Pamastymui: Sakykim deja-vu nera tik prisiminimas kasko jau buvusio. Nes sakykim kai eini i nama, manau jau suvoki, kad kaskada ejai i nama. Manau kiekvienam buvo deja-vu, ir manau retam buvo atskrendanti sniego gniuzte ar nelemtas ejimas i nama
(tokiu dalyku automatiskai nelaikytumem deja-vu, juk ligota), bet manau nutinka taip kad tikrai atrodo pirma karta gyvenime. Zodziu atgal prie pamastymo - laiko duobes, mitas, legenda, realybe, ateiviai - velnias zino. Stai sedejau ir sugalvojau, kad deja-vu yra laiko duobe, kuria deja yra labai mazyte. Man kai buvo deja-vu tai viskas prabego labai greitai, kaip sapne, viskas prasideda mastymu, kad kaskur tai jau girdejau, o tada kaip sapne, kaskur pasamonei sudeliojam kaip viskas buvo, o tada bum viskas jau pasibaige ir akurat buvo taip kaip galvojau.
P.S. visa sita mano rasliava galima laisvai naudot kaip apsakymo, filmo, romano ar pns. siuzeto pagrinda, su viena salyga, kad kuris nors veikejas bus pavadintas KazE