Va bandau kažką naujo ir pagalvojau ,kad nėra žmonių kurie būtų geresni pasakyti ar įdėja gera ar bloga, ir visokiais būdais sudirbti mano rašliavą
. Taigi prašom: ( ai tiesa jei skyryba gera mano nuopelnas jei ne redaktorius kaltas
)
Sėkmingas pardavimas
Nervingai patrypčiojau ir vos susilaikiau neprisidegęs cigaretės. Čia tik archyvinė medžiaga. Ne visiems prieinama, bet vis tiek tik atsiminimai įrašyti prieš porą šimtmečių. Malonus sintetinis balsas pasiteiravo:
- Jūs tikrai norite peržiūrėti šiuos prisiminimus? Du garsiausi šiuolaikinės istorijos vyrai ,sukūrę mano prototipus - tikrai juose ne tokie, kokie aprašomi istorijos vadovėliuose. Be to, čia gana bjaurus O'Sullivano gyvenimo taškas. Karti kova dėl finansavimo,kuris pakeis pasaulį.
Tikrai įdomu, kad dirbtinis intelektas taip jausmingai šneka apie savo kūrėjus. Čia koks slaptas O' Sullivano programavimas? Ar viso labo mano asmenybės drumzlės? Atsidusau ir patvirtinau:
- Taip, aš noriu peržiūrėti šią medžiagą. Keletas mano pacientų abejoja SR kūrėjų tikslais ir taip atsiranda sąmokslo teorijos. O' Sullivanas buvo airis? Netgi tokia informacija nėra pateikiama.
- O' Sullivano tėvas buvo airis. Motina - lietuvė iš Kauno. Jis užaugo Lietuvoje. Vėliau gyveno Dubline, po studijų išvyko į Jungtines Valstijas. Ten dirbo su sunkiais daugybinių asmenybių sutrikimų turinčiais pacientais.
Mostelėjau ranka ir atsiguliau. Girdėjau apie SR tėvo daugybinius diplomus. Jis jų turėjo, kokių tik nori, nuo psichologijos mokslų daktaro iki Naujojo tikėjimo 10-o rango šventiko. Jo geriausias draugas Mačiūnas nepasižymėjo tokiu protu, bet be jo SR nebūtų išvydęs dienos šviesos. Užsimerkiau: maniškis SR pradėjo atgalinį skaičiavimą. Pasaulis išnyko aklinoje tamsoje...
Atsibudau pustuštėje virtuvėje. Patalpa skendo dūmuose. Ant virtuvinio staliuko stovėjo raudonas kaljanas. Vamzdelį rankoje laikė Mačiūnas. Savo tamsiu kostiumu ir brangiais žiedais bei grobuoniška šypsena jis labiau priminė nusikaltėlį nei garsiosios firmos „MHT“ vadovą. O' Sullivanas atrodė tikra savo draugo priešingybė. Seni nutrinti sportbačiai, nuskalbti marškinėliai su kažkokios grupės pavadinimu... Nesusilaikęs surikau - jo plaukai buvo visiškai pražilę. Šiame atsiminime jam dar negalėjo būti trisdešimties. Mačiūnas perdavė vamzdelį ir raminančiai paplekšnojo savo draugui per petį:
- Jimmy, visiškai nusidirbai, į žmogų nebepanašus. Aš suprantu, kad ta programa tau svarbi ir aš suprantu, kad ji gali išgelbėti daug sielų nuo vienutės minkštomis sienomis, bet pailsėk, nes pats ten atsidursi.
O' Sullivanas numetė vamzdelį ir sušnypštė:
- Jeigu ta programa bent jau neveiktų, kaip tikėtasi, aš turėčiau savikritikos spjauti į viską ir išeiti į miškus žaisti šventiko. Žinoma, „Naujas tikėjimas“ - krūva maišytų pasaulio religijų ir narkomanų paistalų, bet iš to išeitų visai nebloga knyga. Bet suprask - programa veikia. Mes čia šnekam apie dirbtinį intelektą nešiojamo muzikos grotuvo pavidale.
Mačiūnas atsiduso ir linktelėjo. Nušvitęs O' Sullivanas iš po jo kojomis gulėjusios kuprinės ištraukė pirmąjį prototipą. Kilstelėjau antakį - jis ne trupučio nepriminė dabartinio SR. Mėlynas diskas labiau priminė kažką, ką mėtytum paplūdimyje, o ne pasaulinę revoliuciją. Mačiūnas nusijuokė:
- Nors tu tris kart genijus , brolau, bet su tokiu dizainu sunku ką nors įtikinti, kad šita lėkštė yra naujas pasaulio stebuklas. Ar turi kokių įrodymų, kad tavo dirbtinis intelektas veikia?
O' Sullivanas nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena:
- Brolau, aš pora metų gydžiau merginą, sergančia labai sunkia socialinės fobijos forma. Ji negalėjo netgi pasisveikinti su kaimynais laiptinėje. Mano įrodinėjimai, kad žmonės nenori jai nieko blogo, nieko nedavė.Atvirkščiai, jai dar pablogėjo - ji nokautavo vieną savo kaimynų vazonu, nes jai atrodė, kad jis atėjo jos nužudyti. Kaimynui buvo 65 metai, jis vos atsigavo. Merginą pripažino nepakaltinama. Vaistai ir terapija nedavė jokių rezultatų. Po poros mėnesių su šita lėkšte ji jau nebebandydavo nusmeigti slaugytojų plastikiniais peiliais. Dar po poros savaičių ji jau galėjo šnekėtis su kitais pacientais. Mano dirbtinis intelektas ją išgydė. Dabar ji vėl namie, netgi atsiprašė to kaimyno. Vienintelis dalykas, kurio jai trūksta, yra jos virtualus draugas Aš daviau jai žodį sukurti jai SR, kuris ja rūpinsis.
Mačiūnas susidomėjęs apžiurinėjo prietaisą:
- Visai tai įdomu, bet kaip man parduoti tokį daiktą? Įsivaizduok reklamą: „ Pirkite SR - jis išgydys jus nuo visų psichozių per pora mėnesių.‘‘ Koks ligonis pripažins, kad jis ligonis?
O' Sullivanas linktelėjo:
- Nė vienas, bet aš turiu planą. Tavo firma neturi nė vieno gero grotuvo muzikai. Taigi, SR bus tavo naujasis grotuvas, sudarantis grojaraščius ir randantis muziką, kuri tau gali patikti. Pagal šią informaciją jis ras kitus žmones, mėgstančius tokią pat muziką. Jeigu du SR savininkai gyvena netoli vienas kito, jiems bus siūloma susitikti SR kavinėje. Toks buvo pradinis planas muzika ir vienatvė... Bet kodėl gi nepraplėtus rato. Mano išradimas gali kurti puikius virtualius žaidimus. SRN bus mūsų žaidimų tinklas. Pasinaudokime populiaria socialinių tinklapių manija. SR gali rasti tau geriausius draugus, nes jis įlenda į tavo galvą, tiksliau, į smegenis. Tai nanorobotų technologija.
Mačiūnas užspringo dūmais ir išplėtė akis:
- Tu išprotėjai - Nano technologijai galioja griežčiausi įstatymai. Tave pasodins iki gyvos galvos. Net jeigu prastumsime šitą projektą... Ar tu bent įsivaizduoji, kiek pinigų reiks tavo kavinėms, gamybai, žaidimams, programuotojų algoms...
- Va čia tu ir neteisus. SR gali kurti viską savarankiškai. Man tereikia pinigų gamybai. Įstatymo sergėtojai man leido kurti SR. Jiems tiesiog gaila pinigų masinei gamybai. Keli tūkstančiai kavinių ir pinigai gamybai... Mėnesinis mokestis už SR, kavinių pajamos, parduodamų žaidimų pajamos. Vien kiek sutaupysi atsisakęs armijos programuotojų. Kol visi džiaugsis SR pramogomis, jis juos išgelbės nuo jų pačių problemų. Patarėjas, gydytojas ir žaidimų draugas - viskas viename.
Mačiūnas atsidarė butelį alaus ir ėmė piešti naują dizainą. Jie rūkė, gurkšnojo alų, ginčijosi ir juokėsi. Štai taip vienoje virtuvėje buvo rašoma pasaulio istorija.
Atsibudau šiek tiek sukrėstas Mačiūno prisiminimų. Nedidelis krislas tikrosios SR istorijos be jokios cenzūros. Ką aš galėjau pasakyti savo pacientams? O' Sullivanas tikrai nenorėjo nieko blogo - tiesiog išgelbėti pasaulį. SR žengė didesnį žingsnį nei jo išradėjo planuose. SR panaikino nedarbą. Įlindęs į kiekvieno smegenis dirbtinis intelektas rado kiekvieno talentą kažkam. Mokyklų sistema pasikeitė: specialus apmokymas nuo pat pradžių, kad pasiektum tobulumo savo srityje. Kiekvienas privalėjo turėti SR ir remtis jo patarimais. SR neklydo, kovojo prieš įgimtą žmogaus silpnumą ir neryžtingumą. Psichiatrinės ligoninės pavirto niūriu prisiminimu. Turi problemų? Pasitark su SR - jis duos gerų patarimų. Blogiausiu atveju, parodys kelią pas gerą empatą. SR ir O' Sullivanas išgelbėjo tą merginą. Šiais laikas aš ir SR darydavome tą patį. Nenugalima žmogaus ir mašinos komanda. Vis dėl to kelių individų galvose sukosi mintis, O' Sullivanas klydo ir atėmė iš žmonių pasirinkimo laisvę. Mano nuomone, SR atiima laisvę klysti. Nori, neklausyk SR patarimų, bet anksčiau ar vėliau suprasi, kad SR dirba tau, o ne prieš tave... Mano mintis pertraukė durų skambutis. Mano trečios valandos pacientas, sergantis labai kibia fobija pamesti striukę... SR kol kas nerado būdo išlupti šito absurdo iš jo galvos. Tada į žaidimą ateinu aš, O' Sullivano pasekėjas. Kartu su SR mes nugalėsime šitą smulkų defektą. Mano pacientai visi buvo ir liks trumpalaikiai. Pora mėnesių - aiški riba. Riktelėjau, kad pacientas minutėlę lukteltų. Su pasimėgavimu surūkiau pirmą cigaretę. SR neigiamai suburbėjo - pasiekiau amžių, kai teks mesti. Ką darysi, nauji plaučiai kainuoja nepigiai. Užsidėjau savo geriausią šypseną ir išėjau pasitikti paciento.
Mano darbo diena praėjo visai sėkmingai arba ne - kaip pažiūrėsi. Mano striukės pametimo pacientas(paciento kodas JIC) žengė svarbų žingsnį į priekį. Jis papasakojo apie savo baimės šaknis. Po jo pasakojimo teko atmesti mintį, kad jo problema - baimė pamesti. Tiesiog ypatingai sumauta jo gyvenime diena prasidėjo nuo pamestos striukės. Vieną rytą mano pacientas atsibudęs neberado savo striukės. SR analizės dėka paaiškėjo kad ji liko klube, kur jis vakar šventė savo gimtadienį. Ten, deja, jos nebebuvo. Po to ant jauno studento galvos pasipylė visas nelaimių ragas. Jį paliko mergina, jis neišlaikė egzaminų, jo butą užtvindė termitai. Pacientas papasakojo tokių spalvingų dalykų, kad teko duoti SR užklausimą, ar tai tiesa. Deja, viskas nuo pabėgusios merginos iki viešbučio, nulupusio nuo jo paskutinius marškinius, iš tikrųjų įvyko. Pavieniai šie dalykai neatrodo tokie baisūs, bet kartu ir per vieną dieną... BIC nuomone, jo nelaimės baigėsi nusipirkus naują striukę. SR duomenimis jis nusipirko striukę dienos pabaigoje. Kita diena galėjo būti daug geresnė ir be naujos striukės. JIC su stabmeldišku tikėjimu pasitikėjo savo striukės nešama laime. Jeigu jo sutrikimą vadintume fobija, tai ji dar keistesnė nei Viccafobija( raganavimo ir raganų baimė). Mano nuomone, JIC yra ne fobikas - klaidingų diagnozių ir šiais laikais pasitaiko. Šitame elgesyje buvo galima įžvelgti paranoją, neurozę, o galų galiausiai - apsauginį mechanizmą. Greitai ir užtikrintai man ir SR teks vesti pacientą link supratimo, kad geri ir blogi dalykai gali įvykti nepriklausomai nuo jo striukės. Nemačiau tam jokių didelių sunkumų: vien išsišnekėjęs JIC atrodė jau ramesnis. Atsisveikinau pažadėjęs, kad jam reiks atlikti tam tikras užduotis susijusias su striuke. JIC niūriai linktelėjo ir išėjo. Kartais nežinau, ar juoktis, ar verkti dėl savo pacientų.
Nepraėjus nei pusei valandos į duris pasibeldė sekanti pacientė( kodas BIC) - ji nieko nebijojo. Bet ji sirgo piromanija. Dėl jos aš turėjau atsisveikinti su kilimu, užuolaidomis ir pora krėslų. BIC negalėdavo pirkti žiebtuvėlių, degtukų ar bet ko, turinčio potencialą sukelti gaisrą. BIC vos prisilietus prie degtukų, prekybos centre užkaukdavo signalizacija ir ji gaudavo dar vieną baudą. Vis dėlto turiu gerbti šią merginą dėl jos išradingumo- ji visada rasdavo būdą padegti išsirinktus taikinius. BIC jau artėjo prie dviejų mėnesių ribos. SR siūlė nukreipti jos maniją kita linkme. Pripažinsiu,jog pasirinkau kompromisą tarp vaistų ir SR smegenų modifikavimo. Išrašiau jai 20 gramų legalių medicininių kanapių. BIC vis dar uždeginės, bet tik suktines. SR nukreips šitą pomėgį reikiama linkme. BIC gaus maišelius po 20 gramų kiekvieno mėnesio gale. Po poros metų ji vėl apsilankys pas mane. Tada nuspręsime, ar jai „ būtina“ vartoti paskirtą medžiagą toliau. Ligonių kasos dažnai skundžiasi dėl brangaus šiltnamių išlaikymo. Po dviejų metų turbūt nebegalėsiu pratęsti recepto. Bet tada ji jau turės darbą ir galės pirkti kanapes iš alternatyvių parduotuvių, o ne gauti vaistinėje. Aš visada guodžiu save, kad mano pacientams viskas bus gerai. Aš pakeičiau BIC maniją į lengvą priklausomybę. Manau, tai geriau nei nanorobotai, modifikuojantys jos smegenis. Kartais to reikia, bet man baisu pagalvojus, kad kažkokia žmogaus asmenybės dalis gali tiesiog išnykti. Po velnių, prieš du šimtus metų žmonės rizikavo savo laisve, kad užsiaugintų kanapių. Jie būtų pardavę kairę akį, kad gautų tokį receptą...
Taip praėjo mano darbo diena, pilna abejonių ir graužaties. Rūkiau cigaretę po cigaretės,o SR taktiškai tylėjo. Žinojau, kad negaliu žiūrėti pacientus kaip į draugus. Viskas turėjo likti profesionalumo rėmuose. Jeigu taip kankinsiuosi dėl kiekvieno, iš kito empato gausiu nuosavą receptą. Mano profesijos broliai nebūtų nusprendę kitaip. Galėčiau sukviesti bendradarbių komisiją, jie pripažintų dar O' Sullivano išsakytą tiesą:“ Visada atsiras individų kuriems nei žmogus, nei technologijos negali padėti“. Aš irgi to nepakeisiu.
Man reikia atsikratyti streso. Laikas grįžti ten, kur jau ilgokai nebuvau.“ Battle city“ - puikus žaidimas atsikratyti agresijos ir abejonių. SR įvykdė mano duotą komandą. Atsibudau netoli arenos; kiti žaidėjai pagarbiai traukėsi man iš kelio. Čempiono titulą čia pelnyti nėra lengva,tad čempionas grįžo išspardyti šiknos kitaip manantiems. Problema slypėjo tame, kad jau pusvalandį tryniausi arenoje ir niekas nemetė man iššūkio. Naujokai nedrįso prie manęs artintis, vilkai suko ratus ir tikėjosi, kad pulsiu visą grupę. Jau norėjau kautis su SR siūlomais bosais, kai dangus pakeitė spalvą. Fone nuskambėjo niūri death metal muzika. Naujokai ir vilkai skubiai pasišalino. Danguje plykstelėjo ugnies sparnai ir lėtai sklęsdama ant žemės nusileido ji. Naujoji čempionė Julija-13. Jos galvą dengė tamsus gobtuvas, ant peties ramiai ilsėjosi liepsnojantis giltinės dalgis. Skubiai peržvelgiau jos statistikas. Ji prisiregistravo prieš dvi savaites. Nuo tada beveik neatsijungė. Mano galvoje iškart susiformavo merginos, praleidžiančios atostogos virtualioje erdvėje, paveikslas: niūri trylikametė, kratanti galvą metalo ritmu ir neturinti realaus gyvenimo. Jos anketoje buvo parašyta, kad jai 29. Jeigu tai tiesa, minėtasis paveikslas nepagerėjo. Darbas, trys valandos miego, žaidimai. Tokie dažnai tampa mano pacientais, keikdami visus dievus, kad negali pažaisti dar truputį. Realiame pasaulyje ji greičiausiai buvo pikta niurgzlė su viršsvoriu ir prarūkytu balsu. Šioje erdvėje jos balsas nuskambėjo rūsčiai:
- Senasis čempione, aš tavęs ilgai laukiau.Tas, kuris vadini save Šlepečių Brūžintoju, ar priimi mano iššūkį? Išsirink vietą ir kovos būdą. Jeigu ne, dink iš mano serverio ir gyvenk gėdoje.
Na ir kodėl aš išsirinkau tokį slapyvardį? Jai žaidimas - rimtas reikalas ir ji dar labiau manęs nekenčia už tokį pasityčiojimą iš žaidimo pasaulio. Čia kvietimas į dvikovą pagal visas žaidėjų asociacijos taisykles, čia tau ne “brolau einam viens ant vieno pralaimėjęs - stato alaus SR kavinėje“. Na ir kodėl aplink mane vieni ligoniai, kad ir kur bebūčiau? Nusišypsojau ir suriaumojau:
- Renkuosi baro lygį. Kova su visais turimais ir rastais ginklais. Pliki kumščiai taip pat leidžiami. Jei pralaimėsi, galėsi pasilikti serveryje, bet statai dėžę alaus SR kavinėje. Dvikova įvyks už penkiolikos minučių.
Ji sušnypštė ir linktelėjo. Žaidimo sistema išsiuntė begales reklamų ir emailų apie būsimą dvikovą. Arenoje nugriaudėjo vedėjo balsas:
- Šiandien įvyks titanų dvikova tarp naujos arenos žvaigždės Julijos-13 ir seniai matyto, vis dar nenugalėto Šlepečių Brūžintojo. Mielieji, skubėkite atlikti savo statymus. Šiandien išmokėjimai mėgstantiem rizikuoti ypatingai palankūs.
Niūriai žiurėjau statymų lenteles: dauguma statė už Juliją-13... Mano sėkme tikėjo trys žaidėjai: Vilkauskas, Meškėnas ir Ruonis. Smagi komanda, vadinanti save „ Fauna“. Teko su jais švęsti SR kavinėse: kiekvienas iš jų priminė savo išsirinktą gyvūną . Gal Julija ir sugebėjo įrodyti, kokia ji kieta, bet man nuo to tik geriau. Pastačiau du tūkstančius už savo pergalę. Vilkauskas pritariamai sustaugė, Meškėnas atliko kažkokį improvizuotą šokį...
Po poros minučių atsidūrėme baro lygyje. Žiūrovų eilės buvo užpildytos kaukiančiais ir skanduojančiais Julijos-13 gerbėjais. Baras tiesiog temo nuo tamsių gobtuvų ir apsiaustų jūros.Nežinau, ar Julija-13 greitai surinko savo gerbėjų ratą, ar į serverį pasikvietė savo draugų, bet niekas nelinkėjo man sėkmės. „ Fauna“ santūriai susėdo prie staliuko trims, matyt , jau abejodami savo statymu. Mintyse surezgiau keiksmų tiradą ir išsirinkau ginklus ir aprangą. Mane saugojo auksiniai šarvai, galvą dengė šalmas papuoštas fenikso plunksnomis. Dešinėje rankoje spaudžiau kardą, o kairiojoje auksinį skydą. Atrodžiau tikrai įspūdingai. Vilkauskas pritariamai suurzgė ir „ Faunos“ staliukas pasipuošė mano spalvomis. Julijos- 13 fanai niekinamai švilpė ir mėtė į mane kėdes. Šituos gudruolius tuojau ištiko paralyžius, jie galės stebėti dvikovą net nesugebėdami judėti šitame lygyje. Mano varžovė nepakeitė savo išvaizdos ir vieninteliu jos ginklu liko liepsnojantis dalgis. Statymai nė trupučio nepasikeitė -visi statė prieš mane. Galėjau tik spėlioti, ką ji čia išdirbinėjo tas dvi savaites. Mane vis labiau domino, kas slepiasi už virtualios kaukės. Paauglė, klausanti metalo? Sėkmingos firmos vadovė, kvailiojanti per atostogas? Profesinė liga - ir nieko čia nepadarysi. Ji tikrai norės susitikti asmeniškai, kad ir kas laimėtų. Iki dvikovos liko septynios minutės – nujaučiau, kad manęs laukia įdomus vakaras...
Gerbėjai užtenkamai prisirėkavo ir nutilo. Bare tvyrojo beveik apčiuopiama įtampa. Laikrodis suskaičiavo paskutines sekundes iki dvikovos pradžios. Visą lygį sudrebino gongo skambesys. Ji puolė be jokių įmantrybių, tad man teko blokuoti jos dalgio kirčius skydu. Sunkiai blokavau kardu, bet jinai negalėjo pradėti savo atakos. Ji judėjo greitai lyg įsiutusi kobra. Mano šarvai mane pavertė nerangiu vėžliu. Išsiplūdau ir pradėjau šaudyti kamuoliniais žaibais. Ji atšlijo ir davė man šiek tiek erdvės. Įjungiau visus gynybinius įgūdžius. Jos dalgis taps beverčiu žaislu ir man reikės tik vieno gero kirčio. Suriaumojęs puoliau į ataką. Ji lengvai išsisuko nuo mano kirčių . Jos kontrataka dalgiu vertė mane iš kojų, bet kol kas išvengiau sužeidimų. Man reikia ją kažkaip sulėtinti... Sutrupinau vieną iš bosų laimėtų amuletų. Visi baldai bare pavirto piktais mediniais šunimis. Pikta ruja suleido savo dantis ir nagus į mano priešininkę. Ji dar spėjo kažką surikti. Iš grindų lėtai kilo zombiai. Kardu apibrėžiau šventąjį ratą. Zombiai negalėjo jo peržengti, bet apspito mane ir piktai šiepė dantis. Teko pasiknisti turimų ginklų kolekcijoje.
Barą užpildė daina apie šventą kaubojų, keliaujantį po šalį ir kovojantį prieš blogį. Mano rankose spindėjo garsusis dainuojantis revolveris. Tikra retenybė - net bloga prisiminti, kiek gyvųjų numirėlių teko užmušti, kad jį gaučiau. Aš nekoks šaulys, bet paklojau gerą tuziną zombių. Kiti pabėgo išsigandę, kad revolveris gali užtraukti visą blogį išvarančią dainą. Šitos ginklo savybės man taip ir nepavyko įjungti... Julija-13 stovėjo prie negyvų šunų krūvos ir siuntė prakeiksmus mano adresu. Atsakęs ne ką prastesne serija keiksmų, pasileidau link jos. Mūsų ginklai susikryžiavo ir mes sukomės mirtiname šokyje. Mano skydas sutrupėjo ir jos dalgis subyrėjo į šipulius. Atšokome vienas nuo kito toliau plūsdamiesi. Julija pakeitė savo dalgį liepsnojančia grandine. Staigūs kirčiai man neleido priartėti prie savos priešininkės. Vikriai pakišau kardą po jos grandine ir ji susisuko mazgu. Abu ėmėme traukti į savo pusę. Abu ginklai lūžo per pusę - iki šiol tylėjusi publika tiesiog pašėlo. Viskas paskendo riksmų ir juoko jūroje. Julija puolė mane mojuodama Toro kūju. Kada ji spėjo nuvykti į šiaurę? Mano mintis nutraukė smūgis į galvą: nuskridau sukdamasis vilkeliu ir trenkiausi į sieną. Mano šalmas pavirto pelenais, o iš prakirstos kaktos sunkėsi kraujas. Gana, taip sulaužysiu visus ginklus... Išrėkiau kodą: visi mano ir Julijos ginklai persikėlė į arenos ginklines. Norint juos pasiimti atgal, teks mokėti velnioniškus pinigus.
Julija-13 nebeturėjo jėgų keiktis, tiesiog šnypštė lyg įsiutusi katė. Sugniaužiau kumščius ir pasiruošiau senamadiškam kovos būdui. Dar spėjau blokuoti jos pirmą spyrį. Antrasis sutrupino mano šarvus. Kairiu kabliu patiesiau ją ant grindų ir ėmiau spardyti. Ji įkando man į koją. Praradęs pusiausvyrą išsitiesiau ant grindų. Atsistojau ir gavau smūgį į smilkinį, griūdamas dar spėjau įspirti jai į pilvą. Abu raitėmės ant grindų bandydami pasmaugti vienas kitą. Šiaip ne taip atsidūriau viršuje. Sukaupęs visas jėgas nusukau jai sprandą. Ji nebejudėjo, bet vedėjas neskelbė mano pergalės. Kas per velnias?
Julija-13 atsistojo ir nusimetė apsiaustą. Jos kūną graužė kirminai, galva keistai lingavo. Man teko girdėti apie šitą burtą - po mirties žaidėjas atgimsta zombiu. Ji norėjo, kad pašalinčiau visus ginklus. Sulinkau nuo smūgio į pilvą. Be dainuojančio revolverio man galas... Ji mane spardė ir nuo kiekvieno spyrio čiuožinėjau grindimis lyg gabalas šlapio muilo. Sukaupęs valios likučius smogiau jai į paširdžius. Ji skėlė man antausį: pakilau nuo žemės ir nudribau prie virtuvės durų. Šiaip ne taip atsistojęs įgriuvau į virtuvę ir užtrenkiau duris. Paskutinė mano viltis slypėjo čia. Po kriaukle radau dvivamzdį šerifo šautuvą. Akyse dvejinosi, šis žaidimas per daug tikroviškas... Julija išspyrė duris,o aš surikęs iššoviau. Bet jos ten jau nebebuvo. Dar spėjau atsisukti ir gavau triuškinantį spyrį į kaktą. Viskas aptemo: malonus SR balsas pranešė apie mano pralaimėjimą...
Atsibudau savo lovoje šlapias nuo prakaito. Mano pagalvės gulėjo išmėtytos, kur papuolė, antklodė susisuko į keistą kokoną. Griežiau dantimis, bet turiu pripažinti – ji tikrai gerai viską apgalvojo. Pats atsikračiau geriausio savo ginklo. Dar sugebėjau prašauti, reikėjo rasti geresnę poziciją, pasislėpti... Kur buvo mano protas? SR bandė skambėti guodžiančiai:
- Su tokiais sužalojimais niekas nebešaudo taikliai, o ir laiko slėptis nebebuvo. Eisite į susitikimą? Ekspresas į SR kavinę išvažiuoja už poros valandų.
- Eisiu, privalau ją pamatyti. Garantuoju, ji bus pati bjauriausia, riebi karvė, kokią tik gali įsivaizduoti - jai tikrai trylika metų. Tu pamatysi, ji neturi draugų ir yra saulės nemačiusi, metalo klausanti nevykėlė.
- Ši hipotezė labai subjektyvi. Pats labai sėkmingai atsikratėte santykių su draugais ir kolegomis. Reikia pripažinti,kad priaugote apie penkis kilogramus. Siūlyčiau pradėti sportuoti ir mesti rūkyti.
- Tu to niekada nesuprasi, bet žmonės nemėgsta tiesos...
SR užsakė man bilietą į vakarinį ekspresą.
Nusiprausiau po dušu ir patikrinau asmeninus pranešimus. pranešimus. Julija-13 paliko man trumpą žinutę:“Susitiksime SR kavinėje 20 00. Visi esame čempionai,tik ne visi vienodai .“
Pyktis spėjo išgaruoti su karšto vandens garais. Aš ne iš tų, kurie bando atsiskaityti už pralaimėjimus žaidimuose realiame gyvenime. Nupūčiau dulkes nuo savo odinės striukės - kartais kostiumas ir kaklaraištis ima lysti per gerklę. Stalčiaus dugne radau žiedą su piktai vypsančia kaukole. Ant mano juodų marškinėlių švietė raudona širdis persmeigta peilio. Šiaip ne taip įlindau į senus nutrintus džinsus. Gal tikrai laikas pradėti sportuoti? Jausdamasis visai kietu, nors gal kiek pasenusiu vyruku, išėjau iš namų.
Traukinyje akis spigino šviečiančių marškinėlių gausa. Į viršų stiebėsi keisčiausios šukuosenos. Visame traukinyje tvyrojo salsvas kanapių kvapas. Nesusilaikęs prisėdau prie vieno pažįstamo ir įtraukiau pora stiprių, smagių jo suktinės dūmų. Na ir kas, kad aš artėju prie trisdešimties,- jaučiuosi puikiai. Galiu surinkti seną grupę ir brazdinti bosine gitara kieno nors prirūkytoje virtuvėje visą naktį. Puikiai nusiteikęs beveik išstrykčiojau iš traukinio. Su manim pajudėjo tokia pat smagi minia. SR pateikė man kavinės planą su pažymėtu mano staliuku. Laikrodis rodė be penkiolikos aštuonias. Susmukau patogiame krėsle ir užsisakiau geriausio alaus. Besispardanti numirėlė galės apmokėti sąskaitą. Pažiūrėsime, ar jos kišenpinigių užteks dėžei alaus. Mintyse toliau šaipiausi iš Julijos, kai mane pertraukė melodingas balsas:
- Atleiskite, jūs Brūžinantis Šlepetes? Turiu susitikimą su žaidėjui tokiu slapyvardžiu.
Lėtai atsisukau instinktyviai sugniauždamas kumščius. Ji neturėjo viršsvorio. Jos balsas nebuvo prarūkytas ir jai negalėjo būti trylika metų. Ji atrodė nuostabiai. Žali plaukai, blizgantys kavinės prieblandoje, ilgos dailios kojos, gražus veidas. Tiesiog pikta, kad ji vilkėjo megztinį. Nors ir jis negalėjo nuslėpti, kad gamta nepagailėjo gražaus C dydžio...
- Taip aš Brūžinantis Šlepetes, malonu susipažinti.
Mano balsas lengvai sudrebėjo. Aš triskart kvailys; vedamas stereotipų paverčiau ją baidykle. Po velniais, kaip aš atrodau... Velniuodamasis nusišypsojau savo geriausia šypsena ir tikėjausi, kad galiu viską apsukti į gerą. Likimas man iškrėtė man piktą pokštą. Nejaugi aš tikrasis šio vakaro nevykėlis?
Mergina nusišypsojo, jos balsas įgavo piktas gaideles:
- Na tai kur mano alus? Pralaimėjęs stato dėžę alaus, jei gerai pamenu tavo iškeltas sąlygas...
Aš tikrai norėjau praleisti šį vakarą kitaip, bet kažkas manyje nutrūko. Ji sukčiavo taip klastingai ir grubiai... Ir dar turi akiplėšiškumo reikalauti prizo... Išsišiepiau savo vilko šypsena:
- Pasivertimas zombiu pripažintas negarbingu kovos būdu dvikovose. Mano nuomone, lažybos anuliuojamos.
- Tu pirmas panaudojai kodą. Aš tik sureagavau į tavo sukčiavimą.
- Mano kodas pripažintas 25 žaidimo administratorių komisijos. Jis nepažeidžia jokių taisyklių.
- Mano pasivertimas zombiu irgi nepažeidžia jokių taisyklių. Jis tiesiog laikomas negarbingu. Garbė nėra apibrėžta taisyklė „Žaidėjo kodekse“.
Prieš akis vis tvyksteldavo neoninis užrašas: „ Reikia ieškoti kompromiso.“ SR turbūt išmatavo adrenalino kiekį mano kraujyje ir nusprendė mane nuraminti, kol neprikrėčiau kvailysčių. Gurkštelėjau alaus ir toliau variau savo:
- Aštuntame kodekso leidime visiems žaidėjams patariama žaisti garbingai. Man užteks šitų eilučių kreiptis į Žaidėjų Asociacijos aukščiausiąjį teismą. Nejaugi mokėsi teismo išlaidas, jeigu turi galimybę anuliuoti šitas lažybas?
Jau švenčiau pergalę - šitas grąsinimas išgelbėjo mane nuo daugelio lažybų padarinių. Julija-13, net nesumirksėjo:
- Turbūt laikai mane visiška kvaiša. Tavo minėtas teismas nagrinėja apie penkis tūkstančius bylų per metus. Taviškė byla gali gulėti kokio teisėjo pašte pora metų. Užtenkamai laiko, kad pakeisčiau visus IP adresus ir ištrinčiau Juliją-13 iš žiauraus dvikovų pasaulio.
Ką gi, laikas ieškoti kompromiso:
- Siūlau kompromisą, nes reikia pripažinti,jog nė vienas iš mūsų nežaidė garbingai. Aš nupirksiu pusę dežės, o tu kitą pusę.
Julija-13 atsiduso:
- Žinai, aš nemėgstu alaus. Tiesiog nenorėjau būti apklaltinta sukčiavimu. Nupirk man gabalą šokoladinio pyrago ir mes atsiskaitę.
Dar norėjau siūlyti jai nupirkti man gabalą obuolių pyrago, bet susivaldžiau - tie pyragai man grynas nuodas, ir taip turėčiau kažkaip numesti 5 kilogramus. Riktelėjau padavėjai atnešti gabalą geriausio šokoladinio pyrago. Ji įvykdė mano prašymą su malonumu, tik kaina atrodė visai nemaloni. Vėl pyktelėjęs prisidegiau cigaretę - tegu prakeiktas nikotinas nusėda ant jos pyrago. Julija-13 nekreipė jokio dėmėsio ir šlamštė savo gardumyną. Prie akis neonu suspindo SR žinutė: „ Ši mergina jums kelia labai prieštaringas emocijas. Turėtume jos saugotis, ji įvertinta viena juodaja žvaigždute.“ BIC buvo įvertinta dvejomis žvaigždutėmis. Niūriai atsiminiau savo karjeros pradžioje gydytą sadistą. Jis buvo įvertintas trejomis žvaigždutėmis. Per du gydymo seansus nusprendžiau, kad SR turi atlikti smegenų modifikaciją. Mano sprendimą rimtai įtakojo faktas, kad per antrą seansą jis man sulaužė nosį ir ranką. Deja, niekada negydžiau asmens įvertinto viena žvaigždute... Užgesinau cigaretę ir bandžiau skambėt linksmai:
- Julija,kuo užsiimi? Koks yra tavo talentas?
Julija,nusišluosčiusi lūpas servetėle,atsakė:
- Mano talentas yra ypatingas sugebėjimas išgyventi dirbant istorijos mokytoja. Mano mokykla gyvuoja nuostabiame Naujųjų Žermuonėlių rajone. Jeigu manei, kad Žermuonėlių rajone vieni bepročiai, tai geriau nekelk kojos į naują rajoną ar, gink Dieve, į jo mokyklą. O kuo tu užsiimi?
- Aš empatas, gydau tokių rajonų gyventojus.
Julija-13 kažkodėl nutilo, o aš susidomėjau nauju rajonu. Prieš akis sušvito žemėlapis. Dalis senųjų Žermuonėlių tapo naujaisias ir dalis Baltojo Alksnio tapo naujo megapolio planavimo auka. Turbūt niekada nepamiršiu koncerto su savo grupe „BLAST“ senajame rajone. Žermuonėlių publika norėjo sudraskyti mus į gabalus. Policija, riaumojanti minia, ašarinės dujos: turbūt ne vienas tą vakarą gavo papildomą žvaigždutę. Papurčiau galvą, tokių dalykų geriau neatsiminti. Pagaliau susigaudžiau, kad tyla užsitęsė per ilgai:
- Nemėgti empatų yra tavo reikalas. Jeigu tau trukdo mano talentas, galime skirstytis į visas keturias puses.
- Ne, empatas man labai praverstų. Matai, aš įvertinta viena žvaigždute. Kitaip tariant negaliu gauti rimtos istorinės medžiagos, jeigu empatas neduos man leidimo ir nevaidins mano auklės...
Na ir pasitaikyk tu man taip...
- Kas per istorinė medžiaga? Aišku kaip dieną,kad slapta medžiaga.
- Visa surinkta įslaptinta medžiaga apie O'Sullivaną. Aš noriu parašyti tikrąją SR išradėjo biografiją. Tai mano vienintelis šansas praturtėti. Kitaip galėsiu iki pensijos kankintis mokyklose, o jos vieną už kitą baisesnės.
Daviau užklausimą SR šiek tiek nustebintas. Negi niekam prieš suktąją istorijos mokytoją Juliją-13 nekilo tokia paprastai geniali įdėja. SR sudarė sąrašą, kurį sudarė apie du tūkstančiai istorikų ,norėję parašyti SR tėvo biografiją. Visi pripažinti netinkami tokios biografijos rašymui. Vargšė Julija mano, kad SR padarys išimtį, kai tūkstančiai istorikų po šiai dienai rašo skundus šia tema. Nutaisiau raminantį balso toną:
- Julija, visi istorikai, norintys rašyti šia tema, pripažinti netinkamais. Nemanau, kad mergina, pažymėta juodaja žvaigždute ir dirbanti mokytoja, yra ta ekstaordinari išimtis.
Julija vyptelėjo ir sužaibavo akimis:
- Mano SR nusprendė kitaip. Trumpai tariant aiškinkis su juo.
Murmėdamas keiksmus padėjau savo SR ant stalo. Julija pašaipiai mane nužvelgė ir padarė tą patį. Iš pirmo žvilgsnio šie nano technologijos stebuklai priminė du išmaniuosius telefonus. Tik SR neturėjo ekrano ar klaviatūros. Lygi keturkampė forma ir universalioji O'Sullivano jungtis - viskam nuo ausinių iki žmogaus smegenų. Sujungimą reikdavo atlikti gavus SR, po to nanarobotai pasklisdavo po smegenis ir pasilikdavo gyvuoti ten iki šeimininko mirties. Julija dar piktai paspoksojo ir sušnibždėjo kodą. Niekada nepriprasiu prie jausmo, kai per minutę tau į smegenis įkeliama tavo būsimo paciento informacija. Keikdamasis susigriebiau už galvos ir patikrinau Julijos minėtą leidimą. Jis tikrai egzistavo. Mano SR įjungė ausinių ženklą. Prie galvos skausmų puikiai tinka raudonas ausinių paveiksliukas. Raukydamasis užsidėjau ausines. SR atsižvelgė į mano būseną ir sušnibždėjo:
- Ji tikrai gavo leidimą. Taip nusprendė jos SR ir „Senųjų SR kolektyvas“. Tai visi SR, nebeturintys šeimininko. O'Sullivanas nusprendė, kad būtų gaila sunaikinti mirusių žmonių SR. Palikti juos tyrinėti velionius taip pat kvaila. O'Sullivanas sukūrė specialų tinklą, jis jį pavadino benamių SR tinklu. Mes pakeitėme pavadinimą... Trumpai tariant jos leidimas tikras. Ji turi teisę rašyti mūsų tėvo biografiją.
Kodėl Julija yra ta vienintelė istorikė, klausti kvaila. SR vertina kitaip nei žmonės ir jie neklysta. Aš bent jau noriu tuo tikėti. Atsidusau ir linktelėjau:
- Sveikinu, esi pirma istorikė rašysianti tikrąją O'Sullivano istoriją. Aš tau padėsiu gauti medžiagą. Be to stebėsiu ir vertinsiu tavo darbą.
- Na ir pasisekė tave čia sutikti - jos akyse švietė man nieko gero nežadančios ugnelės.
- Pasisekė ar ne, bet dabar esame surišti viena virve. Gal ta proga šampano? Kažkaip pažymėti tokį įvykį reikėtų.
Julija nejaukiai pasimuistė ir nuleido akis:
- Gal nereikia, man nuo šampano visada klaikiai bloga. Neturim laiko čia kirmyti. Kitas traukinys atvažiuos už dešimties minučių.
Aš linktelėjau ir skubiai apmokėjau sąskaitą. Šita mergina vengė alkoholio ir už šito slypėjo įdomi istorija.Skubiai peržvelgiau SR man duotus failus: kad mane kur velniai, tik sausi faktai apie talentą istorijai. Jokių kraupių istorijų apie žvaigždutės gavimą. Julijos SR bent jau iš dalies saugojo jos privatumą: gavau jos tikrąjį vardą ir adresą. Na, bet jeigu ji nori vadintis Julija, tai jos reikalas, o ne mano...
Nors ji avėjo aukštakulnius, kurie rėkė apie pavojų nusisukti sprandą, bet bėgo tiesiog šauniai. Mane bėgant iki stotelės pylė šaltas ir karštas prakaitas. Stotelėje teko prisėsti ant suoliuko, vos gaudžiau kvapą, rankos šlykščiai drebėjo. Tokios tokelės - viskas turi savo kainą. Julija nudelbė mane paniekinančiu žvilgsniu. Taip nudelbti moka tik morkas graužiantys, kiekvieną rytą bėgiojantys sveikuoliai. Tas žvilgsnis tau liepia atgailauti už kiekvieną cigaretę, taurelę ir kaljano galvutę. Vienintelė paguodžianti mintis - tie prakeikti sveikuoliai irgi mirs. Traukinys atvažiavo pačiu laiku - nuo kieto suoliuko ant minkštų sėdynių... Už penkiolikos minučių jau žygiavome link Julijos šimtaaukščio. Čia pats Baltojo Alksnyno pakraštys, toliau tik Naujieji Žermuonėliai ir pragaras.Tas aiškiai matoma: laiptinėje sienos nėra tiesiog aprašinėtos. Jas dengia vandalų kartų gaminta keiksmažodžių freska. Lifte smirdi taip, lyg kas būtų pasamdęs žmogų, kuris kiekvieną rytą iš naujo ten primyžtų. Sunku pasakyti, ar situacija devintame aukšte blogesnė. Lėtai judame tamsoje pagal SR nurodymus, nes kažkas sugadino apšvietimą - visame aukšte tamsu. Sunku įsivaizduoti kažką blogesnio, bet pagal legendas to blogio teritorija prasideda Liepų gatvėje.
Julijos butas atrodo nuostabiai. Viskas paprasta, kuklu, švaru, tvarkinga. Visas sienas remia knygų lentynos. Įdomu, kiek algų ji išleido šiai kolekcijai? Kampe burzgia turbūt už mane vyresnis šaldytuvas. Kitame kampe galingas stiprintuvas ir elektrinė bosinė gitara. Paglostau gitarą lyg seną mylimą šunį. Dar viena pamesta svajonė... Julija spėjo išvirti arbatos ir ragina gerti bei pulti į darbus. Bet visos mano mintys sukasi apie nemokšišką manosios gitaros skambesį. Jeigu neturi Dievo duoto ir SR nustatomo talento, niekada nebūsi garsus gitaristas.... Julija spragtėli man pirštais prieš nosį:
- Ei, sena šlepete! Laikas darbus dirbti. Noriu pamatyti tą prisiminimą su Mačiūnu. Tavo SR bendrauja su manimi daugiau negu tu.
- Varyk, niekas tavęs nelaiko.
Julija iškart atsijungė ir susmuko ant grindų. Nors kokių pagalvių galėjo pasitiesti istorikė didžioji... Mano telefonas pypsi SOS signalu. Nekenčiu šito garso. Vienas iš mano pacientų rimtame pavojuje. Purtydamas galvą perskaitau pranešimą „S-22 BIC“. BIC nusprendė nusižudyti. Nuo čia iki jos namų trys kilometrai. Paskutinė stotelė „Naujieji Žermuonėliai“, o BIC laukia ir pilnas liepsnų pragaras. Išeidamas uždariau duris.
Dažnai pasitaiko, kad policininką sutinki būtent tada, kai jo mažiausiai reikia. Šį kartą viskas buvo atvirkščiai. Aš plūsdamasis paskutiniais žodžiais rėkiau, kad man reikia taksi ir skubiai. Operatorius mandagiai aiškino, kad į tokius rajonus jų firma neveža... Štai tada trumpai sukaukė sirenos ir iš automobilio iššokęs policininkas pribėgo pasiaiškinti, ko aš čia rėkauju. Po identifikacijos kortelės patikrinimo ir kelių klausimų jau sėdėjau ant galinės „ Taurus Soliarus“ sėdynės. Man ant kelių galvą padėjo senas vilkšunis. Įdomu, kam dar naudoja šunis? Visi narkotikai pakeliuose brūkšniniais kodais, dingęs su SR prižiūrinčia akim neliksi, sprogmenų niekas nebenaudoja. Prisidegiau cigaretę: šiaip ar taip visa mašina prasmirdusi šunimi. Policininkas spaudė šitą geldą važiuoti maksimaliu greičiu, bet kas iš to maksimalaus greičio, kai mašina varoma saulės energija ir kokių trisdešimt metų senumo...
- Pareigūne, aš net nepadėkojau. Tikrai ačiū, nežinau, kaip būčiau pėsčias nubėgęs iki pacientės namų.
Pareigūnas nusišypsojo ir prisidegė savo cigaretę:
- Nėra už ką, gi vieną darbą dirbam. Jūs bepročius gydote, aš - gaudau.
- Negi visi, kuriuos suimate, bepročiai?
- Gal ir ne visi, bet žmonės veikia iš trumpalaikio impulso. SR - tas liudininkas kurio niekaip neatsikratysi. Suplanuoti kažką rimto sunku, kai tavo planai gali patekti į policijos skyriaus emailą.
Abu trumpai nusijuokėme. Mano mintys kaip visada laksto ratais, bet vis tiek atsimuša į sieną. Kaip išgelbėti BIC? Nežinau, ką jai pasakyti, ko dar nepasakiau per pastaruosius du mėnesius. Telieka tikėtis laimingo atsitiktinumo, kažkokios informacijos, kurią atknis SR galų gale, kad ji nori būti išgelbėta. Iš minčių ištraukia policininko balsas:
- Aš visada maniau, kad neverta gelbėti žmogaus nuo savižudybės. Jeigu jis norės, tai persipjaus gerklę ir popieriaus lapo kraštu. Jeigu žmogus taip nusprendė - jo reikalas.
- Gal ir taip, bet pabandyti pakeisti jo nuomonę apie šį kraupų reikalą galima. Kaip gi žmogus gali priimti tokį sprendimą be antros nuomonės?
- SR galima laikyti antra nuomone...Grįžtant prie praktiškų temų, daug namų šitoje rajono pusėje aptverti aukštomis tvoromis ir barikadomis. Aš aišku galiu parėkauti su megafonu, bet garantijos, kad pacientas išeis iš namo, nėra.
- Aš susitvarkysiu.
Man teko perlipti daug tvorų...
Taip, tvoromis aš lipęs, tik tada dar neuždusdavau bėgdamas iki stotelės. Mašinos žibintai išplėšė rajono pragarą iš, atrodo, pirmapradės tamsos( kažkas iššaudė visus žibintus). Policininkas palinkėjo man sėkmės ir išvažiavo savais reikalais. Ką gi, išvis reikia džiaugtis, kad čia dar esama policininkų. SR pakeitė mano regėjimą į naktinį, bet nuo to man nė kiek nesmagiau. Kur tik pažvelgsi, benamės katės ir sudaužyti buteliai. Lyg koks piktas velnias būtų užsiėmęs šios rajono dalies dizainu. Lėtai žingsniavau bandydamas susiorientuoti, kur BIC namas...
Jos namo nesimato dėl paprastos priežasties; jį užstoja medžiai ir improvizuotos barikados. Medžiai atrodo labai seni... Aišku kaip dieną, genetinė manipuliacija. Jokių normalių medžių rajone negali būti - seniai būtų pavirtę malkomis - čia bjaurūs mutantai. Pasitaręs su BIC prabėgau medžių ruožą. Jokių čiuptuvų ar ilčių nepastebėjau. Barikados, statytos iš senų kėdžių, iš parko suoliukų ir rąstų, gali skambėti juokingai. Bet taip nėra, jeigu ant viso šito grožio viršaus uždedi spygliuotos vielos. Amžius daro savo: kabarojausi lėtai ir neužtikrintai, porą kartų vos nenudribau, permesti striukę ant vielos pavyko iš trečio karto. Mano grakštus šuolis ant žemės labiau priminė akmenų maišo kritimą. Rimtai nesusižeidžiau: kelios mėlynės ir tiek. Kita kliūtis pasirodė esanti pats namas. Neradau jokių durų ar langų. Visa konstrukcija priminė konteinerį baldams, kokius mačiau uostuose. Vis dėlto pajutau, kad kažkas už manęs stovi greičiau nei SR. Tamsoje žibėjo jo žalios akys - padaras atrodė milžiniškas... SR balsas mane prablaivė. „Padaras“ tebuvo šveicarų aviganis. Jis žiūrėjo į mane savo keistomis akimis, o aš - į jį. Kilo mintis bėgti, bet greičiau nei pajudėjau, jau gulėjau ant žemės- aviganis klaikiai lojo ir staugė pranešdamas šeimininkei, kad kažkas neprašytas beldžiasi į jos nematomas duris ir sveiką protą. Išgirdau lengvus jos žingsnius( akis dengė šuns kailis). Tylą nutraukė lengvas krizenimas ir brūkštelėjamo degtuko garsas, mano uoslę pasiekė kanapių aromatas. BIC balsas buvo pilnas dirbtinio linksmumo:
- Daktarėli, kad tu save matytum. Atrodai kaip paskutinis rajono girtuoklis. Susidaužęs, purvinas ir užpjudytas šunim. Girdėjau, kad išprotėję pacientai laužiasi į gydytojų butus, bet čia dar blogiau.
BIC įtraukė ir iškvėpė. Išspjoviau gumulą šuns kailio:
- Aš neįsilaužiau, bet atvykau pagal SR iškvietimą. SR nuomone, tu ruošiesi savižudybei ir aš noriu, kad tu bent apmąstytum savo sprendimą.
- Galbūt SR teisus. Vieni dėl savo talento gauna darbą, o aš dėl saviškio gaunu baudas ir priverstinį gydymą. Kur teisybė, a? Aš moku deginti- kiti moka kurti, bet nė vienas savo talento nepasirinkom.
- BIC nebūtina ieškoti darbo pagal savo talentą. Tu turi kitų sugebėjimų ir jų dėka gali uždirbti tuos pačius pinigus.
- Kokie mano tie kiti sugebėjimai? Galiu padirbėti pardavėja arba šliundra? Nors reikia pripažinti, kad man greičiau mokėtų už tai, kad apsirengčiau...
BIC juokas maišėsi su šuns staugimu ir trumpam mane apėmė baimė, kad aš nugarmėsiu į patį pragarą su keistuoju šunimi ir liesa kaip kaulas piromane:
- BIC, atsipeikėk, viskas ne taip blogai. Jeigu nebedeginsi pastatų, tau atsivers naujų perspektyvų. „Naujasis Tikėjimas“ priima visus ir gyvena atsiskyręs nuo visuomenės miškuose. Jie dažnai neklauso savų SR, jie beveik nenaudoja pinigų ir yra laimingi žmonės.
- Daktarėli, jie laimingi žmonės, nes jie ryja visus miške rastus grybus. SR nebelabai ką gali patarti, jei šeimininkas guli apsivėmęs be sąmonės. Čia O'Salivanas ir suklydo: SR per daug prisitaiko prie savo šeimininko. Mano SR kartais leidžia pirkti man degtukus ir benziną. Pagal jo nurodymus deginu nebenaudojamus pastatus. SR manimi rūpinasi ir tai nesusiję su žmonių įstatymais.
BIC nutilo ir traukė suktinės likučius. Nieko, ko nebūčiau seniai įtaręs, ji nepasakė. Tik kaip išspręsti konfliktą tarp visuomenės ir piromanės... BIC sušvilpė ir šuo nurisnojo link jos. BIC atsiduso:
- Aš vertinu tavo rūpestį. Joks įstatymas tavęs neverčia manęs gelbėti ir lipti per barikadas, bet aš nebegaliu taip gyventi. Aš nebenoriu gyventi iš atsitiktinių uždarbių ir pašalpų. Aš nebegaliu pakęsti žmonių žvilgsnių, kai jie sužino, kad esu įvertinta dvejomis žvaigždutėmis. Ar į tave kas nors jau žiūrėjo lyg būtum nuodingas voras? Manau apmąstymų pakaks. Laikas panaudoti mano tėvo revolverį. Nesikrimsk - tai ne tavo kaltė, daktarėli.
Reikia griebtis šiaudo, kad ir kokio menko šiaudelio:
- Aš galiu rasti tau darbą? Ar labai senas tas revolveris?
- Sakau, man reikia darbo su ugnimi. Revolveris - ne pirmos jaunystės.
- Skaičiau, kad pasenę ir nevalyti ginklai gali sprogti. Jeigu pasiseks, mirsi, jeigu ne - galėsi gulėti komoje ar likti invalide maitinama šaukšteliu. Už tokių leisgyvių priežiūrą gerai moka ligonių kasos. Kokia puiki prieglauda žmonėms su negalia: tave šers ir praus, o tu to net nesuvoksi. Viskas dėl to, kad nuspaudei gaiduką ir tavo smegeninėj užstrigo kokia ginklo dalis...
BIC susvyravo ir pabalo. Jaučiau, kad jos valia tirpsta:
- Tu viską išsigalvoji. Seni ginklai negali sprogti... O jeigu ir gali... Kokie šansai išgyventi tokį įvykį?
- Būna dienų kaip tyčia, kai ta bjauri viena prieš šimtą tikimybė randa kelią į mūsų gyvenimą. Dar nė vėlu. Aš manau, kad galiu rasti tau darbą su ugnimi. Leisk man paskambinti. Nežinau, ar tau tai patiks, bet Baltajame Alksnyne įsikūręs krematoriumas. Jie degina lavonus. Turbūt nemėgsti lavonų, bet ugnies ten į valias. Pagalvok: ugnis ir pelenai kiekvieną mielą dieną.
- Jie manęs nepriims dėl žvaigždučių. Visi mane pasmerkė.
- Netiesa, aš tave suprantu, BIC, tiesiog turi daryti tai, ką darai geriausiai. Vienas skambutis, gerai?
BIC linktelėjo, aš drebančiomis rankomis ištraukiau mobilų. SR padiktavo man privatų krematoriumo savininko numerį. Atrodo,kad tai užtruko amžinybę, kol išgirdau sniaukrojantį savininko balsą:
- Ar jūs žinote kiek valandų?
- Deja, praradau laiko pojūtį gelbėdamas jaunos merginos ateitį ir gyvybę. Aš, empatas Emilis Valaitis, prašau jūsų pagalbos. Čia mirties ir gyvybės klausimas.
- Gal galite pasakyti empato pažymėjimo numerį?
- Jūs gal girtas? Empatai neturi pažymėjimų!
- Teisingai, neturi... Bet iš kur man žinoti, kad jūs tikrai Emilis Valaitis?
- Užeikite rytoj pas mane į namus, kur ir dirbu. Nežinau, SR manau gali įrodyti, kad aš ir esu aš.
- Kuo galėčiau pagelbėti?
- Priimkite į darbą merginą, kuri pažymėta dvejomis juodomis žvaigždėmis. Ji yra piromanė, bet jūsų darbe ji rastų sau vietą pasaulyje.
- Aš negaliu priimti darbuotojų su žvaigždutėmis.
- Tada aš paduosiu į teismą, nes prisidėsite prie vargšės merginos savižudybės. Pastūmėjote ją į visišką neviltį...
- Pala, gal pusę etato ir galiu duoti.
- Velniop tą pusę, duokit viską ir baigta. Darbas ją saugos nuo mirties, turėkite sąžinės.
- Tebūnie visas, bet jūs apmokėsite jos padarytą žalą, jei tokios bus.
- Gerai, maloniai pašnekėjome. Merginos kodas BIC, dėl vardo ir kitų smulkmenų susitarsite rytoj devintą. Nevėluokite ir pasitikite naują darbuotoją su derama pagarba.
Padėjau ragelį, gal ir kiek perlenkiau lazdą. Bet savininkas pasitaikė irgi gana keistas. Visa kita vyko kaip per rūką, jutau, kad vos pastoviu ant kojų. BIC atidavė man ginklą ir mane apkabino... Išeidamas dar pasiėmiau BIC kanapes, nemanau, kad jų jai daugiau reikės. Lauke manęs laukė tas pats policininkas- mano žaliasis taksistas. Julija turbūt manęs laukia, bet dabar stiklas viskio man svarbesnis nei visos pasaulio paslaptys...
Register
Login
FAQ
Search
Mes gi visi seniai pąžįstami šitam forume.