Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2024-03-19 14:25

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 23 posts ]  Go to page 1 2 3 »
Author Message
PostPosted: 2006-08-08 14:29 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
Gegužį skabomi žiedai


Pamažu nuo ežero kilo rūkas, gaiviai kutendamas akis, per dieną jau beveik pripratusias prie spiginančios saulės šviesos. Niekada nemėgau tamsių akinių, nes pro juos nesimato žmogaus akių, dėl to dažnai tekdavo ašaroti arba eiti visiškai užsimerkus, kai balta šviesa tvoksdavo į akis visa savo galybe. Pasirausiau savo kuprinėje. Garsiai sudzingsejo keli alaus buteliai.
“Šitas garsas taip ramina...” - pamaniau ir pamažu stojausi, norėdamas tarsi pasakyti tostą, tarsi šiek tiek atitraukti mintis nuo kolegų neperstojamo gromuliavimo. Keletas akių sužiuro į mane. Iš lėto kilstelėjau alaus butelį, pasveikindamas susirinkusiuosius, nes sveikinti tikrai buvo su kuo.
Brangiausieji mano bičiuliai. Šįvakar susitikome prie šio pietų stalo...

* * *

2005 metų gegužės pirmoji.
Kambaryje šiaip ne taip buvo apsigyvenusi prieblanda, nors ir kaip ją stengėsi sunaikinti žiauri saulės šviesa, mėgindama prasiskverbti į mano būstą pro menkiausius plyšelius. Mano kinyje gulėjo paslikas kūnas. Prakaituotas ir sulipęs, bet visgi mano. Prasikrapščiau akis. Galvoje sukosi sudėtingas pagiriotų krumpliaračių mechanizmas, mėgindamas įsukti nelabai funkcionuojančias smegenis. Kilstelėjau vieną ranką, kitą... Skauda. Viską šįryt skauda. Ir kodėl visada tenka atsibusti tuo pačiu bjauriausiu momentu, kai alkoholis pradeda garuoti, bet iki pilnos sveikatos dar likę kelios ilgiausios valandos skausmo ir pykinimo. Kūnas pasivertė, akys užsimerkė ir matymo lauke iškilo geltonai žali burbuliukai. Burbuliukai vis kilo aukštyn ir aukštyn, o kūnas pamažu atsipalaidavo ir pradėjo grimzti į anapus. Žalias burbuliukas atplaukė prie pat manęs, apgobė kūną ir pradėjo su juo kartu kilti viršun. Kilimas buvo toks lengvas ir saldus... Kaip sniegas vaikystėj, kuris taip baltai žibėdavo ir taip viliodavo savo šalčiu. Kas gali nesusilaikyti ir neužkrimsti. Kildamas varčiausi ir krimtai sniegą. Viena saujelė, kita...
Šaižus cypimas susprogdino burbulą ir mano kūnas nukrito atgal į lovą. Cypė nuostabus nūdienos išradimas – mobilusis telefonas. Spalvotas ekranėlis skelbė apie naują pranešimą.
„Labas. Tai zodziu, as gristu is darbo ir gali ateit, papliurpsim ten, viska. Yr daug ka papasakot.“
Vėl užsimerkiau, bet burbuliukai jau nebekilo ir mano kūno nebekėlė aukštyn. Tik mintis galvoje gręžte įsigrežė.
„Reikia pakalbėti... Yra daug ką papasakoti...“
Dabar visi tiek daug kalba ir taip daug turi papasakoti... Gali balbatuoti visą vakarą ir nieko nepasakyti. Ir tada tapti vakaro šerdimi, apie kurį sukasi moterų šypsenos, skinamasi pamažu į karjeros viršūnę, užglostomos padarytos klaidos, žinant, kad ateity vėl jas bus galima kartot, iš melo sukuriama teisybė... O jie kalba ir kalba, ir kalba, ir kalba...
Kūnas pasuko galvą, kuri atsitrenkė į sieną, tuščiai bumtelėjo ir suskaudo.
O man nesigauna kalbėt ir kalbėt, ir kalbėt. Prisigėrus nebent pavykdavo išspausti vieną kitą žodį, bet ryte dėl prikalbėtų nesąmonių dažnai taip grauždavo kažkur viduj, kad prisiekdavau sau niekada daugiau nebegerti ir nebekalbėti. O jie šneka ir šneka...
Troleibusas stabtelėjo viename miegamųjų rajonų, netoli didelės raudonos parduotuvės, o aš išsikeberiojau laukan.
Durys, skambutis, šypsena...
Ooo. Galų gale atvažiavai. Aš jau galvojau, kad nebesulauksiu. Kodėl nieko neatrašei?
Aš gūžtelėjau pečiais ir sumurmėjau apie tuščią sąskaitą. Atrodo to pakako. Toliau sekė kalbos. Apie orą, apie politiką, apie moteris, apie muziką. Aš kartais pažiūrėdavau į savo bičiulį netikėdamas savo akimis, kad jam neuždžiūsta gerklė taip bepliurpiant. Šnekėjo radijas, šnekėjo televizorius, šnekėjo už sienos kaimynai. Visi jie balbatavo, teršė orą, grūdo melus į galvą ir gyveno iš žodžių ir su žodžiais. Bendravimas tai yra... Žmonių jungimas į bendruomenę. Bešnekėdamas Gedas pamažu girtėjo, o žodžiai vis liejosi, liejosi... Galų gale jis nunarino galvą ir užmigo giliu alkoholiniu miegu Nukiūtinau iki virtuvės ir iš stalčiaus išsitraukiau peilį...

* * *

...neatsitiktinai... - pažvelgiau į Gedą. Jo apsiblausiusios akys buvo įsmigusios į mėsgalį, tįsantį vienkartinėje lėkštelėje. Kairėje rankoje laikydamas vienkartinę šakutę jis baksnojo mėsą. Iš burnos lėtai sruveno tamsiai raudonas skystis. Tikrai ne pomidorų padažas. - Daug kalbėti aš nemoku, bet pasakysiu, kad jūs man esat...

* * *

2005 metų gegužės antroji.
Kaire ranka truktelėjau Gedui už smakro. Jis nepatenkintas išsiviepė. Dūriau peiliu tiesiai gerklėn. Jis prasimerkė, sumirksėjo ir sugargaliavo. Iš lėto akys apsiblausė. Ištraukdamas peilį, čirkštelėjau juo per liežuvį. Jis buvo gleivėtas ir nemalonus laikyti. Kiek pasistengęs išplėšiau jį iš burnos ir įkišau Gedui į marškinių kišenėlę. Už lango jau lyg norėjo brėkšti, tačiau diena, kažko baimindamasi vis dar nedrįso siųsti ryto apsižvalgyti, kas dėjosi per naktį čia...
Naktinis Vilnius atrodė daug gyvesnis negu dieną. Čia buvo ramu, tylu ir tamsu. Tik žvaigždes miesto šviesos jau senai buvo išvijusios iš dangaus. Vietoj žvaigždynų, danguje sukosi dirbtinės „Akropolio“ akys. Kuo labiau į centrą, tuo darėsi triukšmingiau. Net naktį čia virė gyvenimas, zujo jaunuomenės girti veidai, bukomis akimis palydintys žingsnius.
„Negi aš girtas irgi būnu toks kvailas...“
Netikėtai kažkoks moteriškas balsas šūktelėjo mane vardu. Atsisukau atgal, bet ten žingsniavo tik nutolstančio jaunimo būrys. Šauksmas pasikartojo. Apsisukau porą kartų, bet nieko nemačiau. Tada kilstelėjau akis aukštyn. Balkone stovėjo Jurga ir rūkė naktinę cigaretę. Ilgai kviesti vidun manęs nereikėjo. Pirmiausia dėl to, kad ji buvo labai simpatiška mergina, antra - su ja visada buvo galima saikingai ir prasmingai pakalbėti, trečia – nesimatėme jau ganėtinai senai, o dar ir dėl to, kad kojos sunkiai belaikė po žygio per visa sostinę. Namuose kvepėjo smilkalais. Šis kvapas Jurgos namų, ko gero, niekada taip ir nebuvo apleidęs. Ir dar čia tvyrojo kaþkoks keistas zyzimas. Taip zyzia tiktai...
Kol rengiausi, Jurga nubėgo į savo kambarį, apsikabino pagalvėlę ir sėdėdama lotoso pozoj žiūrėjo televizorių. Aplink televizorių smilko kelios lazdelės indiškų smilkalų. Persimetėm keliais žodžiais. Televizoriuje žygiavo kariuomenė, keista teta siūlė siurblį, plikais papais bastėsi blondinė, tai krito tai leidosi valiutų kursai, visi šypsojosi ir buvo turtingi.
Žinai, aš anksčiau neturėjau teliko, bet kažkaip ir nereikėjo. O dabar kai jis atsirado, tai taip gerai. Supranti, po tos nelaimės mano... Dabar žiūriu visą naktį ką nors ir bent nekankina košmarai.
Taip... Apie nelaimę aš žinojau. Ir apie košmarus žinojau. Tik apie dėžės teikiamą pagalbą ne ką tesupratau.
Kalbėjo ji keistai, lyg tarp kitko. Kartais pasirodydavo, kad ji šnekėtų taip pat, jei manęs čia net nebūtų. Pamažu apėmė snaudulys ir pradėjo kilti žaliai geltoni burbuliukai. Juos vis mėgindavo susprogdinti iš televizoriaus atsklindantys susišaudymo garsai, bet burbuliukai laikėsi tvirtai. Burbuliukas sprogo nuo lupų prisilietimo. Atsimerkiau. Šviesa sklido per pusiau užtrauktą langą, televizoriuje kažkoks ūsuotas dėdė minkė apkūnią tetą. Jurga palinko virš manęs. Griebiau jai už kaklo...

* * *

... patys brangiausi bičiuliai. Aš matau, kas trukdė jums būti anksčiau drauge. Na, ne jums, pasakyčiau, gal... mums. Dabar aš suteikiau jums laisvę. Laisvę atlikti...

* * *

Jurgos klausiamas akių žvilgsnis vis dar žiūrėjo kažkur tiesiai pro mane. Atleidau rankas. Televizorius vėl siūlė pirkti siurblį. Persisvėręs per nejudantį kūną pagriebiau rankinuką ir šaukštelį iš puoduko su nepabaigta kava. Kairė akis, atkabinta nuo kruvinų gijų, išriedėjo iš akiduobės ir pumtelėjo į šaukštelį. Netrukus sesės pavyzdžiu pasekė ir dešinioji. Sudėjau abu rutuliukus į rankinuką, užtraukiau ir švystelėjau į kampą. Jurga verkė kraujais. Du smilkalai, įsmeigti į akiduobes smilko iš lėto ir taip ramino. Sekiau dūmų debesiukus besibūriuojančius palubėje. Jie sklaidėsi ir vėl būrėsi į vieną vietą labai skaniai kvepėdami... Mano kūnas užmigo.

2005 metų gegužės trečioji.
Miestas buvo kaip nuplikytas verdančiu vandeniu. Dulkės graužte graužė gerklę ir degino akis. Prisimerkęs ir ašarotas klibinkščiavau iki spaudos kiosko rūkalų. Prakaituota teta atidavė man nuodus ir susibėrė centukus į kasos aparatą. Nuo skanaus dūmo dar labiau pradėjo perštėti gerklę, bet buvo taip malonu... Aš dar valandėlę pasėdėsiu ir keliausiu. Po savaitės tikiuosi nebebūsiu šitame velnioniškame mieste. Noriu prie ežerioko kur nors, su kompanija pasėdėt, pasiklausyti žiogų, pamėtyti į vandenį akmenukus, galų gale...
Gal paremtumėte organizaciją už tyrą meilę ir šeimą?
Pakėliau akis. Į mane žvelgė du besišypsantys veidai. Akys buvo kupinos užuojautos ir nevilties. Nors gal čia sufantazavau. Jos greičiau buvo tuščios, visiškai tuščios.
Labas, Goda.
Ooo, kaip gerai, kad tave sutikau. Kaip tik šįvakar mes rengiam paskaitą. Ateik būtinai. Gi pats supranti...
Vakare sėdėjau mažoje salytėje, kurioje buvo gal pusšimtis žmonių. Visi ištempę ausis klausėsi žodžių apie tai, kaip Dievas myli pasaulį, kokia turi būti šeima, apie tai, kad viskas aplink yra blogai ir sielos ramybę galima rasti tik čią. Norėjosi išsitraukti telefoną ir sužaisti vieną kitą gyvatėlės partiją, bet šalia sėdinti įsitempusi Goda suapeliavo į moralę ir neleidau sau to daryti. Ji vis pritariamai linktelėdavo galvą, pradėdavo ploti katučiu, o kartą net nubraukė ašarą. Anksčiau ji buvo tokia miela mergaitė, tokia viskuo nepasitikinti ir neturinti vietos po saule, o štai dabar, štai čia, ji buvo laiminga, turėjo būrį žmonių, kurie ją pažinojo ir gerbė, kurie...
Pakilo priekyje sėdintys žmonės, pakėlė rankas į viršų ir pradėjo giedoti. Po giesmės visi draugiškai nusipirko atvirukų ir knygučių. Už tai gavo palaiminimą iš Vado. Ar kaip jis ten besivadino. Palikau salę kaip apkvaitęs. Smegenų plovimo mechanizmas, ko gero, paveikė ir mano apkiautusias smegenis. Vos nepradėjau savęs mėsinėti, klausinėdamas kodėl čia žmonės randa paguodą. Sutrukdė Godos ranka, pagriebusi mane už skverno.
Na ir kaip? Gal norėsi ateiti dar?
Numykiau, kad nežinau ir abu nutrepsenome tolyn... Aš dažnai mykiu, kai neturiu ką pasakyti... Ne aš vienas, ko gero.
Sėdėjom palei Nerį ir žiūrėjom kaip pamažu teka upė, nešdama šiukšles į kairę. Atsistojau pirmas. Padaviau ranką Godai. Apgriuvęs pastatėlis palei Neries krantą buvo tylus. Goda pajuto kaip eidamas jai už nugaros čiupau ją už sprando ir...

* * *

...savo misiją gyvenime, išgirsti save ir žemės šauksmą. Jos verksmą. Taip verkia mažas kuklus vaikutis. Įsikniaubęs į pagalvę ir užrietęs kojas devyniasdešimt laipsnių kampu. Taip verkė visa aplink. Bet dabar juokiasi. Girdit kaip juokiasi? - Goda pakreipė galvą ir sustingo. Ji, ko gero, girdėjo.

* * *

2005 metų gegužės ketvirtoji.
Trinktelėjau porą kartų gerai į sieną. Ji suvaitojo ir nutilo. Sunkiai nutempiau ją iki sienos. Ji nebuvo stora, oi ne, bet mane buvo jėgos jau kuris laikas apleidusios. Iš sienos kyšojo metaliniai virbai.
„Gerai, kad neaukštai“
Su stiklo šuke nurėžiau Godai ausis. Jos tikėjimo broliai nešiojosi ant kaklo mažą piniginytę susidėti aukoms. Ten ausis ir įgrudau. Godos galva visai nesilaikė ant kaklo, o dar kraujas, tekantis iš ausų... Šiaip ne taip nutaikiau galvą į virbą ir sukaupęs visas jėgas stumtelėjau galvą. Buvo sudėtinga, bet sugebėjau. Virbas išlindo per priešingą ausies skylę. Kažkas pliurkštelėjo. Palikau ją kabėti iki saulės spinduliai aptiks...
Numigęs, pasikeitęs rūbus ir nusiprausęs jaučiausi kaip žmogus. Priskretęs Godos kraujas varė į neviltį. Neįsivaizdavau kaip jį reikia nusiplauti.
Gatvėje pasitiko gaivuma. Gamta nepokštauja? Iš tiesų dabar lietus buvo pats tas. Nuplauti nuo sielos bereikalingas dulkes, nuplauti jas ir nuo kūno. Būtinai reikėjo butelio alaus. Norėjosi sėdėti ant Tauro kalno, stebėti žmones, tolygiai judančius „šen bei ten“, vėžliškai besistumdančius gatvėse troleibusus, berujojančias kates ir bestatančius namukus skruzdėles. Viskas juk taip supanašėję... Totali simbiozė.
Sėdėjau ant kalno šlaito ir žiūrėjau į sizifo darbą. Kaip bomžas visiškai girtas mėgina užkopti į kalną pasiimti savo krepšelio, bet nei ant dviejų, nei ant keturių jam niekaip nepavykdavo ir vis tekdavo pradėti savo sunkią užduotį nuo papėdės. Kaip tik jau stojausi eiti ir jam padėti, nes atitinkamai išgėrus apimdavo nuostabūs gerumo protrūkiai, kai iš už nugaros uždėjo kažkas ranką ant peties. Tai buvo Justas. Mielas vaikinas. Seniau su juo po kiemą visą dieną varinėdavom dviračio ratą ir nepabosdavo. Dabar jau nematytas gal porą metų, gal kiek daugiau. Jis plačiai nusišypsojo ir apkabino mane. Pasijutau kiek nejaukiai. Jis pradėjo pasakot, o aš klausyt. Ir žiūrėti kaip jo šypsena darosi vis platesnė ir platesnė. Jis, ko gero, tuo papirkdavo visus. Papirko ta šypsena ir Jūratę, kuri prieš porą metų trenkusi durimis išdundėjo pas laimingą ir besišypsantį Justą. Gi šypsenos skaidrina gyvenimą. Jei tau blogai, tu nesikrimsk ir neliūdėk. Šypsokis, nes dar gali kokiam aplinkiniui sugadinti nuotaiką. O taip elgtis, brolyti, nevalia.
Supranti, kartais reikia būti ir nenuoširdžiam. Toks jau mano darbas. Matai...
Įdomu buvo ką dar šis bičiulis papasakos, tad pasikviečiau į savo būstą.
Tik nekreipk dėmesio, nes namie šiokia tokia betvarkė.
Justas besišypsodamas papasakojo, kaip mirė jo motina ir kaip jam nesisekė paskutinius pusę metų, kol galų gale susirado darbą ir dabar jam viskas pradėjo klotis kuo puikiausiai. Su Jūrate ruošiasi kraustytis į vieną butą, o gal jau ir vaikas greitai gims.
Sėdėjom vienas prieš kitą apytamsiame kambaryje. Mano mėgstamiausias šviestuvėlis buvo per kalėdas gauta liktarna. Toks metalinis namelis, su spalvotais vitražiniais langiukais. Kai viduje šviesdavo žvakė, per namelio langus sklisdavo geltonos, raudonos ir žalios šviesos ir krisdavo ant kambario sienų ir lubų. Įsisvajojęs žiūrėjau į lubas, kai Justas pradėjo nerimauti, kad gal jau laikas eiti namo. Matyt pastebėjo, kad man visai neįdomu jo balbatavimai. Atsistojau ir du kartus spyriau jam į krūtinę...

* * *

Dar kartą pasirausiau kuprinėje ir išsitraukiau kitą butelį bei vienkartinių lėkštučių. Išdalinau jas penkiems už stalo sėdintiems... žmonėms.
„Nors ne, tai ne žmonės, tai kažkas aukščiau...“
Justas plačiai šypsodamasis įsimetė į lėkštę geltoną masę ir sustugo. Jo žandai įdomiai suplevėsavo. Šyptelėjau.
„Niekada nesu matęs, kad žandai taip plevėsuotų.“

* * *

2005 metų gegužės penkta.
Justas buvo mitrus vaikis, pasirodo. Kiek paabejojęs pašoko nuo kėdės, tad teko lazda suknežinti jam galvą. Pasodinau jį atgal į kėdę ir pasiėmęs peilį prapjoviau žandus nuo lupų kampų iki ausų.
„Čia tau už visagalę šypseną.“
Nuėmus skalpą, kaukolė buvo visa sukeižėjusi. Kokia gi prasmė iš tokios galvos. Šiaip ne taip, laupydamas su peiliu kaukolės gabaliukus aptikau smegenis. Kas įdomiausia, kiek buvau matęs smegenų paveikslėliuose, jos pas Justą atrodė visiškai kitaip. Geltonai pilka masė ir nieko daugiau.
„Čia tau už nuoširdumą.“
Smegenis šiaip ne taip atskyręs, sudėjau į jo rankinę prie kažkokių sutarčių.
Kai ryte prabudau, Justas dar sėdėjo ant kėdės ir šypsojosi. Išties keistas vaikinas. Pasivarčiau lovoje ir tik dabar aiškiai suvokiau ką man dar liko padaryti šiame mieste, kad įgyvendinčiau savo Didįjį Darbą, kad atlikčiau savo lemties misiją. Begulėdamas ir bežiūrėdamas į Justą supratau daug ką. Labai daug ką. Man to ir tereikėjo. Supratimo. Tos mažytės detalės, kurios taip trūko iki mano nuostabaus kūrinio finalo.
Jūratė gyveno Žvėryne. Žaliame mediniame namelyje, prisišliejusiame prie galingų klevų kamienų. Ji kiek paabejojus apkabino mane.
Justas šianakt neparėjo...
Paglosčiau jos geltonus plaukus, kvepiančius dilgėlėmis. Ji pakvietė mane arbatos.
Sėdėjom verandoje, ant pintų didelių krėslų ir pamažu sriūbčiojom žolių arbatą. Buvo ramu ramu. Balta Jūratės katė susirangiusi ant kelių birbė kaip mažutis traktoriukas. O mes ilgai tylėjom. Karts nuo karto Jūratė papasakodavo ką nors iš savo gyvenimo. Jos irgi nemačiau jau porą metų, tad buvo įdomu. Su ja visada įdomu. Bent jau buvo. Įsipylėme dar po puodelį. Čiobrelių, jei neklystu. Numečiau katę nuo kelių ir šliūkštelėjau į veidą Jūratei verdančios arbatos. Ji kvyktelėjo. Labai gailiai. Iš bato išsitraukiau peilį ir smeigiau. Tiesiai į krūtinę. Tiesiai į širdį.
Pabučiavau jai į akį, ant kurios buvo užkritęs čiobrelis. Ji tykiai atsiduso. Ar bent jau taip man pasirodė. Mes tyliai sėdėjom toliau. Tik katė išsigandus nebegrįžo ant kelių, o miauksėjo kažkur kambary ir tarškino puodeliais. Pakilo didelis apvalus mėnulis. Sėdėt buvo taip gera...

* * *

Pasikasiau pilvą ir pakėliau alaus butelį viršun.
Bičiuliai... Aš pagalvojau, kad gal jau gana žmogui vien tik griauti. Atėjo laikas sukurti. Atėjo laikas, ne žiūrėti, o matyti, ne klausyti, o girdėti... - tuo tarpu aplink stalą nesigirdėjo nieko, tik mykimas. Panašiai mykdavau aš, kai neturėdavau ką pasakyti. - O širdis ne vien kraują varinės...
Visas penketas nutilo ir sėdėjo tykūs ir nuščiuvę. Gedas kramtė savo liežuvį, Jurga ritinėjo lėkštėje vieną nesuvalgytą akį, Goda mėgino ant virbo užsimauti ausis, Justas, pasipuošęs plačia šypsena kapojo šaukštu smegenis, o Jurga sėdėjo ir žiūrėjo į išplėštą širdį. Aš stebėjau rūką, kuris buvo jau užslinkęs beveik iki mūsų stalo ir nejučia šyptelėjau. Ar ne puikus penktadienis. Su bičiuliais...
Vandeny stryktelėjo gyva žuvytė...

Mal'urt


Last edited by nemezide on 2006-08-11 12:47, edited 1 time in total.

Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 14:37 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
Dalyvio nicko/vardo neskelbiu, nes konkusas tipo anoniminis :lol:
Tai Raganoms vardo kol kas nesakysiu... Nors kas ten zino, gal tai nickas. Autorius gal nelabai aiskiai issireiske.
Anyway, as jo nepazistu.

So, apie apsakyma.

Pliusai:
1. Rashtingas :!:
2. Baisus :!: (tiek baisus, kad bijociau su autorium pietaut :roll: )
3. I tema :!: ("Pietus su...") Tai labai malonu, nepaisant to, kad leidau rasyti laisva tema...
4. Zanras: siaubas :!:

Minusai:
1. Nzn ar tai fantastika. Gal truputi mistika. Man mistika patinka. Bet Raganos nuspres, ar joms tai pakankamai fantastiska.
2. Siuzetas truputi monotoniskas. Ta prasme, jeigu jau reikia kartoti panasius ivykius, tai mano kuklia nuomone, visada uztenka triju pasikartojimu. Per akis.
3. Kurinys kelia daugiau pasibaisejima, negu susidomejima. Noretusi ryskesnio konflikto ir jo sprendimo.

Heh. Gera konkurso pradzia :lol: Saunuolis autorius 8)

_________________
Xenu lives! www.xenu.net


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 14:38 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
Primenu, kad ideta tik kurinio pradzia. Jeigu Raganos nuspres, kad joms sitas kurinys netinka, idesiu visa kurini. Aciu autoriui uz dalyvavima 8)

_________________
Xenu lives! www.xenu.net


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 14:49 
Offline
User avatar

Joined: 2004-01-30 18:20
Posts: 774
Location: Vilnius
(paspėliokim: jis paėmė peilį ir nusipjovė ausį.)

asmeniškai man pernelyg daugžodžiaujama, kalba ne tai kad tiršta, bet lipni kažkokia. ir - aš nemėgstu, kai istorija prasideda nuo pagirių:] hm, kol kas sunku ką nors pasakyti daugiau.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 15:59 
Offline

Joined: 2006-08-08 15:11
Posts: 4
Ką reiškia - raštingas? Jei nekreipsime dėmesio į kalbos klaidas - taip, rašo vaizdingai.
Pradžia - neįdomi, tolesnis veiksmas pernelyg nuspėjamas: veikėjas nuėjo peilio, o apsakymas - siaubo, taigi akivaizdu, kad ne raugintus agurkėlius pjaustys... :idea:


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 16:19 
Offline
User avatar

Joined: 2003-07-03 11:23
Posts: 638
Location: Vilnius
Papjaus Geda? Nesamone.
Jau greiciau agurkeliu papjaustys.

_________________
Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau.
Nieks manes nepažino, oželiu vadino...


Bungalo Art Gallery


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 16:22 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
Rastingas reiskia labai mazai klaidu :lol: Tiek mazai, kad net galima taisyt, o ne siust autoriu velniop gramatikos kurso kartot.

_________________
Xenu lives! www.xenu.net


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 20:06 
Offline
Raudonoji kolegija
User avatar

Joined: 2003-01-09 23:27
Posts: 1336
Location: Vilnius
Na, iš šio fragmento sunku ką ir pasakyt. Žiauriai pagiriotas tipas mintija apie balbatavimą, plepaus bičiulio kviečiamas paplepėt ir stveriasi peilio vos anam nusnūdus... Bene bus Tylenis iš Akmenės? Ir tuo peiliu pjaustys liežuvius/ausis/pasipjaustys agurkėlį?.. Daug minčių, daug versijų, klausimų - vadinasi kūrinys aktualus ir reikalingas.
Tiesa, vietomis lietuviškos, vietomis nelietuviškos raidės - matyti, kad apsakymas rašytas ne per valandą, gal ir ne per dieną. Pavadinimas labai vykęs. Žinoma, kai kurių pseudonimų minėjimas neatleistinas, bet palikim tai autoriaus (-ės?;) sąžinei.
Ai, tiesa, nežinau ar gali kas "gaiviai kutenti akis". Galbūt gali, galbūt nežinau.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 20:57 
Offline

Joined: 2005-01-10 19:27
Posts: 891
Location: vilnius
man kvepia Kulionių Žudiko sugrįžimu į miestą - jį labai nervina daug kalbantys vaikai :)
kaip kažkas jau teisingai pastebėjo, lipnu. norisi lengviau šokuot, o reikia brist iki pusės dumble.

_________________
musu utilitariniame pasaulyje titanai tam ir egzistuoja, kad butu galima patogiai stoveti ant ju peciu


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 7:23 
Offline
User avatar

Joined: 2006-05-26 13:14
Posts: 74
Location: Austin, Texas
nemezide wrote:
1. Nzn ar tai fantastika. Gal truputi mistika. Man mistika patinka. Bet Raganos nuspres, ar joms tai pakankamai fantastiska.
Mano supratimu, tai nėra fantastika. Fantastinių elementų ten labai nedaug. Jie šiame apsakyme nedominuoja, kaip turėtų fantastikoje.

Sutinku, kad parašyta raštingai. Bet vienas dalykas man užkliuvo -- tai, kad apsakymas moralizuoja. Veikėjas visuomenėje mato tik supuvimą -- tuščiai balbatuojančius žmones praplautais smegenimis, bukai spoksančius į judančių paveiksliukų dėžes. Tik jis vienas, matyt, yra gilus ir nesuprastas. Susidaro jausmas skaitant, kad autorius tikisi, jog skaitytojai pritars šiam požiūriui; o man toks požiūris atrodo mažų mažiausiai, hmm... nebrandus. Tai pagrindinė priežastis, kodėl šis apsakymas manęs neužgriebė.


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 23 posts ]  Go to page 1 2 3 »

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 3 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited