Pabaiga neblogai išspręsta – idėja, kad religiniai vadai nenori, kad tikintieji suprastų jų “tiesas”, o tikėtų jomis aklai, yra sena, kaip pasaulis, bet nuo to ne mažiau aktuali. Deja, ji neseka iš apsakymo koncepcijos. Kaip tik atvirkščiai. Jeigu ordino vyresnieji nori, kad vienuoliai tikėtų mitais, nebandydami jų suprasti, kodėl dėsto jiems mitologiją? (“Samueliui mito teorijos buvo gana gerai žinomos, juk jis ne pirmi metai aktyviai juos studijuoja, norėdamas suprasti. “) Nebent ordinas neleido studijuoti mitų, o Samuelis maištaudamas,slapta juos studijavo? Bet iš teksto tai nėra akivaizdu – kaip tik priešingai, Samuelis pavaizduotas atsargus, negi bailus žmogus. Nelogiška, jog ordino vyresnieji nenorėtų, kad vienuoliai suprastų mitus, o tik kad jais tikėtų. Juk jeigu ordino darbas yra skleisti “fiktyvius” mitus (hmm, o ar yra kitokių?) tai mitų kūrėjai turėtų labai gerai suprasti, iš ko gimsta mitai, ir kaip juos kurti, kad žmonės jais tikėtų. Jie turėtų gerai išmanyti mitų veikimo mechanizmus.
Taigi, mitų kūrėjų idėja yra gera, ir gali būti įdomiai išvystyta, bet iš jos turėtų sekti visai kitokia pabaiga, nes dabartinė jai prieštarauja. Kitas klausimas -- kaip prieiti tą pabaigą. Aš siūlyčiau gerokai apvalyti visą tą mistinių idėjų kratinį, ir pasilikti logišką minčių seką. Dabar jau pirmosiose apsakymo pastraipose yra (1) tiek New Age mumbo-jumbo (majai, raeliečiai, Erich von Däniken) kad visai neaišku, kuo TASM ordinas tiki ir koks jo tikslas. Tokie sakiniai, kaip „TASM stengėsi gelbėti padėtį, skleisdami milenaristines idėjas“ itin nepadeda, nes šiaip jau milenaristinės idėjos jei ką ir daro, tai kursto paniką visuomenėje (užtenka prisiminti Y2K bug), tai koks čia padėties gelbėjimas? (2) dar blogiau, tekstas prasideda nuo pamąstymų apie nibiriečius, bet nibiriečiai ne tik kad nepasirodo toliau tekste, jie veiksmo vystymuisi praktiškai nereikalingi. Juos galima pakeisti bet kokiu kitu New Age mumbo-jumbo, ir niekas nepasikeis. Taigi, apsakymo pradžia žada vieną dalyką, bet pats apsakymas yra visai apie ką kitą.
Na ir toliau yra nelabai paaiškinamų minties šuolių. “Jis apibrėžia tai, ko nebeliko šiuolaikiniame profaniškame mite – šventybę, sakralumą. Šią desakralizaciją mums „padovanojo“ pranašai iš Nibiru... “ Apie desakralizaciją tam tikri mąstytojai dejuoja jau seniai, kaltindami dėl to mokslą ir technologiją, nors Žemės dar neaplankė nibiriečiai. Kažin, ar tai pablogėtų, jiems apsilankius. Arba vienoje vietoje prioras staiga nukreipia pokalbį į tai, kad nibiriečiai Dievo idėją rado tik mūsų planetoje. Man tai pasirodė visiškas non sequitur. Neaišku, dėl ko taip pokalbis pakrypo.
Apsakymas paįdomėja tada, kai prioras iš Samuelio paprašo „ataskaitos“. Iki to laiko skaitytojai net neįtarė, kad Samuelis daro kažkokį darbą, už kurį reikia atsiskaityti. Taigi, atsiranda intriga. Kokia jam buvo skirta užduotis? Gal autoriui tai nepasirodė svarbi detalė, bet man kaip tik būtų buvę įdomu sužinoti, kokios užduotys yra duodamos vienuoliams-naujokams. Tai būtų įdomiau, negu ilga įžanga apie nibiriečių apsilankymą ir to įvykio ryšį su Majų kalendoriumi ir pan. Iš Samuelio ataskaitos truputį paaiškėja, ką ordinas daro -- manipuliuoja žmonėmis – ir kaip jie tai daro. Būtų gerai tą temą labiau išvystyti ir atskleisti per konkretų pavyzdį. Į tą pavyzdį galima būtų integruoti ir informaciją apie ordino istoriją ir kokį vaidmenį jis vaidino nibiriečiams apsilankius (nors kažin, ar tai būtina, nes nei nibiriečiai, nei majų kalendorius nevaidina jokios rolės apsakyme).
|