siaip galvoje turejau visoke energija. ir turejau galvoje ne tik energija po mirites. bet ir padarui gyvam esant jis juk perduoda, kad ir ta pacia kinetine energija, kuri irgi niekur nedingsta. na istiesu nesu labai gera fizike, todel tai tik mano per daug metu susidaryta nuomone neparemta jokiais faktaistais ar skaiciavimas
tai viskas puiku: turi gyvas būdamas n+k energijų, sukauptų džauliais ar kalorijom, kaip tik tau labiau patinka, nors ir energetiniais drambliukais. perduodi jas aplinkai įvairiais pavidalais. tačiau tau numirus belieka perduoti tą energiją į aplinką šiluminiais drambliukais (t.y., visus saldainius kuriuos suvalgei ir kūnas pagamino energiją, teks gražiai išspinduliuoti veltui). žinoma, jei miršti balansuodamas ant lyno, tai dar savo potencinę energiją perduosi krisdamas
bet kokiu atveju, neradau tarp visų man žinomų energijų nei vienos, kuri būtu tiek lojali kažkurio erdvės vieneto elementariųjų dalelių kratiniui, pastoviai keičiančiui vietą, kad net tam kratiniui suirus, energija liktų sankaupoje ir tada, makbeto tėvo pavidalu klejotų ir dar ką darytų. kodėl tada nesakoma, kad medžiai ar pūvantys kopūstai palieka vaiduoklius? bet čia tik sapaliojimai, todėl daug dėmesio kreipti neverta
Beje, viena originalesnių bent jau mano skaitytų tokių pseudomokslinių energoteorijų yra sukurta Jenny Randles (
http://en.wikipedia.org/wiki/Jenny_Randles ), kur teigiama, kad vaizdai "įsispaudžia" į kvarco kristalų prisodrintą smėlį/dirvą, ir susidarius tinkamoms aplinkos sąlygoms, atsikuria/sukuria vizualinę projekciją. Čia nepaisant to fakto, kad kai kurių šaltinių teigimu, Jenny vartojo šiek tiek haliuciogenų vienu metu
man kažkaip ta haliucinogenų teorija įtikinamesnė. kokiu kvarcu ji paaiškins visus skrajojančius olandus vandenynuose? tokių pseudoteorijų vis pasirodo ir pasirodo (kad ir auros nuotraukos).
jei nėra įrodymų apie vaiduoklių matymo ( ar kokio kito užfiksavimo) atvejus, bus beprotiškai sunku įrodyti jų egzistavimą.