Dywos prašymu įmetu čia pasakojimą apie tai, kaip keturi lietuviai tolkinistai važiavo į Estijos Tolkino draugijos vasaros festivalį, kurio svarbi dalis buvo tolkinistinis LARPas. Trumpai apie tai, kaip su estais susipažinom: jie turi oficialią Tolkino draugiją, ir jų atstovas netyčia aptiko mūsų
forumą. Mes savo ruožtu atradom latvių
forumą, kuris, tiesa, yra skirtas ir "Žiedų valdovui", ir "Hariui Poteriui"
Taigi bendravom šiek tiek internetu, o paskui estai mus pakvietė atvažiuoti... apie tai daugiau parašyta apačioj...
----
Trys žodžiai apie tai, kas buvo, ir pora tūkstančių apie tai, kas galėtų būti
Dabar sunku būtų išskirti priežastį, dėl kurios važiavome į
Estijos Tolkino draugijos vasaros festivalį. Asmeniškai man knietėjo „pačiupinėti“ kitos šalies tolkinistus: pažiūrėti, kaip jie atrodo, gyvena, ką veikia. Antra, tai buvo dar vienas šios vasaros nuotykių – važiuoti pakankamai toli nežinia ko, pas beveik nepažįstamus žmones, kurie, nepaisant visų išankstinių tikinimų, gali ir nešnekėti tau suprantama kalba... Trečia, aišku, norėjosi pamatyti, kas dėsis, kai turbūt pirmąkart vienoj vietoj susitiks visų trijų Baltijos valstybių tolkinistai:
latvių, kurie iš pradžių entuziazmo rodė nedaug, atvyko visas velnio tuzinas (aišku, galima tik spėlioti, kiek jie larperiai, o kiek – tolkinistai, bet faktas lieka faktu; tiesa, jie atvyko tik penktadienį vakare, tiesiai į žaidimą). Visam kam pasibaigus vis dar atrodo, kad susapnavau kažką keisto ir nepanašaus į nieką kitą – gal todėl ir rašau šią „ataskaitą“, vildamasi, kad kitiems taip pat bus įdomu sužinoti, kas gi toj Estijoj dėjosi ir kaip viskas baigėsi. Ir – tik nemurmėkit – ko galima būtų pasimokyti, į ką atkreipti dėmesį. Pastarąsias mintis paliksiu pabaigai, o dabar apie pačius įvykius.
Atrodė, kad nevažiuojame į visišką nežinią:
Martas iš Keskmaa Ordu (Estijos Tolkino draugijos) buvo pasakojęs apie vietinių tolkinistų veiklą, daugmaž iš anksto žinojom, ką veiksim nuvažiavę, matėme nuotraukų iš ankstesnių estų susitikimų, su keliais bent jau aš iš anksto susipažinau ir bendravau internetu. Ir vis tik: „virtualus“ susipažinimas nuo „realaus“ skiriasi. Martas pasirodė besąs visiškai toks, kokį įsivaizdavau, o štai, pavyzdžiui, Mati (Er-Murazor, arba Witch King of Angmar) – ne.
Bet geriau apie viską iš pradžių. Į Tolkinistų vasaros festivalį Martas mus pakvietė dar kovo mėnesį. Iki liepos galo paaiškėjo, kad važiuosim keturiese: aš, Exon, wooberry ir Laiqua. Nusprendėm, kad važiuosime ne tik į vaidmenų žaidimą, bet ir „pasižmonėti“: į kursus ir workshop‘us, turėjusius įvykti dieną prieš žaidimą. Trumpai tariant – dalyvauti suvažiavime nuo pradžios iki galo. Kaip suplanavome, taip ir buvo: išvykome rugpjūčio 17 d., trečiadienį, 22 val., autobusu į Taliną. Ryte mus pasitiko mano taliniškė
draugė, su ja vaikščiojome iki popietės, o tuomet lėkte atlėkėme (spėjome!) į Tartu krypties traukinį, važiavusį į stotelę, kur mums reikėjo išlipti, – Jõgevą. Traukinyje, kol blaškėmės ieškodami vietos atsisėsti, netikėtai susiradome
naują pažįstamą: jis paprasčiausiai pasigavo mus praeinančius ir paklausė: „Are you going to Kassinurme?“ „Yes, we are!“ – džiugiai atsiliepiau. Matyt, pažino mus iš
nuotraukos, kurią buvau iškabinusi estų forume. Su Docsf, kaip jis žinomas estų forume, vis pabendraudavom iki pat renginio pabaigos, o atsisveikinome tik
drauge grįžę į Taliną. Po trejeto valandų
važiavimo (ir Taline iš mano draugės „Silmarilliono“ atsišviestų puslapių nagrinėjimo būsimajam žaidimui) išlipome Jõgevoje. Čia laukė Martas (atpažinti, kaip minėjau, buvo nesunku), pasirodė ir žmogus, kurio nė už ką nebūčiau palaikiusi Er-Murazoru, tačiau kažkaip supratau, kad tai jis. Keista, bet su visos šitos kelionės iniciatoriumi Martu realiai susitikę bendravom mažiausiai. O keisčiausia, kad jis man pasirodė mažiausiai „tolkinistiškas“ iš visų, su kuriais teko susipažinti.
Taigi ketvirtadienį apie pusę šeštos, pavežėti Marto, atsidūrėme veiksmo vietoje:
Kassinurmės kalvose. Ne iki galo supratau, kas tai per vieta, bet aišku tiek, kad ji istorinė ir kad kažkas bandyta atkurti – tvenkinėlis, šventa giraitė,
tvirtovė. Šiaip ar taip, įspūdį padarė: prie vartų – lenta su gražiu žaidimo žemėlapiu (Fornostas, Rudauras ir kt.), žolytė visa gražiai nupjauta, viskas tvarkinga, švaru, net dvorfų „rezidencija“, mūsuose „nykštukais“ vadinama, medžiu kvepia... O jau tvirtovės, anksčiau nuotraukose regėtos, gražumas! Be abejo, ne „autentiška“, bet kaip žaidybinė – daugiau nei ideali.
Vos spėjom pasistatyti palapinę (kreivai), o jau mus kviečia į pirmąjį festivalio renginį – seminarą: žinoma, estiškai, bet vertėja mums kaip galėdama išverčia „esmę“. Pradedame suprasti, kad kalbos barjero čia nebus: beveik visi nors truputėlį supranta angliškai, o vyresnioji karta dar ir rusiškai. Pirmoji kalbėtoja iš Tartu universiteto pasakoja kažką apie estų liaudies pasakas, Tolkiną ir kaip visa tai susiję. Atminty įstringa keli dalykai: kad vienas estas folkloristas panašiai kaip Tolkinas kūrė savo mitologijas, bet iki estiško „Žiedų valdovo“ nepriėjo bei kad estų pasakojimuose ligos ir kitos nelaimės ateina iš Latvijos bei Lietuvos... Vertėjos – Artedaino kronikininkės
Mithgarielės – išsyk buvom pakrikštyti užsimaskavusiomis bacilomis... Antras kalbėjo Er-Murazor. Kaip supratau, jis skaitė tą patį ar bent jau panašų pranešimą kaip ir Birmingemo konferencijoje, vykusioje savaite anksčiau
(pastaba: konferencija vadinosi "Tolkien 2005" ir buvo skirta "Žiedų valdovo" penkiasdešimtmečiui; žr. čia): apie Middle-earth re-enactment, taigi iš esmės Viduržemės „rekonstrukciją“. Iš to, ką mums išvertė, ėmiau formuoti savo požiūrį į estų tolkinizmą, lygintį jį su įsivaizduojamu idealu bei tuo, ką turime mes. Tačiau kol kas atidedu šias mintis į šalį ir geriau prisiminsiu tą patį pirmą įspūdį, kurį sukėlė šitokia suvažiavimo pradžia. Daug žmonių apsirengę
nekasdieniškai – nesakau „viduramžiškai“ ar „viduržemiškai“, net ne „larpiškai“ ar „fantasy stiliumi“, nes, mano akimis žiūrint, čia reikėtų kažkokios maišytos kategorijos, - bet faktas tas , kad šitaip iškart sukuriama atitinkama atmosfera. Antra, kas krito į akį, – kalbėtoja paskaitą skaito tyliai, ramiai, sklandžiai, be pauzių, matosi, apie dalyką, kurį gerai išmano (nors su kai kuriais teiginiais būčiau pasiginčijusi – gaila, kad jie buvo išversti, taigi išplėšti iš bendro paskaitos konteksto), o klausytojai – nuo jaunimėlio iki visiškų žilaplaukių – pagarbiai klausosi. Aiškiai ne visiems rūpi, ką ji sako, tačiau nėra jokio muistymosi ar replikų. Tų klausytojų, beje, pora dešimčių: anot Marto, iš vakaro atvyko apie 60 – 70 dalyvių, kiti atvyksią penktadienį. Neatrodė, kad galiausiai būtų susirinkę žadėtieji 250, bet kitą dieną dalyvių tikrai gerokai pagausėjo.
Po seminaro laukė iš anksto pažadėtas apmokymas – kaip gaminti estiškus larpinius kalavijus. Kadangi ginklą dariau pirmąkart gyvenime, jį ir pavadinau Beviltiškuoju – The Hopeless Sword. Bet žaidimą jis atlaikė (žr. žemiau). Šiaip darydami visą laiką juokėmės ir šaipėmės iš medžiagų (bambukinė lazda ir izoliacinis vamzdis, žinoma, apklijuota izoliacine juosta), iš ginklų svorio bei balanso, trankėme ramiausiai viens kitam per galvas... Bet mus patikino, kad net ir su tokiu gali per žaidimą gauti taip, kad daugiau nebesinorės. Ir tikrai: vėliau pamatėme, kad estai smūgiuodami jėgos negaili.
Atėjo vakarienės metas. Į ją suskubome ir
mes apsirengti savo kostiumais, nes supratome, kad šitaip geriau „susiliesime su aplinka“. Atmosferą puikiai padėjo kurti ir dar vienas dalykas, apie kurį buvome įspėti iš anksto: visi ar bent didžioji dauguma dalyvių stengiasi atsivežti kuo senoviškesnius ar tiesiog stilingesnius indus – medinius dubenėlius, šaukštus, bokalus, ragus. Šį bei tą paskubomis spėjome įsigyti ir mes, tad kas sriubą, o kas savo atsivežtą košę valgė mediniais šaukštais iš medinių indų. Su pasigardžiavimu skanavom draugijos žolininkių paruoštą arbatą, o paskui paragavom ir vietinio
Dvorfo pasiūlyto alaus – jo per visą festivalį nešiotas ragas buvo išties įspūdingo dydžio. Po vakarienės prasidėjo šokiai pokiai, truputį ir mes patrepsėjom, laužydamos liežuvį – iuks, kaks, kolm, nelj, vyz... Kol šokom, Laiqua pažindinosi su estais. Šalia jo pasirodė besėdįs Rudauro princas, o priešais – pats Artedaino karalius Amlaitas, kurio tikrasis vardas – Allan Bernard. Su juo išėjo kalba apie BBRI. Sužinojome, kad Bernard yra didelės, apie 450 narių turinčios LARPG grupės vadovas. Kvietimą į BBRI 1 jis prisiminė, bet paaiškino, kad tada kvietimas pakliuvo „ne tiems asmenims“, todėl nebuvo spėta visko suorganizuoti. Greitai buvome apšviesti, kas per larperiai ši didžiulė komanda: jie specializuojasi kovose, dažnai organizuoja mūšius (vien kasmėnesinėse treniruotėse-mūšiuose dalyvauja apie pora šimtų žmonių), jų įranga sveria šešias tonas! Todėl, kaip aiškino Bernardas, jiems itin sunku kur nors visiems nukeliauti. Paprašyti papasakoti, kas gi tas BBRI, trumpai informavome. Bernardo reakcija nebuvo netikėta: žinoma, jiems tai per mažas renginys
(pastaba: anot estų, panašaus masto žaidimai Estijoje vyksta keliskart per sezoną, o šiaip normaliai žaidime dalyvauja ~50 žmonių). Tačiau, kaip supratome, Estijoje yra bent keli kiti klubai, kurie gal ir mažesni, ir ne taip į mūšius orientuoti, kad sutiktų pagaliau sudalyvauti pabaltijo žaidynėse.
Kitą dieną jau nedvejodami rengėmės žaidybiniais kostiumais, tegu ir be visų numatytų detalių. Devintą valandą gavome košės su arbata, o dešimtą pro mūsų palapinę pražygiuodami sustojo
Bernardas ir grupelė estų. „Ar jūs mano kurse?“ – paklausė karalius. Pamanę, kad Bernardas veda „Ranger course: making a temporary shelter, tracking, different methods of making
fire“, į kurį buvo iš anksto užsirašę Laiqua ir Wood, jiedu viską metę ir išėjo į miškus (ilgam). Vėliau su Exon nuėjusios prie į kursus užsirašiusius žmones skirsčiusio Er-Murazoro, supratome, kad iš tiesų Laiqua ir Wood išėjo į Exon numatytą „Guerilla lessons for the Dunedain: making a camp, establishing a perimeter, camouflage, ambushing, hand signs, patrols“. Todėl mūsų preciousss teko eiti mokytis būti reindžere... Na, o aš nuėjau į pirmosios pagalbos kursą, kurį vedė miela seselė ir pirmosios pagalbos mokytoja, vardu
Anne. Čia buvome tik trise, kurso vadovė daug aiškindavo estiškai, o paskui išversdavo esmę į anglų kalbą. Nors ir atsiprašinėjo, kad angliškai šneka silpnai, viską supratau kuo puikiausiai. Ir išmokau daug naujo: pavyzdžiui, kaip taisyklingai nusiimti sukruvintas pirštines, kaip
gaivinti žmogų (truputį keista daryti dirbtinį kvėpavimą manekenui...), kaip
apversti ir
suvynioti į terminę antklodę sužeistą žmogų (vargšas
estas, ant kurio visa tai bandėm).
Po pietų traukiau į kitą kursą (Laiqua ir Woodberry iš miškų pietums neišlindo, Exon pavalgiusi taip pat nuėjo tęsti pirmojo). Šis vadinosi „Herbs and how to use them“, jį vedusi moteris iš tiesų angliškai kalbėjo silpnai, bet medžiagos turėjo pasiruošusi ir angliškai, žolelių pavadinimus mokėjo, ko nesugebėdavo pasakyti, paprašydavo išversti kitų kurso pasiklausyti atėjusių merginų ar parodydavo gestais. Iš pradžių peržvelgėm visą talmudą žolelių aprašymų, vadovė parodė visų augalų nuotraukas. Kiek liko laiko, ėjome per mišką ir pievas, bandydamos atpažinti, ką išmokusios. Šis bei tas galvoje liko, o ir šiaip pasijutau kaip herbologijos pamokoje, taigi laikas veltui nepraėjo. Paskui vadovė dar labai siūlėsi išversti man kokį receptą iš storos estiškos žolelių knygos, bet kažkaip nesinorėjo klausinėti, kas ten apskritai parašyta... Be to, ant nosies buvo kita paskaita.
Trečioji mano paskaita buvo labiau ne paskaita, o tiesiog smagus pasibuvimas. Exon, Laiqua ir Woodberry išėjo į kursą, pavadintą
„How to conquer a fortress“, o aš, čiupusi fleitą, būgnelį, dambrelį ir skambaliukus, nuėjau į
„How to make a Middle-earth folk song“. Maloni muzikantė Sofia žavėjo savo balsu, labai primenančiu „Garmarnos“ vokalistę, bei pačiu muzikavimu – atsivežė ji smuiką ir specifinį styginį estišką
instrumentą, kurį vadino, regis, „bowed harp“. Dar buvo vienas fleitistas, vienas smuikininkas, vienas su dambreliu, vienas su būgneliu, mergina su tamburinu ir dainininkė. Visi kartu išmokome tris estų liaudies dainas (tiesa, viena buvo kažkokios salos gyventojų, todėl ir estukai žodžių nesuprato), kurias paskui pagrojome per vakarienę. Per šį kursą pajutau ta, kas vadinama „muzikavimo džiaugsmu“ ir kas dabar jau beveik prarasta: kai susirenka muzikuoti mėgstantys žmonės ir paprasčiausiai groja ar dainuoja drauge... Beje, apie dainavimą: kaip gerai pastebėjo Exon, lietuviai Estijoje dabar turėtų pagarsėti kaip labai daininga tauta, mat dainavom ir prie stalo, ir prie palapinių, ir žaidybiškai, ir ne... O apie "How to conquer a fortress" galiu pasakyti tik tiek, kiek mačiau iš šono: Bernardo ir kitų vadovaujami kurso klausytojai pasidalino į "gynėjus" bei "puolėjus" ir kelis kartus bandė užimti tvirtovę, prieš tai pasitreniravę, pavyzdžiui, greitai atremti į sieną kopėčias. Atrodo, vėliau žaidime šios žinios labai pravertė...
Po vakarienės
apsirengėme kostiumus iki galo ir pasirengėme žaidimui. Trumpai apie jį patį: dar prieš važiuojant į Estiją buvo galima suprasti, kad šis žaidimas bus kitoks nei anksčiau matyti. Visų pirma, apie žaidimo situaciją žinojome tik labai
nedaug: kad veiksmas vyksta Fornoste 881 Trečiojo Amžiaus metais. Sudaryta laikina taika tarp tarpusavyje nesutariančių Artedaino, Rudauro ir Kardolano karalysčių, ir jos bei kitų valstybių ar padermių atstovai susirinko į Fornostą, į karaliaus Amlaito rengiamą Elendilio dieną – šventę, skirtą paminėti Elendilio atvykimui į Viduržemę. Viskas: daugiau jokių taisyklių, jokių paaiškinimų. Tik paskutinę dieną (!) prieš mums išvykstant į Taliną estų forume buvo įdėtos angliškos kovos, nuodų ir panašios
taisyklės. Beje, pagrindinė taisyklė visur ta pati: meistras visada teisus... Antras keistas dalykas – ne mes pasirinkome personažus, o mums juos parinko. Martas pasiteiravo, ko maždaug norėtume, ir pasiūlė būti keliaujančiais
aktoriais. Likus maždaug savaitei iki žaidimo mums buvo atsiųstos mūsų legendos: esame aktoriai iš Rūno, daugelį metų klajojantys po miestus bei kaimus ir ten vaidinantys. Sadoras (Laiqualasse) – šnekus draugiškas tipas, ypač mėgstantis pasakoti istorijas prie bokalo alaus. Dolengur (ją paskyrėme Exon) – Sadoro sesuo, kurios didžiausias noras – suvaidinti karaliui. Galade (ją pasirinko woodberry) – jauniausioji grupės narė, gyvybinga ir besidžiaugianti gyvenimu, paslaugi ir pagelbstinti kiekvienam sužeistam paukšteliui ar vaikeliui. Riena (aš) – kaip parašyta legendoje, „motiniška“, besirūpinanti visa grupe, daug dainuojanti ir daug šnekanti. Važiavome nelabai pasiruošę atžaidinėti savo personažus, tad ruošėmės keliaudami į renginio vietą: tam ir prašėme mano draugės atsinešti „Silmarillioną“, kad galėtume atsišviesti mus dominančią vietą... O domino mus štai kas: kadangi šventė Elendilio, reikia paruošti vaidinimą apie Elendilį! Exon pasiūlė dar ir komišką japonišką vaizdelį, kurį iš esmės galima buvo vaidinti ir Viduržemėje.
Taigi penktadienio vakaras bei šeštadienis, žaidimo diena, prabėgo daugiausia repetuojant. Iš pradžių repetavome komišką spektakliuką. Laiqua vaidino
kareivį, kuris ateina atsisveikinti pas savo mylimąją (woodberry), ši garsiai rauda, tačiau iš tiesų jos veidas šlapias ne nuo ašarų, o nuo slapta šalimais pasidėto vandens. Kareivio tarnas (Exon) pastebi apgavystę ir pakiša vietoj vandens purvo. Kareivis pasipiktina savo mylimąja ir parodo jai veidrodį, tačiau ši nepastebimai ištepa jam veidą tuo pačiu purvu ir įtikina, kad tai tarnas padavęs kareiviui blogą veidrodį. Smagiausia repeticijų vieta buvo, kai, woodberry išraiškingai raudant tamsoje n-tąjį kartą, prie mūsų priėjo žavi jauna ledi ir paklausė: „Why is this lady crying? Has something happened?“ „No, - nusilenkiau šypsodamasi, - we are simply rehearsing a play...“
Šį spektakliuką
parodėme šeštadienį, pasibaigus
kautynių kalavijais turnyrui (atrodo, latviai, atstovavę Rudaurui, laimėjo bent jau vieną dvikovą, lankininkų turnyre jiems taip pat neblogai pasisekė). Atsistojome prie laužo, užtraukėme „Alaus, alaus“ bei „Už stalo sėdau“, šiaip ne taip įtikinom žmones pasislinkti arčiau... Na, jie bent jau šiek tiek juokėsi – ir, kaip ir priklauso, davė vargšams aktoriams pinigėlių už jų pasirodymą. Mes laimingi nuėjome į smuklę „Šokantis ponis“ ir ten nusipirkome blynų...
Deja, jau surepetuotos pjesės apie Elendilį, Amandilį, Isildurą ir Anarijoną karaliui per vakaro banketą parodyti nepavyko. Kaip ir nukeliauti į Rudauro bei Anūminaso stovyklas, kur mus buvo kvietę anksčiau (jiems būtumę ruošę dar vieną komišką vaizdelį). Banketą netikėtai nutraukė... puolimas. Visi kuo skubiausiai, palikę indus ir
maistą ant stalo, spruko į tvirtovę. Prasidėjo
apgultis, temo... Aš buvau visai beginklė: prieš žaidimą sutikau paskolinti savąjį ginklą vienai estei. Tačiau greitai Laiqua gavo ietį, tad aš perėmiau jo kalaviją. Karius drąsinome dainomis: bardas ir kronikininkė, keletas elfių bei aš su woodberry plėšėme ne tik kiek perdirbtą (nes neprisiminėme žodžių) „Kanapį kanapelį“, bet ir visiškai afrikietiškas / estiškas / tarptautines improvizacijas. Paskui abi dar nekariaujančios lietuvaitės (woodberry irgi su skolintu kalaviju) buvome iškviestos į viršų. Čia smagiai kapojome ir durstėme tvirtovę puolančius, sienomis lipančius priešus. Deja, žuvom abidvi, o paskui tvirtovė buvo paimta, visi likę gyvi išžudyti bei apiplėšti. Taigi žaidimas baigėsi anksčiau, nei numatyta: jau vėlų šeštadienio vakarą.
Tuomet prasidėjo linksmybės. Tiesą pasakius, linksmybės buvo prasidėjusios dar ketvirtadienį, ir turbūt nė minutei nenutrūko. Taip, čia ir apie alutį bei visa kita. Visai nepadoriai nusigėrusių tikrai nebuvo, bet tarp etatinių smuklės lankytojų buvo tiek žaidėjai, tiek meistrai. Kaip gerai pastebėjo Exon, smagiausias žaidimo momentas buvo, kai į karaliaus banketą tikrąja to žodžio prasme meistrus atvedė.
(pastaba: latviškai nemoku, bet kažkaip iš atsiliepimų jų forume supratau, kad alkoholis ir rūkalai žaidynėse jiems nepatiko. Dar skundėsi kvestų trūkumu ir tuo, kad visos politinės intrigos vyko "paprastam žaidėjui" už akių) Su alum ir kitu alkoholiu estai sugalvojo gudriai: atvežė ir per žaidimą pardavinėjo už tikrus pinigus, kad žaidėjai patys į parduotuves neišvažinėtų. Šeštadienį vakare visus linksmino ir du puikią keltišką muziką grojantys muzikantai.
Sekmadienį pakavomės daiktus... Paaiškėjo, kad iki Jõgevos teks nueiti pėsčiomis, t.y. apie šešis – septynis kilometrus. Tik grįžusi namo pasisvėriau daiktus: kuprinė 18 kg, maišelis dar pora. Stebuklas, kaip nepatrūkau... Bet į autobusą Talinan spėjome. Taline išlydėjome Exon į Rygą, nusipirkome suvenyrų ir šiaip šio bei to, o dešimtą vakaro sėdome į kitą autobusą. Purvini, pavargę, bet pilni įspūdžių.
Įspūdžiai ne tik tie, kuriuos nepatingėjau aukščiau surašyti. Jau šiek tiek pasakojau apie tai, kokia atmosfera buvo festivalio metu, dabar atėjo metas padaryti išvadas. Tai nėra lengva: visų pirma negalėčiau sakyti, kad dabar jau žinau, kaip veikia ir kodėl gyvuoja Estijos tolkinistų draugija. Ne iki galo liko aiškus jų tikslas ar misija – kaip Mati sakė per savo paskaitą, jų draugija pavadinta „Keskmaa Ordu“, nes yra mažas Viduržemės atspindys. Jis taip pat aiškino, kad per tokius susitikimus jie mėgina atkurti, rekonstruoti Viduržemę, o prieš prasidedant vaidmenų žaidimui pasakė: „Dabar trisdešimt aštuonias valandas čia bus Viduržemė“ (tiesa, pats vėliau, atrodo, jau nebesusigaudė, kas yra in-game, o kas ne...). Iš tiesų LARPas, kaip ir latviai pastebėjo, pasirodė panašus ne į LARPą, o į šiaip šventę, kurioje vis prasimušdavo šis tas viduržemiško. Gal todėl, kad visas festivalis buvo toks: su kostiumais, mediniais indais, dainomis ir reindžerių kursais? Gal todėl Elendilio diena darniai susiliejo su penktadienio kursais ir pamokomis? Susidarė įspūdis, kad toks išskirtinai viduržemiškos atmosferos kūrimas, nors kartais ir nelengvas, dirbtinokas – geriausia išeitis didelei organizacijai. Apie organizacijos dydį ir galimybes: Laiqua kalbėjosi su Mati, ir šis išdavė, jog tokią bendruomenę įkūrė – o ją tik taip ir įmanoma įkurti, - kai į ją sukvietė žmonių „su ryšiais“. Gal nebūtinai visiškų tolkinistų, bet užtat norinčių ir galinčių dalyvauti bei prisidėti prie kitų dalyvavimo. Mokslininkų, verslininkų... trumpai tariant, ne moksleivių ar studentų.
Iš tiesų didelį įspūdį paliko kursai bei užsiėmimai. Kaip supratau, juos vedė ne tik „vietiniai“, tai yra, patys tolkinistai, bet ir kviestiniai asmenys, tačiau didžiuma vadovų vis tik buvo „savi“. Toks principas „savi saviems“ – ne tik naudingas ir patogus, bet ir padedantis formuoti bendruomenę. Gal todėl čia gerai sugyvena ir suaugę, ir dar visai vaikai.
Trys žodžiai apie tai, kas buvo? Džiaugiuosi, kad nuvažiavau. Norėtųsi važiuoti vėl, bet... nežinia, kaip pasaulis pasisuks, kas nutiks... Norėtųsi turėti kur pasikviesti naujuosius pažįstamus: kaži, ar kada galėsime? Šiaip ar taip, slapta viliuosi ir – kad ir kaip keista – jaučiu, jog bent vieną kartelį dar teks susitikti... Lai dzīva draudzība!
Nuotraukos:
http://photobucket.com/albums/a26/Starl ... %20-%2022/
Laiquos nuotraukos:
http://photobucket.com/albums/v346/Thra ... 2005%2008/
Inx iš Latvijos nuotraukos:
ftp://159.148.55.189/Bildes/lotr_larp/
Akallabeth iš ? nuotraukos:
http://photobucket.com/albums/b390/wish ... uurlaager/
docsf iš Estijos nuotraukos:
http://www.dragon.ee/gallery/albun01
Register
Login
FAQ
Search
) mokėsi tik tie, kurie vėliau LARPe vaidino gydytojus ar panašius personažus. Taigi nemanau, kad tas paskaitas galima vadinti 'LARPiniu apmokymu' 
, bet ginkluote ir sarvuote labai jau primena vadinamaji dagorhira 
