Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2024-03-28 16:59

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 10 posts ] 
Author Message
PostPosted: 2009-04-20 23:57 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-18 20:37
Posts: 195
Location: Faflikas
Siunčiau į "miesto legendas", bet ziaurioji koord. nepraleido del temos neatitikimo :) Komentaru! :D
---------------------------------------------

Rokas Mikutis


KAULAI

- Girdėjai legendą? - paklausė Jonas praktikanto Zbignevo. - Sako, kad prieš tris tūkstančius metų čia gyveno čiūvas, kuris nekentė tokių kaip mes.
- Negali būti.
- Gal gali, gal negali, - Jonas nusispjovė, nusivalė dulkes nuo veido ir ištiesė kastuvą praktikantui Zbignevui. - Imkis darbo.

---

Prieš 3000 metų, toje apylinkėje.


Jau tris savaites burtininkas Trauklapis slapta supirkinėjo kaulus. Mažus ir didelius, naujus ir visai sudūlėjusius, vėjo nugairintus ir kirminų nugraužtus. Sąlyga buvo tik viena: kaulai turėjo būti žmonių. Tokios rūšies kaulai buvo tikra retenybė, bet mokėjo burtininkas gerai, todėl Afliafifio miestelio kapinaitės kentėjo nuo vandalų daug dažniau negu įprastai. Tiesa, vandalai nevartė paminklų ir nevogė varinių skulptūrų bei kryžių.
Jie vogė kaulus.
Niekas nesidomėjo kam burtininkui tie kaulai reikalingi, niekas ir nenorėjo žinoti. Nes žinantieji burtininkų paslaptis arba patys būdavo burtininkai... arba lavonai.
Afliafifio vietininkas Rudis Samtis uždraudė žmonėms kelti kojas į kapinaičių teritoriją. Bet kas pagautas kapinėse būdavo įkišamas į požemį metams. Visiškai nesvarbu, ar žmogus ateidavo tik kapo sutvarkyti ar būdavo nešinas glėbiu dar šlapių, supuvusia mėsa apkibusių kaulų.
Po-že-min.
Ir tai suveikė. Kapinaitės atgavo ramybę.
Visi kurie buvo įpratę lengvai ir gerai užsidirbti - liko ant ledo.


- Girdėjai, kad pas Trauklapį Samtis atsiuntė sargybą? – paklausė Kytas, liesutis, tamsaus gymio žmogelis savo partnerio.
- Taip, - Taukas, stambus vyriškis kumpa nosimi pasitaisė akinius. Moteriškus, su išraižytom gėlytėm. Vogtus. – Dar girdėjau, kad burtininkas juos iškepė.
- Eik jau?
- Tikrai, - Taukas tankiai sumirksėjo bandydamas prisiminti. – Patį gaurių Murmistrą žaibais užleido. Žmonės pasakojo, kad tas bėgo per turgaus aikštę degančiom kelnėm.
- Nu tu čia jau skiedi, - nusišiepė Kytas kasydamasis paausį. Kažką surado, gerai apžiūrėjo ir nuspriegė. – Murmistras toks storas, kad net eiti greitai nesugebėtų.
- Taigi, bet vietininko žodį tai skelbti jam netrukdo.
- Mes ne apie tai šnekam, kirmpliaukša tu. Pasakojai apie žaibus, bėgantį Murmį ir... ir viskas. Tai ko ten jie pas Trauklapį atsibeldė? Dėl to paties?
- Tai ne, bum, kad jį kur. Čia juk vieša paslaptis. Tik niekas nežino, kad mes...
- Tššš... net asfaltas ausis turi, - nutraukė jį Kytas ir įtariai apsižvalgė. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus, tik ramiai netolimoje pievelėje bindzinėjo kelios vištos. Kytas galėjo prisiekti, kad jas saugo didelis baisus šuo, tik ir laukiantis kol kas nors susigundys svetimu geru. Vakarėjo, visi šešėliai išilgėjo ir jau atrodė lyg laibos keistos būtybės ėdančios vaikus tų pačių vaikų naktiniuose košmaruose.
- Burtininkas tai žaibais svaidosi ir vaidina, kad nieko nežino. Garantuoju, kad jo daugiau niekas ir nebekybins, o štai jei sužinotų... Ta prasme, jog mes viską... Taigi nulinčiuotų. Aš pats save nulinčiuočiau jei visiškas idiotas būčiau. Šventvagiai mes.
- Juk pats mane tildai, o dabar šneki, - pyktelėjo Taukas.
- Aš šnabždu, o tu krioki kaip gyvatės ir malūno hibridas.
- Kas tas hibridas? Ir, išvis, kas tas asfaltas? Tu mandrai šiandien šneki, - susiraukė stambuolis. – Vėl kokią knygiūkštę būsi suskaitęs. Žiurkė.
- Ką išmoksi ant... ant... nenešiosi. Ant pečių. Va bum, kad ją kur, kvaila patarlė.
- Maje tave šunys, - numojo ranka Taukas ir pasitaisė suglamžytą tuniką. Tada staiga kyštelėjo ranką kišenėn, pagrabaliojo kažkur ir nusikeikė. – Pelkėn! Nebėr aukso. Ką darom?
- Girdėjau Trauklapis vis dar superka. Ir dar ryt supirkinės.
- Kas iš to, kur tu gausi dabar? Nebent nudaigot ką nors. Taip prie progos... – Tauko akys sužibo.
- Nebūk asilas. Yra ir kitų vietų, - Kytas vėl apsidairė. Taukas keistai palingavo galva – partneris atrodė kaip visiškas paranojikas. Juk vėlus vakaras, žmonių nė vieno, o jis vis dairosi.
- Kokių vietų?
- Šventykla. Karaliaus kapas. Ten gi gali užeiti bet kas!
- Tave kas šlapiais ančiukais apmėtė?! Grobsi senovės karaliaus kaulus?
- O kodėl ne?
- Ale tiksliai... – Taukas susimąstė. – Kodėl gi ne?


***

Šventykla stovėjo pačiame miesto centre. Didžiulės kolonos ratu juosė akmeninį šventovės kupolą, aplink augo šimtamečiai ąžuolai, prie kurių Sekso dievui meldėsi ištvirkusios vaidilutės.
- Čia nėra net sargybos, - nusistebėjo Kytas.
- Girdėjau, kad sargai atsisakė dirbti šioje miesto dalyje, - atsakė Taukas žvalgydamasis į šalis. Prie vieno ąžuolo jaunutė vaidilutė ant aukuro pylė kažkokį raudoną gleivėtą skystį. Nei Taukas nei Kytas nenorėjo žinoti kas ten.
- Dėl ko?
- Dėl nuolatinio priekabiavimo. Daugelis sargų palūžo ir... na žinai. Beje, vaidilutėms apsaugos nereikia.
- Kuria prasme?
- Nu jos gi ten moka visokius tratate ir mumfu, - atsakė Taukas negalėdamas atplėšti akių nuo vaidilutės didele iškirpte, kuri ėjo tiesiai prieš juos.
- Turi omeny karate ir kungfu? – pasiteiravo Kytas.
- Tai, kad ne, - Taukas nutilo.
- Kas? – nesuprato jo partneris, bet pasekęs Tauko žvilgsnį suprato.
Dieviško grožio rudaplaukė mergina stovėjo per metrą nuo jų ir valiūkiškai šypsojosi.
- Turistai? – paklausė ji atėjūnų lėtai braukdama ranka per savo krūtinę. Pro ploną audeklą išsišovę standūs speneliai kaustė žvilgsnį.
- Ne, - atsakė Kytas.
- Taip, - atsakė Taukas.
- Tai taip, ar ne? – nesuprato vaidilutė.
- Mes, em, norėtume aplankyti karaliaus kapą, - atsitokėjo Kytas.
- Jūs drąsūs, - nusistebėjo vaidilutė kedendama sau plaukus.
- Kuria prasme? – nesuprato stambusis vyras.
- Jame gi veisiasi visokie išperos, - vaidilutė gūžtelėjo pečiais. – Beje, mano vardas Urtė.
- Kokie išperos?
- Nežinau, bet pastarieji turistai, toks žavus blondinas stipriom rankom, ir toks mažutis barzdočius, kurį mes praminėm Tvirksniu, nuėjo ten ir negrįžo. Tai pamanėm, kad kažkas nutiko.
Vaidilutė pasirąžė. Draugų akys lipte prie jos lipo, bet abu žinojo, kad ne to čia atėjo. Ir buvo girdėję, kad pakliuvęs į vaidilučių glėbį tampi jų vergu visam gyvenimui.
- Gal jūs vaikinai norėtumėt?.. – vaidilutė atsegė sagutę ir didelės krūtys išvydo pasaulį.
- Taip, - atsakė jie kartu. – Ta, prasme... ne, - pasitaisė Kytas.
- Kaip norit, - valiūkiškai sukikeno Urtė. – Bet, kad žinotumėt... aš galiu viską...- sušnabždėjo ji.
Kytas ir Taukas nusipurtė. Pastarasis pasitaisė akinius ir kumštelėjo smulkųjį savo draugą.
- Einam, kol neįklimpom, - suburbėjo jis.
Jie nevalingai nusišypsojo vaidilutei.
- Karaliaus kapas požemyje, raktas kabo ant durų, - paslaugiai atsakė Urtė. – Bet jei apsigalvosit...
- Neapsigalvosim! – šiurkščiai atrėžė Taukas ir stumtelėjo Kytą. – Einam!


***

„Čia palaidotas Vytautas IX, Tvirkūnų didysis kunigaikštis ir Mulibambijos karalius, kovojęs ir kritęs Didelio Džiaugsmo mūšyje prie Pimpirdonijos upės Šnirfliandijos barbarystės teritorijoje. Nulenk galvą žmogau ir užeik. Pasiaukok mūsų visų didžiajam karaliui“
- Na ir pavadinimai tais laikais buvo, - šyptelėjo Kytas perskaitęs lentelę virš durų į požemį. – Pimpirdonija, tik pamanyk...
- Nė vieno iš šių miestų, teritorijų ir taip toliau, jau seniai nėra, - susimastė Taukas. – Sako, kad kapui du ar net trys milijonai metų.
- Turi omenyje „tūkstančiai“?
- Aha, o kaip aš sakiau?
- Nesvarbu, - numojo ranka Kytas. – Mane jaudina tas siūlymas pasiaukoti nulenkus galvą.
- Gal čia koks gudrumas?
- Turi omeny, metafora?
- Ne, turiu omeny būtent gudrumą. Toks apgavikiškas pasakymas.
Kytas numojo ranka. Ginčytis su Tauku buvo beprasmiška.
- Nesu aš girdėjęs apie jokius pasiaukojimus karaliui. Būtų skandalas!
- O ta kekšė ką sakė, atsimeni? Blondinas švelniom rankom...
- O jo, tiksliai. Beje, blondino rankos buvo ne švelnios, o stiprios, - pašiepė savo bendrą Kytas.
- Šitam mieste juk niekas niekam nerūpi. Juk net Trauklapis išsisuko. Kitam mieste vien už tokius įtarimus jį sukaustytą grandinėmis sušertų maišiažiomeniui unguriui pabaisai šešiarankei nuodingąjai.
- Nusišneki, nebūna tokio gyvūno.
- Gal ir nebūna, gal ir būna, - Taukas nesivėlė į ginčą.
Vyrai trumpam nutilo. Už nugarų vizgindama klubais praėjo žavinga vaidilutė. Per petį pasigrožėję reginiu nusprendė pagaliau imtis darbo. Taukas nukabino nuo vinies sunkų raktą, dydžio sulig vėžliu, ir įkišo jį spynon, dydžio sulig ožkos tešmeniu.
- Keisti dydžiai, - sumurmėjo Kytas.
- Tikrai taip, - pritarė Taukas ir pasuko.
„Girgžt!“
- Rodos, atrakinai.
- Tikriausiai, - palingavo galva Taukas ir koja paspyrė sunkias duris. Pastarosios lėtai, net šiek tiek iškilmingai, atsivėrė.
- Hehey, ogi čia šviesu!
- Ale tiksliai, - nesuprato Kytas.
- Magija, ne kitaip.
- Arba šviečiantieji pelėsiai.
- Sušiktieji.
- Kas?
- Pelėsiai.
- Nu ir pusprotis gi tu.
- Tylėk, žiūrėk kas ten priekyje.
Vyrai sužiuro. Siauro ir niūraus koridoriuko pabaigoje stovėjo sarkofagas, o už jo dar vienos durys.
- Gera pradžia – pusė darbo, - išsiviepė Taukas. – Maišą pasiėmei?
- Aišku pasiėmiau. Ir tau paėmiau.
- Du? Karalius juk tik vienas.
- O gal jis baisiai kaulėtas ir į vieną maišą netilptų? Ką, ar tada laikas būtų naujo maišo ieškot?
- Na ir paranojikas gi tu, - vyptelėjo akiniuotasis. – Uždaryk duris paskui save. Vaidilutėm gal tie kaulai ir nusispjaut, bet maža kas, kalbos pasklis.
Kytas tylėdamas linktelėjo ir užvėrė duris. Lėtai, atsargiai jiedu nužingsniavo iki sarkofago. Dešimt metrų, ne daugiau.
- Pakelk dangtį, - sušnabždėjo Kytas. Buvo truputėli nejauku, bet daug smagiau negu naktį kasti negyvėlius kapinėse.
- Manai, kad čia karalius?
- Kelk.
Taukas sugriebė antvožo apačią ir kilstelėjo.
- Tuščias!
Viduje tebuvo dulkės, voratinkliai ir mažytis jūros ežio skeletas.
- Kas čia? – paklausė Taukas.
- Skeletas.
- Tinka?
- Ne, bum, pelkėn makt, jis jūros ežio.
- Tai ką jis čia veikia? – nesuprato stambuolis.
- Atšliaužė ir miega, kad tave kur. Po galais, iš kur aš galiu žinot?
- Tai juk čia tu pas mus knygas skaitai. Gal tie jūrų ežiai sarkofaguose saviškius laidoja.
- Eik velniop.
- Mes jau ir taip ten.
Taukas prunkštelėjo, nagu pakrapštė antvožą ir stumtelėjo gretimas duris.
- Eina šikt, - išspaudė Kytas pamatęs kas už jų. Didžiulė menė pilnut pilnutėlė karstų ir karstelių, sarkofagų ir sarkofagėlių, visi gražiai eilėm sustatyti, visi išpuošti raižiniais ir apkibę tais šviečiančiais pelėsiais. Salės gale matėsi dar vienos durys.
Vyrai tylėdami susižvalgė ir žengė link pirmojo sarkofago. Taukas, nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, atkėlė dangtį. Tuščias. Kytas atkėlė kitą. Vėl tuščias.
- Kur kaulai?! – paklausė Taukas.
- Ir man smalsu, - nustebęs atsakė Kytas. – Gal kokie parazitai sugraužė?
- Vo! – sušuko staiga Taukas atkėlęs dar vieną dangtį.
- Kas? – nesuprato Kytas.
- Blondinas! Švelniom rankom!
Kytas šįkart nė nemėgino pasityčioti iš partnerio. Viename akmeniniame karste ramiai gulėjo nuogas ilgaplaukis raumeningas blondinas. Kitaip gulėti jis, matyt, ir negalėjo, mat kažkas buvo nugraužęs abi jo kojas. Švariai, iki kaulų.
- Oho! – susižavėjo Kytas. – Didelis...
Taukas pasekė Kyto žvilgsnį ir prunkštelėjo.
- Ko vėpsai į jo gėdą, mikliai rauk kojų kaulus ir dėk į maišą. Man ši vieta šiurpą kelia.
Kytas vyptelėjo ir suėmęs už šlaunikaulio stipriai patraukė. Nė krust. Koja pasirėmęs į karsto kraštą jis patraukė smarkiau. Staiga blondinas atsimerkė, trumpai urgztelėjo ir puolė ant smulkiojo kaulų vagies. Pastarasis atšoko atatupstas taip ir nepaleidęs kaulo, kuris neatlaikęs nutrūko. Blondinas iškrito, drėbėsi ant žemės, bet urgzdamas lėtai kėlėsi ant rankų.
- Nukirsk jam rankas! – sušuko Kytas Taukui, kuris už diržo buvo užsikišęs mačetę.
- Po galais! – suriko Taukas. – O gal, visgi, bėgam?
- Čia paprastas gūlas!
- Nieko sau... paprastas, - susiraukė Taukas stebėdamas kaip blondinas vis mėgina prišliaužti prie Kyto, kuris vos jam priartėjus mikliai atšokdavo į šoną.
- Aš tai manau, kad čia zombis, - susimąstė Taukas traukdamas mečetę. – Man pasakojo, kad jie ir be kojų prišliaužti bando.
- Zombis būna supuvęs, o gūlai... va matai, koks šviežias, – atsakė Kytas ir pagaliau užsiropštė ant vieno sarkofago viršaus, kur pabaisa negalėjo jo pasiekti. Bandyt tai bandė, bet vis nuslysdavo ir dusliai trinktelėdavo į žemę.
- Tai zombiais tampa tik supuvę, o šviežūs – gūlais? – toliau subtilybes aiškinosi Taukas, akivaizdžiai mėgaudamasis tuo kas vyksta.
- Eik tu peklon! – riktelėjo Kytas kai blondinas pagaliau užsikabino už antvožo. Stiprus spyris į galvą ir gūlas vėl ramiai urgzdamas kabarojosi aukštyn. Šį kartą atsargiau.
- Tai kaip ten? – šypsojosi stambuolis sukinėdamas savo ginklą.
- Būtent. Bet zombiai ėda tik gyvus žmones, o gūlai tik negyvus!
- Tai kokio velnio jis prie tavęs pristojo? – Taukas sutriko.
- Va pasieks, užmuš ir būsiu negyvas! – suriaumojo Kytas. – Jeigu tu tuojau pat jam nenukirsi rankų, aš spjausiu ant visų uždarbiavimų ir eisiu susirasiu kitą partnerį!
Taukas šyptelėjo ir tyliai prisiartinęs blondinui iš nugaros, kirto mečete per dešinę jo ranką. Triokštelėjo kaulas ir gūlas susmuko. Dar vienas mostas ir antroji galūnė atsiskyrė nuo kūno.
- Gali nulipt.
Kytas nušoko nuo karsto ir kelis kartus spyrė blondinui, kuris vis dar tyliai urzgė.
- Aš pasiimsiu tavo kojų kaulus, girdi, šunie? – suriko smulkusis vyrukas.
- Jis gūlas, o ne šuo. Manau gūlas yra pakankamai blogas keiksmas. Geresnis už šunį.
Kytas isteriškai nusijuokė ir įsirėžęs nurovė visus nemirėlio kojų kaulus.
- Gerai, šaunūs kaulai.
- Nenumanai kodėl? – susidomėjo Taukas.
- Todėl, kad švieži, pusproti. Gražučiai.
- Teisybę sakai, gal primokės?
- Man jau nusišikt. Tokia galimybė vieną kart gyvenime pasitaiko. Einam toliau, gal neužsirausim daugiau ant kokio...
- O mažas barzdočius pramintas Tvirkliu?
- Tvirksniu... – pataisė Kytas. – Turi kažkur būt. Blondinas juk pats sau kojų nenugraužė... Beje, ir tie kurie jį užkrėtė. Gūlizmu...
Kiti karstai buvo tušti. Nė karaliaus, nė barzdočiaus.
- Einam toliau? – paklausė smulkusis.
Taukas linktelėjo ir atvėrė duris. Už šių, paskutinių durų, tebuvo tik vienas sarkofagas. Kadaise buvęs išpuoštas brangakmeniais, bet dabar vietoj jų apkaustuose težioėjo duobutės ir skylės. Kažkas jau pasidarbavo. Šalia jo stovėjo trys būtybės.
- Va ir barzdočius, - numykė Taukas.
- Trys, - susinervino Kytas. – Kaip mes tris užmušim? Sveikus!?
Gūlai nejudėjo.
- Bet ten tikrai karaliaus kapas, - suniurnėjo Taukas ir apsuko tarp pirštų mečetę. – Ten mūsų aukselis slypi. Bandysim? Ne tokie jau jie ir pavojingi...
- Gerai, bet jeigu ką, tai sprunkam.
Taukas linktelėjo ir žengė į priekį. Vienas gūlas stebinančiu greičiu metėsi jų link. Užsimojo naguota letena ir švystelėjo tiesiai Kytui prieš nosį.
- Kodėl vis mane!? – riktelėjo Kytas tuo metu kai Taukas nušniojo pabaisai galvą.
Likę gūlai, pamatę kas nutiko vienam iš jų, pritūpė. Barzdočius suurzgė.
- O dabar bus... – pasakė Taukas ir sulig šiais jo žodžiais abu gūlai šoko ant jų. Barzdočius gavo mečete per kaklą ir nukrito nejudėdamas, bet kitas, turbūt daug senesnis ir galingesnis, parbloškė Kytą žemėn.
- Gelbėk! – riktelėjo jis stengdamasis atplėšti pabaisos pirštus sau nuo kaklo.
Taukas mostelėjo ašmenimis, bet gūlas staigiai nusirito į šoną ir puolė pro duris. Vyrai sustingo. Kytas sunkiai šnopavo.
- Jis menėj, kampe, aš matau, - prisimerkęs tarė Taukas.
- Ką daro?
- Tupi, dreba, nieko nedaro.
- Išsigando?
- Iš kur aš žinau, padėk pakelt dangtį, - sušvokštė Taukas. - Ir stebėk, kad nesiartintų.
- Tai man ir dangtį kelt ir stebėt?
- Ne su akim gi keli, opšrau tu.
Dangtis tyliai nučiuožė.
- Vo, reikalas! Karalius!
- Iš ko sprendi?
- Nagi parašyta, žiūrėk, ant dangčio. "Vytowt groznyj, charoshy karol"
- Kokia čia kalba?
- Čia latviškai.
- Esi tikras?
- Ne, nesu. Krauk ir einam.

----

Burtininkas Trauklapis pasvėrė maišą.
- Sakot, karalius?
- Karalius, pats Vytautas kažkelintasis! - patvirtino Kytas.
- Draugai mano, už tai jūs tikrai nusipelnėt priemokos, - tarė linksmai jis ir sviedė kaulų maišą į didžiulę kaitrią krosnį. Bičiuliams net žandikauliai nukaro.
- Bet... - pradėjo jie.
- Nepagaunat esmės. Norit pasasakosiu?
- Taigi..?
- Mano mergaitę, toks vienas šiknius nuviliojo... Tai nusprendžiau atkeršyt. Visiems jiems.
- Kam? Senovės karalius nuviliojo tavo mergytę?
- Ne, puspročiai. Ne karalius. Yra tokia sekta... Užteks klausimų. Dabar, jei norit priemokos, imkit šį maišą, ir šitą, ir dar va tuos penkis, kur kampe guli ir jų turinį sudėkit visur,iš kur kaulus man nešėt.
- Kuria prasme? - sutriko Kytas ir pasikasė paausį.
- Tiesiogine. Į kapinaites užeiti galima. Murmistras nedrįs prieštarauti. Mes šnektelėjom...
- Kiek.... priemoka?
- Pakankama, - tarė Trauklapis ir piktdžigiškai nusišypsojo.

----

Po 3000 metų, toje apylinkėje.

- Klausyk, Zbignevai, - tarė Jonas. - O tau neatrodo keista?
- Atrodo.
- Čia karaliaus kapas, taip? Mūsų didysis atradimas, taip?
- Faktas.
- Tai kodėl jame guli asilo kaulai ir ant kiekvieno iš jų parašyta "Nekenčiu visų archeologų?"


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2009-04-21 14:10 
Offline
User avatar

Joined: 2004-09-27 21:53
Posts: 1017
Location: negyvenu, tai žalingas įprotis
:D Komedijos man patinka. Kiek keistai atrodė tie trijų tūkstančių metų senumo akiniai ir asfaltai, bet šiaip susiskaitė linksmai ir be kliuvinių.

_________________
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
ąčęėįšųūž valdė, valdo ir valdys!


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2009-04-21 15:18 
Offline

Joined: 2006-09-24 13:04
Posts: 104
Smagus skaitalas. Tik vieno dalyko nesupratau - kaip zmogaus kaulai gali buti retenybe, jei visi veikejai - zmones?


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2009-04-21 15:20 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-18 20:37
Posts: 195
Location: Faflikas
Na vat imk ir gauk dabar man pvz zmogaus raktikauli :)
Sunku. Nera is kur paimt.
Niekas geruoju savo raktikaulio neatiduos ;]

_________________
Žmogus yra žmogaus dydžio


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2009-04-21 16:01 
Offline
User avatar

Joined: 2008-05-22 13:08
Posts: 194
Location: The Shire
Kaip laukiau sio apsakymo pabaigos :)))
Nuostabi pabaiga.
Nuostabus apsakymas.
Nuostabus Haldir.
/ me kaifuoja :badger:

_________________
Psychonaut!


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2009-04-24 0:29 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-18 20:37
Posts: 195
Location: Faflikas
Nagi, dar komentaru :) :poke:
As vis jauciu, kad kazkur susimoviau rasydamas, tik neatseku kur. Rasiau 2007, uzbaigiau tik, khem... dabar :D Tai kazkas gal prasprudo pro akis.

_________________
Žmogus yra žmogaus dydžio


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2009-05-11 18:42 
Offline

Joined: 2009-05-02 12:52
Posts: 57
"...vizgindama klubais praėjo žavinga vaidilutė [.....] pasigrožėję reginiu nusprendė pagaliau imtis darbo. Taukas nukabino nuo vinies sunkų raktą, dydžio sulig vėžliu, ir įkišo jį spynon, dydžio sulig ožkos tešmeniu.
- Keisti dydžiai, - sumurmėjo Kytas.
- Tikrai taip, - pritarė Taukas..."

Galetu but neprastas X kategorijos filmo scenarijus is viso to :D

_________________
Laisvalaikiu koreguoju kuno formas


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-11-14 21:42 
Offline

Joined: 2010-02-23 1:42
Posts: 13
:D Oi geras. Prisijuokiau. Šauni istorija su puikia pabaiga.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-11-15 11:34 
Offline
User avatar

Joined: 2009-07-20 19:42
Posts: 65
Location: Vilnius
Gerai pasijuokiau :)
Niu bet akiniuotas asfaltas man nesuėjo :roll:


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-11-15 13:32 
Offline

Joined: 2006-12-11 16:49
Posts: 54
Location: Vilnius
Linksma, patiko, tik pabaiga truputį per greita (man taip pasirodė).

_________________
Just when you think you've seen it all, someone changes what 'it' is.


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 10 posts ] 

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 21 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited