Burys judejo labai letai, keles kuo tuoliau, tuo labiau daresi vis sunkiau iveikiamas, o dar tas vejes-pragaro lepsnas sugebantys uzsaldyti vejes.
Visi skundesi: vieni burbejo sau panosyje; kiti dejavo is skausmo; treti tiesiog keike visus zinomus ir nezinomus dievus, savo mintyse, uz jiems suteiktas kancias; ketvirti...
Taciau tik ne jis, tik ne Doreanas Bogenas-sis zmogus nejaute nei skausmo, nei svelnumo, nei kokio kito fizinio jausmo, kodel jis buvo kitoks, zinojo tik jis vienas. Ant Doreano , randais papuosta, veido nejudejo nei vienas raumuo, kad ir kaip smarkiai pute vejes, kad ir kaip sniegas draske jo veida, jis buvo ramus, tik jo akyse matesi ta pragaro lepsna, pries kuria sis vejas buvo bejegis. Taigi Doreanas judejo i prieki nesustodamas ir nedvejodamas, jis tik gniauze krumpletoje rankoje savo rapyros rankena.
_________________ Spincia
|