Bet iš esmės tą patį sako ir religija
tai nesuprantu kam ardytis jei galima draugiškai bendradarbiauti?
Kiek pastebiu, tai religijos priešininkai dievą įsivaizduoja labai infantiliai: kažkoks tipėlis tampo virvutes viską čia valdydamas. Negana to, jie teigia kad tikintieji taip tiki. Kai sakai, kad jie taip netiki, anie prieštarauja, nes mat geriau žino
Sutinku su tuo, kad reikia viską aiškinti kuo paprasčiau. Vienuolio Okamo skustuvo principas yra nuostabus dalykas, tačiau tai ką parašei nėra religijos prieiga: sugalvokime sudėtingą aparatą kuris kažlą valdo. Bažnyčia viską stengiasi paprastinti, ypač kas liečia kūriniją, jos ir dievo pažinimą. Niekas neaiškina kad vėjas pučia todėl kad dievas pirstelėjo (nors tokį tikėjimą pora kartų diskusijose mačiau priskiriant tikintiesiems). Tikintieji vėjo kilmę aiškina lygiai taip pat kaip ir bet kuris gamtamosklio atstovas. Taip ir su kitais gamtos dėsniais.
Paradoksaliausia tai, kad religijos priešininkai dažnai susikuria kažkokį kvailo debilo tikinčiojo įvaizdį ir jo laikosi įsikibę kaip šuo kaulo. Kai sakai, kad tikintieji taip netiki, jie vistiek laikosi savo nuomonės.
Daug visokių nesąmonių apie tikinčiuosius esu išgirdęs tokių diskusijų metu. Deja didžioji dalis jų buvo stereotipai nieko neturintys bendra su religija, arba tiesiog elemenmtarus informacijos trūkumas ir reiškinio nepažinimas.
Sutinku su teiginiu kad dievo neriekia kišti visur kur jo nereikia. Tai sveiko tikinčiojo pozicija. Kovoju su tuo ką rusai vadina mrakobesije religiniame kontekste, kai viskas perdėm sudvasinama (beje katalikai tai laiko erezija). Ir prieš tokį teiginį neturiu nieko prieš, juo labiau pats jo laikausi. Man veinintelis teiginys kliūna: mokslas įrodė kad dievo nėra.
Jau daugiau kaip 10 metų ieškau to konkretaus įrodymo, o jo nėra.
Teiginys kad dievo nereikia kiti nėra įrodymas, tai nėra įrodymas, o klausimo perkėlimas į kitą vietą arba atsakymo vengimas.
P.S.Kadangi tema apie evoliuciją, tai toks pastebėjimas:
Katalikai visada aiškindami dievo pažinimą vadovaujasi mokslo pasiekimais. Tarkime palaipsninis gyvunijos vystymąsis pas katalikus buvo svarstomas gerokai iki Darwino veikalo. Evoliucijos teoriją bažnyčia palaiko jau beveik 100 metų kaip geriausiai paaiškinančią gyvybės vystymąsį. Tad labai keista buvo skaityti kai pop. Pranciškus pasakė kad evoliucija ir tikėjimas nesikerta, o visi pradėjo rašinėti kad va pagaliau bažnyčia susiprotėjo, arba kiti pradėjo rašyti, kad bažnyčia nusprendė lysti mokslui į subinę. Niekam neįdomu, kad bažnyčia visada vadovavosi mokslo pasiekimais. Pvz. Galilėjo byla ar Koperniko revoliucija. Visi kaltina bažnyčią, tačiau kai panagrinėji klausimą matai kad konfliktas buvo tarp naujos koncepcijos ir to meto mokslinės paradigmos kuri buvo aristotelinė. Bažnyčia vadovavosi to meto mokslu ir mokslininkų pastarimais naujos teorijos klausimu todėl gavosi toks kipišas.
Keisčiausia tai, kad per hiperkirtiškumą, religijos priešininkai užsimerkia prieš bet kokią argumentaciją ir jaučiasi patys sau protingi ir gražus
Su tuo, kad skirtingi žmonės mane skirtingai mato, aš pilnai sutinku. Aš juk jiems skiriu skirtingai laiko ir veikiame mes kartu skirtingus dalykus. Bet aš juk bendrauju su kitais tokiais pat žmonėmis, kaip ir aš pats. Bet pagal tavo palyginimą gaunasi, kad Dievas su skirtingomis tautomis skirtingai elgiasi ir skirtingai jas moko. Vieniems jis geras Dėdė, kitiems - piktas ir kerštingas. Vieniems draudžia net pažiūrėt į kitą moterį, kitiems liepia turėti ne daugiau žmonų, negu sugeba aprūpinti. Vieniems liepia atsukti kitą žandą savo priešui, kitiems žada amžiną šventę, jei jis mirs kaudamasis mūšyje.
Ir aš specialiai kalbu apie paprastas elgesio taisykles, kurios kiek žinau pasiekdavo paprastus eilinius žmones, nes kaip tik jos labiausiai įtakoja gyvenimus. Ir jei Dievas iš tiesų mokytų gyventi, jis mokytų visus vienodai, visas tautas ir visus socialinius sluoksnius. Nes juk jam visi lygūs. Ar ne?
Aš manau, kad Dievas ir religija yra socialiniai reiškiniai ir tik socialiniai reiškiniai, panašiai, kaip patriotiškumas ar sirgimas už Žalgirį. Jie atsirado kartu su žmogumi ir yra mums labai svarbūs. Bet jie yra tik mūsų galvose, kaip ir elfai su drakonais.
O dabar tu pateik argumentą.
Visų pirma turime sutarti kad ši metafora tėra metafora, o ne tiesioginis kalbėjimas. Ok?
Kaip vienodai tu bebendrautum su žmonėmis, jie vistiek skirtingai tave matys. Susėstum su penkiais žmonėmis ir pakalbėtum jiems valandą ir jie visi skirtingai nupasakotų ką tu kalbėjai, kai elgeisi ir t.t.
Tai ką apibūdinai apie draudimus ir t.t. tai yra nusistovėję bendruomenės socialiniai normatyvai. Ar juos draudė dievas ar žmonės čia dar didelis klausimas.
Ar religija tik galvose ar ne, ar tik socialinis darinys, čia dar geras klausimas. Rimti mokslininkai į jį atsakymo dar nerado. Tad esame laisvi galvoti kaip norime, bet tai tebus nelabai kuo pagįsta nuomonė, be jokio empirinio patvirtinimo.
Ar ir tai koks nors tyrimas įrodė? Tada koks?