vakar atseit buvau gimtadienį. tokioj nostalgiškoj vietoj, kur prieš keletą metų buvo. taip gerai. šįkart (jau supratot?) praktiškai taip kitaip visai. išgėriau tik tiek, kad miego užsimanyčiau, ir nors kelias valandas smagiai prikolinom idijotiškai dancindami tamsoj (labiau panašu į jūros arkliukų poravimąsi), namie buvau jau pusę pirmos.
dar patiko su viena buvusia klasioke mėtytis kamuoliuku. paskui ridentis (bijojo nusilaušti nagą). visi viską suprato, išskyrus ją
still, maloniai pasišnekėjom daugmaž bendrom temom apie masažus, ir bachūrus kurie jį darydami nuleidžia (tikri faktai, labai juokinga buvo).
šiandien turėjau pas tėvus į varėną nuvažiuot, bet kažkaip taip, va, miegojau ilgai. paskui kai mama paskambino mobilus išsikrovė, o ji jau neperskambino.. ir autobusas tik vakare, o man poryt į mokyklą..
vėl išleidau per daug pinigų. tiesą sakant dvigubai daugiau nei gaunu smulkioms išlaidoms per savaitę. ir ta mergaitė kurios gimtadienis buvo (damn, net nesisveikinu su ja) tikrai to neverta. tos dvi valandos ir apypilnis premium gera (0.5l), tho, vertas. dilema. tikriausiai nesiparinsiu.
šiandien graži diena, visumoj. o man ir ****acijų dar likę, ir vynuogių sulčių turiu, gaila nėra su kuo į lauką išeit. visi dar nuo vakar neatsičiūchinę arba apskritai namo ruošiasi grįžt tik rytoj.
priešais mano namus, na, ten kiek toliau paėjus įkalnėn, stovi bažnyčia (nu tipo, ant kalno). kai buvau labai mažas, rodos, prisimenu kad ją tik statė or smth, o kai paaugau, prisimenu, žiemą tą kalną smarkiai apsnigdavo ir mes ten eidavom su rogutėm. pusė valandos lipimo, dvi minutės nusileidimo, drėgmė, šaltis, sloga, gripas, no school. no school. net sunku patikėt kai pagalvoju, kad kažkada nėjau į mokyklą. taigi, tas kalnas, vasarą, velniškai gražiai atrodo. toks visas žalias. dabar jis toks visas rudokai_žalias, bet vistiek damn beutifull. gaila niekada neteko ant jo tik_šiaip_sau pasedėti. visos mergaitės kieme visiškai neypatingos, + durnos, o tokiais džiaugsmais reikia dalintis tik su mergaitėmis.
vakar toj vakaronėj (buvo šašlykai ir židinys, gaila, pirmam aukšte, o aš visą laiką praleidau antram, dalį jo prievartaudamas gitarą be pirmos stygos; mažai jau ką atsimenu - tik kelis mamontovo, ilgą kelią, saulės miestą..), taigi, toj vakaronėj, su vienu bachūru šnekėjom apie panų kabinimus ir panašiai. iš visų "jo jo" ir "taip", supratau kad turiu gan gerą bendrą_supratimą, bet damn, kotais praktikoj man visada šnipštas gaunasi. teoretiku būti šūdas, ypač, jei nemėgsti rašyti vadovėlių. nors aš dar jaunas.
anyway, toks kitas bachūras, man papasakojo apie žiemines braškes. apšalau, negalvojau kad tokių būna. nors koks man skirtumas. dar bandžiau surasti mažuosius grįžulo ratus, bet nesisekė, tho, mačiau krentančią žvaigždę. vieną. sugalvojau norą. trumpą. ir visai ne teleloto.
apskritai vakar buvo labai daug žvaigždių, bet tik kelios bent kiek ypatingos mergaitės. malonios, tipo. man atrodo dar esu skolingas kažkam kažkiek pinigų, tai šiandien apsieisiu be ****acijų. reiktų gal į štanginę nueit, man ten patinka būt, nors visi rūbai prasmirsta pelėsiais (šiluminiuose mazguose nėra ventiliacijos. kažkaip nekeista).
everything changes, everything stays the same.
Laikas: 2005-10-06 13:16 - Komentarai (9) - Rašyti komentarą - Tiksli nuoroda
įsisenėję įvaizdžiai.
žmonės kurie manęs nepažįsta, pirmą kartą susitikus, mane mato kaip mažvaikį arba baisulinį filosofą. priklausomai nuo to, kokioje kompanijoje būnu. keista kad ir žmonės mane tikrai tikrai pažįstantys, laiko mažvaikiu. tik vadina gražiau. ir tokie keisti užuojautos kupini pokalbiai, kai bandau kažką rimtai. tai, kas anksčiau be vargo praslysdavo ir keldavo mano reitingus link "rimtas", dabar tik tvirtina jų nuomonę apie mane. mažvaikis.
vyriškumas. tikriausiai mažvaikiškumo antonimas. tikriausiai santykiai daugumos mergaičių nuomone nėra vieta liberalioms idėjoms. galbūt taip, galbūt tvirta siena ir yra tai. tai iš didžiosios. nors pastaruoju metu, jokios mergaitės neįsivaizduoju kaip kažko_daugiau. kiek anksčiau romantizuodavau visą_tą_reikalą, tiek dabar jį laikau tokiu. tokiu žmogišku. panašiai kaip susitarimo reikalu. kai žmonės, atėjus tam tikram laikui, ar dėl išorinių veiksnių (aplinkybių, kietumo, bla bla) susitaria būti kartu. susitaria padėti vienas kitam pasiekti pasitenkinimą. ir nematau tame nieko daugiau. biurokratizmas kažkoks.
savo vaikams jau galėsiu pasakot, kaip mano vaikystėje būdavo žiemos su kalnais sniego ir minusine temperatūra. nors jau tie trečiokai kuriuos vakar edukavom tokių dalykų nėra matę.
aišku durna galvot taip kaip aš - kad vieną dieną panorėjus peršoksi prie rimto_rimto įvaizdžio. kad viskas ims ir pasikeis. liko metai, iki visai naujų žmonių. naujų progų apsimetinėti tuo kas nesi siekdamas kažką savyje pakeisti, bet, spėju, pratempsiu kokį mėnesį. tada grįšiu prie to ką moku geriausiai - being me.