2 Frydrichas & Grintonas
"irgi mat, rapyros dievas! kažkoks amatininkas jį apipila rašalu, o jis..." - sumurma kažkuris iš sėdinčiųjų prie aukštojo stalo galo. Replika lieka neužbaigta, tačiau ji labai neblogai išreiškia aplinkinių nuomonę, ypač bajoriškosios pusės. Frydrichui po truputį ima virti jo žydras kraujas, kurį šitas praščiokas ką tik sumaišė su mėlynu rašalu. Tuo tarpu "šitas praščiokas" ///nepaėmei tu status advantago, boni, o mudžis - paėmė/// su nepatenkinta grimasa bando gelbėti savo pergamentą. "Taip, šitą istoriją aš atsimenu, čia gana nemažai matosi, o kas, po velnių, buvo parašyta čia? A, atrodo, prisimenu. Reikėtų skubiai viską perrašyti, kitaip - sudie, viso vakaro darbe." Žinoma, dar klausimas, ar norisi išeiti iš puotos.
2 Frankas
///dancing default roll 9 -miss by 1, bet duodu pliusą už patyrusią partnerę///
Muzikantai griežė iš širdies, mergaičiukė buvo tikra šokio meistrė. Nepratęs prie šokio judesių tavo kūnas iš pradžių paskelbė streiką. Bet pati salės atmosfera numetė pančius nuo tavo sąnarių, judesiai darėsi vis grakštesni ir darnesni. Tu nustojai bandyti pamėgdžioti aukštuomenės menuetus ir mazurkas, pradėjai improvizuoti. Vis šmėstelinčios mergaitės kojos ir linksmai besiplaikstantys plaukai patys savaime priminė tau elnių ir tetervinų poravimosi šokius, ir štai tu jau pasijutai esąs jaunas elnias, besistaipstantis prieš savo galimą draugę. Muzika greitėjo, galva sukosi, tačiau tavo kūnas, panašu, jau "pagavo cinkelį". Jos judesiai buvo patyrę, bet tavo - nuoširdžiai entuziastingi. Tu užmiršai, kad kažkas į jus žiūri, matei tik tą merginą. Ne, tai nebuvo gašlus mergos vaikymasis, tai buvo būtent flirtas be žodžių, vilionė be užuominų. Velnias jį žino, kiek laiko jūs šokote, muzika keitėsi aibę kartų, ir tu, savo nuostabai, pastebėjai, kad mergina ilsta ///HT roll missed by 2///. Jos judesiai darėsi lėtesni, ne tokie platūs. Bet tu dar buvai kupinas jėgų ir noro šokti! ///HT roll made by 5/// Tu čiupai ją ant rankų ir dar kelias minutes šokai, nepastatydamas ant žemės. Galų gale trūko smuiko styga - ir pačiu laiku, nes dar minutė, ir būtų trūkusios tavo sausgyslės. Muzika nutilo, ir tu klestelėjai į savo vietą už kiek patuštėjusio stalo (kas jau lūžo, kas poromis išslinko į vėsią naktį). Mergina lengvai nusileido ant suolo šalia tavęs. Jos krūtinė kilnosjosi, akys žibėjo, ir tu pradėjai prisiminti, kokia gi iki šiol tau buvo visų moterų paskirtis... Šokėja užvertė galvą, plačiai nusišypsojo ir tarė:
- Tu, ko gero, pirmas, kuris mane nušokdino... Šaunuolis, milžine! - ji grybštelėjo nuo stalo vyšnią, įsimetė į burną, pakildama perbėgo pirščiukais tau per krutinę ir nubėgo link bardų stalo. Žengusi kelis žingsnius, ji atsisuko ir šelmiškai pamerkė, po to dingo margoje komediantų minioje. Tu likai prie stalo - būryje pijokų, viens per kitą siūlančių tau išgerti, ir tuo pat metu toks vienišas...
_________________ o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.
|