Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2024-03-28 21:22

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 5 posts ] 
Author Message
PostPosted: 2012-02-18 0:29 
Offline

Joined: 2007-08-14 20:56
Posts: 297
Location: Koordintaunas
Na ką gi, ketvirtas ir paskutinis kūrinys, ir vėl ne fanfikas. Šaunus fanfikų konkursas išėjo, tiesa?:)

Dabar jau galima visaip komentuoti ir balus siūlyti. Teisėjams irgi.

Autorius Nuar.

Velnio jaunikis

-Mano sielos negausi! - malūnininkas ryžtingai krestelėjo pražilusius ilgus plaukus ir piktai pažvelgė į priešais ant suolo krašto atsargiai prisėdusi velnią.
-Juodaragį, niekas apie sielą ir nešneka. - kostelėjęs į kumštį nedrąsiai ištarė kipšas.
-Tai ko tu nori? - senis delnu trinktelėjo per stalą. - Namas, malūnas ir žemė užstatyta. Gyvulius jei ne rytoj, tai poryt atims už skolas. Aš nieko neturiu. Tuoj su terba per svietą eisiu.
-Na, kaip čia pasakius, dar kai ką turi.
-Paskutines klumpes man nuo kojų nuplėšti geidi? - malūnininkas, viena ranka piktai grūmodamas, nuspyrė savo apavą į kampą.
-Nereikia man tavo smirdančių batų. Mano kanopos geriau žiemą už ledo kabinas. - nelabasis neryžtingai pasimuistė ant suolo. - Sūnus dar tau liko.
-Vaikas yra vaikas, kad ir koks jis būtų. Negaliu jo dūšios kipšui parduoti. Amžinoms kančioms pragare save pasmerksiu!
-Ar aš ką nors sakiau apie sielą?
-Štai ir vėl. - Juodaragis netekęs kantrybės pakilo iš už stalo. - Jau puse valandos liežuviais čia pliauškiame ir bendros kalbos nerandame.
-Na... - piktoji dvasia sunėrė pirštus ant krūtinės ir kukliai nudelbė žvilgsnį aslos link. - ...Vestuves atšokim.
-Ką?!- nepatikėjęs savo ausimis malūnininkas nustėręs iš viršaus žemyn žvelgė į nelabąjį.
-Tu tik nekreipk dėmesio į tai, kad aš dabar vyras. - stengdamasis nuraminti kylančią audrą, skubiai ištarė raguotasis. - Velnias - būtybė belytė. Dukros neturi, o man tas pats: ar vaikinas, ar mergina. Kai į patalą teks gulti, pasiversiu tuo, kuo reikės. Bet tu pagalvok, nemokamai girnas malūne suksiu. Vėjo nebus, aplinkui kiti be darbo stovės, o pas tave sparnai vis tiek judės ir žmoneliai be perstojo su pilnais grūdų vežimais važiuos. Eilėje stumdysis. Juk miltų kiekvienam reikia. Greitai iš skolų išbrisi. Namas, malūnas, žemė ir gyvuliai liks. Nereikės per svietą su terba eiti. O sūnus? Tai kam tu jį nuo mažens auginai? Kad tėvą į senatvę užvaduotų. Nieko, pakentės mažumėle. Tokia jau atžalų dalia.
-O....? - klestelėjęs į savo vietą, pabandė paklausti Juodaragis.
-Vaikai? - pertraukė jį velniūkštis. - Nesuk sau galvos. Tai juk ne jam gimdyti.
-Tai sakai, nemokamai girnas suksi?
-Nemokamai.
-Ir jam gimdyti nereikės?
-Nereikės.
-Ruošk sutartį.
-Jau paruošta. - kipšas padėjo ant stalo popieriaus lapą. - Krauju teks pasirašyti.
Palinkęs virš stalo malūnininkas ėmė atidžiai studijuoti velnio atneštą raštą.
-O tavo Jonelio atsiklausti nebūtina? Gal nesutiks? - po kurio laiko trumpai tarstelėjo nelabasis.
-Malūnas ir žemė svarbiau. - baigęs skaityti Juodaragis ryžtingai ištiesė pašnekovui nykštį. - Pjauk!
Nežinia iš kur ištraukęs mažą, bet labai aštrų peiliuką, kipšas smagiai brūkštelėjo malūnininkui per pirštą. Senis jau taikėsi jį prispausti lapo pabaigoje, kai netikėtai, iškėlęs ranką, sustojo pusiaukelėje ir gudriai pažvelgė į velnią.
-Yra dar viena sąlyga, be kurios sutarties nebus.
-Ir kokia? – paklausė raguotasis.
-Kol gyvensi su mano sūnumi, kad nebūtų jokių tavo burtų. Tik suksi girnas ir nieko daugiau. Viskas, kaip pas paprastus žmones.
-Sutarta. – tarstelėjo velnias ir, išsitraukęs plunksną, pataisė sutartį.
Juodaragis nieko nelaukdamas smagiai prispaudė kruviną pirštą prie balto popieriaus lapo.
-Palauk! – suspiegė kipšas.
Malūnininkas nustebęs pažvelgė jo pusėn.
-Aš nespėjau mergina pasiversti. – tyliai, pilnu nevilties balsu, pratarė nelabasis.
-Tai ko lauki?
-Sutartis juk patvirtinta. Aš burti negaliu.


-Katryte, ar lauksi manęs? Na, pasakyk, ar lauksi? - plačiapetis, aukštaūgis vaikinas, tvarkingai sušukuotais plaukais, spaudė prie savęs šalia ant rasto prisėdusią jauną mergaitę. - Pardavė mane tėvas kipšui. Bet juk tai amžiais nesitęs. Turės atstot kada nors nuo manęs piktasis.
-Aišku lauksiu, Joneli. - šviesiaplaukė gražuolė, mėlynomis kaip rugiagėlės žiedas akimis, pažvelgė į mylimąjį ir dar stipriau prisiglaudė prie jo. - Juk žinai, kad lauksiu. Tai kam klausi?
-Bet juk taip malonu dar kartą išgirsti.
-Tik, kaip man velnio atsikratyti, niekaip sugalvoti negaliu. - po kelių minučių tylos ištarė vaikinas.
-O tau nieko daryti nereikia. Tik būk pačiu savimi.
-Kaip tai? Juk pati pastoviai kartoji, kad aš labai geras. Jei aš būsiu toks, kaip visada, velnias tikrai nuo manęs neatstos.
-Patikėk, bėgte pabėgs. - mergaitė švelniai paglostė jam skruostą.

-Kas čia? – išgirdęs krabždesį, Jonelis sustojo vos įėjęs ir žvelgė į tamsoje skendintį kambarį.
-Velnias. – iš už pravirų spintos durų trumpam kyštelėjo raguota galva ir vėl dingo.
-O ką tu čia veiki?
-Aš čia gyvenu. – raguota galva vėl trumpam pasirodė.
-Kaip gyveni? – pasipiktinęs vaikinas žengė į kambario vidurį, užkliudė stalą ir aiktelėjęs nusitvėrė už sumuštos kojos. – Vestuvių dar nebuvo!
-O kam? Šiais laikais žmonės ir iki jų susimetę daiktus į krūvą kartu gyvena.
-Tai juk žmonės! O tu velnias! – Jonelis vis dar bandė prieštarauti.
-Tu sutartį skaitei? – nelabasis baigė kuistis spintoje ir atsistojo priešais sunerimusį vaikiną. – Juodu ant balto parašyta ir krauju pasirašyta: „viskas kaip pas paprastus žmones“. O tai reiškia, kad nuo šiandien aš čia gyvenu.
Tik dabar Jonelis pro langą besiskverbiančioje mėnulio šviesoje pamatė, kad kipšas laiko suspaudęs šilku apvilktas purius patalus.
-Kur galiu pasikloti? – paklausė raguotasis.
-Guolis tai vienas. – vaikinas gūžtelėjo pečiais ir įžiebė žibalinę lempą.
-Tavo patalynė kur?
-Ten kažkur yra. – nelaimėlis atsainiai mostelėjo ranka.
-O kodėl viskas po lova? – grįžtelėjęs Jonelis pamatė, kaip velnias pasilenkęs iš palovio traukia kažkokius skudurus. – Ir šlapimu nuo jų dvokia?
-Vakar iš karčiamos vėlai grįžau ir nepagalvojau, kad prieš gulant už tvarto nubėgti reikia. Nelaimė ir atsitiko. – nelabojo išrinktasis skėstelėjo į šalis rankomis.
-Tai kam tu jas į gniutulą susukai ir po lovą paslėpei? Dar ir šlapias kelnes į vidų suvyniojai?
-O jei kokie svetimi žmonės į kambarį būtų užėję? Malūne atvykėlių dienos metu pilna. Gėda būtų. – neatlyžo vaikinas.
-Ant tvoros sodo gale padžiauti galėjai. Niekas pamatęs nebūtų. – kipšas kyštelėjo šlapimu dvokiančius daiktus pašnekovui po nosimi.
-Ko tu dabar loji?! Ko loji?! – neištvėręs pradėjo šaukti Jonelis. – Tik atsikraustė ir iš karto su priekaištais! Pats eik ir padžiauk!
-Nueisiu ir padžiausiu. Dvokiančiam kambaryje tikrai nemiegosiu. – burbtelėjo piktasis.
-Bet kaip sunku su tavimi gyventi. – po akimirkos nueinančiam velniui iš paskos riktelėjo malūnininko sūnus. Po ko nusimetė viršutinius rūbus, visu ūgiu išsitiesė nelabojo paklotame švariame patale ir patenkintas giliai atsiduso.
-Čia mano. – grįžęs kipšas pabandė atgauti savo guolį.
-O aš kur miegosiu? – Jonelis pasirąžė, nusižiovavo ir bakstelėjęs jo pusėn pirštu paklausė. – Tai tu taip ir šalia manęs gulėsi?
-Kaip taip? – nesuprato velniūkštis.
-Su ragais, kiaulės knysle vietoje nosies ir su tuo..., na, kas ir pas mane yra.
-Visos pretenzijos tavo tėvui! – šį kartą nesusitvardęs rėkte išrėkė velnias. – Jei kas nepatinka, gesink šviesą! Tamsoje nieko nematysi! O dabar pasislink. Miego noriu. Man rytoj girnas malūne sukti.
-Nesistumdyk ir patrauk savo kanopas! – nepatenkintas atrėžė Jonelis, kai kipšas pabandė įsitaisyti į guolį. – Šaltos kaip ledas.
-O tu paslėpk savo nuogą užpakalį! – neliko skolingas raguotasis. – Dar tik pirmą naktį kartu miegame, o tu... o tu...
-Ką aš?! – kilstelėjęs galvą pertraukė tinkamo žodžio beieškančią, dabar jau antrą savo pusę. – Juk pats mano kelnes ant tvoros padžiovei.
-O tai kitų neturi?
-Taigi su naujom negulsiu. Susiglamžys. Kaip rytoj į miestelį eisiu?
Išgirdęs tokį atsakymą, nelabasis nusprendė, kad apie apatines kelnes neverta net klausti. Kurį laiką buvo tylu. Tik kažkur pakampėje krabždėjo pelė. Pasibaigus kurui, žibalinės lempos šviesa pamažu išblėso ir ji užgeso. Velnias pabandė pasiversti ant kito šono.
-Nekišk taip arti man prie veido savo kiaulės šnypšto! – Jonelis delnu atstūmė toliau nuo savęs šalia ant pagalvės padėtą raguotą galvą. – Dvokia iš nasrų, kaip iš kokio užpakalio.
-Čia tavo pasturgalis smirda! – pasipiktinusi atrėžė piktoji dvasia.
-O tu neuostyk!
-Aš ir neuostau! Aš velnias. Mano uoslė jautri. Bet jis tikrai dvokia.
-Praėjusį šeštadienį vėlai namo grįžau. Pirtis jau buvo atšalusi.
-Tai tavo užpakalis dvi savaites neplautas? – pasibaisėjo velniūkštis ir, pabandęs atsitraukti toliau, vos nenusivertė nuo lovos krašto.
-Na, šį savaitgalį bus dvi. – trumpai pamąstęs, dalykiškai ištarė Jonelis. Po to atsargiai paklausė. – O kas čia?
-Mano uodega.
-O čia tikrai tavo uodega?
-Čia tikrai mano uodega. Miegok!
-Bet kokia stora ir gauruota.
-Ar tu pagaliau nustosi mane grabalioti!? – neapsikentęs kipšas pasikėlė guolyje.
-Tai juk įdomu. Aš pirmą kartą su velniu kartu miegu. – Jonelis vėl nusižiovavo. – O tu iš tikrųjų negali pasiversti į jauną gražią merginą?
Nieko neatsakęs raguotasis išslinko iš lovos ir tyliai įsitaisė ant grindų kamputyje tarp sienos ir spintos. Šiltas vasaros vėjas ošė prie lango augančios obelų šakose, klebendamas užmirštas uždaryti langines. Kažkur toli, vienkiemyje už upės, sulojo šuo. Atsakydami jam kitame kaimo gale tingiai viauktelėjo kiti.

-Ei, kipše! - senasis malūnininkas, ištraukęs pypkę iš burnos, riktelėjo nuo priebučio į kiemo tamsą. – Keliauk pas mane. Kalba yra.
-Einu, einu. – sunkiai vilkdamas kojas nelabasis įspūdino į per atvirų durų angą krentančios šviesos ratą.
-Parvesk Jonelį iš miestelio. Vėl karčiamoje užsisėdėjo.
-Kiek galima. Kiekvieną vakarą tas pats. Visą savaitę.
-Ką čia dabar purkštauji. Kokia visa savaitė? Tai juk tik kokį ketvirtą kartą eini.
-Taip. Bet juk šiandiena ketvirtadienis. Per dieną malūne be atilsio sukuosi, o jo ten nė karto nemačiau. Lyg ir sūnaus neturėtum. Aš pavargau. Neisiu.
-Ką pavargai! – nenusileido Juodaragis. – Dabar tu kas pagal sutartį? Žmona. Būsimoji. Ką pats pasirašei? Kad viskas, kaip pas paprastus žmones. Todėl tavo pareiga, kaip sutuoktinės, būsimos sutuoktinės, parvesti pavargusi vyrą namo.
-Tai, kad ten, karčiamoje, jau žmonės į mane keistai pradeda žiūrėti.
-Tau tik taip atrodo. Greičiausiai tavęs net nepastebi. Prigėrę galvoja, kad karštinė prasidėjo ir vietoje baltų arklių velniai vaidenasi.
-Vakar jis ant mano patalo su mėšlinais batais atsigulė. Ištepė viską. – pabandė pasiskųsti velniūkštis. – O į naujos staltiesės, kurią tik ką patiesiau, kraštą po valgio riebaluotas rankas nusivalė ir nosį nusivalė.
-O tai ko tu nori? Pats kaltas. – išmintingai ištarė malūnininkas. – Mokykis. Kitą kartą, kai į lovą guls, batus jam nuimk. O staltiesę išskalbk. Juk nedidelė bėda.
-Bet... – kipšas dar pabandė kažką pasakyti.
-Viskas! Keliauk! – senis griežtu balsu jį pertraukė. Pasisuko eiti į vidų, bet kai ką prisiminęs, stabtelėjo tarpduryje. – Neužmiršk karučius pasiimti. Juk netempsi ant kupros visą kelią. Vežimo taigi nesuruoši. Arkliai tavęs baidosi.

-O! Tavo velnias atėjo. – sunkiai tardamas žodžius, raguotos būtybės pusėn galva linktelėjo sugėrovas.
-Mano transportas. – patikslino Jonelis ir, pabandęs pakilti iš savo vietos, kluptelėjo šalia stalo. – Smuklininke moka jis. Už visus.
Sunkiai atsidusęs velnias įbruko kelis auksinius šinkoriui į delną. Sugriebė ant grindų sėdintį malūnininko sūnų ir laviruodamas tarp stalų atatupstas iš lėto nuvilko jį lauko durų link. Keli menkai apšviestoje ir skendinčioje tabako dūmuose patalpoje buvę lankytojai nebyliai iš šalies stebėjo šią, kas vakarą besikartojančią, sceną.

-Klausyk, man reikia alaus. – likus pusei kelio iki namų ištarė Juodaragio Jonelis.
Velnias apsimetė neišgirdęs jam pasakytų žodžių ir atkakliai stūmė karutį prieš save. Bejėgiškai nusvirusios malūnininko sūnaus rankos ir kojos tabalavo į šalis jų improvizuotai transporto priemonei riedant per kelio nelygumus.
-Man reikia alaus. – griežtai pakartojo jo keleivis.
Nelabasis vėl nutylėjo.
-Man labai bloga. Jeigu aš negausiu alaus... – kurį laiką Jonelis įtemptai mąstė, stengdamasis sugalvoti ką nors įtikinamo ir nudžiugęs greitai ištarė. - ...aš kai tik atsigulsiu, iš karto privemsiu tau į patalą. O po to labai neatsargiai padarysiu dideli.... Vienu žodžiu, padarysiu kai ką dar blogiau.
-Iš kur aš tau gausiu tokiu laiku alaus! – nusiplūkęs piktasis sustojo kelio viduryje ir paleido karučio rankenas.
-Ten. – nesakydamas daugiau nė žodžio, vaikinas bakstelėjo pirštu į šalį.
-Kas ten? – jausdamas, kad jo kantrybė senka, kipšas stipriai suspaudė kumščius ir jo nematančiam girtuokliui pagrūmojo virš galvos.
-Ten gyvena kaimynas.
-Ir ką?
-Jis aitvarą turi. Vežk pas jį.
-Ką tu jam pasibeldęs viduryje nakties į duris pasakysi?
-Kad aitvaras atneštų alaus. Vežk, sakau, greitai. Kitaip kaip pirstelėsiu ant paklodžių..!
Nusispjovęs į šalį velnias sugriebė karučio rankenas ir nudardėjo nurodyta kryptimi.

-Jei nori, šnekėk su mano aitvaru pats. – prižadintas kaimynas trynė užmiegotas akis.
Tyliai žengdama basomis kojomis už jo nugaros pasirodė jauna mergina ilgais, beveik iki pat kulkšnių jai krentančiais, juodais kaip varno sparnas plaukais. Naktiniai marškiniai buvo nuslydę nuo akinamai baltų jos pečių ir laikėsi tik ant iškilios gražuolės krūtinės.
-Tai ko reikia? – piktai paklausė ilgaplaukė.
-Visko. – apstulbintas prieš jį atsivėrusio vaizdo, ištarė Jonelis. Po to, prisiminęs, ko čia atkako, pridūrė. – Ir alaus.
-Nieko nebus. – mergina nusižiovavo, grakščiai prisidengdama burną dailia rankele.
-Kodėl? – vis taip pat kvailai spoksodamas į ją paklausė malūnininko sūnus.
-Visų pirma, aš klausau tik savo šeimininko. – gražuolė nusišypsojusi pakedeno šalia stovinčio vyriškio plaukus.
-O antra? – laižydamasis paklausė jaunėlis Juodaragis.
-O antra – tuoj pirmieji gaidžiai užgiedos ir aš išnyksiu iki sekančios nakties. Beje, tavo velnias taip pat.
Jonelis atlošė galvą ir pabandė pažvelgti atgal, į už jo esančią pragaro išperą, tačiau tuo metu pragydo gaidys. Tyliai sušlamėjo krintantis žemyn audeklas ir toje vietoje, kur ką tik stovėjo mergina, liko tik ant žemės nuslinkę, vis dar jos kūno šiluma dvelkiantys, naktiniai marškiniai.
-Gražus tavo aitvaras. - šiaip ne taip kaimynui išstenėjo pavydo dusinamas velnio išrinktasis. - Bet kaip jūs gerai sutariate.
-Teisingai senoliai pasakoja, - nusijuokė vyriškis. - Jei nori turėti gerą aitvarą, turtus tempiantį, reikia jį visokeriopai pamaloninti. Juo labiau, kad toks, kaip manasis, jau pats savaime yra tikras lobis, nes laimę į namus atnešė.
-Na ir sekasi tau. - palingavo galvą vaikinas. - Ne taip, kaip man su velniu.
-Bet tavo kipšas tai tikrai baisus. - kaimynas užjaučiamai suspaudė lūpas. - Galėtum kokį skudurą ar tuščią maišą ant jo užmesti, kai į žmones išeinate. Ne taip baugu žiūrėti būtų. O aš ir nežinojau, kad tau tokie patinka.
Susigėdęs Jonelis nuleido žemai galvą ir pasimuistė į šalis, bandydamas ištraukti savo pasturgalį iš karučių.
-Kai eisi iš kiemo, nepamiršk savo vežėčias pasiimti. - kaimynas atsisveikindamas mostelėjo ranka ir uždarė trobos duris.

-Girdėjai!? Ar girdėjai apie Juodaragius? Taigi Jonelis veda.
-Nežinojau kaimynėle. Negi pagaliau Katrę ima?
Išgirdusi minint savo vardą, mergaitė skubiai šmurkštelėjo už kampo. Netoliese sustojusios dvi kaimo liežuvautojos dalinosi naujienomis.
-Tai, kad ne Katrę. Ir jau užsakus padavė.
-Kada? Sekmadienį bažnyčioje niekas nieko nepaskelbė.
-O jie į kleboniją net užėję nebuvo. Vakar naktį iš kito kaimo namo begrįžtantį kleboną su rabinu ant kelio sustabdė.
-O tai kuriam užsakus padavė?
-Aišku kuriam. Juk katalikas.
-O nuotaka, o nuotaka.... ar graži?
-Klebonas šiltas buvo, tai nieko nepamena.
-O rabinas. Jis juk, kai vadelioja, nė lašo į burną neima.
-Kad ir kito tikėjimo, bet žmogus tikrai dievobaimingas. Kai tik kas paklausia, kas ant kelio naktį nutiko, tai iš karto žegnotis pradeda ir šalin bėga. Nieko nesako.
-O tai ko?
-Kaimynėle, tau vienai, kaip paslaptį galiu pasakyti. Bet tik tau vienai.
-Na, na?
-Smuklėje vyrai šneka, kad Juodaragio sūnus velnią ima. Tik niekam daugiau nesakyk.
-Tai gal velnienę?
-Būtent, kad ne velnienę, o velnią.
-Kaip taip? Jis ir jis?
-Tikrai neatsakysiu kaimynėle. Paklausk geriau Katrės. Abu anksčiau su Joneliu tamsias pakampėse vienas prie kito glaudėsi. Geriau žino, kas ten malūnininko vaikiui prie širdies labiau limpa: ji ar jis.

-Ar tu pablūdai! - nuo galvos iki kojų aplietas velnias, gindamasis mosikavo į visas šalis rankomis.
-Išnyk, nelabasis! Neduosiu tau Jonelio! - ne juokais įpykusi Katrė mojavo tuščiu kibiru, nuoširdžiai tvatindama jam per šonus.
-Skauda! Oda peršti! Man juk kailis gali nuslinkti! - šiaip ne taip kipšas išsilenkė eilinio smūgio ir atšoko į šalį. - Ir iš kur tu pilną kibirą šventinto vandens gavai?
-Klebonas prieš miegą kojas plovėsi. Tai ir pašventino. - mergaitė vėl užsimojo, taikydama užvožti nelaimėliui tiesiai tarp ragų.
-Ir ką tu radai tame savo Jonelyje?
-Dar nežinau. Bet myliu!
-Kvailė!!!!
-Kvailys!!!
Abu uždusę kurį laiką stovėjo vienas prieš kitą, netardami nė žodžio.
-Tai gal pašnekam? - pirmas prabilo velnias.
-Neturiu apie ką su pragaro išpera šnekėti! - nelaimingos meilės auka vėl užsimojo.
-Ar užtilsi pagaliau! - netikėtai prišokęs piktasis, išplėšė jai iš rankų kibirą ir paslėpė sau už nugaros.
-Atiduok! - iš apmaudo papūtusi lūpas Katrė pabandė jį sugriebti atgal. - Sakau, atiduok!
-Neduosiu. Vėl smurtausi.
-Čia dar tik pradžia! Tuoj daugiau bus. Atiduok, sakau!
-Še, imk! Daužyk, jei nori! - velnias ištiesė jai kibirą ir atsuko nugarą.
-Tai ko nemuši? - paklausė, nesulaukęs naujos smūgių krūšos.
Nuleidusi žemai galvą mergaitė stovėjo, sunkiai tramdydama ašaras.
-Neišeina man taip paprastai dingti. - nelabasis, nežinia iš kur ištraukęs, ištiesė jai švarią baltą nosinę. - Akis nusišluostyk.
Katrė tylomis atgalia ranka perbraukė sau per veidą.
-Na ir ko dūdas paleidai!?- piktasis įbruko nosinę jai į delną. - Negaliu aš išnykti. Man pačiam paskutinioji ateis.
-Kas gali velniui nutikti? - mergaitė ėmė šluostytis akis. - Juk į katilą su smala nepasodins.
-Būtent, kad pasodins.
-O tai tu ką, ne velnias?
-Velnias. Beveik.
-Kaip tai?
-Na, pas mane bandomasis laikotarpis.
-Kas tokio? - nesupratusi paklausė Katrė.
-Ilga istorija.
-O aš moku klausytis. - mergaitė atsisėdo ant rasto prie malūno sienos.
-Taip jau nutiko, kad prie rojaus vartų atsistojau kartu su savo draugu. - garsiai nusijuokęs kipšas prisėdo šalia. - Tik žiūriu, o ji jau velniai tempia. Aš ir pradėjau šaukti, kad kartu noriu. Tai ir mane paėmė. O pragare, kai jį į katilą su smala įmetė, aš taip išsigandau, kad sutikau su bet kuo, ką man pasiūlė.
-Ir ką pasiūlė? - Katrė iš smalsumo išplėtusi akis žiūrėjo į nelabąjį.
-Žinai, šiais laikais žmonės labai jau linkę į nuodėmes. Visi raguotieji dirba išsijuosę ir vis tiek jų nepakanka. Todėl, kai kuriuos iš nusidėjėlių velniais kuriam laikui paverčia ir įdarbina.
- Ir tave?
-Mane taip pat. Tik, kad niekas gerai nepaaiškino, ką aš čia turiu daryti. Susimoviau nuo pat pradžios. Sutartį blogai surašiau. Į merginą pasiversti nespėjau. Burtais naudotis negaliu. Užmiršau senajam Juodaragiui pasakyti, kad jei jis ar jo sūnus pažeis mūsų sandorį, tai abu pateks į pragarą. Ir taip toliau, ir panašiai. Dabar net pavydžiu savo draugui. Sėdi jis ten katile, verda po truputi. Jokių rūpesčių, jokių vargų. Nei girnas malūne sukti nereikia, nei su malūnininko sūnumi gyventi. Supratau, kad net jei būčiau į jauną gražią merginą pavirtęs, vis tiek savęs nepergalėčiau. Na, negaliu aš vyrą mylėti, negaliu.
-Ir?
-O tai reiškia, kad vieną dieną mesiu aš šitą malūną. Jei taip nutiks, vyriausias velnias žadėjo kailį nupešti, po to gyvam odą nulupti, ragus akmenimis nudaužyti ir ant lėtos ugnies iškepti.
-O tai ką toliau darysi, jei negali prisiversti su Joneliu gyventi? - mergaitė žvelgė į jį pilnomis užuojautos akimis.
-Kentėsiu iki laiko. O po to žiūrėsime, kas bus. - kipšas liūdnai atsiduso.
-O tavo vardas koks?
-Kas taip? - raguotasis nustebęs pakėlė į ją akis.
-Klausiu, kaip tave vadina.
-Šnypštukas.
-Juokingai skamba. - mergaitės veidą nušvietė šypsena.
-Man tokį vardą davė todėl, kad kai norėjo į katilą su derva mesti, aš nieko geriau nesugalvojau ir ant jų pradėjau šnypšti. Visi rėkia, šaukia, rauda ir spardosi. O aš....- velnias nutilo ir taip pat nuoširdžiai nusišypsojo savo pašnekovei. - O tu labai graži ir gera. Pasisekė Joneliui.
-Duok, aš tavo kailį išvalysiu. Visas miltuotas buvai, o aš šventinto vandens kibirą užpyliau. Tešla pasidarė. Sustings, o tada tikrai neiššukuosi. - švelnių žodžių pamaloninta Katrė išsitraukė šukas ir ranka parodė kipšui apsisukti.
-Dabar, kai aš šalia Jonelio turiu būti, tau tikriausiai liūdna vienai? - atsargiai paklausė nelabasis.
-Kada kaip. Rytoj su draugėmis pas kaimyną vėlai vakare rinksimės. Pašokti norisi. Tik bėda - muzikos nėra. Kaime niekas nemoka groti.
-Aš moku. - velnias valiūkiškai atsisuko į savo naująją draugę.
-O tu gali? Jonelis leis?
-Jis naktimis miega, o aš malūne dirbu. Niekas čia manęs nepasiges. Tik gal manęs žmonės baidysis?
-Nieko panašaus. Aš sutarsiu su visais. - mergaitė švelniai paglostė dabar jau glotnų ir švarų raguotojo kailį.

-Koks nuostabus tavo velnias! - sušuko uždususi draugė, kartu su Katre parpuolusi pailsėti ant suolo.
-Žinau! - nusijuokė mergaitė.
Raguota būtybė, grieždama smuiku, sukosi tarp šokančių porų ir taip šauniai trypė kanopomis, kad atrodė, jog net sienos linguoja pritardamos. Nors turėjo bauginti, Šnypštukas savo buvimu šalia jai kėlė visai kitokius jausmus, atnešdamas į sielą ramybę ir šilumą.
-Galėsi šiandiena kartu su kitais tiesiai namo eiti. - Katrė linktelėjo nelabojo pusėn. - Mane velnias palydės. Mums pakeliui. Ir iki pirmų gaidžių dar toli.

-Tavęs kažkoks vaikinas klausia. - kitą dieną, prieš pietus, kyštelėjusi galvą į virtuvę, triūsiančiai prie kunkuliuojančių puodų dukrai pasakė mama. - Toks mandagus ir tvarkingas.
Šluostydama rankas Katrė išėjo į kiemą.
-Šnypštuk? - nustebusi sušuko mergaitė, vien iš atvykėlio žvilgsnio ir prie krūtinės spaudžiamo seno nutrinto smuiko pažinusi draugą.
-Mane iš pragaro išvarė. - nieko nelaukdamas ištarė kresnas vaikinas, prinokusių rugių spalvos plaukais.
-Už ką?
-Vyriausias velnias pasakė, kad aš gerą darbą padariau ir taip užpyko, jog net į katilą su derva neįmetė. Tiesiai pro duris išspyrė.
-Ir kas dabar bus? - nuoširdžiai sunerimusi mergaitė plačiai atvėrė vartelius ir išbėgo į kaimo gatvę.
-Nežinau. - gūžtelėjo pečiais Šnypštukas. - Į rojų man nepriklauso. Nuodėmių gyvenime turėjau. Į skaistyklą neleidžia, nes pragare velniu dirbau. Malūne vaidentis negaliu. Ten vietoje manęs kitą kipšą nusiuntė. Liepė iš naujo gyvenimą nugyventi, nes neturi kur mane tokį padėti.
-Tai ką tu tokio baisaus padarei?
-Vyriausias velnias sakė, kad tave su Joneliu išskyriau, nes...- sunkiai nurijęs seiles, tęsė toliau. - ...nes tu jo daugiau nebemyli. Ir... ir tau dabar kitas patinka.
Tirštai nuraudusi mergaitė pritardama tyliai linktelėjo galva.
-Tai aš ir atėjau paklausti. Gal... - nedrįsdamas ištarti vienintelio dabar jam svarbaus klausimo, vaikinas nutilo.
-Užeik į vidų. Supažindinsiu su tėvais. - paėmusi jį už rankos, vartelių link žengė Katrė.
-Mane mama kadaise Antanėliu šaukė. - negalėdamas patikėti savo laime, ištarė Šnypštukas.


Top
   
PostPosted: 2012-02-19 22:37 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
not bad :D sutarties pasirasymas ir lovos scena ypac gerai. uzskaitau.

_________________
Xenu lives! www.xenu.net


Top
   
PostPosted: 2012-02-23 17:10 
Offline
Raudonoji kolegija
User avatar

Joined: 2002-12-16 13:28
Posts: 1050
Location: Vilnius
Tikrai neblogai. Gal tik truputėlį labiau koncentruoti ir ne tiek išsiplėsti, kad cimusas nedingtų. Ačiū :)

_________________
...ir tikėti elektra, užmiršę, kad patys kažką sugebėjome (BG)


Top
   
PostPosted: 2012-02-24 12:38 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
http://www.vlkk.lt/lit/5293
:mrgreen: :mrgreen: :mrgreen:

_________________
Xenu lives! www.xenu.net


Top
   
PostPosted: 2012-03-21 23:31 
Offline
User avatar

Joined: 2002-12-16 10:38
Posts: 282
Location: Kaunas
Super. Labai mielas apsakymas apie piktąją dvasią.
Iš viso, nors tik keturi buvo kūriniai konkurse, bet man visi patiko. Tik ilgai ruošiausi skaitymui :)

_________________
Politikus, kaip ir vystyklus, reikia keisti dažnai. Ir dėl tos pačios priežasties (Agata Kristi)


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 5 posts ] 

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 8 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

cron
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited