["Kaip aš su senoliu kalbėjaus"]
Ne, to negali būti! Maniau, kad niekad nesulauksiu šios dienos... Aha. Kurgi ne. Jis, sutrauktas senovinio radikulito, kankinusio nuo pat Pirmosios epochos laikų, suriestas senosios patirties ir pilnas panašių, senoliams visisškai nebenaudingų atributų, ką tik ironiškai pamerkė man. Kadangi akių jis turėjo netgi dvi, tai atrodė ganėtinai įprastai, bet, visgi nukratė šiurpas.
- Ką čia veiki? - nelabai grėsmingai paklausiau. Stengiausi, bet kai jums nuo pašnekovo net šiurpas krato ir kvapelis, galiu pridėti, netobulas, ne visada gali suvaldyti jaudulį. Jis piktai nusikvatojo. O ne! Demoniškas juokas - tikriausias ženklas, kad šis blogis bandys užkariauti pasaulį! O aš, būdamas prisiekęs patriotas, ir tėvynės ir viso didėliausio pasaulio, to niekaip negalėjau leisti. (Nebent penktadienį. Mat penktadieniais mes su draugais renkamės fimų žiūrėti.)
- Tai prisikėlei? - bandžiau užkalbėti jam dantis, tuo metu atsargiai bandydamas ištraukti sena susiraukšlejusį saldainį, laikyta tokioms progom.
- O ką, gaila? Manai, smagu yra cia sėdėti, miegas kaip traukia kai neturi pašnekovo, įsivaizduoji?, - pasidavė provokacijai senolis balta barzda. - Ten vien popsą rodo, - senolis sunkiai pakeldamas ranką bedė į televizorių, - o, žinoki, aš to nuo vaikystės nekenčiu!
- O šitą kenti? - sušukau, iškeldamas špygą.
Senukas staiga susigūžė, cha cha, išsigando, net pirstelėjo. Na, su tokiu menku priešu kovoti aš negaliu sau leisti.
- Cha, - surikau mesdamas saldainį sau burnon, žinodamas jog tai - senolio megstamiausieji, iš tų laikų, kai dar karas vyko. Pasaulinis ar žemyninis, na vienas iš tų. Skonis buvo siaubingas, bet stengdamąsis to neparodyti, tęsiau tiradą, - bjaurus baily! Ir kaukis kaip vyras!
- Tai kad aš gal jau miegot eisiu, - bandydamas mane ignoruoti sumurmėjo senolis. Tačiau aš žinojau - užuodžia, gyvatė, užuodžia. Nusisuko į kampą ir vėl užmigo.
Pergalė. Tik skonis ne itin saldus.
_________________ I've seen your version of sanity. It bores me.
|