Taipogi Elzes izvalga apie supuvusios aplinkos – subjekto arshia prieshpriesha (”Tik jis vienas, matyt, yra gilus ir nesuprastas”) velgi neargumentuota ir kildinama tik ish ispudzhio.
Taip, tarkim, tai tik ispudis, taciau ispudziai skaitant yra svarbus, nes butent del ju apsakymas patinka arba nepatinka. Literatura nera tikslusis mokslas, kur tiesa butu galima nustatyti objektyviai.
Jei tai butu paauglishkas/gotishkas maishtavimas priesh visuomene, kuri, kazhkokiu laipsniu shiame apsakyme izhvelge Elze, tai deretu ji kritikuot, bet paskaichius geguzio ziedus (aliuzija i uzstales slageri??) to maishto ir saves kelimo aukshchiau visu likusiu nesugebejau rasti, kad ir kaip ieskojau.
Matyt, ispudziai susidaro kiekvienam skirtingi.
autonomishkas psixas, savim patenkintas ir uzhtikrintas ir jam shvilpt ant to, kas apie ji ka pagalvos.
Sutinku, jis tikrai toks atrodo. Del to man ir susidare vaizdas, kad jis kelia save auksciau visuomenes. Tie du dalykai yra net labai suderinami.
Vienas sociopatu bruozas ir yra tai, kad jie save laiko auksciau kitu. Kaip suprantu, sis veikejas zude zmones todel, kad giliai niekino ju "tuscias" kalbas ir pomegius "bukai" leisti laika, o kazko gero ir vertingo juose nesugebejo iziureti, ar tiksliau, nenorejo.
Pagrindinis prashymas: netapatinti lyrinio subjekto ir autoriaus.
Zinoma, idealu butu ju netapatinti, taciau skaitant kai kuriuos kurinius tiesiog akis bado jausmas, kad pagrindinis veikejas yra autoriaus ruporas. Tuo nesakau, kad autorius yra serijinis zudikas ar siaip psichopatas.
Tiesiog man kilo ispudis, kad autorius didele dali savo minciu apie visuomene perkele veikejui.
Be abejo, tai ne mano reikalas. Tiesiog kartais uzsiraunu ant kurinio, kuris sukelia ispudi -- velgi, tik ispudi -- kad autoriaus vienintelis tikslas rasant buvo issakyti savo paziuras kazkokiu klausimu, ir tos paziuros kaip taisykle buna gana vienpusiskos. Tokie kuriniai man retai kada patinka, net jei tos paziuros sutaptu su mano.