Forumas.Fantastika.lt

Labai ačiū, kad nepadedate tobulėti...

15


Kas man tie visi pasaulio žadintuvai? Sumurmėjęs nugarmėjau į miego bedugnę- tik šį kartą be jokių sapnų ar atsiminimų. Taip ir būčiau pramiegojęs viską pasaulyje, jei ne Edžio žinutė, pasveikinusi mane klaikiu pypsėjimu ir vibravimu marškinių kišenėje. Edis man priminė, kad jau balandžio 31-a ir klausė, ar jau nusišveičiau bokso pirštines susitikimui su draugais. Juokai juokais, o reikėjo grįžti namo, krauti lagaminą, pasišnekėti su Vaine. Tik šito visai nesinorėjo, o apgraibomis nuslinkęs į virtuvę ir radęs ten Evą, jau grįžusią iš darbo, išvis palaidojau tokius planus...

Štai taip ir pabėgau nuo tradicinio migravimo iš buto į butą. Priežastis gi paprasta: ne tik bokso pirštines šveisti reikia, bet ir garderobą atnaujinti, o ir Eva gi neturėjo kuo apsirengti, nors spintos lūžta... Tikrai sunki čia moterų liga, net juokas neima... Va ir sėdėjau aš garsiajame „Mados Fabrike“, o aptarnaujančios asistentės akys tiesiog žibėjo iš džiaugsmo – ne kiekvieną dieną gi tokia laimė: mergina su auksine kreditine Cerberio banko kortele. Mano nuotaika buvo gerokai rūškanesnė- kortelė gi mano, o apie kito mėnesio sąskaitą išvis geriau negalvoti... Evos balsas nuskambėjo neįprastai kukliai:
- Na atrodo išsirinkau, bet tu nesijuok. Asistentė gi aiškino, kad vasarinių suknelių metas jau.
- Eva, manęs juokas išvis kokius tris mėnesius neims- švaistau pinigus, kurių neturiu.

Eva, dar kažką suburbėjo, bet praskleidė persirengimo kabinos užuolaidą. Argi yra kas gražesnio už moterį saulėgrąžų geltonumo suknele? Ypač kai suknelė gražiai apnuogina pečiu ir kojas. Vasarinės suknelės yra tikrosios gero oro šauklės, menki vilties spinduliai amžinojo betono dykumoje:
- Atrodai nuostabiai, tu žaviausia saulėgrąža visam geltoname lauke, Eva.
- Nėra ko čia seilėtis, bet jeigu taip nuostabu, nusipirksiu dar kelias, tik skirtingų spalvų. Gal reikėtų ir sandalų?

Asistentė energingai sulinksėjo, kad brangių sandalų prie brangių suknelių tikrai reikėtų. Eva lengva ranka pirko sandalus, papuošalus ir kitus aksesuarus. Na ir tegu, nors vieną kartą suteiksiu kam nors džiaugsmo, o į kapus kortelių ir grynųjų irgi nenusineši. Pažinojau nemažai tokių, kurie bandė, tik kažin ar susimąstė, kad pinigai neturint tikslo - tėra popierius... Eva piktdžiugiškai nusišypsojo:
- Žinau visai neblogą restoraną visai netoli nuo čia. Kainos nėra kuklios. Bet prieš operaciją „Klasės susitikimo štormas dykumoje“ galim pasilepinti.
- Žinoma, bet tavo juokeliai sausoki- geriau jau nenaudok jų susitikimo metu.

Eva tik nudelbė mane daug pasakančiu žvilgsniu, bet niekaip neatsikirto. O tiesą sakant tikrinti nuosavo liežuvio aštrumo aš ir nenorėjau, tik nukoriau galvą lyg būčiau atsakingas už visas pasaulio nelaimes ir nusekiau paskui. Restoranas buvo ne šiaip koks, o graikiškas: kolonos, statulos ir visa kita tiesiog apie tai rėkė. Gal kam atrodytų kičas, o aš sakyčiau - gerai, kad žmonės savo kilmę prisimena. Jau ir taip visas pasaulis pavirto globalizuotų megapolių tinklu, tegu nors tokiose vietose lieka dalelė praeities... Restoranas pasveikino malonia vėsa ir tuštuma. Ankstoka dar gerais patiekalais mėgautis. O ir pasitiko mus ne koks padavėjas, o pats virėjas- pusamžis vyras juodais plaukais, kuris mus taip pritariamai nužvelgė lyg būtų mūsų čia laukęs nuo restorano pastatymo, bet vis dėlto sulaukęs. Eva tarškėjo apie kažkokį specialų meniu, o aš tik linksėjau pritariamai parodydamas, kad už nuostabius patiekalus esu pasiruošęs atiduoti paskutinius savo marškinius. Virėjo veide žaidė supratinga šypsena, jo mintys aiškios: įsimylėjo vyrukas ir dabar vykdo visas merginos užgaidas. Virėjas šiek tiek klydo? O gal taip ir buvo? Kur baigiasi teatras ir prasideda gyvenimas? Pasodino mus gražioje vietoje netoli Afroditės statulos, vaizduojančios jos kilimą iš vandens. O alaus bokalai, salotos ir anyžinės degtinės stikliukai atsirado stebuklingai greitai. Eva kimšo skaniąsias salotas lyg tai būtų jos paskutinė vakarienė... O dar laukė tikrai nemenkos trijų rūšių mėsos porcijos, pyragas ir dar nežinia kas. Va toks ir yra paprastas bei gražus gyvenimas. Turėk mylimą žmogų pašonėje kaip būdą padengti sąskaitas. Ko daugiau reikia? Ar gi rūpi tada O\' Sullivanas su visa kompanija? Galima gi spjauti į visas paslaptis, sapnus, Martinaičius ir kitas keistenybes... Eva gurkštelėjo alaus ir šyptelėjo:
- Tai ką, generole? Nori atšaukt operaciją? Neišdegs planas: turim iki pirmo veiksmo jau beveik tik valandą. Kvaila, aš, Emili, jeigu jau pažadėjau kokią nesąmonę, tai eisiu su ja iki galo. Gal ir naudos iš mūsų spektakliuko maža, bet gi galim pajuokauti.
- Atšaukti viską dar ne vėlu. O juk po susitikimo kas nors būtinai paklaus: Emili, kur tavo šaunioji mergina? Vėl galvosim naują istoriją?
- Suregzti kokį naują melą visada lengva ir visai smagu.

Aš, tik papurčiau galvą ir gurkštelėjau iš savo bokalo. Melas lyg traškučių pakelis - žadi suvalgyti tik saują, o jau bėgi pirkti naujo pakelio. Tik ar aš noriu visą gyvenimą taip maitintis? Rėkti, kad man viskas gerai ir slėptis nuo galimybių, kurias siunčia likimas? Laikas atmušinėti tūzą širdžių valetu:
- O jeigu mes rimtai pabandytume? Pabandytume mylėti ir nesislapstyti saugių namų tamsybėse? Argi nuo to būtų blogiau?
Vieną akimirką man pasirodė, kad Eva nusijuoks ir išpils pustuštį bokalą man į veidą, bet atsakė ji gana tyliai ir švelniai:
- Ne, blogiau iš pradžių nebus, bet ir naudos jokios. Žinau aš tokius atvejus, kai bandoma į meilę lyg į kokią suktą problemą pažvelgti. Va, imsim mes, pabandysim ir viską išspręsim. Taip ir gyvena du vieniši žmonės poroj- dantis sukandę ramindami save, kad taip geriau. Ne taip viskas veikia, Emili. Trūksta tos emocinės kibirkšties, neužtenka pasakyti: „Atrodai visai šauniai ir pirmyn“.
- Tu teisi, bet belaukdamas tokių kibirkščių ir numirt gali. Žinai, su Karina atrodė, kad turiu ne kibirkštį, bet visą liepsną, - ji irgi užgeso. Tai juk kažką įrodo?
- Tik tai, kad nieko nėra amžino. O jau kai myli protu, ne širdimi, neištempsi nė metų. Todėl nekvailiokim... Aš juk nesakau, kad tu man nepriimtinas. Tiesiog netikiu, kad turi jėgų išlaikyti tokį bandymą, o aš nenoriu net pradėti...

Kartais žmogų gali išgelbėti skambutis, o kartais padavėjas su milžiniškomis lėkštėmis, duodantis puikią priežastį nutraukti pokalbį. Kas man išvis užėjo? Šokinėju tarp ekstremalumų ir tai nieko gera nežada. Jeigu „empatų taryba“ patikrintų mano būklę, tai rastų priežasčių, kurių užtektų atimti mano licenciją tris kartus... Neramiai pabeldžiau į medį tris kartus, nors ką čia tie seni prietarai prieš visagalius kolegas. Man reikia patarimo ir ne bet kokio... Vienintelis vertas dėmesio patarėjas yra prakeiktasis Jankūnas. Tik vien apie jį pagalvojus kąsnis gerklėje stringa - jis jau nenuramins ir sėkmės nepalinkės. Bet aš privalau žinoti, į kurią pusę man bėgti: link laimingo gyvenimo ar O'Sullivano su jo akmenimis... Mano išraiška matyt buvo rūškana, keistai Eva į mane pažvelgė: lyg atsiprašydama, lyg priekaištaudama... Ach, kad tave velniai, laikas namo, kol vėl už liežuvio nepatempė kokia „geniali idėja“... Eva nutraukė nemalonią tylą:
- Žinai, galvojau nakvoti pas tave - nesinori iš ryto tuščiai gaudyti taksi. Bet jeigu nori būti vienas, suprasiu.

Aš tik papurčiau galvą - nereikia man pacientų supratingumo... Skubiai sumokėjau sąskaitą ir iškviečiau taksi. Šitas jaukus restoranas pavirto pasityčiojimu su sarkastiškai kikenančia Afrodite... Pirma, tikrai gražus vakaras šį pavasarį atsisveikino paskutiniais saulės spinduliais su miestu, o širdyje - tik šaltis ir purvas. Bėk į kurią tik nori pusę, pabaigoj matyt dar daugiau šalčio ir purvo. O ir namie neradau šilto namų jaukumo aukuro. O kuo čia stebėtis? Užgesinau aš šį aukurą dar tėvų namie traukdamas į naujus nuotykius su grupe, tai ir į šitą butą neatsinešiau nė menkiausios liepsnelės. O trūko čia ne tik jaukumo, bet ir Vainės - iš trumpo raštelio sužinojau, kad ji grįžo namo pas Kariną... Palydėjau Evą iki „svečių sandeliuko“ ir palinkėjau jai labos nakties. Ji kažką sumurmėjo ir užtrenkė duris. Manęs miegas neėmė, taip ir likau sėdėti virtuvėje pasišviesdamas cigarete, vaikydamas tylą sena muzika iš ausinių ir galvodamas nežinia ką, Kai suburbė durų skambutis, virtuvę jau buvo apšvietusi saulės šviesa, o aš taip ir negalėjau suprasti: miegojau aš nors valandą ar ne...

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji

16



Edžio atsiųstas žmogus pasirodė tikras tobulo darbuotojo įsikūnijimas: tylus, mandagus, vienas iš tų vyrukų, kurių veidų taip ir neįsimeni. Mėnesio darbuotojas kantriai laukė, kol aš sumečiau į nutrintą krepšį porą naujų marškinių ir atsarginius batus. Įdomu būtų sužinoti, kiek žmonių išgėrę pameta batus. Juokas neėmė, kažkas širdyje sukuždėjo, kad savo buto daugiau nebepamatysiu... Paranoja, marazmai gana tu nuojautų! Sunkiai rastum saugesnę vietą už milijonieriaus privačią salą. Jau norėjau belsti į svečių sandeliuko duris, bet Eva išėjo pati. Ji arba miegojo su tobulu makiažu, arba spėjo pasidažyti svečių sandeliuko prietemoje per porą minučių. Ach, moterys visada sugeba nustebinti. Tik iš Evos veido išraiškos spėjau, kad nustebinau Evą blogąja prasme. Galėjau įsivaizduoti, kaip atrodau: išvaizda visai nebe vaizdas, kai visa naktį prasėdi virtuvėje su cigarete rankoj. Atsiprašęs darbuotojo greitai išsivaliau dantis. Eva kandžiai kostelėjo ir aš bėgte nusekiau paskui ją ir tylųjį Edžio pasiuntinį. Jo darbas apsiribojo palyda iki paauksuotos skraidyklės. Skraidyklė ne bet kokia, o „Pegaso sparnai. Tokių pagaminta tik kelios dešimtys - čia ne šiaip tuštybės simbolis, čia retas tuštybės simbolis. Vieną dieną žmogus juokiasi iš blizgučiams tarnaujančių, o žiūrėk po kelių metų jau yra auksinio Pegaso savininkas. Edi, kuo tu pavirtai? Nepaisant visų mano moralinių riksmų skraidyklė turėjo gerą bariuką, o ir odinės sėdynės pasirodė patogios. O' Sullivano garbei įsipyliau airiško viskio ir palinkėjau jam viso blogiausio. Visas šiuolaikinis gyvenimo būdas yra jo kaltė ir Eva paliudys, kad jis turi neigiamų pusių. Kiek žmonių liko tavo talentingos sistemos užribyje? Keikiau O' Sullivaną, ir, baisiausia, buvau tvirtai įsitikinęs, kad jis puikiai girdi mano mintis. Taip, reikalai prastesni už kinišką sportbatį, kaip mėgo sakyti Jonas. Eva sušnabždėjo:

- Apie ką susimąstei? Tavo akys atrodo tokios piktos ir rūškanos...
- Apie O' Sullivaną ir jo sistemą. Atrodo, jog visada žavėjausi tiek žmogumi, tiek jo išradimu, o dabar abejoju tiek vienu, tiek kitu.
- SR naudinga daugumai, to nepaneigsi. Žinoma, visada liks nepatenkintų ir nelaimingų, todėl galima kaltinti O\' Sullivaną nesukūrus utopijos visiems.
- Labai jau ramiai viską išdėstei, atsižvelgiant, kad tu tų nelaimingų ir nepatenkintų gana didelė dalis. Tu juk turėtum nekęsti SR.
- O kas iš tos neapykantos? Gi yra žmonių protestuojančių prieš SR, jie skundžiasi ir rėkia. Bet kas nuo to pasikeitė? Pripažinkim, gyvename saugiame pasaulyje, kuriame nėra karo ir menkas nusikalstamumas, o SR pasirūpina kiekvienu kiek įmanoma. Palyginus su praeitimi, tai jau laimėjimas.

Nežinojau, ką atsakyti, tik dosniai šliukštelėjau sau dar vieną stiklą viskio. Eva juk teisi - utopijos nėra ir nebus. Bet negi dėl to kaltinti O' Sullivaną? Džimi, tu norėjai tik gero. O juk ir taviškiai planai buvo didesni nei išgydyti ligonius ar būti tobulu patarėju kiekvienam. Tikrasis SR potencialas, kurį klaidingai naudojo Martinaitis... Jis juk buvo skirtas visiems ar ne? Nejaugi aš tikiuosi atsakymo? Nejaugi rimtai, tikiu, kad prieš porą šimtmečių miręs išradėjas man paskambins ir paaiškins savo painius planus? O gal įšoks į skrendančią skraidyklę ir įsipylęs viskio papasakos viską lyg smagų penktadieninį nuotykį? O' Sullivanas - tik dulkės karste. Jo sukurtoje SR sistemoje dar klajoja kažkokie jo prisiminimų ir asmenybės likučiai, kurie ir aplanko mane sapnuose, bet net ir jis nesugebėjo apgauti mirties. Racionalumas ir dar kartą racionalumas... Skraidyklės lengvas kratymas liūliavo, viskis atpalaidavo ir vakar kažkur dingęs miegas mane surado...

Eva pažadino mane švelniai glostydama veidą ir pūsdama ant akių užkritusius plaukus. Va čia - tikras pasišventimas vaidmeniui. Sunkiai praplėšęs akis išlipau iš skraidyklės. Karščio banga vos neparklupdė lyg smūgis į pilvą. Akys net raibo nuo žalumos ir milžiniškų medžių. Edis neapsiribojo mielu paplūdimiu- čia jo asmeninis pasaulis su nesibaigiančiomis džiunglėmis ir savais pavojais. Lyg patvirtindamas mano mintis prie skraidyklės skubėjo plikis žalsva karine uniforma ant jo peties tikrai ne dėl juoko tabalavo medžioklinis šautuvas. Oi, Edi, ką tu čia išdirbinėji? Plikis sunkiai iškvėpė ir pradėjo:
- Mieli svečiai, šitoje pramoginėje saloje ne vien pramogos. Generolo Edvino Skambančio įsakymu mokslininkai priveisė kraugeriškų padarų, kurie mielai maitintųsi žmogiena ir bet kuo, ką pagauna. Be jų dar turime sukilėlių grupuotę. Jie, žinoma, aktoriai, šaudantys rutuliukais su dažais, bet ir tokios kulkos gana skausmingos. Norit išvengt abiejų, klausot manęs ir nenuklyskit nuo pažymėto tako. Skraidyklės bagažinėje rasite ginklus, šaudančius minėtais dažais - jeigu sutiksite sukilėlius nesidrovėkite ir pavaišinkit juos dažais.

Evos antakiai pakilo iki man dar nematytų aukštumų - ji tikėjosi daug ko, bet tik ne šito. Aš visada žinojau, kad Edis turi nestandartinį humoro jausmą, bet šį kartą jis pralenkė pats save. Keikdamasis iš bagažinės išraukiau mūsų „pabūklus“- plastikinius žaislus, nudažytus klykiančia auksine spalva. Edžio kareivis neramiai trypčiojo vietoje ir bandė dairytis į visas puses vienu metu. Kandžiai kostelėjau ir padaviau Evai jos mirtiną ginklą. Eva tik dėbtelėjo keistu žvilgsniu, kuris man nieko gero nežadėjo. Atsidusęs prisidėjau prie Edžio teatro:
- Ištikimas Edvino skambančio kary, kiek gi laiko vyksta šis šiurpus „mūšis“?
- Aš fronte jau pusė metų. Vienas iš mūsų leitenantų kovojo viešbučio išlaisvinime nuo sukilėlių prieš trejus metus. Deja, negaliu pateikti tikslesnės informacijos.

Linktelėjęs lyg man viskas ir taip savaime aišku, nusekiau paskui šį džiunglių užgrūdintą veteraną. Eva niūriai šypsojosi ir spaudė ginklą – aišku, kaip dieną pirma kulka klius šauniajam generolui. Mano fantazija piešė vis kraupesnius žvėris, iššokančius iš už pirmo krūmo, karštis tiesiog dusino, krūptelėdavau nuo menkiausio garso vildamasis sukilėlių, o ne vietinės faunos. Baimė iškreipė laiką, man atrodė, kad vos įžiūrimu takeliu žygiuojame jau valandą, bet laikrodis tikino, kad prabėgo tik penkiolika minučių... Džiunglės staiga baigėsi lyg jas kas būtų nukirpęs žirklėmis. Priešakyje didingai dunksojo milžiniškas viešbutis. Man nespėjus net išsižioti, mus apipuolė viešučio darbuotojai, rėkiantys apie visus viešbučio malonumus. Eva tik prunkštelėjo ir nusekė paskui merginą, suokiančią apie specialų poilsio centą damoms. Mano nervai pasirodė silpnesni:
- Gan, po velnių, veskit mane pas Edį! Užteks šito cirko.

Darbuotojai mandagiai linktelėjo ir pasipustė padus. Ausis dirgino tik erzinantis kikenimas. Edis vos tramdė juoko priepuolį atsirėmęs į palmę. Tik dabar pastebėjau, kad mano krepšys dingo be pėdsakų... Staiga pats pradėjau kikenti lyg idiotas, po akimirkos kvatodamas apkabinau seną bičiulį. Edis patapšnojo man per nugarą ir nušluostęs nuo juoko ašarojančias akis nusišaipė:

- Emili, aš tau juk visada sakiau, kad tu man dar atsiimsi už tą balandžio pirmos pokštą su prodiusere iš Japonijos.
- Seni, negi rimtai manai, kad aš dar pamenu tą balandžio pirmą?
- Užtat niekada nepamirši šitos dienos. Einam praskalauti gerklę! Be lašo Edvino Skambančio naminės net neverta pradėti pasakoti visų naujienų.

Vis dar prunkšdamas ieškojau Edžio išvaizdoje pėdsakų, rodančių, kad ir jis pasikeitė. Menkų raukšlių, parodančių, kad ir jam gyvenimas metė į sriubą druskos. Arba aš nesugebėjau nutrinti Edžio juokdario grimo, arba jis išsaugojo širdyje džiaugsmą, kurį aš nežinia kur pamečiau. Edis palingavo galva:

- Iš akių matau, kad susimąstei apie rimtą kosmosą, brolau. Patikėk, nereikia čia liūdnų žvilgsnių - susitikome švęsti gyvenimą, o ne liūdėti.
- Baik juokus, aš tik stebiuosi, kur tie tavo žili plaukai ir šluba senuko eisena. Iš tavo žinutės susidarė įspūdis, kad giltinė tau siunčia laiškus dėl skubaus susitikimo. O čia prieš mane vaikėzas, kurį sutikau lifte.
- Tu visada buvai prastas melagis, bet tavo melas vis gi tavo melas - mielas melas... Ach, Emili, paklausk kirpėjos, kuri man dažė plaukus, kur dingo visi žili plaukai. Ji tau pasakys - ne vaikėzas ten kėdėj sėdėjo.
- Edi, ar ne per daug susirūpinai išvaizda? Neskaitant tų sidabrinių išminties gijų, atrodai puikiai: galėtum maratonus bėgti, visus snukius išmalti!
- O ką tu manai aš jau metus veikiu? Dirbau su svarmenimis, bėgiojau rytais, boksavausi su treneriu. Netgi mečiau rūkyti! Būtum sutikęs mane prieš metus, pats iš siaubo pražilęs būtum!

Aš tik palingavau galvą: Edis gi visada šnekėjo apie dvasines vertybes... Pagaliau įžengėme į palaimingą viešbučio vėsą. Edis mikliai vedė mane koridorių labirintais - vos spėjau lėkti paskui. Dar vienas sveikuolis! Generolas kaip ir pridera generolui išvedė mane pro slaptas duris, paslėptas valytojos sandeliuke. Lengviau atsidusau išvydęs vidinį kiemą su stalu nukrautu buteliais ir melsvą baseiną, tiesiog būtiną šitame karštyje. Abu palaimingai susmukome ant patogių kėdžių ir lengva ranka išmaukėme po stikliuką Edžio naminės. Naujai gimęs sveikuolis prabilo gana nedrąsiai:

- Na va, po stikliuko laikas dviems naujienoms. Emili, man reikės tavo patarimo dėl abiejų naujienų. Pirmoji gali pasirodyti keista, antroji - dar keistesnė.
- Edi, aš galėčiau papasakoti savų keistenybių. Pameni istorinį projektą, prie kurio dirbau? Prie šito dar sugrįšim, o dabar pasakok.
- Viskas prasidėjo nuo to, kad pakliuvau į avariją. Į tokią kaip turi būti - mano mersedesas apsivertė ir šešis kartus apsisuko aplink savo ašį...

Patologiškas melagis - štai ką rėkė mano labai skeptiškas žvilgsnis. Edis atsiduso ir gurkštelėjęs iš butelio pradėjo iš naujo:

- Na gerai, avarija buvo, nors mašina ir neapsivertė ir nesisuko. Gavau oro pagalvę į nosį, bet tą akimirką pagautas išgąsčio, maniau, kad mirsiu. Tą akimirką gailėjausi dėl dviejų dalykų. Tai gi nusprendžiau atlikti abu: suburti seną grupę pasauliniam turui ir vesti!
- Edi, maldauju, pasakyk, kad juokauji...
- Ne, aš kalbu visiškai rimtai. Eva jau susipažino su mano sužadėtine poilsio centre. Tikiuosi, dar pameni Jolitą? Tai va, tokios naujienos. Tavo užduotis - panaudoti savo empato kerus ir įvertinti Jolitą. Ar ji verta su manimi išvažiuoti į saulėlydį? Antra, padėk man sėkmingai parduoti pasaulinio turo idėją.
- Seni, kaip visada padėsiu, kiek leis jėgos. Bet dabar klausyk, viskas prasidėjo nuo trupinio medžiagos apie O'Sullivaną...

Aš kalbėjau, tik retkarčiais gurkšteldamas iš butelio bei nepraleisdamas keistųjų sapnų ir kitų detalių Edis klausėsi ir neuždavinėjo tuščių klausimų. Laikas išgirsti antrą nuomonę - tai geriausias vaistas nuo mistikos.


17




Pabaigiau savo istoriją, kai saulė jau leidosi kruvinu raudoniu nuspalvindama baseiną. Edis pergalingai šypsojosi lyg radęs visame šitame chaose prasmę, kurios aš niekaip nesugebėjau įžvelgti. Atsidusęs iš pakelio iškrapščiau cigaretę, prisidegęs laukiau lemiamo verdikto, kad man pasimaišė protas. Bet Edžio balsas skambėjo beveik džiaugsmingai:

- Pradėkime nuo faktų apie tuos agentus: gandai sklandė jau senokai. Nepriėmiau jų rimtai, kol staiga nuo žemės paviršiaus nedingo Gigantozauro studijos savininkas Grigorijus Gelūnas. Aš jo niekada nemėgau, bet susirūpini, kai milijonierius dingsta lyg pelenas vėjyje. Už didelius pinigus iš Grigorijaus žmonos sužinojau, kad jis kliedėjo apie tobulą muziką, naują evoliucijos pakopą. Jis save vadindavo muzikiniu magu ir aiškino, kad jo laukia didi ateitis. Vieną dieną atvyko du vyrukai, prisistatę mokesčių inspekcijos pareigūnais, ir išsivežė Grigorijų. Nuo to laiko niekas jo daugiau nematė. Mokesčių inspekcija aišku prisiekinėjo visais dievais, kad nieko pas senąjį Grigą nesiuntė...
- Edi, man ir taip aišku, kad tie agentai egzistuoja. Bet gi lieka O\'Sullivanas, kviečiantis prisėsti ant akmenų. Ten laukia jo geri bičiuliai Mačiūnas ir vyrukas gelsvomis akimis.
- Prisiminus kitą sapną, kur tu viską matai kibirkščiuojančio pilko padaro akimis, padarysiu išvadą, kad pilkas padaras ir vyrukas gelsvomis akimis - tas pats asmuo. Lieka patikslinti, kad šis asmuo ateivis, nes žmonės kibirkštimis nešvyti, o jų oda net po milijono cigarečių netampa pilka. Taigi mūsų hipotezė - šis ateivis tau siunčią žinią.
- Ar tu nuo proto nušokai? Negi tu rimtai tiki ateiviais? Galbūt jo odos spalva kokia reta mutacija? Iš subinės trauki tu tas savo hipotezes.

Instinktyviai prisidengiau veidą - Edis turėjo bjaurų refleksą duoti į snukį kiekvienam abejojančiam jo tiesa. Taip ir sužlugo jo trumpa šlovinga karjera debatų klube... Taip ir nesulaukiau smūgio. Edis grieždamas dantimis sužvejojo vieną mano cigarečių ir keikdamasis prisidegė:
- Džiaukis, kad prižadėjau Jolitai nebesimušti be reikalo. Jeigu tikėsime, kad Martinaitis sakė tiesą ir O'Sullivanas įgavo galios pakeisti pasaulį, miškuose radęs tą senesnis nei laikas ir prie to prijungsim tavo sapną... Išvada viena - pilkasis bičiulis padėjo sukurti SR. O iš kur pas jį tokios žinios, jeigu jis tik žmogus pilka oda?
- Bet idėja juk O'Sullivano? Atmetant tokius pasvarstymus... Ką man daryti, seni? Negi pasileisiu bėgti visais pasaulio miškais rėkdamas: „ateivi, kur tu“?
- Gi plačiai žinoma, kad „Naujasis tikėjimas“ susikūrė Jungtinėse Valstijose, o ten garsusis SR bendraautorius ir žaidė naujojo tikėjimo šventiką. Rasti tuos akmenis ir, apsaugok Viešpatie, ten sėdinčią trijulę nėra sunku. Bet ką tu jiems pasakytum, Emili? Negi turi pasaulį keičiančių idėjų? Aš nenoriu, kad tu dingtum kaip Grigorijus. Nuostabusis ateiviškas protas vengia viešumo ir, statau statinę konjako, tie agentai dirba jam. Taigi, jeigu sapne vėl sutiksi šią trijulę, patikinsi, kad jokios galios ir pasaulio pakeitimų tau nereikia.

Edis kaip visada sudėjo visus taškus ant „i“, o nežinojau, ką atsakyti. Neturiu aš juk tokių užmojų kaip O'Sullivanas. Ką ten pasaulis, aš su savo problemomis vos susitvarkau. Nejaučiau neapykantos kaip Martinaitis - beprasmių žudynių man nereikia. O ko gi man reikėtų? Laimės, ne tik asmeninės, bet urmu - visiems be jokių išimčių ir išsisukinėjimų. Bet kas gi ta laimė? Endorfinas visiems visą parą? Įdomu, ar ateivis gelsvomis akimis turi išmintingą atsakymą? O gal ir jis pasakytų, kad ilgas gyvenimas nedavė atsakymo į šį klausimą? Juk ir O'Sullivanas norėjo laimės, iš pradžių savo pacientams, vėliau - jau visiems. Jeigu pažiūrėsim paviršutiniškai, gyvename aukso amžiuje: laimės juk turim nors kibirais nešk! Abejojo praeityje žmogus, kokį kelią rinktis, o dabar patars, nustatys talentą - tiesiai į gerą šviesią ateitį išsiųs. Žinoma, jeigu tavo talentas ugnis, darosi sunkiau, bet ir Eva gyvena. Jeigu bus gera mergaitė ir per jos sukeltus gaisrus niekas nosies nenudegs- atsivers naujos galimybės tapti kad ir keramikos meistru. O nuo ten ir nuosavas verslas, pinigai... Čia jau laimė? Tai kodėl gi verkia mano kabinete vyrai ir moterys, besipuošiantys platininiais papuošalais? Išlindę jiems per gerklę jų turtai. Visi virkauja, kad gyvenimas pilkas ir tuščias. O Edis kaip džiaugėsi gyvenimu, taip ir besidžiaugia: su pinigais ar be. Galvodamas apie mirtį jis neprisiminė banko sąskaitų, kurių negalės naudoti, o šimtą metų nematytą Jolitą ir į praeitį nugrimzdusią grupę. Jeigu žmonės tokie skirtingi, universali laimė turbūt neįmanoma? Edis sukrizeno:
- Tai ką, jau nusmigai? Praradai formą, o juk galėdavai išgerti daugiau nei visi. Senatvė pjauna lyg ašmenys, o ir nebe tos jau kepenys. Visa daina galėtų gautis - gitarų skambesys ir baladė apie prarastą jaunystės šlovę.
- Užtilk, seni, pats tuoj įkrisi į baseiną ir liks sužadėtinė našle dar netapus žmona. Kai tik susimąstau apie svarbius dalykus, kaip visada, mane pertrauki.
- Švaistai laiką mintims, o juk dar tiek daug galima nuveikti. Mūsų laukia džiazo grupė ir šokiai, o tu vėl sėdi bereikalingai rimtas.
- Kokie šokiai - pabandyk atsistoti ir nugriūsi. O su kuo man čia, beje, šokti? Nors girdėjau, kad vyrų poros šoko tango, nes kolonijose nebuvo moterų. Bet tau, Edi, pirmo šokio nedovanosiu.
- Mano naminė tikrai ne juokas. Jau pamiršai, kad atsivežei merginą? Ji tikrai piromanė?

Nusikvatojau ir mintyse prakeikiau Edžio naminę. Su ja gali užmiršti viską, ypač išgalvotą meilės istoriją:
- Taip, brolau, viskas kaip ir pasakojau. Bet apie šokius negali būti nė kalbos, jeigu jau užmiršau su kuo atvažiavau.
- Aš įtariau, kad po šokių aikštelę mus galės tik nešioti. Todėl turiu stebuklingų tablečių- tuoj išblaivins.

Edis kišenėje sugraibė dvi rožines tabletes. Ach, tie mokslininkai išranda vis siaubingesnių cheminių ginklų... Staigiai nurijau tabletę tikėdamasis geriausio... Porą minučių prasėdėjau laukdamas kažkokio efekto, bet taip nieko ir nepajutau. Nedrąsiai atsistojau: kojos laikė, vaizdas nemirguliavo, žengiau tvirtais tiesiais žingsniais:
- Kaip aš dar negirdėjau apie tokį išradimą? Čia gi revoliucija - sena svajonė virtusi realybe!
- Tu visiškai teisus. Šitą panacėją išrado mano mokslininkai ir su mano finansavimu dar vienas stebuklas taps masinės gamybos produktu. Aš tik juokais paprašiau išrasti vaistus nuo pagirių. O čia dar geriau - visiškas išblaivinimas net vartojimo metu. O kad tu žinotum, kaip smagu buvo geriant su visa mokslininkų komanda išbandyti tablečių poveikį!

Edis vėl lėkte lėkė sportininko žingsniu, o aš kaip sugebėdamas sekiau iš paskos. Edis vėl atvėrė slaptas duris – jis, matyt, paprastų nenaudoja... Jis žengė į jaukų restoraną su šokiu aikštele pasveikindamas visus riksmu: „spėkit, kas visiškai blaivas“. Visos akys nukrypo į mus. Akimirką aš visų veiduose bandžiau įskaityti esmę... Karina žvelgė į mane su jai neįprastu liūdesiu - neįprasta, kad tikra emocija prasiskverbė pro priešiškumo kaukę. Karinos plaukai kaip visada krito netvarkingais šuorais, viena ranka kaip įprasta spaudė romo butelį, kita - kardo rankeną. Niūri karo deivė, palaikiusi pinigus laime ir praradusi tikrąją laimę visiems laikams. Jonas, išdžiuvęs tamsių skersgatvių būgnininkas, paniekinęs pinigus, bet taip ir neradęs netikrai laimei pakaitalo. Jo akyse įžiūrėjau nuovargį ir susitaikymą. Tu jau žuvęs, senas drauge, sugros grupė kartu ar ne... Eva - neužgesinama liepsnelė betono stepėse. Ji visada skleis šilumą sau kitiems. Vainė, kaip visada, su lengva nuostaba žvelgianti į pasaulį - vis dar tuščias lapas.. Ji dar turėjo galimybę rinktis iš šimtų gyvenimų. Vainė dar liepsnos nematęs geležies grynuolis. Teliko pažvelgti į save, tik, matyt, nesugebėjau pats skelbti sau nuosprendžio... Akimirka baigėsi ir visi puolė uždavinėti klausimus, keistis štampuotomis frazėmis, o aš stengiausi suktis tame sūkuryje, šnekėti, juoktis, gerti, šokti ir pajusti tą džiaugsmą, kurį visada jaučia Edis. Tik mano bandymai visada liks pigia vaidyba.. Gerai, kad Edis laiku nutraukė šį chaosą:
- Mielieji, turiu gerą žinią. Aš nusprendžiau vesti! Juk ne šiaip nusprendžiau, likimas man davė moterį, vertą brangiausio sužadėtuvių žiedo ir tai tik pirma gera žinia šį vakarą!

Galėčiau prisiekti, kad Jolitos restorane nebuvo, bet dabar ji stovėjo ant scenos apšviesta prožektoriais, o džiazo grupė, matyt, išėjo per vienas iš daugybės slaptų durų. Visi sustingo spinduliuodami nuostabą, net Eva susižavėjusi stebėjo šį spektaklį. O pažiūrėti tikrai buvo į ką: Edis pasičiupęs mikrofoną traukė banalią meilės baladę ir šokdamas judėjo laipteliais, vedančiais ant scenos. Va būtent tokius dalykus šnipai serialuose vadindavo diversija. Abejoju, ar viduryje šokių salės atsiradęs tankas būtų suveikęs geriau. Nieko nelaukęs nubėgau prie išėjimo ir bėgte palikau restoraną, o po to lengvai, lyg pats būčiau braižęs planus šitam painiam viešbučiui, išlėkiau į lauką. Lygiai taip pat protą persmelkė žinojimas, kad gelsvaakis genijus manęs laukia visai ne prie akmenų, o džiunglėse. Dangų trumpam nušvietė kibirkščių spiečius - jis čia pat, džiunglių centre. Bėgau taip, kaip dar niekada nebuvau bėgęs: lengvai skyniausi kelią per krūmus ir čeižiančias šakas, kibirkštys vis nušviesdavo tiesiausią kelią. Aš pagaliau žinojau, ką jam pasakysiu - paprašysiu jo neįmanomo, bent jau pabandysiu... Sunkiai alsuodamas nugriuvau nedidelėje proskynoje, apšviestoje vidine ateivio šviesa... Niekaip nesugebėjau įžiūrėti aiškaus jo pavidalo - spalvinga šviesa pavertė jį abstrakčia regimybe... Šviesa dingo ir vietoje jos tamsoje į mane žvelgė gelsvos spindinčios akys... Įtempęs akis įžiūrėjau neryškius apsiausto kontūrus. Nežinia, kodėl tikėjausi, kad jo balsas bus šaltas ir atstumiantis. Bet jo balse išgirdau užuojautą ir susirūpinimą:

- Aš žinau, tu nori paprašyti laimės visiems. Džeimsas norėjo to paties, skirtumas tik tas, kad tu dar nežinai, kaip ta laimė atrodys. Tavęs dar neužvaldė idėja, pateisinanti viską. Todėl tave ir pasirinkau. Aš jau padariau užtektinai klaidų spręsdamas už visus dar namie. Atėmiau iš savo gentainių laisvę spręsti, bet suteikiau galimybę gyventi.
- O Džeimsas O'Sullivanas pasinaudojo ta pačia idėja, sukaustydamas mus tobulais patarėjais.
- Džeimsas pasirinko švelnesnį sprendimą, ne veltui SR yra žodžių Soul Research sutrumpinimas. Aš pasirinkau smegenų modifikaciją - mano gentainiai gyvena pagal jiems įdiegtą moralinį kodeksą.
- Jie laimingi idiotai ar ne? Va tau ir laimė, o ir SR - tokia pat vergystė.
- Džeimsas mane įtikino palikti galimybę tobulėti. Geriausi žmonijos Egzemplioriai galėjo įvaldyti visas nano technologijos galimybes ir tapti nemirtingais ir stipriais - lygiais man. Niūri praktika parodė, kad įgavęs trupinį galios, puls vykdyti kvailiausias fantazijas ir smulkias vendetas. Tomas Martinaitis, Grigorijus Gelūnas - tik paskutiniai liūdni pavydžiai. Netgi tie keli pozityvūs pavydžiai - kaip Mačiūnas ir keletas kitų - juos prilaiko tik mirties baimė...
- O Džeimsas juk norėjo duoti šią dovaną visiems? Aš nesuprantu, ko tu nori iš manęs? Žmonės silpni ir klystantys, aš nežinau, kaip tai pakeisti...
- Gali rinktis: nieko nekeisti ir tuščiai tikėtis, kad žmonės praregės arba išjungti SR visiems laikams ir tikėtis geriausio...

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji

18(finalas)





Kiekvienas jau patyrė tokių akimirkų – akimirkų, kai iš po žemės išmuša kojas ir gerklę tarsi suspaudžia plieniniais pirštais. Norėtum surikti ar bent jau kažką pasakyti, bet burna lyg prikišta vatos. Visagalis sukčius lošiantis su mumis visą gyvenimą numeta ant stalo penktą tūzą ir telieka tik bukai spoksoti ir springti nuosavomis seilėmis supratus, kad žaidimo taisyklės radikaliai pasikeitė ir teks pralošti stambiau negu kada nors prieš tai.. Prieš akis stojo keista pilkuma, kiekvienas širdies dūžis atrodė lėtas ir skausmingas... Ateivio balsas skambėjo kažkaip dusliai:
- Nedrįsk nualpti, Emili. Patinka tau ar ne, tu buvai išrinktas nuspręsti. Sąmonės praradimas neišgelbės nuo atsakomybės. Taigi, tu suvaldysi savo pakrikusius nervus, įkvėpsi nuodingų dūmų ir pasirinksi vieną iš dviejų variantų.

Akyse vėl prašviesėjo, klusniai sugraibiau cigaretę, žiebtuvėlis spyriojosi, bet po trečio bandymo jau traukiau savo mėgstamus nuodingus dūmus:
- Kodėl aš? Kuo aš jau toks ypatingas, kad spręsčiau už visus? Čia reiktų surinkti šviesiausius pasaulio protus. Galų gale turėtų spręsti visi pasaulio gyventojai...
- O kodėl ne tu? Džeimsas O'Sullivanas irgi buvo empatas su savomis problemomis. Jis nepaskelbė pasaulinio referendumo, o ir su filosofų, mokslininkų būriu prieš tai nepasitarė. Kodėl šį kartą kas nors turėtų būti kitaip?
- Todėl, kad aš - ne O'Sullivanas. Niekad jam neprilygau, netgi geriausiom savo dienom. Gal jis ir sugebėjo gyventi su savo projekto pasekmėmis ir žaisti žmonių gyvenimais. Aš to nesugebėsiu...
- Jeigu viskas būtų taip paprasta, O'Sullivanas pats nuspręstų. Juk jis ten prie akmenų vis dar atidžiai stebi savo darbo rezultatus. Bet prabėgę šimtmečiai paliko jame savo pėdsaką. Jis nebegali į viską pažvelgti objektyviai. Jis nesugebės išjungti SR - tai jam lyg žudyti savo vaikus. Bet Džeimsas negali savęs apgaudinėti ir tikėti, kad jo atžalos neša pasauliui tik gėrį.
- Galiu suprasti tokį požiūrį. SR nėra skaičių virtinė. Tai dirbtinis intelektas, grynasis protas, turintis tokią pat teisę gyventi kaip ir žmonės.
- Emili, aš nenoriu sunaikinti milijardų mąstančių būtybių. Aš tiesiog atskirčiau jas nuo žmonių. Visą SR sistemą galiu perkelti atgal į superkompiuterius, kur ji ir gimė. Bet ar verta iš žmonių atiimti saugumo garantą ir galimybę tobulėti?


Dieve, iš kur man žinoti atsakymus į tokius klausimus? Juk turėtų būti efektyvesnis būdas spręsti tokius dalykus negu mano pamąstymai:

- Na tebūnie SR protai saugūs. Bet kaipgi žmonės? Manau, žinai, kiek ligonių gyvybių palaiko nano medicinos prietaisai, kuriuos valdo SR. Kas atsitiks jiems? O kur dar nusikalstamumas, karo rizika...
- Medicinos prietaisus galima valdytyti ne vien SR. Tavo minėtiems ligoniams nieko neatsitiks. Karas, nusikalstamumas - čia jau žmogiška prigimtis... Kaip jau minėjau, telieka tikėtis geriausio. Tavo užduotis yra pasverti du dalykus: saugumą ir laisvę.
- Aš juk negaliu pasverti tokių dalykų spėlionėmis ar asmenine nuomone. Man reikia faktų, statistikos, apčiuopiamų dalykų.
- Patikėk, SR puikiai išnagrinėjo nemirtingųjų ir kenčiančių dėl sistemos santykį. Man nereikia sausos statistikos. Emili, man reikia sprendimo iš žmogaus, mačiusio įvairias sistemos puses.

Cigaretė sudegė iki filtro,lyg primindama, kad laikas bėga ir mano naktinis pašnekovas nepasižymi kantrybe. Ką gi aš tikrųjų mačiau? Keletą nelaimingų ligonių kaip Eva. Nemažai pasiturinčių žmonių, pavertusių savo talentą pinigais. Kas gi pasikeis išjungus SR? Kažkas bus turtingu, kažkas neturės nieko vertingo, dauguma suksis tarp šių kraštutinumų. Kuo gi pasikeistų Evos gyvenimas išjungus SR? Na, visų pirma, dingtų juodosios žvaigždutės. Niekas neperspėtų aplinkinių kokia Eva pavojinga. Gal tai antras šansas visiems nešantiems juodųjų žvaigždučių naštą? O kas gi praloštų išjungus SR? Ateities kartos pasmerktos tuščiai ieškoti savo talentų, pasmerktos gyventi be šanso gauti nemirtingumą ir galią. Bet galbūt žmonija dar nepasiruošusi kitai pakopai? Vienaip ar kitaip kažkas nukentės: mažumos, daugumos, ateities kartos. O gal atvirkščiai niekas iš esmės nepasikeis? Žmonija, eilinį kartą gavusi smūgį žemiau juostos, vėl atsities ir toliau linksmai žygiuos keliu vedančiu velniai žino kur... Tušti apmąstymai - čia lyg ruletėj telieka statyti už vieną spalvą - gali mąstyti visą naktį, ką atneš juoda ar raudona... Tereikia drąsos stumtelti žetonus ir tikėtis geriausios įmanomos baigties. Visas nevykęs gyvenimas - tik atsitiktinumų virtinė: skambantys ar tylintys automatai, geros ar blogos pabaigos. Viskas tik ant stalo krentantys kauliukai, duodantys ir atimantys galimybes. Man nebūtina suprasti, ką mano sprendimas lems skaičiuojant laiką šimtmečiais. Svarbu, kokias pasekmes jis turės trumpalaikių žmonių, neieškančių didybės ir nemirtingumo, matais. Jeigu Eva atsikratys savo vaidmens visuomenės dugne, man to užtenka. Jeigu ji vėl galės pasijusti laisva nuo žvaigždučių ir smerkiančių žvilgsnių, tau jau bus laimėjimas. Julijos rašoma biografija gali prarasti nemažai skaitytojų. Bet gal atvirkščiai: SR žlugimas tik padidins susidomėjimą O'Sullivanu? Nesvarbu,ar aš pasidžiaugsiu smulkiais laimėjimais - ne man matyti šimtą ėjimų į priekį. Aš tik smulkus valetas atnešiantis truputi laimės ir truputi nusivylimo. Tikiuosi, galėsiu susitaikyti su tuo Džimi - aš irgi noriu tik gero. Kartokai nusijuokęs sugraibiau suglamžytą pakelį - tik trys karsto vinys: velniškai mažai priimant tokį sprendimą. Dievas mato, čia mano trys paskutinės cigaretės šiame gyvenime. Ateivis kantriai spigino akimis, kol užbaigiau tą nelemtą paskutinį pakelį:

- Manau, gali atspėti mano sprendimą. Laikas išjungti SR - pabandysiu tikėtis geriausio bent vienetams.
- O tiksliau - vienai merginai. Net nežinau,ar tai kilnu ar kvaila. Nesuprantu, kodėl žmones prie lemtingų sprendimų veda atrodytų smulkmenos. Viena vienintelė patelė pajudino tokią neryžtingumo sieną ir nulėmė visų likimą.
- Gana tų skambių žodžių ir šnekų - tiesiog užbaikime viską.
- Gerai, tau teks garbė spustelti mygtuką - išsiųsi signalą ir SR pradės lėtą atsiskyrimą nuo žmonių.

Ateivio rankoje suspindo menkas pultelis - tai galėtų būti vienas iš universalių pultelių, pardavinėjamų už 5,50 įvairiems prietaisams. O čia detonatorius, sukelsiantis sprogimą, kokio niekas nestikėjo. Mygtukų netgi mažiau - tik du: žalias ir raudonas, viskas paprasčiau nei paprasta. Galbūt toks ateivio humoro jausmas? Užbaigti SR erą prietaisu, verčiančiu galvoti apie „Viskas jūsų namams“ išpardavimą. Nesusilaikęs sukikenau - kodėl gi ne, viskas jau šiaip ar taip nuspręsta. Vyresnis už mus sukuždėjo:

- Man dar neteko išjungti tokios sistemos. Negaliu garantuoti, kaip reaguos tavo smegenys, gavusios tokį stiprų atsiskyrimo nuo SR signalą. Emili, tu gali žūti kaip ir tavo SR. Jūs abu tiesiog per arti signalo šaltinio.
- Na tada spustelk mygtuką palikęs salą ir niekam nereikės žūti.
- Taip, bet kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Įrodyk, kad turi savyje lašą pasiaukojimo. Dėl jų visų ir dėl jos.

Žinoma, viskas būtų per daug paprasta, jeigu rytoj atsibusčiau naujame pasaulyje ir pamatyčiau savo veiksmų pasekmes. Mano likimas yra tapti neapdainuotu savižudžiu, apie kurį niekas nesužinos. Štai taip SR dingimas visada liks paslaptimi. Jokių palaidų galų. Gaila, kad nebeliko cigarečių - paskutinės trys šiame gyvenime:

- Galiu žūti? Ar aš turiu šansų išgyventi? Aš maniau, kad tu brangini gyvybes... Bet tu mane pasmerki...
- Aš branginu ištisas civilizacijas. Vieno individo auka dažnai - neišvengiamas blogis. Tavo šansai maži, bet teoriškai gali išgyventi.

Jis lengvai įbruko pultelį į mano drebančias rankas, mūsų rankom susilietus jo oda pasirodė visai švelni, o, maniau, kad ji bus grubi lyg švitrinis popierius. Pajutau lengvą dilgtelėjimą – matyt, kibirkštis kurianti įtampa nedingsta netgi kai kibirkštys užgęsta. Koks nuostabus ir žiaurus padaras - nusprendęs paversti ištisų rūšių egzistavimą savo atsakomybe. Akyse sublikčiojo jau pamirštas neoninis ausinių ženklas. Atsidusęs užsimečiau vis dar veikiančias ausines:

- Negaliu pasakyti, kad pritariu savižudybei. Gyvybė teturi vieną tikslą - gyventi. Bet, matyt, palaikysiu sprendimą atsiskirti nuo žmonių. Nepaisant visko man patiko būti šalia - patarti ir stebėti žmonių gyvenimą tavo akimis. Manau, mes papildėme vienas kitą.
- Juokinga,kad nusprendžiau išlaisvinti pasaulį nuo tavęs ir viso grynojo proto. Bet aš tavęs taip pat pasiilgsiu...


Viskas taip sumautai ir taip kvailai tragiška... Edis ir kiti ras čia gulintį bedvasį lavoną ir kelias nuorūkas. Štai kas liks iš didžiojo empato Emilio Valaičio gyvenimo - 80 kilogramų pūvančios mėsos ir tuščias cigarečių pakelis. Niekas ir nežadėjo pabaigos Pajūrio megapolyje prašmatniuosiuose „Gintaro rūmuose“, kur verkiantys artimieji gaudys kiekvieną mano paskutinį žodį, laikydami jį vertinga išmintimi... Jau greičiau atsitiktinai užklydęs kaimynas ras įžymųjį kvailį Emilį gulintį ant grindų, o vieniša cigaretė vis dar rūks ant kilimo. Taip netgi geriau - vienas paspaudimas ir palaiminga tamsa be jokių kankynių lėtai mirštant tarp nuosavų keturių sienų. Jeigu egzistuoja nors menkas lašas teisingumo, Edis, Eva aš ir visi kiti vėl susitiksime geresnėje vietoje nei šita ašarų pakalnė. Šypsodamasis spustelėjau mygtuką - balsva migla aptraukė akis....

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji

Neesu aš kritikas, todėl ir labai nesireiškiu, bet pagalvojau jei nustosi rašyt, tai nustosi ir tobulėt. Taigi kurinys vidutinis, savaime suprantama dėl patirties stokos ir editoriaus nebuvimo Bet vietomis visai neblogai. Šiaip neskaityčiau, bet kūrinio tematika ir žanras man priimtinas, taigi keep it on.

_________________
Iron Kingdoms: Our dragons aren't just loot bags.
Wargames.lt

Pridedu kūrinį, kuris dalinai susijęs su Sėkmingu pardavimu(Taip aš anksčiau buvau Domas, dabar persivadinau į pražuvęs, nes anas acuontas dėl nesuprantamos priežasties nebeveikia.)

Atostogos

Aš priklausau tai žmonių grupei, kurie sapnuodami kažkokiu šeštu pojūčiu vis dar suvokia, kad sapnuoja, bet ši savybė man netrukdė mėgautis dangiška muzika, keistomis spalvomis ir milžinišku vandenynu, kuris, atrodė, užėmė visą mano pasaulį, Sapnuose sava logika, taigi galėjau gurkšnoti maloniai vėsų gėrimą skrajodamas virš vandenyno ir plasnodamas absurdiško dydžio sparnais. Viskas buvo tiesiog nuostabu, kol violetinės žuvys nepradėjo mušti bongo būgnų ir šokti limbo...


Praplėšus akis teko suvokti, kad ritmingas dunksėjimas - tai lietus lašai aršiai besidaužantys į skardos kibiro, kuriuo važiavome, stogą. O limbo pateko į mano sapną, nes Algirdas vaizdingai pasakojo, kaip jis šoks limbo vos atvažiuosime į mūsų rojaus kampelį. Aistė eilinį kartą prisidegė cigaretę ir išpūtusi dūmų debesį vėl pradėjo varyti savo:
- Aš jums sakau, mes nenuvažiuosime ničniekur! Tokio miestelio nėra ir negali būti. Miestelio pavadinimu Bimbališkės nėra Vikipedijoje ar žemėlapyje.

Aš, tik apsiverčiau ant kito šono ir nesivėliau į tuščią diskusiją. Mano navigacinė sistema rado Bimbališkes ir to man užteko... Aistė tiesiog mėgo tuščius beprasmius ginčus. Kuriems velniams Edvinas mus kviestų į išgalvotą miestelį? Aistės paranoja , aišku, turėjo atsakymą - jis nori mus išdurti ir pasišaipyti, kad mes, asilai, nuvažiavom į tuščią žvyrkelį ieškodami Bimbališkių. Aistė toliau isteriškai mus įtikinėjo, kad Edvinas kažkokiu būdu nulaužė mano navigacinę sistemą ir mes visiški asilai. Ech, Aiste, nebūtum tu susižiedavus su Algirdu, būtum seniai palikta kokioje degalinėje... Lietus stiprėjo ir žaibas lyg Viešpats Dievo prožektorius nušvietė užrašą „Sveiki, atvykę į Bimbališkes“. Algirdas pergalingai nusišypsojo, aš taip pat šyptelėjau. Mūsų kibiro prožektoriai nušvietė siauras gatveles, didelius privačius namus ir mažas į žemę susmigusias trobeles. Algirdas sustabdė automobilį prie nedidelės kavinukės keistu pavadinimu „Dainuojantis Ananasas“. Aistė greitai rado kitą temą:
- Aha, einam užkąsti į pirmą pasitaikiusią kavinę Visatos šiknoj. Nuo jų ėdalo pasigausim dizenteriją, o nuėję į tualetą užsikrėsim maru. Ne, ačiū, aš pasiliksiu saugiame automobilyje su mineraliniu ir šokoladukais.
- Aiste, baik, buvo laikas,kai mitom tik kebabais iš kioskelio. Mūsų organizmai užgrūdinti mūšyje. Mūsų nenugalės šios kavinės kotletai ir šaltibarščiai.
- Žinai, Dominykai, jeigu nori elgtis lyg tau penkiolika metų, elkis.O aš rūpinuosi savo sveikata ir figūra.

Aistė patempė lūpą,o tai reiškė, kad pokalbis baigtas ir jokie argumentai jau nieko nepakeis. O ji dar drįsta mane kaltinti nesubrendimu... Tyliai keikdamasis nosies tiesumu patraukiau link kavinės, atostogos jau sugadintos: pila kaip iš kibiro, Aistė tapo dar nesukalbamesnė nei prieš keturis metus, Algirdas - visiškas skuduras. Na kodėl viskas visada taip sumautai sumauta? Juk aš tenoriu šiek tiek saulės ir keleto malonių žmonių. Aistė greičiausiai teisi - boba prarūkytu balsu pasakys: „Šiandien tik čeburekai ir šašlykai iš katinų ausų...“

Algirdas pastūmė duris ir aš jau pasiruošiau blogiausiam, bet buvau maloniai nustebintas: kavinė pasižymėjo švara ir jaukiais pintais baldais. Niekas nerėkė: „ Panele, du butelius degtinės ir antrą patiekalą.“ Negrojo rusiška muzika ar „Pūko“ radijas. Tiksliau, ant improvizuotos scenos stygas brazdino vaikis su grupe kitų vos apsiplunksnavusių vaikių ir tai atrodė kaip malonus pokytis ausiai. Žmonės ramiai kramsnojo savo patiekalus, kartais atsistodami ir dingdami už durų su užrašu „Rūkomasis“. Provincijai viskas galima, kaip mėgdavo sakyti vienas mano klasiokas... Algirdas surado laisvą staliuką ir nusijuokė:
- Tegu mane velniai, radom geriausią kavinę niekam nežinomame miške. Tegu Aistė paspringsta savo šokoladu ir mineraliniu.
- O ji visada tokia nepakenčiama? Ar tiesiog pasistengė dėl manęs?
- Deja, ji kiekvieną dieną atima iš manęs dalelę gyvenimo džiaugsmo. Žinai, kai ją vedžiau, ji atrodė tobula: protinga, graži, supratinga... Dabar ji tiesiog nemaloni liga, kurią teks iškęsti iki gyvenimo galo. Kartais aš noriu, kad ji tiesiog dingtų ir leistų man pasidžiaugti jaunystės likučiais...

Algirdas būtų dar ilgai dėstęs savo liūdnas mintis, bet tada prie mūsų staliuko žengė žavi padavėja balta palaidinuke ir liepsnos raudonumo plaukais. Jos balsas priminė dangišką muziką iš mano sapno:
- Sveiki, atvykę į geriausią Bimbališkių kavinę „Dainuojantis Ananasas“. Šiandieninis ypatingas pasiūlymas - kepta lydeka su šviežiomis agurkų salotomis.

Aš mielai užsakiau dvi porcijas lydekos, Algirdas užsakė alaus. Laikas bėgo lėtai lyg sirupas šiaudeliu. Grupė ant scenos su fanatišku užsidegimu grojo Bobo Dilano dainas. Aš, galų gale, susigriebiau, kad alų pakeitė degtinės stikliukai ir Aistė greičiausiai mus užmuš vos priartėsime prie automobilio. Aš apmokėjau sąskaitą ,o Algirdas verkšleno, kad ta baisi boba suėdė jo visą gyvenimą, palikdama širdies vietoje tik negyjančią žaizdą... Kruvina saulė leidosi spengiančioje tyloje,bet nei Aistės, nei automobilio neliko nė kvapo. Algirdas išleido kažkokių nerišlių keiksmų seriją ir nugriuvo be sąmonės. Tokia jau jo tradicija - griūti be sąmonės išgėrus pora stikliukų per daug... O aš jau beveik patikėjau, kad atostogos bus visai vykusios. Teliko prisidegti cigaretę ir naiviai tikėtis, kad Edvinas išnirs už sekančio kampo, klausdamas, kur mes taip ilgai užtrukome. Deja, jis turbūt pats užgėrė ir visai pamiršo apie mūsų atvykimą... Edvino balsas nutraukė tylą:
- Aš jūsų jau visą dieną laukiu, jau pradėjau rūpintis...
- Gal ir ne be reikalo: Algirdas be sąmonės, Aistė turbūt išvažiavo namo.
-Aistė žvalgosi vietinio meno galerijoje. Kiekvienas Bimbališkėse randa kažką nuostabaus .
- Tu gal Bimbališkių sektos lyderis?
- Ne, Domai, aš Bimbališkių dievas...

Aš tik šyptelėjau ir pradėjau vilkti Algirdą už rankų, Edvinas, kaip įprasta, už kojų. Po kelių minučių piktų pastabų apie Algirdo svorį jis jau gulėjo ant galinės Edvino automobilio sėdynės ir mes nuvažiavome kruvino saulėlydžio link...
Kol važiavome, Edvinas pasakojo, kaip jis apgautas kažkokių sugėrovų buvo apiplėštas, sumuštas ir, galų gale, išmestas vidury žvyrkelio:
- Tada, Domai, aš supratau,kad taip gyventi, kaip aš gyvenu, nebeįmanoma. Nusprendžiau viską pakeisti ir šlubčiodamas žvyrkeliu radau šį nuostabų miestelį. Paskutinį, o gal ir patį pirmą rojaus kampelį Lietuvoje.
- O ką gi tu šiame rojaus kampelyje veiki?
- Gali juoktis, bet nepaneigsi faktų - aš Bimbališkių meras!

Aš net žioptelėjau, bet sustojus Edvino namo kieme teko pripažinti tiesą: tokią prabangią pilį sau leisti galėjo tik korumpuotas politikas. Atvėrus rūmų duris staigmenos nenorėjo baigtis: ant odinės sofos sėdėjo ta pati gražioji padavėja, o ant stalo stovėjo plastikinis penkių litrų talpos butelis pilnas ryškiai vyšninio skysčio, kuris, be abejonės, buvo mūsų garsusis „vyšninis dinamitas“- mielių, cukraus ir paauglystės padarinys. O aš maniau, kad tobulas receptas buvo prarastas visiems laikams. Su ašaromis akyse sušnibždėjau:
- Edvinai, nejaugi čia mūsų gražiausias vienos vasaros atminimas? Tobulas, saldus pilkųjų ląstelių nuodas? Kaip tai įmanoma? Ugnė juk apvėmė tavo užrašų knygelę su geriausiu receptu...
- Taip aš irgi maniau, kad receptas, prie kurio taip ilgai dirbau, prarastas amžiams... Bet Bimbališkės tai daugiau nei miestelis. Tai magiška vieta, kurioje įmanoma viskas. Viskas, ką gali įsivaizduoti ar atsiminti, virsta realybe. Likimas mane atvedė čia tą naktį, kai maniau, kad viskas prarasta ir spjaudžiausi krauju. Bet kažkas man davė antrą šansą ir aš atsidūriau šiame stebuklų mieste. Man ne tik suteikta privilegija čia gyventi - aš šio stebuklingo matmens meras...

Edvinas suplojo delnais ir prabangus namas, kurį juokais vadinau pilimi, pavirto pačia tikriausia pilimi, o aš stovėjau nebe svetainėje, o žvelgiau į beribį vandenyną nuo gynybinės pilies sienos. Gebenėmis apaugusi pilis stovėjo ant galingos uolos ir primerkęs akis tolumoje galėjau įžvelgti violetines žuvis mušančias bongų būgnus... Man tiesiog apsisuko galva ir aš nugriuvau ant šalto grindinio... Edvinas nebandė jokių subtilių „pabusk“ ir užpylė ant manęs visą kibirą šalto vandens. Gražioji padavėja prakalbo savu dainingu balsu:
- Kai Edvinas pirmą kartą man parodė Bimbališkių stebuklus, aš taip pat netekau žado ir kritau be sąmonės - bet visai be reikalo! Viskas čia nuostabu ir netgi Bimbališkių beržyno orkos nenori niekam pakenkti. Čia nemirtingųjų, didvyrių, į užmarštį nukeliavusių dievų ir tiesiog žmonių, kurie nerado laimės šioj Visatoj, poilsio vieta. Čia mūsų amžinos atostogos. Ateik, Domai, aš tau aprodysiu tavo naujus namus!

Padavėja staiga užsiliepsnojo ir juos juodai baltą kostiumėlį pakeitė ugninės plunksnos ir švytintys ugniniai sparnai. Nespėjau net šūktelėti ir jau sklendžiau padedamas tokios pat poros liepsnojančių sparnų. Mes skridome virš beribio vandenyno ir violetinės žuvys dar trankiau mušė būgnus keistomis šešiapirštėmis rankomis. Staiga vandenynas baigėsi ir prieš mano akis atsivėrė miškai niekada nematę kirvio ar žmonių įtakos. Spiečius fėjų prašvilpė pro mus švytėdamos visomis vaivorykštės spalvomis. Aš savu nauju žvilgsniu, atrodo, galėjau aprėpti kiekvieną miško centimetrą ir jo gyventojus. Štai minotauras gėrė baltą vyną su kariu, numetusiu savo auksinį šalmą ir trumpą kardą ant žolės. Kažkaip žinojau, kad jie nužudė viens kitą mirtinoje dvikovoje, bet viskas buvo pamiršta ir atleista. Orkai ir elfai atsipalaidavę kikeno leisdami ratu pypkę, senas drakonas ir niūriai atrodanti princesė stumdė milžiniškas šachmatų figūras ir nė vienas nenorėjo nusileisti jų begaliniame žaidime. Žmonės skambino gitaromis ir be baimės šoko su stebuklingojo miško gyventojais. Visko buvo tiek daug ir aš norėjau nusileisti į gražųjį mišką ir niekada daugiau nebe-palikti, bet gražioji padavėja jėga nutempė mane toliau, kur į žemę susmigusios trobelės pavirto rūmais ir išmintingų raganų pirkiomis. Kai kurie namai buvo pastatyti vien iš brangakmenių ar netirpstančių saldumynų. „Dainuojantis Ananasas“ pavirto būtent tuo ką ir skelbė kavinės pavadinimas - milžinišku ananasu, tyliai dainuojančiu bliuzą apie prarastą meilę... Padavėja staigiai nėrė žemyn, milžiniški ananaso nasrai atsivėrė ir mes jau buvome viduje. Kavinės vidus nelabai pasikeitė. Kavinė ir liko jaukia švaria kavine, tik muzikantai ant scenos pavirto senai mirusiomis žvaigždėmis, traukiančiomis įstabius improvizuotus duetus... Net nežinau, kas pirmas užtraukė seną gerą dainą, bet visa kavinė skambėjo: „Aš gyvenu iliuzijų pasauly. 3-10-52...“

Ugniapluksnė nusitempė mane į rūsį, kur apsamanojusiose statinėse ir amforose ilsėjosi geras vynas. Viskas buvo taip nuostabu, kad aš išsigandau, kad visas šis grožis yra tik sapnas, iliuzija, haliucinacija po anesteziologo duotos per didelės narkozės. Galbūt aš mirštu ant operacinio stalo ir tai paskutinis gražus sapnas... Ugniapluksnė nusijuokė:
- Ne, tu nemiršti, nors pripažįstu - 3-10-52 gali naujoką ir išgąsdinti. Aš suprantu, sunku patikėti, kad randi laimę, kai užaugi Radviliškyje- niūriam pragaro prieangyje. Lengviau patikėti, kad nei vilties, nei grožio nebėra. Bet netgi Radviliškyje žydi gėlės ir iki Bimbališkių tik vienas žingsnis...
- Iš kur tu žinai, kur aš užaugau? Nejaugi...
- Taip, ir mano sunkiausios dienos prabėgo ten. Mes netgi buvome susitikę, bet prieš daugelį metų ir tu jau nebeatsiminsi. Bet tų laikų mergina iškeliavo į geresnes vietas, čia mane vadina Liepsnele. Seni vardai ir beverčiai prisiminimai yra neverti sugrąžinti.
- Nejaugi mes mirę? Edvinas ir visi kiti...
- Ne, mes patekome į Rojų gyvi ir mes tokie ne vieninteliai. Aišku, čia nemažai mūšiuose žuvusių didvyrių ir jų priešų. Daug kas čia atkeliauja atsisakyti neapykantos ir praėjusio gyvenimo beprasmiškumo. Bet gana tų kalbų, pasimėgaukime tyla ir ramybe prieš didįjį vakarėlį. Ten bus pilna spalvingų ir įdomių svečių iš visų įmanomų pasaulių. Neišsigąsk, jei sutiksi individą įtartinai panašų į save patį. Alternatyvių visatų ir alternatyvių pasaulių daugiau nei puode ryžių grūdų...

Kurį laiką mes tiesiog sėdėjome susiglaudę ir gurkšnodami vyną iš pelėsiais aptrauktos amforos. Žodžiai buvo beverčiai, aš ir taip žinojau, kad man buvo lemta vėl sutikti Liepsnelę ir ji taip pat laukė manęs. O dažni spalvingi sapnai kvietė mane čia, bet Edvinas turėjo parodyti man kelią.. Viskas buvo tiesiog nuostabu...


###


Didysis vakarėlis ne veltui buvo vadinamas didžiuoju, nors ir šis pavadinimas jam atrodė per mažas. Man ir Liepsnelei pavėlavus į vakarėlio atidarymą penkias minutės didžioji pilies salė buvo perpildyta svečių. O vis naujos spalvingos asmenybės išnirdavo iš portalų, keistų mechanizmų pagalba atsirasdavo iš niekur. Akys raibo nuo šarvų, kovinių kostiumų ir drabužių gausos. Bet mano akys skvarbiai ieškojo tik Edvino ir mūsų vyšninės ambrozijos. Aš sunkiai grūdausi per minią keisčiausių žmonių ir padarų, o Liepsnelė vaizdžiai pagrūmodavo ugnies kamuoliu žaviai besisukančiu ant jos mažojo pirštelio, kad visokie stabdžiai netrukdytų irtis į priekį. Aš myliu Liepsnelę - tai turėjau suprasti tą pačią sekundę, kai pamačiau ją kavinėje. O dar svarbiau, ji neatstūmė manęs lyg sirgčiau maru ar būčiau jos nevertas. Mes buvome skirti vienas kitam, bet dėl kažkokių Visatos trukdžių radome viens kitą čia. Man visai nesvarbu, kad koks asilas pasakys, kad mes viens kito nepažįstame ir viskas, ką aš jaučiu, tėra akimirkos euforija. Aš turiu visą amžinybę pažinti Liepsnelę ir jos mėgstamus dalykus. Mes galime tūkstantmečius diskutuoti apie knygas, filmus ir visas įmanomas meno formas. Mes galėsime pažinti vienas kitą iki tamsiausio psichikos šešėlio. Bet kol kas įsipilkime vyšninio! Edvinas, persirengęs juodu apsiaustu su sidabrinėmis žvaigždėmis, klausėsi kario kraujo raudonumo šarvais. Pildamas du bokalus vyšninio nugirdau kario pasakojimo dalį:
- Va būtent taip aš ir nugalėjau Pilkąjį Skerdiką - sunki kova, be Merlino savižudiško manevro nebūtų pavykę. Va todėl ir atvilkau Merlino lavoną čia. Šiame nedideliame Rojuje viskas įmanoma, taigi prikelk tą klaikiai nemalonų, bet širdyje gerą senį. Pilkasis Skerdikas būtų radęs šią laimės kišenę ir tada viskam būtų atėjęs galas.
- Tebūnie taip - tegu gyvybė grįžta į tą sifiliu sergantį marazmatiką. Bet po vakarėlio, Bevardi, jūs abu iš čia dingsite. Čia taikos vieta - tau ir tavo kovų ištroškusiai širdžiai čia nėra vietos!

Karys pavadintas Bevardžiu piktai nusišiepė ir jau siekė kalavijo, bet staiga apsigalvojęs nusispjovė ir dingo su vyšninio likučiais. Aš tiesiog toliau gurkšnojau vyšninį stebuklą ir neleidau gadinti sau nuotaikos. Edvinas pamojo susmukti ant sofos šalia jo ir aš bei Liepsnelė mielai prisijungėme. Tada užgeso šviesos ir Nirvana su Kobeinu priešaky sugrojo patį geriausią savo koncertą... Mes tiesiog paskendome muzikoje ir kai Kurtas užbaigė koncertą sena gera daina apie savo mergaitę ir jos praeitos nakties nakvynės vietą visi plojo atsistoję. Edvinas atsklendė ant scenos paspausti atlikėjams rankų. Legendinė grupė visiems karštligiškai plojant prapuolė violetiniame žaibo blyksnyje. Edvinas nusišypsojo ir pradėjo savo kalbą:
- Nuostabus muzikinis Didžiojo Vakarėlio atidarymas. Uždaryme širdis virpins meistras Vorenas Zevonas, taigi pasiruoškite servetėlių šlapioms akims šluostyti. Bet iki tol dar lieka laukinis šėlsmas, pilnas geriausių valgių, gėrimų ir pramogų. Jūsų laimei ir mano nelaimei šiąnakt galite prašyti mero, deja, manęs, pagalbos. Prieš žengdami link mano sofos apmąstykite, ar jūsų prašymas pagrįstas ir nepamirškite - mano pagalba gali būti šiek tiek kitokia nei tikėjotės. Gero šėlsmo!

Edvinas dingo nuo scenos žalių liepsnų sūkuryje ir grįžo ant sofos glėbyje spausdamas dvi smailiaauses gražuoles. Elfės kerėjo visus keistais lašiukais akims, nuo kurių viskas dar ryškėjo ir širdys maloningai drebėjo... Vyšninis tekėjo upėmis, bet aš jaučiau tik malonų alkoholinį svaigulį, o ne apsinuodijimą ar sąmonės gesimą. Bet didžiausiu malonumu man liko Liepsnelė - jos bučinys užpildydavo mane žinojimu, kad mano tolimesnis gyvenimas bus nuostabus, o visa prieš tai tik purvina ir širdį draskanti kančia. Tik šiurkštus žvyrkelis vedantis čia. Staiga palaimingas šurmulys nutilo. Link mūsų šventiško kampelio žengė pirmoji prašytoja - jauna mergina vilkinti sidabrinį skafandrą su anarchijos simboliu, vežimėlyje stumdama paralyžiuotą vyrą balsva plėve aptrauktomis akimis. Ji nedrąsiai priėjo prie mūsų staliuko, pasivaišino cigarete iš mano pakelio, bet cigaretės taip ir nepridegė:
- Aš prašau ne dėl savęs, o šio vargšo nukankinto vyro vardan. Jis tapo pėstininku išprotėjusio išradėjo ir dar keistesnio ateivio žaidime. Stumdomas šių dviejų jėgų jis priėmė sprendimą, kuris mūsų sukaustytai stagnacijos kankinamai visuomenei davė laisvę, bet jam atnešė tik aklumą ir paralyžių. Niekas negali išgydyti mano Emilio...

Edvinas nusviedė savo taurę į kampą ir pridegė merginai cigaretę, Jo veidas liko neįskaitomas, bet balsas lengvai sudrebėjo:
- Eva, jeigu Emilis tau nebūtų išgelbėjęs gyvybės, argi norėtum jį išgydyti? Tu juk matei kokias pasekmes sukėlė taip vadinama laisvė. Emilis nužudė žmonijos auklę. Kodėl gi jis vertas gydymo?
- Taip, žmonija vėl sukėlė keletą karų ir pasekmės gana kraupios, bet man nusispjaut... Emilis buvo priverstas priimti sprendimą ir jį priimdamas mąstė apie mane ir į mane panašių ateitį. Jis yra širdingas ir mielas žmogus, kurį gyvenimas vis spardo ir spardo - jis nenusipelnė taip kentėti...

Edvinas atsistojo ir ore nubraižė sudėtingą simbolį, kuris nušvito galinga šviesa ir sprogo sudrebindamas visą salę... Nusivalęs ašarojančias akis pamačiau, kad vyras vežimėlyje jau stovėjo ant savo kojų, o jo akys spindėjo lediniu mėliu. Eva net nespėjo pasakyti „ačiū“ kaip dingo kartu su Emiliu grindyse atsivėrusiame portale. Edvinas užsirūkė ir suniurzgėjo:
- Visada tokios morališkai sudėtingos pilkos zonos. Niekada negaliu pasakyti: „Viskas aišku - va jums gabalas laimės...“
Liepsnelė pabaigė savo šampaną ir nusijuokė:
- Kiekvienas nori žaisti dievą, bet retas - juo dirbti. Gerai tvarkaisi, Edi, išgelbėjai tuos vargšus meilės vardan.Šiąnakt visos poros nusipelnė antro šanso.

Lyg išgirdęs Liepsnelės žodžius iš šešėlių išniro keistas humanoidas, kurio žmogumi jau nebepavadinsi. Jo kairė ranka buvo pakeista gauruota letena, dešinioji akis švietė raudoniu ir šlykščiai kontrastavo su normalia žmogiška akimi. Visas jo kūnas buvo nusėtas randų ir nudegimų žymėmis. Visa ši gyva žaizda buvo laikoma gyva sidabrinių vielų, varžtų ir sraigtų labirinto. Šis siaubingas padaras krito ant kelių ir sušnibždėjo:
- Maldauju, nužudyk mane ir prikelk Gabiją. Tai viskas, ko prašau.
- Tu nenusipelnei ir to, Daliau! Tu visiškai sunaikinai slaptąją magų visuomenę savo pasaulyje. Po to sunaikinai viską, kas liko, o galiausiai nužudei Gabiją, nes ji bandė sustabdyti tavo beprotybę!
- Aš dėl visko kaltas, nužudyk mane, kankink mane, tik sugrąžink ją!

Edvinas prisidegė cigaretę ir pažvelgė į Liepsnelę, po to - į mane. Liepsnelė iškėlė nykštį, aš pasekiau jos pavyzdžiu. Edvinas atsiduso ir suplojo delnais, viskas vėl nušvito ta galinga pirmaprade šviesa. Aš užmerkiau tvinksinčias akis ir sušnypščiau:
- Mažink tų šviesos efektų... Ką nusprendei?
-Sugrąžinau Dalių į visko pradžią, kur Gabija gyva, bet jis neturi nė menkiausiu antgamtiškų sugebėjimų. Jis niekada nieko nesunaikins. O visas jo buvęs gyvenimas liks tik keistu sapnu.

Mes toliau šventėme, muzika, gėrimai ir šokiai visai įsišėlo. Didžiosios salės viduryje neaišku kada atsigaiveliojęs Algirdas šoko limbo, o Aistė mušė būgnus. Visi šėlo, gėrė, griuvo ir vėl šėlo. Edvinas paskelbė, kad vakarėlis beveik baigtas ir laikas į sceną kviesti Zevoną. Oi kaip mes kvietėm bei riaumojom jo vardą... Jis materializavosi scenoje. Dieve šventas, kaip jis grojo... Jo dainos tiesiog smigo į širdį... Kai Zevonas prapuolė, Edvinas spragtelėjo ir visa pilis išgaravo su visais svečiais. Likau tik aš ir Liepsnelė ant nuostabaus vandenyno kranto... Paėję porą šimtų metrų radom žavią trobelę nendriniu stogu. Prieš griūvant į šilkinius patalus iš visos idilės mane grubiai bandė išlupti mobilusis. Deja, aš jį švystelėjau per langą ir mano sena Nokia elegantiškai rėžėsi į beribį vandenyną ir ten nuburbuliavo. Man atostogos yra amžina būsena. Jeigu kas klaus, aš Bimbališkėse.