesiklausiau, o ramiai išėjau palikęs Akmenį kartoti tai, ką jis matyt, kartodavo nesustodamaas, nesvarbu ar kas jo klausydavosi ar ne. Vat kodėl buvo pramintas Akmeniu – mat iš jo naudos lyg iš tikro akmens.
Lauke mane pasitiko keistas susiraukšlėjęs gmomas indiškais drabužiais. Kaip tiurbaną jis buvo apsivyniojęs keistą juodą šaliką, kurio galas maskatavo palaidas ir patogus sugriebti ranka. Gmomas nusilenkė:
– Pranašystė sako, jog jūs esate Sutemų Lordo proanūkio bendraklasis. Mes, kaip Sutemų Lordo pasekėjai esame jūsų paslaugoms.
– Mes?
– Aš ir mano smaugimo įtaisas – jis paglostė savo tiurbaną.
– Smau... gimo įtaisas?, – perklausiau nebesusigaudydamas. Aplinkui dėjosi kažkokia beprotystė.
– Eime, aš jus palydėsiu, beja, aš vardu Dainuojantis Naras, eime, aš jums surinkau visą armiją.
Jis pagriebė mane už rankos ir nusivedė. Tai buvo kažkokia nesąmonė – lakstau pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Jau visą parą niekaip nerandu ramybės.
Po geros valandos vaikščiojimo priėjome laukymė, kurioje, mano nuostabai rykiavosi karingai nusiteikusių elvų elės. Visi buvo vienodi it broliai ir seserys. Nors ten ir buvo vieni broliai. Kiekvienas nešėsi po tridantį, kuriuo, rodės, mokėjo naudotis.
– Tai – tavo asmeninė klounų armija.
– Klounų?
– Ne, kluonų. Ar kaip ten juos. Na nesvarbu, tebunie klounai, jeigu tu taip nori. Duok užduotį ir mes ją įvykdysim. Įsakinėk, kapitone.
– Bet aš neturiu ką įsakinėti. Nebent jūs galėtumėte susitvarkyti su Jūs Nenorite Sužinoti Kuo...
– Viršininke, jūs ka, nei kiek nesimokėte vadovavimo pajėgoms? Taip niekas nevadovaja. Žiūrėk, imi šitą prietaisą, – čia jis išsitraukė nešiojamą kompiuterį, ar kažką labai į tokį panašų. – Va čia brauki su pirštu ir tame ekrane pažymi norimus siusti klounus, ir tada spaudi va tą mygtuką, kad juos ten nusiūsti. Va taip šuolaikiniai burtininkai vadovauja armijoms, supranti?
– Čia turbūt tas Taktiko Prietaisas, TP?
– Būtent. Be jo magiškeiji karai negalėtų vykti. Taigi, klounų armija tavo rankose.
Kiek nesusigaudydamas pratariau:
– Mano rankose tik TP, o klounu armija išsirykiavusi va ten.
– Teisybė.
Pamažu, padedant TP, klounų armija pajudėjo pirmyn. Judėjimas buvo kiek nepatogus, mat visi klounai kelio ieškodavo savaip ir kartais sugalvodavo apeiti pastatus ar medžius iš vienos ar kitos pusės, taip vis išardydami kruopščiai surykiuotas rikiuotes, ir tiesiog eidami lavina. Tik priėjus paskirties tašką elvai su tridančiais išsirikiuodavo taisyklingai.
Galiausiai, po geros valandos žygio, supratau, jog laikiau TP ne tuo galu ir dabar mes, užuot artėdami prie burtų mokyklos ir tikėdamiesi nugalėti ar bent išvyti Jūs Nenorite Žinoti Ką, mes tolome vis toliau ir toliau. Ėmiau murmėti po nosimi ieškodamas stop mygtuko. Nelaimei tokio nebuvo ir man reikėjo dar geras penkiolika minučių laukti, kol visi sueis į numatytus taškus. Tik klounų armijai sustojus, suvokiau, jog tereikėjo iškart duoti kitą įsakymą ir viskas tuo būtų išsisprendę.
TP ekrane sužvilgo geltonas užrašas „Koordinatėse 135.125 1256.45 pastebėti svetimi“. Tą pat akimirką prie manęs prišoko Dainuojantis Naras, kuris nei kiek nedainavo, pamatęs užrašą:
– Vade, manau jums reikėtu susitikti su svetimais akis į akį. Jeigu norite, aš jus lydėsiu.
– Būtinai, Dainuojantis Nare.
– Pirmyn, mano vade, – entuziastingai ištarė jis ir patraukė pirmyn.
Aš, aišku ne taip jau ir entuziastingai nužirgliojau paskui jį. Priešakyje greitai pasirodė neaiškių personų grupė. Pirmasis jų, atrodė kaip ką tik iš skotijos kalnų glūdumų išžygiavęs asmuo. Jis buvo pasidabinęs tik skotišku sijonu, iš po kurio kyšojo gyvenime nedepiliuotos kojos, kurių plaukų būtų užtekę keliolikai meškėnų. Taip pat akį traukė keistas metalinis ankaklis, uždėtas jam, tarsi kažkieno šunėkui. Šio žmogėno rankose žvilgėjo kiek aprudyjęs kardas, o jo balsas griaudėjo taip, tarsi jis rungtynių mėtu mėgintu perrėkti priešininkų sirgalius:
– Aš esu Konaras Miklaudijus! – jis suruamojo tarsi persmeigtas meškinas. – Tu trugdai man praeiti – jei nepasitrauksi užmušiu. Aš esu nemirtingas, ir manęs jums nenugalėti.
Čia jo pirštai palietė antkaklį, kuris suskimbo metalu. Dainuojantis Naras išbalęs pašnairavo į mane:
– Mano smaugimo įtaisas jo nepaveiks. Vade, viskas jūsų rankose.
Teisybė. Rankose tebelaikiau TP ir greitai jame pažymėjęs keletą klaunų laikiau pirštą ant puolimo mygtuko. Konaras Miklaudijus nepastebėjo besiartinančių priešininkų, o iš už jo einančių personų, vis dar besilaikančių atokiai, paramos Konarui nesitikėjau pamatyti. Matyt, tai tik atsitiktiniai pakeleiviai, nes koks gi puskvailis dėsis su tokiu plačiagerkliu? Bet man net pabaigti minčių neleido Miklaudijus, vėl užbliaudamas ant visos apylinkės, taip, jog net paskui jį ėjusi grupė dar labau atsitraukė, atseit „mes tai tikrai ne su juo“:
– Aš turiu barbaro protą, vagies jėgą ir senolio vikrumą! Jūs turite pasitraukti.
– Na, barbaro protą jis tikrai turi, – šnipštelėjo Dainuojantis Naras ir pasiglostė smaugimo įtaisą. Ir, tarsi norėdamas susigrąžinti savo pasitikėjimą savimi po pusės minutės pridūrė dar tyliau:
– Man reikėtų poros kojų laikytojų ir poros rankų laikytojų. Na dar vienas kitas tiesiog laikytojas praverstų. Tada aš jį sutvarkyčiau... Bet čia kvalifikuotų nėra, tad jums teks tvarkytis vienam, vade, – su beveik nesuvaidintu liūdesiu ištarė jis.
Tuo metu Konaras jau visiškai piktai šnopavo ir iškėlęs savo sunkų kardą suriko:
– Daugiau nepakesiu jūsų buvimo, aš, Konaras Miklaudijus, kviečiu tave ir visus kitus į dvikovą. Jūs mane nugalėsite tik jei nkirsite man galvą, o tai, kaip matote neįmanoma. Na, kuris mirs pirmas? – Konaras klausiamai sužiūro į Dainuojantį Narą, kuris patyliukais, manydamas, jog aš jo negirdžiu, ėmė niūniuoti laidotuvių maršą. Tą pačią akimirką paspaudžiau TP mygtuką „pulti negailint priešo gvybės ir sveikatos“.
Iš aplinkinių krūmų, rėkdami karo šūkį „klounai atakuoja“, iššoko gera dešimtis elvų ginkluotų tridančiais. Konaras sustingo iš nuostabos ir ėmė kvatotis:
– Su tridančiu neįmanoma nukirsti galvos – cha, jūs pralaimėjote karą, dar nestoję į mūšį.
Suli jo paskutiniu žodžiu, artimiausias elvas bedė tridančiu Konarui Miklaudijui į koją. Mūšio lauką sudrebino siaubingas klyksmas, rodos, priklausantis mažai mergaitei, bet greitai visi suprato, jog šis klyksmas sklido iš Konaro, mat kai antrasis elvas padarė tą patį, tik kitai didžiojo vyro kojai, klyksmas pasikartojo. Pamažu, klykdamas it būtų badomas tridančiais, Konaras užbaigė savo barbaro, vagies ir išminčiaus dienas. Dainuojantis Naras, patenkintas savimi ištarė:
– Matote, mes negalėjome pralaimėti, teisybę jums sakiau. Buvo it klykianti mergaitė, o numirė it žviegianti kiaulė.
– Prašau mums atleisti, bet...
Atsisukome to, gan pikto balso kryptimi. Grupė personų, stoviniavusių saugiu atstumu nuo „nemirtingojo“ barbaro pamažu priartėjo. Jų nebuvo galima pavadinti žmonėmis, nes jie tikrai tokie nebuvo. Pirmasis prabilęs turėjo kiaulės šnipą ir dvi voro akis. Aišku jis ir tesė kalbėti, mat, kaip jau supratau, beveik kiekvienas iki tol sutiktas sutvėrimas norėjo su manimi pašnekėti:
–... bet aš manau, jog jūs įžeidinėjate mus su tokiais pareiškimais. Aš, kaip būdamas Voras-kiaulė, negaliu nepasipiktinti tokiu jūsu elgesiu ir nepaprieštarauti. Be to...
– Vore-kiaule, užteks, aš esu lyderis, aš ir šnekėsiu.
Priekin žengė žmogus, kuris atrodė visiškai normalus, išskyrus tai, jog jis neturėjo normalaus veido. Jo veido vietoje buvo didžiulė užmerkta akis, o ant krūtinės puikavosi burna iš kurios ir sklido balsas. Jam ant peties tupėjo kažkas panašaus į pelėdą, tik paukštis buvo toks susivėlęs jog nebuvo aišku tai pelėda, papūga ar žvirblis. Visgi labiausiai tas plunksnų gniutulas priminė pelėdą, taigi toliau, patogumo dėlei, darinį vadinsime pelėda. Vienaakis atsikrenkštė ir pradėjo šnekėti. Tiesa, jis buvo pasisukęs taip, jog atsimerkęs būtų žvelgęs kažkur dešiniau manęs, į sudžiuvusį medį. Laimei, jo pelėda jam kažką pašnibždėjo ir jis galiausiai pasisuko tiesiai į mane:
– Aš esu Kapitonas Kiklopas ir čia yra mano Personos-Y, tu juk tikriausiai apie mus esi girdėjęs?
– Ką? – teištariau. Rodos, „ką?“ pamažu tapo mano priežodžiu.
– Personos-Y yra labai svarbi organizacija, kovojanti prieš įvairiausiais nelaimes. Mes įveikiame katastrofas, joms dar netapus katastrofomis. Šiuo metu, mes kaip tik keliaujame susidoroti su viena iš gresiančių katastrofų.
– Ką? – dabar jau ištarė Dainuojantis Naras. Matyt norėjo geriau pritapti prie „vado“.
– Čia, matote visas Personas-Y. – Jis ėmė rodyti į kiekvieną iš saviškių, kartais kiek apsirikdamas dėl jų buvimo vietos, ko mes ir tikėjomes, juk jo vienintelė akis buvo užmerkta. – Vat tas dešinėje yra vadinamas Drugeliu. Anas yra Meškėnas, labai šanus draugas. Vorą-Kiaulę jūs jau pažįstat. Ten už nugaros dar turi būti dar ir Geltonakis Žaliasis ir Voverius. Mes vat ir esame Personos-Y.
Nužvelgiau visus kritišku žvilgsniu. Geltonakis Žaliasis turėjo geltonas akis, bet visiškai nebuvo žalias, Meškėnas buvo panašus į meškėną tik savo gauruotumu, o jo visi plaukai buvo melsvos spalvos, tuo darantys jį panašų į kažkokį keistą padarą, o ne į personą. Drugelis buvo nepaprastai storas žmogus, kuriam judant viskas jo pilve kliuksėjo ir judėjo Taip, jog buvo galima net apsivemti. Voveriaus taip ir nepamatėme. Kapitonas Kiklopas tesė savo tiradą:
– Kaip jūs tikriausiai žinote, mes ieškome kažkokios klounų armijos ir jos vado. Deja, tik vienintelis aš žinau, kaip jie atrodo, o man atsimerkus, nukentėtų galimi nekalti aplinkiniai. Gal galėtumėte mums suteikti tikslesnės informacijos apie klounų armijos ir jų vado judėjimą ar išvaizdą? Tokiu atveju ir mano komanda galės juos surasti ir atpažinti, o man nereikės į pavojų statyti nekaltų gyvybių.
Mintyse nusijuokiau, tardamas šiuos žodžius:
– Žinoma, šiuo metu jie yra dfarfų pilyje, o jų vadas apsirengęs it teisininkas, nešinas kažkokiu lagaminu.
– Nuostabu. Personos-Y, paskui mane.
Ir jis nužygiavo linguodamas kaip girtas, bet ne dėl savo būsenos o dėl pelėdos nurodymų, kuri vis patarinėjo jam, kur statyti koją, nenorint nugriūti.
Jiems nutolus nuo mūsų pakankamai, jog negalėtų mūsų girdėti, Dainuojantis Naras man nusilenkė:
– Vade, jūs parodėte tokį apgavystės meną, kokio net aš, tikrasis Aferistų kulto pasekėjas, nesugebėčiau pakartoti. Tuo jūs įrodėte, jog jokios klounų armijos jums nereikia ir aš galiu juos išsivesti, ten, kur jų daug daugiau reikės. Aš nusikeliu kepure prieš jus... Aišku, jeigu tokią turėčiau, o smaugimo įtaiso aš nenusiiminėsiu, nes užtruks jį vėl taisyklingai susisukti. Sėkmes jums mano vade. Telydi jus Aferistų palaiminimas.
Išsižiojęs stebėjau, kaip Dainuojantis Naras paima iš manęs TP ir sumaniai juo manipuliuodamas nusiveda armiją tolyn...
Taip ir nesusičiaupiau kelias minutes, kol pamačiau priešais pat mane išdygusį mažo ir žalio gmomo snukutį. Jis man pamojavo ir nusikikeno sau ponosim. Tada iš mano kišenės ištraukė piniginę ir suriko:
– Mano, mano! – ir, su vikrumu, kurį pademonstruotų ne kiekvienas gmomas, puolė bėgti tolyn.
Piniginėje buvo visas mano turtas, tad nusprendžiau negaišti laiko ir pasileidau tolyn, sekdamas paskui tolumoje šmėkščiojantį ir nesąmones šūkaliojantį gmomą. Tik po gero pusvalandžio aptikau jį šnekantį su medžiu:
– Bet, Kbi, nemanau, jog jis tiks.
Medis supratingai nutylėjo.
– Kbi, jis ne paskutinė viltis. Yra dar viena. Jame daug įniršio. Taip buvo ir su jo tėvu.
Medis nutylėjo ir šiti, o gmomas atsisuko į mane:
– Tai sakai esąs pasirengęs? Aš tokių jau mačiau. Visi tik pasirengę ir pasirengę. O tu nors žinai, kiek metų aš burtininkus mokinau, ą?
– Ką? Aš nieko nesakau. Aš piniginės atėjau.
Jis metė man piniginę į veidą, ir laimei, aš ją pagavau. Bet gmomas akivaizdžiai manimi nusivylė:
– Jei tu būtum tikras burtininkas, būtum suspėjęs ir mano tikrą vardą pasakyti ir dar perkirtęs piniginę į dvi dalis. Aš tavęs nemokinsiu. – Tą sakinį jis ištarė taip, tarsi tikėtųsi, jog aš tuojau pat imsiu prieštarauti ir stosiu į jo mokinius. Kažkoks pusprotis, jeigu ne blogiau.
– Gerai, – atsakiau, ir patraukiau ten, kur akys veda. Bet gmomas ėmė mane vytis:
– Juk tada tu prarasi didžiausia savo gyvenime galimybę! Aš esu Jodas, didžiausias vaistas nuo tave apnikusių problemų. Aš esu tavo vienintelė viltis.
Nepaisiau jo ir tesiau savo žingsniavimą. Galiausiai gmomas ėmė siuntinėti kažkokius prakeiksmus, o tada pasakė, jog tada, jeigu aš jam neleisiu man padėti, jis numirs, ir nukiūtino atgal, pagaliau palikęs mane ramybėje.
Ganėtinai vienišas keliavau tolyn, kol kojos pavargo. Tada, prisėdęs prie parko suoliuko, mat pats suoliukas buvo ką tik nudažytas, išsitraukiau iš kišenės tą strypą, kurį man padovanojo Kbis. Net išsižiojau pamatęs užrašą – „Šis strypas yra pusės princo nuosavybė. Neliesti be specialaus leidimo.“ O kitoje pusėje – „Jūs Nenorite Sužinoti Kas = Jonas Ūmaras Senibas Nikis Evoras Nobas Obas Ridlipas Intro Teesis Erikas Srikis Uregua Žanas Indigo Notas Obolas Tirkas Internamomamotas Klementas Abraomamovičius Surimingitulamabovogolis“
Tai buvo tikrosios tiesos akimirka. Buvo keista, kaip Jūs Nenorite Sužinoti Kas, o tiksliau Jonas Ūmaras Senibas Nikis Evoras Nobas Obas Ridlipas Intro Teesis Erikas Srikis Uregua Žanas Indigo Notas Obolas Tirkas Internamomamotas Klementas Abraomamovičius Surimingitulamabovogolis, pasirinko būtent tokį slapyvardį, kuriuo tapo žinomas visiems. Juk nelogiška imti slapyvardį, kurio visiškai niekas nesieja su tikruoju vardu...
Jau pralinksmėjęs pasileidau link dfarfu pastatytos pilies, pakeliui akis į akį susidurdamas su keistu žmogysta, pasipuosušiu auksiniais marškiniais, auksinėmis kelnėmis, auksiniais akiniais ir auksine kepure. Taip pat jis nešiojo didelę auksinę grandinę, storio sulyg tokia, kokios užtektų sulaikyti visam traukiniui. Susidūrimas išvertė mus abu iš klumpių. Nors aš ir atsiprašiau, jis ne visiškai susigaudė ir tik sumurmėjo kažką panašaus į „te traukia jį vėjas“. Atsakiau jau gan įprastu komentaru:
– Ką?
Mano laimei, nesuprantamus man priešais stovinčio žmogystos murmesius pertraukė dar vienas asmuo, kuris tik pasirodęs man nusilenkė ir mandagiai atsiprašė:
– Atleiskite mano bendrakeleiviui, bet jis visiškai nesusigaudo tam tikrose situacijose. Bet mes tuojau pat išvykstame, mat mano bendrakeleivis ruošiasi tiek visko pamatyti – jis juk turistas.
– Turistas? O jūs kas? Gidas?
– Ne... Aš Skersvėjis. Mano darbas yra saugoti jį nuo nesusipratimų, kurie gali ištikti pakeliui. Aš atsiprašau dar kartą. – Ir jis nusisuko nuo manęs. – Gėlyne, eime.
Jie paliko mane dar visiškai nesusigaudžiusį, bet nenorintį gilintis. Tad žengiau pirmyn, link priešais dunksančios dfarfų pilies...
Mano nuostabai, tarpeklį, kuriuo paprastai galėdavai prieiti prie pilies pakeitė milžiniški vartai, kurie, kad ir kaip nekeista, buvo atidaryti. Visiškai nesupratau, kam to prireikė. Tokių vartų naudingumas buvo minimalus, juos buvo galima paprasčiausiai apeiti, juos atidarinėti reikėtų nepaprastų jėgos sąnaudų, o jie dar buvo palikti atverti.
Įžengiau pro pravirus milžiniškuosius vartus, jausdamas, jog visos nesąmonės artėja prie pabaigos. Link manęs žengė buvęs Darbų ir Darbelių mokytojas, kuris prabilo, rodos, dar neišsigydęs astmos.
– Puodžiau. Aš sužinojau, jog esu tavo tėvas.
– KĄ?
– Bet po to paaiškėjo jog visgi Enrikė de‘Servantess mane apgavo. Ir tu ne jos sūnus.
Nusprendžiau imti pavyzdį iš matyto medžio, kurį bandė kalbinti Jodas. Tad nutylėjau.
– Taigi, aš ne tavo tėvas, o tu ne mano sūnus. O dabar, Froidai, aš nuvesiu tave pas imperatorių.
– Aš ne Froidas, aš Plaukuotasis Puodžius, – nebeiškenčiau.
– Tada nuvesim tave pas direktorių. Ir jis paaiškins tau kas tu esi, o kas nesi. O svarbiausia – priims į mūsų puikiają mokyklą.
Nesipriešinau, nes žinojau, jog tai užtikrintas būdas surasti Jūs Nenorite Sužinoti Ką. Lėtai lipome pilies laiptais, kurių buvo tiesiog daugybė. Direktoriaus kabinetas dažnai keliaudavo iš vienos vietos į kitą ir kartais reikėdavo jo gerokai paieškoti. Šį kartą kabinetas buvo antrojo aukšto valgyklos vietoje. Kas atsitikdavo su patalpa, į kurią persikeldavo direktoriaus kabinetas, niekas nežinodavo, bet po direktoriaus kabineto išsikėlimo patalpa vėl atrodydavo tokia kaip buvus, tik nuo jos sklisdavo siaubingas svilėsių kvapas. Aišku, nuo to valgykla nebūtų pasikeitusi, pagalvojau žengdamas pro kabineto duris. Durys užsitrenkė man už nugaros, palikdamos mane atkirstą nuo juodaplaukiuo juodaapsiausčio elvo.
Priešais mane stovėjo Jūs Nenorite Sužinoti Kas ir šypsojosi:
– Puodžiau, puodžiau, puodžiau. Tau nepavyks. Aš žinau, jog tavo tikras vardas baigiasi „-aris“ ir man teliko viena raidė iki visiško tavo sutriuškinimo. Tu nespėsi ištarti manojo vardo net jeigu jį žinai.
Bet aš išsitraukiau strypą ir ėmiau skaityti. Atrodė, jog stebiu viską iš šalies. Aš, skaitantis tikrąjį Jūs Nenorite Sužinoti Kieno vardą, ir jis, bandantis visokius variantus:
– Qaris? Waris? Earis? Raris? Taris? Yaris? Uaris? Iaris? Oaris? Paris? Aaris? Saris? Daris? Faris? Garis? Haris? Jaris? Karis!!!! – pergalingai užbaigė jis, kai aš dar nebuvau užbaigęs sakyti „Obolas“.
Suklupau nespėjęs pabaigti. Aš pralaimėjau. Priklaupiau ant vieno kelio ir nulenkiau galvą. Jūs Nenorite Žinoti Kas pakėlė lagaminą ir...
Staiga supratau, jog visos šitos taisyklės yra grynas mandagumas, nes jam ištarus mano vardą nepajutau jokio silpnumo, nesijaučiau nugalėtas ir išvis mažų mažiausiai norėjau klūpėti ant vieno kelio. Kol šis suvokimas pasiekė mano smegeninę, iš lagamino paleistas žybsintis spindulys jau buvo pusiaukelėje. Nėriau kairėn ir išvengiau spindulio. Ir greitai išbėriau likusius žodžius:
– Tirkas Internamomamotas Klementas Abraomamovičius Surimingitulamabovogolis.
Bet užbaigtas burtininko tikrasis vardas nesukėlė tokios reakcijos, kokios tikėjausi. Jis iš oro išsibūrė kepurę ir ją nusiėmė:
– Keliu kepurę prieš jus, jaunasis Kari. Jūs pasakėte mano vardą. Bet, kaip ir jūs ką tik, aš nemanau paklusti senosioms taisyklėsm, taigi jums vistiek teks numirti – aš esu daug geresnis burtininkas už jus.
Čia jau nebežinojau ką ir atsakyti. Matyt, visgi teks atsisveikinti su šiuo pasauliu...
Staiga atsilapojo kabineto durys ir vidun įgriuvo begalvis juodaplaukio elvo kūnas. Tiesa, dabar gal ir nebebuvo galima jo vadinti juodaplaukiu, nes jis nebeturėjo plaukų, o kartu ir galvos, ant kurios jie buvo. Vidun tvirtu žingsniu įžengė pilies apylinkių sargas, milžiniškas nevalyvais plaukais pasipuošęs orgas su didžiausiu kirviu, kokį tik esu matęs. Sargas subliūvo taip, jog net išbyrėjo veidrodžio, buvusio kabinete, stiklas:
– TU!!! TU užmušei KENPAURĄ!! Aš TAU neatleisiu!!
Ir sulyg paskutiniais žodžiais, jis galingu kirvo mostu padalino Jūs Nenorite Sužinoti Ką į dvi lygias dalis. Tada pasisuko į mane:
– O TU ką čia darai, a?! Dabar gi vasaros atostogos. Lauk!! ARBA...
To, kas bus „arba“ aš nė nelaukiau. Skuoste išskuodžiau laukan...
Laukė ilga kelionė namo ir ilgos vasaros atostogos... Manyčiau, jog jų tikrai užsitarnavau... Lazdelę, kurią davė Kbis pasilikau kaip suvenyrą... gal kada pravers...
_________
XXIcentury.
_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.
|
Register
Login
FAQ
Search
