Nežinia, kokią reikšmę turi tai, kad apsakyme pavaizduotoje visuomenėje draudžiama sapnuoti, visi turi gerti tabletes, malšinančias fantaziją, o vaikai su nepažabojama fantazija yra uždaromi specialiose įstaigose. Jei jau tai minima, tai turėtų vaidinti rolę siužete. Pavyzdžiui, gal vaikai su vaizduote laikomi pavojingais todėl, kad katžmogiai (ar teisingiau būtų katėlakiai?) yra jų sapnų įsikūnijimas? O gal katėlakiai yra pogrindiniai kovotojai prieš autoritarinę vyriausybę, kuri stengiasi užgniaužti piliečių savarankišką mąstymą ir fantaziją? Kažkoks ryšys čia turėtų būti -- ir dėl rišlumo, ir todėl, kad jis galėtų suteiktų senai vilkolakių, katėlakių, ir kitokių gyvūnlakių temai šviežumo.
Šis apsakymas taip pat yra geras pavyzdys iliustruoti požiūrio taško teorijai. Kiekvienas grožinės literatūros kūrinys yra paprastai rašomas iš kažkokio veikėjo požiūrio taško -- t.y., skaitytojas mato ir žino tai, ką mato ir žino tas veikėjas. Romanuose ar ilgose apysakose dažnai būna keli požiūrio taškai; trumpuose apsakymuose užtenka ir vieno. Kartais rašoma "visažinio trečio asmens" (third person omniscient) požiūriu -- tuo atveju pasakoma, ką mato ir galvoja kiekvienas veikėjas. Svarbiausia yra nuspręsti, iš kurio požiūrio rašai, ir jo laikytis. Šiame apsakyme to nesilaikoma. Didžioji apsakymo dalis yra parašyta berniuko požiūriu. Mes matome, ką berniukas mato, ir žinome, ką jis žino; pasakojimas yra nuspalvintas vaiko mąstymu -- tai ryšku dialoge, kur vaikai kalbasi, kad šeimininkai yra satanistai, prakeikę kates, kurios dabar nori keršto, etc. -- tipiška vaikiška fantazija. Bet toliau atsiranda tokie sakiniai, kaip "Mantas, nors ir būdamas dar tik 10 metų, pasirodė esąs gan pastabus, tačiau, kaip pamatysime vėliau, nepakankamai", arba "Tam Matas buvo dar nesubrendęs, per mažas, jam tai kėlė tik smalsumą: Migla buvo įdomi, tačiau sąmoningai nesuprantant dėl ko. Tai tebuvo natūralus vaikiškas smalsumas, tiesą sakant, tos pačios prigimties kaip Miglos gamtiškumas." Taigi, staiga nukrypstama į visažinio trečio asmens požiūrio tašką. Apsakymo tonas pasikeičia, ir ne į gerąją pusę. Tonas turėtų būti nuoseklus.
Šokinėjimas nuo vaiko požiūrio į visažinio trečio asmens požiūrį ypač sugadina pabaigą, kurioje pagrindinis dalykas įvyksta berniukui nematant. Jei apsakymas parašytas iš berniuko perspektyvos, jis turėtų būti kiekvienoje scenoje. Jei kulminacija -- tėvo sielos pavogimas -- turi įvykti jam nesant, reikėtų tos scenos ir neparodyti -- Matas pats galėtų suprasti, kas įvyko, iš netiesioginių požymių. Užtektų ir to, kad jis pamatytų iš Miglos buto išbėgant katę -- skaitytojams būtų viskas aišku.
Kalbant apie apsakymo idėjas, kaip sakiau aukščiau, norėtųsi šviežesnio požiūrio į katėlakius, sielų vagis, vampyrus, etc. Jei sapnai, vaizduotė, ir totalitarinė visuomenė nevaidina jokios rolės siužete, jo drama galėtų kilti iš vaiko išgyvenimų. Galbūt vaikas pamato, kaip jo tėtis susidomi kaimyne, ir įtaria, kad čia kažkas negerai, kad kažkas jam gręsia -- bet negali nieko padaryti, tik bejėgiškai stebėti, kaip tėtis pasiduoda kaimynės pinklėms. Gal tai suteiktų apsakymui aštrumo, nes dabar jis yra daugiau mažiau mechaniškas įvykių atpasakojimas.
|