Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2024-03-28 22:48

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 24 posts ]  Go to page 1 2 3 »
Author Message
PostPosted: 2006-08-08 18:51 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
(Idetas pilnas kurinys, nes jis autoriaus pageidavimu nepateks i Dorado raganas)

Alkis

Iš kur vidury laukų, ir dar prie pat plento, atsirado šulinys, niekas nesuko sau galvos. Pamatęs apsamanojusį rentinį, Eliotas paspaudė stabdžius, ir sunkvežimis, keldamas dulkių kamuolius, sustojo kelkraštyje. Aišku, galima buvo stoti kad ir vidury kelio: jis tęsėsi tuščias ir nykus iki pat horizonto, supamas javų laukų. Eliotas išlipo iš kabinos į kaitra alsuojantį orą ir pabeldė į kėbulo šoną.
– Henkai? Gal neverta mums jo tempti iki Noksvilio?
– Aš irgi ką tik taip pamaniau, – pasigirdo atsakymas iš vidaus, o taip pat prislopintas mykimas ir daužymasis.
– Tai lipkit lauk!
Henkas ir Džo nudundėjo link išėjimo. Henkas buvo Elioto partneris – taip pat „Associated Transport“ kompanijos vairuotojas. Vienaakis Džo dirbo kroviku. Na, akis, tiesa, jis turėjo abi, tik kaire prastai matė. Tačiau šiaip jis buvo neblogas vaikinas, ir net su pusantros akies pirmas pastebėjo tą juodą velniūkštį, įsiropštusį į kėbulą.

Dabar tasai juodas velniūkštis, tvirtai laikomas Henko, vartė savo veizolus ir bandė ištrūkti. Jis suprato, kad patekti į nuovadą Noksvilyje būtų kur kas geriau, negu būti paliktam čia, vidury laukų, išraižytų drėkinimo kanalais, kur mylių myliomis gali nesutikti žmogaus.

– O tai paliksim jį čia ir tiek? Gal dar kailį iškaršt, kad žinotų, kaip vogti iš padorių žmonių?
Džo sulinksėjo. Šią akimirką jis neapkentė to negro išperos labiau, negu kad supratęs, ką tas daro kėbule. Juk kiekvienas turi užsidirbti savo darbu ir prakaitu! O jei tu nesugebi, jei tavo šeima – tinginiai ir girtuokliai, ir kiek beprisigimdytų vaikų, visi jie bus tokie patys niekam tikę, kam tavęs išvis šiam pasaulyje reikia?
Atrodo, Henkas su Eliotu mąstė panašiai. Jie kaip tik ir buvo vyrukai, užsidirbantys duoną kruvinu prakaitu ir nesigviešiantys svetimo gero. Jei visas pasaulis būtų iš tokių vyrukų, niekam nekiltų klausimų, kas blogai, kas gerai. Nei dėl Khomeinio, nei dėl katalikų, nei dėl šitų juodašiknių. Gerai, kad Tenesyje jų dar nedaug.
– Aš mačiau ten šulinį.

Jiems visiems, ko gero, kartu dingtelėjo ta pati mintis. Ir kuo arčiau ėjo prie šulinio, tuo ji darėsi aiškesnė. Atrodo, ji pasidarė aiški ir negriukui, nes jis iš paskutiniųjų ėmė blaškytis Henko rankose. Bet Henkas buvo tvirtas vyrukas. Jaunystėje rimtai kilnojęs svarsčius, ir dabar dar galintis vadintis tradicine Džo Šešiapakio pravarde, – ta prasme, kad ant jo pilvo galima buvo įžiūrėti šešis lygiagrečius raumenų kauburėlius, o ne ta, kad kasvakar jis išmaukdavo po šešetą gražiai supakuotų alaus butelaičių. Tiesa, vaikigalis buvo toks voriškai liesas ir silpnas, kad jį išlaikyti nebuvo sunku. Henkas spustelėjo jam šonkaulius, ir tas šmikis cyptelėjęs nurimo.
– Nematau dugno, – burbtelėjo Džo, žvelgdamas į šulinį.
– Gal labai gilus. Arba mes neįžiūrim, nes saulė šviečia, o ten tamsu.
– Na, mesk tą bjaurybę!
Tas bjaurybė dabar mirtinai įsikibo į Henką, nenorėdamas būti išmestas, bet tuo tik sukėlė dar didesnį vyrų pyktį. Jie be ceremonijų atplėšė berniūkščio rankas ir paleido jį kristi. Iš siaubo suapvalėjusios jo akys buvo paskutinis dalykas, kurį jie pamatė, o garso neišgirdo jokio. Šulinys, atrodo, pagavo auką į minkštus dusinančius gniaužtus, ir net iš pražiotos negriuko burnos neišsprūdo joks garsas.
– Man rodos, reikėjo jam vis dėlto iškaršti kailį, – iškošė Džo.
– Aha. Visus tuos tinginius reikėtų pamokyti.
– Henkai, gal jau nori vairuot?
– Ok, tik daiktus pasiimsiu iš vidaus ir ta proga nusimyšiu.

***

Šuliny buvo labai baisu, bet Semiuelis narsiai kentė nepravirkęs. Jis neilgai svarstė, ar yra miręs ir patekęs į pragarą. Pergąsdintas vaiko protas vos pajėgė susidoroti su tuo, kas vyko, o kodėl – net nebandė suprasti. Svarbu tik tai, kad jį bandė užmušti, bet neužmušė.

Tuo metu jį iš tamsos kažkas pašaukė.

Nevikriai atsistojęs ant pilkos, spyruokliuojančios žemės, jis ėmė slinkti į tamsą, tarsi viskas taip ir turėtų būti. Apversto piltuvo formos patalpa, į kurią jis nukrito, turėjo angą pažemėje, vedančią į juodumą. Į naktį. Į siaubingą siaubą, kurį Semas jautė pakaušiu, bet kuriam negalėjo atsispirti. Jis ėjo susirietęs trilinkas šlykščiai minkšta žeme, nes kažkokiu būdu suvokė, jog tai šitam siaubui yra skolingas gyvybę. Ir kai jis jau nutarė, kad verčiau atiduos ją, negu žengs dar bent vieną žingsnį į kraupią tamsą, staiga pasijuto stovįs nedidukėje, žemoje salytėje, apšviestoje dulkių pilkumo šviesa, kuri ne tiek padėjo įžiūrėti detales, kiek slėpė tikrąjį vaizdą.

Staiga Semui užėmė kvapą. Už kokių dešimties pėdų sėdėjo (tupėjo? gulėjo?) tas, kuris jį kvietė. Vaikas buvo matęs porą baisių filmų. Vartė komiksus. Galų gale, jis didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį praleido gatvėje. Bet negalėjai net palyginti žmonių sukurtų pabaisų su ta neįtikėtina svetimo pasaulio atplaiša, kuri žiūrėjo į jį. Semas pajuto, kaip linksta keliai ir žiaukčiodamas suklupo. Tuo tarpu pilkoji šviesa metėsi link šaukusiojo ir užstojo tirštu debesiu. Kai Semas akies krašteliu pažiūrėjo į tą pusę, su palengvėjimu suprato, kad Šeimininko nebesimato. Iš atminties, tarsi kas būtų mazgote brūkštelėjęs per palietą klaną, išsitrynė jo pavidalas. Vienintelis dalykas, kuris iškildavo, pagalvojus apie Šeimininko išvaizdą, buvo žodžiai „įtempta oda“ ir „juodos angos“. Bet jis kaip įmanydamas stengėsi negalvoti, ką tai reiškia. Tuo labiau, kad Šeimininkas prabilo.
– Ar tu bijai, Semai?
Jis bijojo.
– Ar tu neapkenti?
O taip.
– Ar trokšti keršyti?
Jėzau Kristau, kaip jis norėjo atkeršyti! Ką jiems padaryčiau? Dar nežinau. Nežinau, bet sugalvočiau. Jei tik galėčiau, jei tik turėčiau jėgų...
– Tu turi jėgų, Semai. Aš tau jas dovanoju.
Už ką?
– Už tai, kad atkeršytum. Žiauriai ir išradingai. Be gailesčio. Už tai, kad patekai čia, o man taip... nuobodu... ir aš noriu tau padėti. Tau reikia tik panorėti ir atsidursi viršuje, bet jie jau nieko negalės tau padaryti. O tu...

Semas pajuto, kaip Šeimininkas pasislinko arčiau ir jį akinusi neapykanta vos nevirto panišku siaubu. Bet viskas praėjo, viskas akimirksniu praėjo, kai suprato, kad jis pats – tas siaubas. Siaubas kitiems. Jų baimė ir jų skausmas – tai, ko jam reikia. Jis panorėjo... ir atsidūrė viršuj.

***

The preacher man says: It’s the end of time, and the Mississippi River she’s a goin’ dry, – murkė po nosimi Henkas, čiurkšdamas ant galinio sunkvežimio rato. Ši jo bendravardžio Henko Viljamso jaunesniojo daina buvo šviežiausias kantri hitas. – The interest is up and the Stock Markets down, And you only get mugged, If you go down town...
Iš už kabinos, kur krapštėsi prie kažkokio varžto, nedarniu duetu pritarė Eliotas su Džo, perrėkdami Henką. Ir keistą padangos šnypštimą.
Henkas netikėjo savo akimis: toje vietoje, kur jo šlapimas pataikė ant padangos, guma ėmė burbuliuoti, tarsi virtų, o paskui... paskui juoda gumos srovė šoktelėjo aukštyn, tarsi juoda smirdanti lašiša kad šoktų per krioklį, ir ištiško jam ant klyno. Iš skausmo Henkas sugebėjo tik negarsiai kriuktelėti, o švirkščianti fontanais ištirpusi padangos guma per keliolika sekundžių aplipino jį visą tarsi šokoladinis glaistas – ledus ant pagaliuko. Nugriuvęs į pakelės griovį, nuo skausmo beveik netekęs sąmonės, Henkas jautė, kaip lipnus tirštas karštas skystis veržiasi į ausis.
We make our own whiskey and our own smoke too...
Išdegina akis.
Ain’t too many things these ole boys can’t do!
Įsiveržia į burną.
We grow good ole tomatoes and homemade wine...
Ir daugiau nieko.
And a country boy can survive, Country folks can survive!

Džo padėjo instrumentus atgal ir nusišluostė rankas. Na štai, daugiau ta veržlė nebarškės. Kiek tas Henkas gali myžti? Dar kas nors važiuos pro šalį ir pamatys juos prie to prakeikto šulinio.
– Ė, Henkai, gal greičiau? Kas ten per juodas daiktas voliojasi?.. Elai, pala, aš pažiūrėsiu.
– Pasiskubinkit.
Ore kažkodėl tvyrojo svylančios gumos kvapas. Pirma Džo pamatė pliką ratą, o paskui...

***

Semas džiūgavo. Semas – nugalėtojas. Vienuolikametis valdovas. Šitų trijų niekšų mirtis! Ak taip, jau tik dviejų. Kaip jie šaukė ir keikėsi! Kaip jie vėmė! Kaip greitai pakeitė ratą ir nudūmė keliu, palikę gumos gurvuolyje sustingusį bičiulį. Tarsi galėtų pabėgti.

***

– Užsičiaupk, – metė Eliotas. Džo, pats to nepastebėdamas, niūniavo „country boy can survive“. Henkas... Apie Henką... Apie Henką verčiau ne. Džo visąlaik atrodė, kad juos persekioja degančios gumos kvapas. Nors lavoną jie paliko, apimti neįveikiamos baimės ir pasišlykštėjimo. Tegu aiškinasi šerifas. Taip, tegu aiškinasi šerifas, o jiedu niekuo nekalti.

Noksvilio šerifas juos išklausė atidžiai, bet nepatikliai.
– O ko jūs ten sustojote? Aplinkui nėra jokių gyvenviečių.
– Henkas norėjo nusičiurkšti, o mums reikėjo priveržti vieną klibantį varžtą, – ryžtingai tarė Eliotas. – Tikiuosi, nemanote, kad mes tokie nenormalūs, kad...
– Na, šitą mes išsiaiškinsime. Kai nuvažiuosime į vietą.
Iš abiejų vyrukų gerklių išsiveržė toks vieningas ir siaubo kupinas „Ne!“, kad šerifas kelias sekundes žiūrėjo į juos, o paskui leido užkąsti, jei pajėgs, ir aprimti, kol jis suras koronerį ir dar šį tą iš saviškių.

Stalus bare šluostė ištysęs juodaodis paauglys, ir Džo su Elu, vienu metu prisiminę tą patį, nusisuko į kitą pusę. Dabar jie sunkiai suvokė, kodėl taip griežtai pasielgė su mažuoju vagišiumi, bet baisi draugo mirtis užgožė šią problemą. Juk vargu, ar kas lįs į šulinį patikrinti, ar ten nėra ko įdomaus...

***

Jie valgė. Jų žandikauliai ritmingai judėjo, o akys žvelgė kažkur į tuštumą. Semui buvo podraug bjauru ir smalsu. Jis nedažnai galėdavo žvilgtelti į barų vidų ne per dulkėtus langus. Jie kramtė ir rijo. O prieš kokią valandą pagailėjo jam pusryčių dėžutės su sandvičiais ir kelių baksų, užkištų už jos dirželio. Jis buvo alkanas kaip šuo! Gerai, kad dabar jokio alkio nejaučia. Vos taip pagalvojęs, staiga pajuto, kaip dilgtelėjo skrandį. Tačiau tarsi per vatą, tarsi tas skrandis būtų likęs kažkur toli, ar apskritai priklausytų ne jam. Ne ne! Jis dabar neturi laiko pietauti, o ir kaip pavalgysi, jei esi bekūnis? Semas verčiau padarys taip, kad daugiau niekada nevalgytų šitas storas, raudonbarzdis, prakaituotas galvijas.

***

– Ko gero, nereikėjo užsisakyti antro hamburgerio. Kažko rėmuo ėda, – riaugtelėjęs pasakė Eliotas.
– Užgerk, – Džo pastūmė jam kolos stiklinę, nes savo tas jau buvo išgėręs.
Elas ištiesė ranką, bet užuot paėmęs stiklinę, jis sugriebė tik orą ir staiga išraudęs susirietė po stalu.
– Kas yra? Elai?! Kvieskite daktarą!
– Krrr... – sugebėjo išstenėti vyriškis, susiėmęs už pilvo. Jo viduje vyko aršus mūšis. Suvalgytas maistas skrandžiui visai nepatiko. Jis gniaužėsi ir plėtėsi, jis daužėsi į šonus, vartydamas kriokiantį Elą, paskui žmogaus akys išsprogo, o pilvas staiga subliūško, tarsi pradurtas balionas. Eliotas pasuko galvą į šoną ir išvėmė tai, kas anksčiau buvo hamburgeriai, keptos bulvytės ir kola, o dabar nepanėšėjo nė į vieną šių elementų, net apvirškintų. Tie... daiktai... žvitriai ėmė šliaužti link subėgusių baro lankytojų, kuo sukėlė paniką ir triukšmingą sumaištį. Niekas nepastebėjo, kaip Elą paskutinį kartą sutampė ir jis išvėmė savo skrandį.

***

Beliko vienas. Jis bėga, tarsi kabindamasis į orą išskėstais pirštais. Kartais atsigręžia baimės perkreiptu veidu, bet mato tik pavymui žvelgiančius nustebusius praeivius. Jis nežino, kad Semui visai nebūtina sekti paskui. Jis galėtų būti ir čia; ir ten; ir netgi palaukti Vienaakio Džo galutinėje maršruto stotelėje, jei žinotų, kur ji. Galbūt dėl apsilankymo bare Semui tikrai sukilo alkis, tik jis buvo troškus, dusinantis, lyg maistas būtų oras, be kurio daugiau neištvers. Bet Semas dar kažko laukė, – ar jam leido laukti.

Džo namukas mažas ir siauras, įsiterpęs tarp sandėlių tvoros iš vienos pusės ir automechanikos dirbtuvių iš kitos. Čia tvyrojo metalo ir tepalų kvapas, pusnuogiai vyrai nešiojo dėžes ar būrė ties atidarytais mašinų kapotais. Niekas neatkreipė dėmesio, kaip susitaršęs ir uždusęs žmogus įlėkė į savo kiemelį, praskriejo taku, apsodintu nusususiais krūmeliais, vos neužkliuvo už žaidžiančio ant laiptelių vaiko ir, jį čiupęs, įšoko vidun. Trinktelėjo durys.
– Jau grįžai? – pasigirdo tyloje, bet Džo užspaudė dukrai burnytę.
– Tsss, – sušnypštė jis, ant pirštų galų slinkdamas koridoriumi. – Tsss...
Kažkas lauke garsiai paleido radiją: “I live back in the woods, you see, A woman and the kids, and the dogs and me, I got a shotgun rifle and a 4-wheel drive, And a country boy can survive...”

Semas viską puikiai matė toje prieblandoje. Net ryškiau, negu dienos šviesoje. Baltai dažyta apibraižyta spintelė, ant kurios guli šeštadieninis laikraštis. Paveikslas ant sienos su kalnais ir kreivakojais žirgais. Margi tapetai. Dulkių kamuoliukai kampuose.
Išblyškęs, raudonomis dėmėmis išmuštas pusamžis vyras, besitraukiantis atbulomis ir nešantis ant rankų mergaitę gėlėta suknele. Mergaitės oda tamsi ir žvilganti, – ji mulatė. Semas sutrikęs stabtelėjo, bet staiga vėl užplūdęs alkio jausmas vertė judėti pirmyn. Plaukuotos vyriškio rankos neatrodė apetitiškai, tačiau štai mergaitės rankutė...
– Yyyy! – suklykė vaikas. Ant rankos išryškėjo kraujuojančių žaizdelių ratukas. Ir Semas su siaubu pamatė, kad tai visai ne žmogaus dantų pėdsakas. Ir gal net išvis ne dantų. Bet... Bet įkando tai jis! Ar ne jis?
***

Džo šoko į šalį ir užtrenkė paskui save duris. Tai buvo virtuvė. Pasodinęs dukrą ant stalo, jis susirado didžiausią peilį ir pasiruošė gintis. Nuo ko? Kaip? Net nebandė sau atsakyti. Iš baimės ir artėjančio neapčiuopiamo siaubo temo akyse.

***

Ta mergaitė mano. Semas staiga suprato, kad “mano” reiškia Šeimininko, ir karštai užsinorėjo ištrūkti iš šios virtuvės. Jam ne tik kad nepavyko, – kažkas tarsi stumtelėjo dar žingsniu toliau.

Pavalgysiu. Papietausiu. Taip seniai nieko nevalgiau. Tuos du tu iš manęs pavogei. Bet aš nepykstu, tu tik kvailas žiaurus vaikas, leidęs man pasinaudoti savim. Ir aš leisiu. Leisiu tau papietauti kartu su manimi. Vienu metu. O tie žmonės... Tie žmonės net nežino, ko bijo.

Semas pajuto, tarsi į jo galvą brautųsi kažkas didelio ir kampuoto, visa jo oda išsitempė lyg būgnas, akys įgriuvo kažkur vidun, o gyslomis staiga ėmė srūti deginantis šaltis ir tamsa. Ir neįtikėtinai aštrus alkis užplūdo visas jo... visas jo ką?


Tą pačią akimirką orą suvirpino trijų iki mirties persigandusių žmonių klyksmas.

---


Last edited by nemezide on 2006-09-12 16:21, edited 3 times in total.

Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-08 18:59 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
Pliusai:

1. Rashtingas 8)
2. Zanras: siaubas+fantastika 8)
3. I tema "Pietus su..." 8) nors tai ir nebeprivaloma
4. Idomu, smagiai skaitosi :!:

Minusai:

1. Banaloka ideja
2. Truputi nenushlifuotas tekstas: arba ideta mazokai pastangu, arba autorius pradedantysis :roll:
3. Personazams truksta charakterio, gyvumo

Siaip fainas kurinukas 8)

_________________
Xenu lives! www.xenu.net


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 6:10 
Offline
User avatar

Joined: 2006-05-26 13:14
Posts: 74
Location: Austin, Texas
nemezide wrote:
Minusai:

1. Banaloka ideja
2. Truputi nenushlifuotas tekstas: arba ideta mazokai pastangu, arba autorius pradedantysis :roll:
3. Personazams truksta charakterio, gyvumo
Taip, idėja yra labai... tradicinė. :-) Atlikimas irgi. Bet skaitosi gerai, lengvai, įtraukiančiai. Ypač patiko vizualus apibūdinimas, ar tiksliau, tokio apibūdinimo pakaitalas, kuriuo aprašomas nenusakomai siaubingas padaras. Kas link personažų gyvumo, tai nežinau, ar trumpame apsakyme įmanoma sukurti labai charakteringus personažus. Mano nuomone, jie yra pakankamai gyvi tiek, kiek reikalauja apsakymas.

Man pagrindinis šio apsakymo trūkumas šiaip jau yra tai, kad idėjai trūksta šviežumo.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 8:59 
Offline

Joined: 2006-08-01 10:36
Posts: 24
Location: virtualus
Ačiū už komentarus.

Tiesa, nelabai įsivaizduoju, ką skaitytojai galės pakomentuoti iš tokios trumpos atkarpos, kurioje nieko neįvyksta, bet lai tai bus ne ant mano sąžinės.

Sutikčiau, kad kūrinio idėja nėra nerealiai autentiška, bet, deja, siaubo apsakymų žanras įpareigoja, kad subjektas (rečiau - objektas) naikintų, persekiotų ar kitaip skriaustų kitus subjektus, ir pageidautina paeiliui, o ne visus iš karto, antraip tai būtų ne siaubas, o tragedija. Taigi, man rodos, pagrindinis trūkumas būtų ne idėjos banalumas, o tai, kad subjekto A šaknys neatskleidžiamos. Bet man pasirodė nelabai įdomu aprašinėti šimtmečius ar tūkstantmečius, kuriuos tai laukia, ką šiaip gyvenime veikia, iš kokio pasaulio čia atsikraustė ir kokia viso to priežastis. O gal tiesiog nesugalvojau. Dėl per mažo veikėjų gyvumo... Man jie pakankamai gyvi pasirodė. Kiek to iš jų reikėjo. Siūlyčiau, jei turite laiko, susirasti internete tekste minimą dainą ir paklausyti jos, gal padės įsijausi. Atsiprašau, kad neišverčiau. Ir už tikrai kvailą pavadinimą, - patingėjau. O angliško nesinorėjo dėti.

Dar norėčiau paklausti panelės Nemezidės, jei galima, aišku, kurias apsakymo vietas ji turėjo omeny, sakydama, kad jis "truputį nenušlifuotas". Jau po išsiuntimo pastebėjau, kad vienoje pastraipoje perpiktnaudžiavau įvardžiu "tas". Gal dar ką rasite ir pabaksnosite piršteliu? Galbūt aš tikėjausi, kad tai literatūrinė priemonė, o, aiman, pasirodė, stiliaus nelygumas :cry:

Kai sprendžiama iš anoniminio konkurso kūrinio apie autorių, jo pažengimą ar pradedantiškumą - mane visada umiliajet.

_________________
pelėdos yra visai ne tai, kas joms atrodo.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 11:01 
Offline

Joined: 2004-10-28 16:49
Posts: 1858
Location: Kaunas
Nu labai smagu skaityt komentarus, kai dėl ištraukos trumpumo nė velnio nesupranti apie ką jie... :)


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 13:56 
Offline

Joined: 2006-08-08 15:11
Posts: 4
Autorius raštingas :) , t. y. yra kalbos klaidų, bet redaguoti galima...
Tema - nešviežia, bet apsakymas tikrai įtraukė, skaičiau su malonumu, kantrybės nepraradau :wink:
Tik moalizuojama. Gal net labiau nei "Gegužį skabomuose žieduose".
Tiesa, pabaiga neįdomi, norėtųsi ko nors netikėta. Dabar atrodo, kad "pritempta" prie pietų temos.
Autoriui: netingėkite galvoti pavadinimų :) , ir apskritai netingėkite, nes rašyti galite gerai.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 16:14 
Offline

Joined: 2006-08-01 10:36
Posts: 24
Location: virtualus
Įdomu, o koks ten moralas, jūsų nuomone? :?

Kaip ir neturėjau tikslo pasakyti, kas gerai, kas blogai. Aplinkybės taip jau veikėjams susiklostė.

Kaip džiaugiuosi, kad mane du kartus pripažino raštingu!

_________________
pelėdos yra visai ne tai, kas joms atrodo.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 17:19 
Offline
User avatar

Joined: 2006-05-26 13:14
Posts: 74
Location: Austin, Texas
mishElin wrote:
Siūlyčiau, jei turite laiko, susirasti internete tekste minimą dainą ir paklausyti jos, gal padės įsijausi.
O, beje, pamiršau pasakyti, kad toji daina man net labai patinka. :wink:


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-09 18:22 
Offline
User avatar

Joined: 2003-10-17 22:32
Posts: 2032
Moderavo Gedas: čia vieta konkurso kūrinių aptarimui, o ne nepastenkinimo jo taisyklėmis reiškimui ar, juo labiau, kvietimui ignoruoti.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2006-08-10 9:43 
Offline

Joined: 2006-08-08 15:11
Posts: 4
Apsakymo moralas: vogsi - būsi į šulinį įkištas, jei į šulinį įkiši (t.y. už bloga blogiu atsimokėsi) - pats nukentėsi, jei keršysi baudėjams, blogai baigsis. Ir apskritai - neik su velniu obuoliauti... (ypač, jei jis alkanas).


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 24 posts ]  Go to page 1 2 3 »

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 9 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited