Pikų damos legendą prisimenu iš vaikystės. Tai buvo mano pirmoji girdėta miesto legenda, dar tais laikais, kai tokio termino nežinojau, o vaikai pasakodavo vieni kitiems šiurpias istorijas kaip gryną pinigą. Ech, nostalgija!
Nežinau ar dėl jos, bet man šis apsakymas patiko. Gražiai įsijausta į vaiko išgyvenimus. Apsakymas nusisekęs daugiau simboliniame, negu fantastiniame lygmenyje. Pikų dama neišeina iš veidrodžio ir nieko blogo berniukui nepadaro, tačiau paveikia jo sielą kur kas giliau, atimdama vaikiškai paprastą pasaulio suvokimą. Simboliškai tai pasakojimas apie vaikystės pabaigą, kai vaikui ima atsiverti akys, ir jis pastebi, kad pasaulyje daug pilkumo ir nuobodybės, kad mama -- ne gražuolė, o eilinis žmogus; kai suabejojama vaikystėje tikėtomis tiesomis. Visa tai atskleista gražiai. Tai stiprioji šio apsakymo pusė.
Deja, pabaiga, kurioje pasirodo, jog Francisko pasaulis buvo virtuali realybė, yra banaloka. Kaip buvo pasakyta kažkuriame forume (gal net čia, fantastika.lt'oje), šiais laikais atskleidimas, kad tai buvo kompiuterinis žaidimas ar simuliacija, yra tokia pat šabloniška pabaiga, kaip "ir tada mane pažadino suskambėjęs žadintuvas". Trūksta šviežesnio požiūrio į virtualią realybę. Beje, nelabai suprantama, kodėl virtuali Aretė skatino Franciską išsikviesti pikų damą, jei žinojo, kad tai privers jį suprasti, jog jis gyvena netikrame pasaulyje. Ar tai buvo tikrosios Aretės eksperimento dalis? Ko ji tuo siekė? Ar galbūt virtualioji Aretė neklausė savo šeimininkės, ir rizikavo eksperimento sėkme, atskleisdama virtualiems personažams, jog jie buvo netikri? Gal panagrinėjus šią temą, pabaiga būtų mažiau šabloniška.