|
Man “Pano labirintas” - vienas iš nedaugelio pastaruoju metu išleistų fentezės žanro filmų, dėl kurių neteko gailėtis. Kine beveik neteko matyti taip dailiai supintų tikrovės ir pasakos. Ir nors šiai pasakai yra būdinga savita dirbtinė estetika: ryškių spalvų ir formų, meniška, šiek tiek primenanti Dali paveikslus, tai yra pasaka būtent iš tų, kurios “auga iš žemės, kurią mes mindom savo kojomis”, rūsti ir teisinga, be saldumo ar atvirkščiai bereikalingo žiaurumo. Tikrovės pusėje gyvenantys žmonės, kaip teigiami, taip ir neigiami veikėjai, yra visai realios, bet tuo pat metų ir epo vertos ryškios asmenybės. Jų veiksmai ir žodžiai, buities daiktai neretai atspindi pagrindinės herojės – mergaitės Ofelijos – nuotykius pasakiškoje pasaulio pusėje, jie vienodai klysta ar sąmoningai pažeidžia jiems primestas taisykles, už ką brangiai sumoka. Kažkuo šis pasaulis labai primena G. Markeso maginį realizmą.
Kas dar akivaizdžiai skiria “Pano labirintą” nuo įprastinio popsinio fentezės produkto: jokių jokelių, triukų, gag'ų bei pigių moralizavimų jų fone. Filme tvyro rimtis, bet rimtis natūrali, ir iš įvykių išplaukiantis moralas irgi yra natūralus. Pritariu Aivarui - skirtingai, nei daugelyje kitų filmų man nepasirodė, jog kraujo buvo daugiau, nei derėtų.
Reiktų čiupti iž sprando ir pabadyti nosimi į šį filmą protingus mėgėjus pasamprotauti, jog be štampų komercinės fantastikos kurti atseit neįmanoma.
_________________
I'll show you how to kill a god. First of all, you should not be afraid of him. - Lady Eboshi "Princess Mononoke"
|
Register
Login
FAQ
Search
