Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2024-03-29 13:47

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 39 posts ]  Go to page 1 2 3 4 »
Author Message
 Post subject: SG
PostPosted: 2010-01-24 3:53 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-18 13:38
Posts: 277
Tema knygų istraukos mandagiai kritikukim nežudykim nieko

Sferų susiliejimas

Taigi bandysiu apokaliptinį kurinuką sukurpti matysime kas gausis.
Sferų susiliejimas

Būna tokių dienų kai pažiūri į veidrodį ir supranti geriau atsidaryti alaus butelį ir miegoti toliau. Bet jos ,tik antros pagal blogumą. Būna tokių kai sunkiai atsibundi nesupranti vakaras ar rytas ,o akių praplėšti neįmanoma. Atsitinka man taip dažnai ir vis per tą girtuokliavimą. Gulėjau ir laukiau pagerėjimo. Po kokio pusvalandžio išdrįsau pramerkti vieną akį. Pirmas dalykas kurį pamačiau rausva šviesa sklindantį per langą. Su ja į atmintį ėmė grįžti blyksniai to kas įvyko. Pirma mano draugelis Valentinas ridenantis 6 litrų alaus statines. Po to sugriebėm viską iš abiejų būtų ką radom ir pradėjom švęsti. Šventėm ne vieną dieną. Duris užrėmėm spinta ,kad kaimynai nelandžiotu ,o ir patys girti nenudribtume nuo laiptų sumastę pasivaikščioti. Jeigu būtume apsiriboję alumi ,bet išleidom pinigus atsargoms ir smulkiems užkandžiams. Visą šitą dalyką išprovokavo mano bjauri nuotaika ,kaip visada išsakiau savo mintis draugui. Didvyrių laikai seniai pasibaigę ,dabar vienas žmogus nebegali pasižymėti. Tapom ,tik vartotojais sistemos dalimi atgyvensim savo ir niekas nei prisimins ,nei apverks. Dėsčiau aš visą tą lyg būčiau ruošėsi mėnesį apie tai ,kad žmonės ,tik nereikšminga biomasė ir nėra visame gyvenime dabartiniam prasmės. Valentinas dar bandė diskutuoti ,bet po to prigriebė kelis Bacardi butelius ir sutiko. Po to pradėjom rinkti gėrimus ir nebegalėjom sustoti... Sunkai atsistojau ir ėmiau ieškoti drabužių ,net nusipurčiau ,nes viskas buvo apvemta. Žvelgiant atgal ironiškai keista ,kad tas mirtinas girtumas ir išgelbėjo mums gyvybės. Nuėjau į virtuvę ir iš šaldytuvo išsitraukiau striukę kuri neaišku kodėl buvo ten įdėta. Valentinas gulėjo vonioje ir miegojo ,kaip ant debesies. Gurkšnojau mineralinį ir žiūrėjau į tą keistą šviesą kuri nelabai priminė saulėlydžio. Apsidairiau butelį nusiaubėm ,kaip reikiant neradau ne vieno sveiko laikrodžio. Nusikeikęs įjungiau kompiuterį ,bet jis neužsidegė žaviu neoninių lempučių dekoru ,o ekranas liko tamsus kaip naktis. Pabandžiau įjungti kitus prietaisus tas pats. Negi Valentinas prie elektros skydelio knisosi? Pažiūrėjau ir ten ,bet viskas atrodė kaip visada. Va tada man ėmė kilti nuojauta ,kad kažkas atsitiko. Nebūtinai ,kad apokalipsė ,bet galvojau kad teroristai užėmė elektrinę ar kažkas tokio. Mane vis labiau erzino ta įkyri šviesa kuri nė kiek nesilpnėjo ir dar labiau mane gąsdino. Galiaus surikau.
-Valai kelkis elektros nėra. Pro langą kažkokia keista šviesa plieskia. Reikia pasitarti.
Valentinas sudejavo.
-Greitąją iškviesk jeigu jau šviesas matai. O ką tau elektra niekad nedingsta ? Ką čia tartis ?
Valas uždarė duris ir pradėjo vaduotis iš daugiadienio gėrimo trasos šaltu dušu. Pagaliau išėjęs švilptelėjo.
-Velnias tikrai keista šviesa. Bet nėra ko panikuoti maža kokių anomalijų būna gal jau visai savaitę visi kanalai šneka apie šitą istorinį įvykį ,o mes čia viską ir pramiegojom. Einu pas kaimyną pasiaiškinsiu kas per stebuklai ,dar ir kiaušinių pasiskolinsiu visai nėra iš ko pusryčių daryti.
Aš kramsnojau kažkokius riešutus ir buvau įsitikinęs ,kad Valas nieko neras. Senas mano draugėlis Valas tikras pragmatikas ,neleisdavo man panikuoti ir rasdavo viskam paaiškinimą. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Negirdėjau jokio garso kuris išduotu ,kad viskas teka sava vaga ir du girtuokliai tiesiog darosi nelabai sveiko proto. Valas sugrįžo ,bet ne su kaimynu ,o su visai man nepažįstamu vaikinuku. Valas kaip visada linksmai pradėjo.

-Namas kaip iššluotas visur paskambinau niekas neatidaro ,nepanašu ,kad kas gyvas viduje būtų. Jau buvau rimtai išsigandęs ,bet paskambinu į duris pirmam aukšte ir išlindo šitas žaidėjas. Tomai papasakok kaip tau buvo.
Tomas atrodė išbalęs ir nusilpęs ,bet pradėjo pasakoti.
-Tai ką savaitgalį lošiu sau kaip visada Warcraftą dar su fraps nusifilmavau geresnes žaidimo vietas ,tik staiga dingo elektra. Aišku prasikeikiau ,bet laukiau kol vėl atsiras. Nieko nesulaukiau ,po to pasigirdo riksmai šūviai ,dar ta keista šviesa atsirado. Gi žinote raudonas dangus apokalipsės ženklas pasižiūriu laukan ,o ten sumaitoti kūnai guli. Kažkokie kareiviai laksto šaudo ,bet iš tamsos juos vis kažkas pagriebia ir sudrasko. Išsigandau ir susiradau vyno ,migdomųjų nelauksiu kol mane nužudys. Nurijau kelias tabletes ir užmigau. Atsibudau ryte nesuprantu nei kiek laiko praėjo nei ką. Valas paskambino , bet ir jis nieko nežino Velnias žino kas čia dedasi ,bet aplinkui nieko nematyti ir atrodo ramu ,bet naktį vėl išlįs kas sudraskė kareivius. Nežinau ar čia pasilikti ar žudytis visiems ,kol kas nieko mums neatsitiko tai gal pasilikime.
Nenorėjau žiūrėti pro langą ,bet vis tiek tai padariau gatvėje tikrai gulėjo lavonai apgraužti lavonai. O visas dangus atrodė kruvinai raudonas ir skleidė rausvą šviesą. Matyt mes dar buvome gerai neatsigavę po savo apsvaigimo ,nes susėdome pusryčiauti lyg niekur nieko. Aš striukėje paslėpiau didelį virtuvinį peilį. Kiti nusigriebė mažesnius peilius ,o Valas dar ir troškinio puodo dangtį kurį matyt norėjau naudoti kaip skydą. Barikada būtų buvusi visai gera išeitis jei būtume turėję daugiau maisto ,bet juk nebūtina pirkti daug kai gali į parduotuvę nueiti ,bet kada. Nors ir neturėjom tikslių įrodymų ,kad visas pasaulis nuėjo velniop susitaikėm su tuo tuo lengvai. Gal dėl to ,kad niekada nepritapome prie seno pasaulio kažkaip visada ir tikėjomės jo pabaigos. Greitai nusprendėme ,kad reikia apiplėšti parduotuvę ir rasti nors kokį didelį automobilį ir dingti iš miesto. Tada važiuoti į Valo senelių jam paliktą vienkiemį ir ten pasilikti tol kol kas išaiškės o gal ir visam. Išėjome gana baugščiai ,bet taip ir nieko nesutikome. Greitai radome visai pakenčiamą džipą Valas greitai sujungė laidus matosi ne pirmą kartą nuvarinėja automobilį Ką aš be visų galų meistro Valo daryčiau ? Parduotuvė buvo tuščia greitai sukrovėm maistą ir alkoholį ir dingom iš miesto. Važiavome gana ilgai tada pasukome į žvyrkelį. Viskas ėjo kaip per sviestą. Va tada kai mes apsiraminome ir prasidėjo visa velniava. Valas riktelėjo ir sustojo vidury žvyrkelio stovėjo mergina su lanku rankose. Lankas tikrai neatrodė žaislinis buvo aišku šaulė pramuš stiklą ir pakirs vairuotoją. Mes atidarėme dureles ir išlipom atstatę peilius Ji tarė.
-Nieko pikto nenoriu ,tik pavežkite. Vakare kai išlys visos baidyklės man galas.
Taip mes gavome naują narę mūsų grupei. Mums viskas atrodė puiki galimybė viską pradėti iš naujo ,tik viskas nebuvo taip paprasta.

ra dalis

Pagaliau atvažiavom apsidžiaugiau ,kad Valentinas vis dėl to aptvėrė vielinę tvorą prie jos stovėjo benzininis generatorius dar ir srovę bus galima paleisti. Mergina papasakojo tai ką ir taip buvo galima atspėti. Ji su draugais grįžo po maudynių ir šašlykų prie ežero į juos staiga kažkas atsitrenkė ir taip smarkiai ,kad mašina apsivertė ant stogo ji išropojo ir norėjo padėti draugams ,bet tai ką pamatė atėmė žadą. Milžiniškas daugiakojis sutvėrimas pilkšva oda ir chitininiu šarvu apvertė mašiną ir klaikiai šnypšdamas savo žnyplėmis karpė mašiną. Ji pabėgo ,bėgo ir nežiūrėjo atgal. Parsiradusi namo pasiėmė lanką ir išlėkė į pražūtingą naktį. Mieste kur akys užmatė visur buvo tų baidyklių. Ji pabėgo iš miesto . Jie bandė ją vytis ,bet paryčiais dingo. Mergina ašaringomis akimis siurbė iš butelio viskį. Aš žiūrėjau į mūsų tvorą ir neabejojau ,kad tie vabzdžiai perkirps ją savo žnyplėmis arba įsibėgėję išvers ją velniop. Elektrą gal kiek juos ir pristabdys ,bet kaži ar tokie dideli sutvėrimai nuo to mirs. Slogią tylą pertraukė Tomas.
Jeigu ,tik turėtume liepsnosvaidį ,tai gerai juos pakepintume. Gal mieste rastume kokį liepsnosvaidį. Žinot ,kas dar būtų gerai šašlykų. Jeigu jau pasaulio pabaiga tai nors pavalgykim kaip žmonės.
Idėja nebuvo bloga jeigu kiekviena parduotuvę prekiautų ginklais ir dar tokiais. Mergina ,tik išsprogdino akis ir nieko nepasakė. Valentinas šyptelėjo.
-Šašlykų galim pasikept porą kibirėlių turiu ,bet liepsnosvaidį nebent kokiam poligone kariuomenės rastume ,bet ir tai neaišku. Ta mūsų kariuomenė nelabai kaip priešinosi jiems kaip pats matei. Nors manau nieko tai nestebina. O kas tie vabzdžiai tokie ? Ateiviai ar mutantai iš slaptų laboratorijų ?

Mane jau erzino tas Tomas kuris akivaizdžiai su sveiku protu šiltų santykių nepalaikė o ir Valas dar jį skatino pliurpti nesąmones. Galiausiau surikau.
O koks mums skirtumas kas ten per padarai. Aiškiai vorų giminės ,nes daug kojų. Kaip jie atsirado ne taip svarbu kai išgriaus tvorą ir mus suės. Ginklų gerų neturime ,tai galvokite kuo gintis.
Valas susimąstė.
-Mano senelis gi medžiodavo ten miške einam paieškosim jo šautuvų. Dar nuo seniau ir žibalo turėjo padegsime viską kaip reikiant ir išsilakstys.
Šautuvus ir žibalą radom malkinėje. Valas atsiduso.
- Aš suprantu ,kad Tomas keistas. Jis juk ,net iš buto neišeina aš perku jam maistą ir žaidimus jis man neblogai užmoka. Geras pinigas už mažą darbą. Man niekada netrukdydavo ,kad jam keli varžtai atsisukę ,bet dabar žinok duot tokiam ginklą ar ne. O žudytis migdomaisiais bandė ne dėl pasaulio pabaigos ,o dėl to ,kad iš namų reiks išeiti. Bet vis dėl to išvažiavo su mums įveikė savo fobiją šaunuolis.
Tikrai norėjau ,kad Valas juokautų. Dabar bijojau užmigti šalia tokio. Surikau.
- O tu negalėjai prieš atvesdamas į būtą pasakyti ,kad pirmam aukšte turim tokį beprotį iki kurio ,net mums kartu toli. Iš galvos išdulkėjo ? Dar ta merga šoko būsenoje sėdi dar paleis ,kam strėlę į kaktą. ,Bet be jos lanko ir strėlių niekaip nepadegsime žibalo iš didesnio nuotolio ir prarasime išorinį barjerą. O ar tie vorai išviso pasirodys dar neaišku. Nors apsisuk ir važiuok atgal į miestą.
Valentinas prunkštelėjo.
- Ramiau brolau mergina stipresnė negu tu manai. Tomas nėra mums pavojingas ,tik atitrūkęs nuo tikrovės per tuos metus bute. Gal sukvailios ,o gal ir ne. Kas man labiau nepatinka trys vyrukai ir viena mergina. Įsivaizduok kelerius čia sėdim gindamiesi nuo pabaisų vienas nuo kito nėra kur dingti. Laikui bėgant atsiranda romanas tiksliau daugiau nei vienas. Va tada man bus baisu ,kad tu manęs nepapjautum. Reiktų priimti sprendimą.
- Dėl tavo keturkampio priimsime sprendimą pirmų metų pabaigoje. Tu rimtai manai ,kad ramiai čia gyvensime dešimtmetį ? Aš abejoju ar atlaikysime pirmą puolimą.
Valas nieko neatsakė. Grįžęs atgal daviau ginklą Tomui galimybės išgyventi man vis tiek neatrodė didelės. Vėliau tvoros išorėje sukrovėme malkas apipylėme žibalu. Mūsų lankininkė lengvai įvarė strėlę į rietuvės viršų. Va čia pasibaigė geroji dalis. Praėjo dvi savaitės. Dvi sumautai ilgos savaitės. Nepagalvojome pasiimti knygų kortų žurnalų ar Nintendo DS. Tai buvo didžiausia klaida. Nuobodulys ėdė smegenis ,bet šnekėtis niekas nenorėjo. Trečią savaitę pradėjo lyti ,nesmarkiai ,bet vis tiek teko ,kaip asilams lėkti dangstyti malkų plėvele ir maišais. Mėnesio pabaigoje aš jau rimtai norėjau vožti Valentinui jo močiutės keptuve per galvą. Bet atsidarydavau dar vieną butelį alaus. O dangus aišku liko raudonas. Antro mėnesio pradžioje jau ėmiau viltis ,kad mes keturiese viską išsigalvojom prisiriję kokių tablečių ir degtinės ir dėl to dangus mums atrodė raudonas. Dar pasisekė ,kad reikėjo nuvažiuoti į miestą papildyti atsargų. Tuščio miesto vaizdas priminė viską esant tiesa. Trečias mėnuo buvo pats baisiausias. Visi pradėjo pasakoti kas tik užeidavo ant seilės. Lyg kas būtų paskelbęs konkursą mane išvesti iš proto. Lankininkė papasakojo apie visus vakarėlius ir šventes kokiuose tik buvo. Tomas apie kiekvieną žaistą žaidimą nuo 90 metų. O Valas pasakojo apie mūsų išgertuves ir kiekvieną ten nutikusį menkniekį. Kartais ir aš papasakodavau kokį epizodą iš praėjusio gyvenimo ,vien tik tam ,kad nepradėčiau ko nors smaugti. Tiesa vėliau radome mieste kortas ir šita begalinė nusišnekėjimo banga nuslūgo. Žaisdavome iš alaus kumpio ,budėjimų lauke. Pralaimėjęs gaudavo budėti. Pralaimėdavo tyčia vien tam ,kad pagalvoti ir atitrūkti nuo kitų. Nebeatsimenu kada tiksliai pradėjau užrašinėti kas man nutiko. Ketvirto mėnesio pabaigoje užsimezgė romanas tarp Lankininkės ir Tomo. Sunku patikėti ,bet tas tikrai įvyko. Tomui pasaulio pabaiga nešė vien gerus dalykus baimių atsikratimą ,dabar merginą. Penkto mėnesio viduryje įvyko tai ko laukiau labai negu anksčiau Kalėdų. Tie sumauti vorai pasirodė tie prakeikti gyviai dėl kurių teko praleisti tiek laiko troboje bijant iškišti nosį naktį kur toliau atvyko. Valas jau manė ,kad jie dingo ir galime statytis didesnį namą ,gal ,net sodinti pasėlius ir panašiai. Mane kažkodėl nuo to purtė. Vos tik pamačiau šešis dešimties metrų aukščio padarus sušvilpiau avariniu švilpuku. Visi atbudo ir klusniau sustojo į gynybines pozicijas. Mes buvome ,netgi surengę avarines pratybas viskas ėjo kaip per sviestą. Vienas voras susvyravo ir įgriuvo į mano vilkduobę prismaigstytą smaigų. Kažkaip atsiminiau Robiną Hudą.. Mes pliekėm šautuvais ir sužeidėm vieną vorą į galvą. Jis blaškėsi ir užkabindavo žnyplėmis kitus savo giminaičius. O tie visai pasiuto ,kai uždegėm žibalą vieni puolė į ugnį kiti puolė savus. Išguldėm penkis šeštas kaip tyčia įlėkė į tvorą ir išvertė ją velniop, Dar gerai ,kad spėjau įjungti srovę jis apsvaigo ,o Lankininkė suvarė jam strėlę į akį. Aš dar į jį pašaudžiau vien iš džiaugsmo. Šeši vorai galėjo sugriauti mūsų menką prieglobsti. O pasaulyje jų buvo tūkstančiai. Tas ir privertė pasilikti saugiame vienkiemyje. Su Valu nusprendėm praplatinti tvorą dabar galėjom aptverti ,nors visą šalį keista ,kad laikėmės jo senukų teritorijos Vorų lavonus išskrodėm kaip mokėjom ,sužinojom ,tik tie ,kad jie turi nuodų. Pakabinom tas šešias keistas mutantiškas jų galvas ant kuolų tegu gąsdina kitus. Po šito visi sutarėme geriau pagaliau įrodėm ,kad galime kovoti. Tvarka nusistovėjo ,tik viskas tikrai ne taip paprasta.
3 dalis

Po to kai pakabinome vorų galvas atakų tikrai nesumažėjo. Bet sužinojome įdomų dalyką Vorai visada puldavo šešiese arba keturiese. Tapo aišku ,kad vorai buvo treniruoti pulti gyvenvietėms O puolimo grupės dydis priklausydavo nuo gyventojų skaičiaus. Atakas atlaikydavome gana lengvai per porą mėnesių atlikome daug patobulinimų. Pirma praplėtėme tvorą. Vėliau pastatėme porą sargybinių bokštelių . Taip atsikratėme pavojaus ,kad voras išlaužęs tvorą sužalos kokį šaulį. Pamažu dingo ir ta įtampa kuri mane kankino ir vertė ką nors pritvoti. Įsilaužę į medžioklės ir žvejybos parduotuvę prisigrobėme amunicijos ir naujų šautuvų. Su naktinio matymo taikikliu galėjau pašauti vorą dar nepriartėjusį prie tvoros. Su Valu nusprendėme ,kad šiek tiek privatumo niekam nepakenks. Pradėjome statyti antrą namą. Gerai ,kad Valas neblogai nusimanė apie tokius dalykus prieš mums susitinkant jis studijavo inžineriją. Vėliau jį išmetė ir mes susitikome bare nuo ko ir prasidėjo ilgalaikio gėrimo maratonas. Darbas pastatyti rąstinį namą ne iš lengvųjų visi padėjo kuo galėjo. Sunkus darbas padėjo numesti lengvą viršsvorį ir sustiprėti. Mūsų porelė įsikraustė į mūsų rankų kūrinį kuo aš ir Valas labai didžiavomės. Tą aplaistėme dėže šampano. Nuo to įvykio viskas savotiškai grįžo į senas vežias . Mes sėdėjome Valo name ir gerdavome ir kurdavome teorijas iš kur atsirado tie vorai ką reiškia tas raudonas dangus ar dar yra daugiau išgyvenusių ir panašiai. Didelių vilčių neturėjome . Nežinau kodėl būtent dabar mane ėmė kankinti kaltės jausmas dėl visko kas atsitiko po Valo išmetimo. Jis tikrai galėjo studijuoti kur nors kitur pinigų tada turėjo kaip šieno kuriuos mes sėkmingai išleidom vakarėliams ,o po to išgertuvėms dviese ,nes nebegalėjome pakęsti kitų žmonių. Man niekada per penkerius mūsų pažinties nekilo tokia mintis ,kad viskas mano kaltė. O tokiomis aplinkybėmis ėmiau ir išsakiau savo mintis Valentinui. Jis šyptelėjo ir pakratė garbanotą galvą po truputi ėmė atrodyti kaip tikras hipis ,nes niekur neradome kirpėjos žirklių.
Baik ,jeigu ir būčiau baigęs tas studijas dabar turbūt būčiau negyvas. Normalūs žmonės todėl ir neišgyveno ,kad buvo prisirišę prie namų turtų ir negalėjo patikėti tuo kas vyksta. Be to mūsų girtuokliavimo maratonas tiesiog legendinis jo nekeisčiau į nieką.
Aš palingavau galva ir suniekinau jo teoriją.
O kaip mūsų lankininkė ? Normaliausia čia iš visų ir išgyveno. Va ,kad Tomas taip gerai prie visko prisitaikys aš nesitikėjau.
Valas trumpam susimąstė ir užbaigė vyno butelio turinį.
Na kaip pažiūrėsi. Aš paklausiau jos iš kur tas lankas. Pasirodo ji mėgo LARP žaidimus. Kaip visi fanatikai turėjo ir tikrą lanką Ji praleisdavo daugiau laiko miškuose lakstydavo su mediniu kardu ir lanku ,nei ,bet kas kitas. O ,Tomas gi laukė ,kada pasaulis taps panašesniu į žaidimą. Jis toks ir tapo.
Mūsų pokalbiai dažnai nutrūkdavo. Vėl ėmė kankinti nuobodulys vorai kažkur dingo. Lankininkė spėjo ,kad užmigo žiemos miegu kas ir pasitvirtino ,nes iškritus pirmam sniegui nemačiau nė vieno. Ilgais žiemos vakarais mane apnikdavo neviltis. Neįsivaizdavau ,kaip išgyvensime ilgesnį laiką ,juk negalėjome visą gyvenimą maitintis parduotuvių konservais. Valas man aiškindavo ,kad auginsime rugius kepsime savo duoną. Pavasarį prisodinsime vaismedžių. Jis jau seniai norėjo išsikraustyti į senelių vienkiemį . Iš nuobodulio skaičiau knygas apie žemdirbystę ir vien jau pagalvojus apie visus darbus darėsi bloga. Gana greitai atsipalaidavome į budėjimus ėjome ,tik kartais ir ,tik savo noru. Taigi vieną sykį padauginus alaus mane iš miego išplėšė avarinis švilpukas. Sunkiai išlipau iš lovos galvoje spengė ,bet pusnuogis išlėkiau į kiemą. Ten ant manęs užšoko kažkas klaikiai dvokiantis ir suleido nagus į mėsą. Surikęs nuspaudžiau gaiduką kvailas padaras užgriuvo pilvu ant vamzdžio. Sprogstamasis šovinys išdraskė jam pilvą. Nušliaužiau toliau nuo jo lavono ,nes nuo to dvoko jau norėjosi vemti. Tik dabar pastebėjau ,kad kraujuoju. Prakeikiau mūsų lengvabūdiškumą ir nužvelgiau ką tik nudėtą padarą tikrai ne voras. Labiau priminė žiurkę. Mūšis greitai baigėsi. Į kiemo vidurį mano bendražygiai atitempė dar aštuonis tokius sutvėrimus. Mane nunešė į namą ir sutvarstė žaizdas. Gerai ,kad jos buvo nerimtos tapo aišku kiekvienas rimtai susirgęs gali išeiti į mišką numirti. Atsigavau ,tik po kokių dviejų savaičių primaišiau skausmą malšinančių tablečių ir viskio. Nuo to miegojau 20 valandų per parą. Vėliau Tomas ir kiti papasakojo ,kad padarai lakstė ant dviejų kojų. Todėl mes juos praminėm žiurkiažmogiais Skrosti jų dėl kvapo niekas nenorėjo taigi sudeginome lauže vidury kiemo. Blogiausia ,kad jie prasirausė tunelius ir mūsų tvora nekėlė jiems jokio pavojaus. Įsiutęs nuvažiavau į miestą ir parsitempiau iš ten cemento maišyklę. Užpyliau cementu visus jų tunelius ir visą plotą aplink tvorą. Iš pykčio pradėjau miegoti dienomis ir budėjau kiekvieną naktį. Dabar budėjome dviese kiti budėjo pasikeisdami kaip anksčiau. Budėjimai su Lankininke būdavo klaikiausi. Ji pasakodavo tai apie praėjusius LARP žaidimus ,tai apie jos santykių su Tomu problemas. Tie bjaurybės mus vėl užpuolė ,tik šį kartą labai sutriko ,nes negalėjo rausti. Aš juos guldžiau iš savo snaiperio šautuvo ir juokiausi. Vienas paklaikęs žiurkiažmogis trenkėsi į tvorą ir jį nupurtė elektra. Mūsų gynyba vėl veikė. Problema buvo ,kad jie nesilaikė tos pačios taktikos kaip vorai. Šį kartą jų buvo dešimt. Man jau košmaruose sapnavosi šitų suskių armija. Trečią sykį jų buvo dvidešimt ,bet tas nepadėjo ,nes jų kvailumas buvo begalinis. Jie šokdavo ant tvoros ir nusipurtydavo bandydavo rausti cementą kol mes juos guldėme savo šūviais. Mūsų galimybės prieš juos atsilaikyti buvo neblogos ,tik reikėjo kulkosvaidžio ,jeigu jų atlėktų dar daugiau. Mes važinėdavo mieste ieškodami armijos ginklų netgi grįžome į mūsų gatvę. Ten radome armijos džipą ir porą kalašnikovų ir pistoletų. Tomas nubėgo į savo būtą ir sugrįžo su lagaminu daiktų. Mes su Valu irgi susirinkome drabužius ir butelį penkerius metus laikyto viskio. Valentinas sugalvojo pabandyti tuos padarus nunuodyti. Prikišome nuodų į sūrius ir kumpį. Po kelių dienų ieškodami malkų radome miške tris tuos prakeiktus suskius. Aš dar aplink tvorą pridėjau spąstų meškoms juos pažymėjau raudonomis skarelėmis ,kad kas iš mūsų neįliptų. Taip atėjo Kalėdos Lankininkė padovanojo man iš žiurkiažmogio kailio numegztą kepurę. Aš jai pakabuką su deimantais. Valas mane pralinksmino padovanojęs knygą kaip mesti gerti per 30 dienų . Aš jam padovanojau dėžę Crystal šampano. Tomui padovanojom Dungeons and Dragons rinkinį ,kad senų įpročių neužmirštų. Jis mums padovanojo pora sidabrinių gertuvių. Kalėdos buvo gana linksmos. Gal tik šiek visus nesmagiai veikė mintis ,kad be gydytojo ,net kitas gripas gali būti mirtinas. Gerai ,kad greitu metu ši problema išsisprendė.
4 dalis

Nors visi džiaugėsi dovanomis geriausios dovanos atvyko po švenčių. Vieną rytą mus prižadino pažįstamas garsas. Tai ir buvo keisčiausia galėjai pamanyti ,kad lauke signalizuoja mašina ir laukia kol atversime vartus. Išbėgę į lauką pamatėme už tvoros stovintį sunkvežimį. Nustebę atidarėme vartus. Iš sunkvežimio iššoko vyrukas storu paltu. Nusijuokęs tarė.
Valentinai tu gyvas neįtikėtina. Ar dar pameni dėdę Ričardą ? Paskutinį kartai matėmės per tavo dešimtą gimtadienį. Tai bent vėl susitikome pasauliu nuėjus velniop.
Valas niekada nešnekėdavo apie šeimą išskyrus senelius. Valas po išmetimo iš universiteto nutraukė visus ryšius su šeima. Su buvusiais draugais ir pažįstamais likau ,tik aš ir mūsų namo keistuoliai. Valentinas keistai susiraukė tai jam buvo tikrai netikėta pagaliau kai atrodo gali ramiai palaidoti praeitį ji staiga iššoka tavo kieme. Bet Ričardas atrodė to nepastebėjo ir įkinkė visus sunkvežimio iškrovimui. Turėjo jis ten visko šautuvų ,vaistų įvairios medicininės įrangos milžiniškas dėžes saldumynų ,netgi Tomo išsvajotą liepsnosvaidį. Po to susėdome prie stalo kur Ričardas mums papasakojo savo istoriją. Važiuodamas iš draugo gimtadienio pastebėjo ,kad vos išlaiko akis atmerktas ir sustojo kažkokiuose nakvynės namuose. Ryte atsibudęs kieme rado kelis darbuotojų lavonus. Pavažiavęs pora kilometrų rado kariuomenės konvojaus likučius kur susirinko ginklus tarp jų ir liepsnosvaidžius. Nusprendęs ,kad geriau nakvoti kelyje didesnėje mašinoje nuvarė sunkvežimį kurio rakteliai buvo spynelėje. Nuo tada jis važinėjo rinkdamas atsargas norėdamas išgyventi ir padėti kitiems. Būdamas mediku tikėjosi padėti sužeistiems ,tik jų nerasdavo ,tik lavonus. Bet vieną dieną jis surado vieną kaimą kuriame išliko trisdešimt gyvųjų. Tą kaimą valdė banditėliai kurie engė vietinius ir norėjo atimti jo sunkvežimį ginantis teko du nušauti ir bėgti neatsigręžiant. Vėliau gydytojas buvo atsargesnis ir pasislėpė miške. Ten jį užpuolė keisti mėsėdžiai augalai kurie jo vos nepasmaugė savo vijokliais. Jie jį užpuolė dienos metu ,kas neatrodė įprasta. Nuo tada jis tapo dar atsargesnis ,bet ir vėl surado gyvenvietę kurioje gynėsi apie dvidešimt žmonių. Jie gyveno netoli keleto didesnių ežerų iš ten lipdavo pilkšvi apipuvę išsigimėliai ir puldavo kaimą. Gyventojai juos vadindavo paskenduoliais. Paprastos kulkos jų neveikdavo ,tik ugnis ir sidabras pribaigdavo šituos supuvusius siaubūnus. Ten Ričardas paliko dauguma liepsnosvaidžių . Paskenduoliai puldavo vis dažniau dieną ir naktį. Žmonių saujelė negalėjo atsilaikyti ,bet atsisakė palikti namus. Gyventojams vadovavo buvęs policininkas Maksas kuris paprašė surinkti daugiau žmonių ar bent jau atvežti daugiau ginklų. Gydytojas pastarosiomis dienomis ilgai klaidžiojo rinkdamas amuniciją ir galiausiai sustojo pailsėti jo nuomone tuščiame vienkiemyje. Naujienos mus neramino vis naujos padarų rūšys puldavo žmones. Iš laboratorijos pabėgusių mutantų teorija byrėjo tiesiog akyse. Tomas su Lankininke pasakojo mūsų išgyvenimus. Valas mane pasikvietė į rūsį atnešti alaus. Ten prisėdo ir atsiduso.
Tu man pasakyk kodėl iš visų žmonių turėjo išgyventi būtent šitas. Po išmetimo nebenorėjau su visa gimine susitikti. Po visų įvykių maniau dabar susitiksime ,nebent po mirties.
Aš gurkštelėjau alaus ir palingavau galva.
Gydytojas čia tikrai pravers. Patinka tas tau ar ne. Jeigu ką rimčiau sužeistu be jo pagalbos neišsiversime.
Keletą dienų tvyrojo slūgi atmosfera. Bet ji tiesiog išsilakstė kai Lankininkė pranešė ,kad ji nėščia Aš taip ir negalėjau nuspręsti gerai tai ar ne. Iš vienos pusės žmonijai be vaikų vis tiek galas ir mūsų kova ,tik laiko tempimas be jų. Iš kitos tokio pasaulio nevertėjo išvysti jokiam vaikui. Nežinau ,kaip jį apsaugosime per padarų puolimus ,bet mes padarysime viską dėl menkos ateities vilties kibirkštėlės. Valas pasiūlė atšvęsti Tomas atrodė sutrikęs ,o Ričardas aiškino ko visko reikės gimdymui. Vėliau nuvažiavome į gydytojo minėtą ežerų kaimą ten jau nieko nebegalėjome padėti. Radome ,tik vieną gyvą jau minėtą Maksą. Jis dar turėjo sąmonę ir keikėsi ,kad išpurvino ,tokį gražų paltą. Aplinkui gulėjo gyventojų lavonai visi krito mūšyje. Su liepsnosvaidžiais ir automatais rankose. Už barikadų gulėjo bjauri dvėseliena tas kas liko iš paskenduolių. Maksą dar pavyko išgelbėti. Kitiems iškasėme bendrą kapą. Su Valu šiaip ne taip užridenome akmenį. Ant jo išskaptavome ežerų kaimo mūšio kapavietė. Tas kaimas niekada neišsitrins iš mano atminties. Tada man atrodė ,kad tai galbūt ir yra žmonijos ateitis ,lėtai ,bet užtikrintai būti išnaikintai priešo ordų. Tyliai auganti gyvybė merginoje pramintoje Lankininke skleidė viltį. Simbolinę ,bet viltį ,kad viskas nesibaigs vienu mūšiu saujelė prieš šimtą. Grįžus namo vos neištiko infarktas. Namas buvo apsuptas žalsvų milžinų kurie atrodė sudaryti iš samanų. Jie metė stambius akmenis į mūsų menką tvirtovę. Porelės namo stogas buvo įgriuvęs iš Valo namo ne kaži kas buvo likę. Tomas uždegė žibalą todėl milžinai nedrįso eiti arčiau. Aš surikau ir griebiau liepsnosvaidį Valas pasekė mano pavyzdžiu. Gydytojas taranavo vieną iš tų žalių gigantų savo sunkvežimiu. Jis suklupo mums to ir tereikėjo mes jį paskrudinome dvigubu liepsnos užtaisu. Jis degė kaip malka liepsnos greitai apėmė jo kūną. Mes neturėjome laiko grožėtis ir puolėme kitus. Liepsnos juos naikino kaip laikraštį viskas būtų tuo ir baigėsi jei Valas nebūtų atsukęs nugaros vienam milžinų. Akmuo tvojo jam į nugarą. Jis riktelėjo ir parkrito. Aš vikriai praslydau pro milžino kojas ir sudeginau j jamį dar besižvalgant kur esu. Tai buvo pirmas kartas kai vienas iš mūsų pakibo tarp gyvybės ir mirties.
5 dalis


Tai buvo tamsiausios mano gyvenimo valandos. Valo gyvenimas kabėjo ant plauko Įvairūs lūžiai vidinis kraujavimas ir dar velnias žino kas. Ričardas nunešė jį į savo sunkvežimį ir prašė netrukdyti prisiekęs ,kad padarys viską ką gali. Lankininkei nieko neatsitiko ji dar bandė mane guosti ,bet aš tik papurčiau galvą ir atsidariau butelį. Maksas atsibudo ir jau galėjo paeiti. Šito vyruko tvirtumas mane stebino. Jis gėrė už žuvusius ežerų kaime aš ,kad nuvyti praradimo jausmą. Tokiomis akimirkomis nori nenori prisimeni kas buvo. Aš ir Valas atsisakę gyventi kaip visi. Mums atrodė ,kad geriau kiekvieną dieną švęsti ir niekada neiti į darbą. Mes žinojome ,kad kada nors pragersime Valo pinigus ir liksime be nieko. Bet mums buvo nusispjaut. Vėliau Valo seneliai paliko jam vienkiemį. Ten mes ir žadėjom kraustytis ,kai nebegalėsime sumokėti nuomos. Dėl to Valas ir aptvėrė tvorą ir atvežė čia šiek tiek būtiniausių daiktų. Čia žadėjome varyti naminę ūkininkauti ,medžioti,uogauti gyventi paprastą ir gražų gyvenimą. Prieš apokalipsę dar sumokėjome nuomą. Reikėjo apsispręsti dar vieno mėnesio apmokėjimas ar išgerti dėl mano prastos nuotaikos. Ką pasirinkome aišku. Va tada aš atsibudau ir išsikraustymas prasidėjo truputi anksčiau. Keista buvo prisiminti kiek buvo pokalbių per naktį ,nesibaigiančio lošimo kortomis ir kiek įvairių kvailysčių suveikėme per tuos penkerius metus. Apimdavo klaiki neviltis pagalvojus ,kad to nebebus. Valas mano vienintelis nepakeičiamas draugas. Nors buvau netikintis meldžiausi ,kad jis išgyventų. Valas nenusipelnė ankstyvos mirties. Jis mieliausias girtuoklis žemėje. Mano apmąstymus nutraukė Ričardas.
-Jis gyvens. Teks pagulėti gipse ,bet jis pasveiks. Nežinau ar galės pilnai valdyti dešinę ranką ,bet jis gyvens. Daviau jam morfijaus ir jis užmigo. Tegu pailsi skausmo ir nepatogumų per kitus pora mėnesių turės į valias.
Tą akimirką Ričardas man buvo šventasis ,Dievas ir motina Teresė viename Pajutau ,kaip ašaros teka skruostais ir apkabinau šitą žilstantį stebukladarį. Vėliau nuėjau pas Valą jis kimiai prašneko.

-Žinau aš tikras asilas ,kad atsukau nugarą tokiam griozdui. Tiesiog įtikėjau ,kad galime atsilaikyti prieš ,bet ką. Įsivaizdavau ,kad didvyrių laikai vėl atėjo ir mes šaunūs kariai tai tai kvaila.

-Aš čia didžiausias kvailys ,kad išūžiau tau galvą savo teorijomis. Bet džiugu ,kad mes vis dar du kvailiai...
Kiti trys mėnesiai Valui buvo labai sunkūs. Jam teko išmokti vaikščioti su ramentais. Galėjai girdėti jį keikiantis ,nes jis vis kažkur užkliūdavo. Pasiūlius jam pagalbą dar labiau pasiusdavo. Valas nors ir sužeistas nenorėjau apleisti budėjimų. Teko prie sargybinių bokštelių sumontuoti savotišką keltuvą. Jo pagalba į viršų Valą užtraukdavome virvėmis. Tai prisidėjo prie mūsų džiaugsmo kai Valo kojos pagaliau sugijo. Dešinioji ranka ,kaip ir spėjo Ričardas liko silpna ir sunkiai valdoma. Atakos sumažėjo iki minimumo. Viso labo keli vorai pabudę po žiemos miego. Dar pora žiurkiažmogių įkliuvo į mano spąstus. Lankininkės pilvukas vis labiau ryškėjo ,tas visus šiek tiek neramino. Ką daryti jeigu kas nors užpuls mūsų namus gimdymo metu? Gydytojas pasiūlė važiuoti į miestą ,bet tai tiko ,tik su sąlyga ,kad Lankininkė gimdys dienos metu. Gydytojas prognozavo ,kad ji gimdys maždaug lapkričio 27. Visi ruošėsi šiai lemtingai dienai. Gyvenimas būtų ėjęs visai ramiai ir taikiai ,jei ne Ričardas kuris vis zyzė ,kad reikia važiuoti į jo pirmą rastą gyvenvietę ir pašalinti ją valdančius banditus. Maksas jam pritarė ,nors ko kito buvo galima tikėtis iš buvusio policininko. Man atrodė ,kad neverta lįsti į bereikalingus pavojus. Jeigu ten žūtume pasmerktume Tomą ir lankininkę mirčiai vieniems. Maksas man atkirsdavo ,kad jeigu jie užpuls mūsų taikų vienkiemį tada būsime rimtame pavojuje. Aš jam aiškindavau ,kad pasaulyje be elektros mus surasti tikrai nelengva. Tada jis imdavo grasinti ,kad išvažiuos be manęs kartu su gydytoju vaduoti nekaltų žmonių. Aš jam atkirsdavau ,kad gydytojas reikalingas čia ,net jeigu reikėtų jį laikyti pririštą prie kėdės. Valas aišku visus ramindavo ir vis siūlydavo išgerti arbatos. Maksas nusileisdavo ir siūlė važiuoti po gimdymo. Man atrodė ,kad tada reikės saugoti kūdikį ir laikas ne kiek geresnis. Šitas pokalbis taip ir užsibaigdavo ir vėl prasidėdavo. Galu gale Valas pasiūlė važiuoti trise ir kuo greičiau užbaigti šitą reikalą. Taigi aš galu gale gale nusileidau. Į didvyrišką misiją išvažiavome aš , Valas ir Maksas. Važiavome džipu ,nes jis mažiau krito į akis. Sustojome du kilometrus prieš gyvenvietę. Netoliese radome degalinę kur sėdėjo liūdnai atrodantis senukas. Jo už liežuvio tempti nereikėjo. Miestą valdė bjaurūs banditai jų buvo dešimt. Jie paėmė įkaite jo dukrą kuri bandė priešintis jų valdžiai . Jį pasodino čia ir liepė pilstyti benziną jiems atvažiavus prigrasino jeigu bandys bėgti nušaus merginą. Jie čia atvažiuodavo dažnai paerzinti senuko. Maksas iškart pasiūlė surengti pasalą. Nuvairavome džipą į šalutinį keliuką. Maksas pasislėpė už cisternos ir turėjo būti jaukas nukreipsiantis dėmesį. Aš nuėjau į apleistą degalinės parduotuvėlę atidariau langą ir išvyniojau į maišą susuktą snaiperio šautuvą. Nors ir buvau prieš misiją džiaugiausi galėdamas nudėti tuos asilus. Valas pasislėpė krūmuose prie išvažiavimo jo užduotis buvo nukepti vairuotoją jei jis netyčia mums prasprūstų . Ilgai laukti neteko juodas mersedesas įsuko į degalinę. Iš mašinos išlipo keturiese. Viduje liko ,tik vairuotojas. Senukui davėme pistoletą ir liepėme gintis ,jeigu viskas eitų ne pagal planą. Bjaurus plikis žvengdamas klausė kokios benzino kainos. Maksas iššoko iš už cisternos ir paleido seriją iš kalašnikovo . Plikis krito iš karto jo draugai puolė šaudyti į Maksą ,bet jis grakščiai nusirideno prie parduotuvės. Man to ir tereikėjo mano šūviai buvo trumpi ,bet taiklūs kol tie suskiai susigaudė buvo jau negyvi. Vairuotojas įjungė atbulinį ir nuvažiavo Valui tiesiai į taikiklį. Jis jį pakirto dviem šūviais. Priekinį stiklą iš vidaus uždengė kraujo ir smegenų mišrainė. Penki iš dešimt buvo negyvi. Po to viskas buvo dar paprasčiau. Nuėjome į gyvenvietę padalinome gyventojams ginklus. Banditai šventė kelintą dieną savo name. Namą padegėme Jie bėgo lauk o gyventojai juos pribaigdavo automatų šūviais. Tapome gyventojų didvyriais sužinoję ,kad namie laukia nešioji jie pasiūlė atvežti ją čia. Jų gyvenvietę puldavo labai retai ir su naujais ginklais jie tikrai galėjo atsilaikyti. Po to dar gerai atšventėm su senuku ir kitais. Grįžtant namo sąžinė negraužė ,bet kilo mintis. Negi taip pradeda kiekvienas didvyris kol laikas ir žmonės jš paverčia legenda ?
6 dalis


Nors atakų ir sumažėjo niekas neatsipalaidavo visi jau žinojome kokia ta ramybė apgaulinga. Lankininkę nuvežėme į išgelbėtą gyvenvietę nusprendę ,kad jei ten saugiau. Laikas bėgo ji buvo jau penktame mėnesyje. Vorai nepuldavo ,tik atbėgdavo ir vėl dingdavo tai kėlė man didžiausią nerimą. Šis nerimas pasirodė ne be priežasties vieną naktį nuskambėjo avarinis švilpukas. Tą naktį sargybą ėjusio Valo veidą buvo iškreipęs siaubas. Kur pažvelgsi visur buvo pilna vorų. Jie apsupo mus glaudžiu ratu ,jų buvo apie šimtą. Jie nepuolė ,tik stovėjo glaudžiu ratu ir atrodė ,kad kažko laukė. Aš atspėjau jie tikrai laukė ir ji atėjo. Vorų karalienė dar didesni nei įprasti vorai. Vorai zujo apie ją buvo aišku ,kad ji jiems vadovauja. Ji buvo apie apie trisdešimt metrų aukščio jos nuodai tekėjo ant žolės degindami viską kaip rūgštis. Mes spaudėme ginklus ,bet buvo aišku ,kad jau per vėlu. Mus apsupo nebuvo kur bėgti ,teliko gintis ir žūti apsuptyje. Mes šaudėme į juos iš visko ką turėjome ,paprasti vorai krisdavo nuo mano šūvių kaip visada. Karalienės neveikė ,net sprogstamieji šoviniai ji buvo tiesiog per didelė. Jie tiesiog sunaikino tvorą ir tada atsitraukė. Karalienė žaidė su mumis ir laukė mūsų atsakomosios reakcijos. Mes nukreipėme bendrą ugnį į ją. Ji pasiuntė kelis vorus nuversti bokštelių mes dar laiku spėjome iš jų iššokti. Mes taip ir stovėjome apsupti vorų armijos laukdami paskutinio jų puolimo. Bet pirma jie sunaikino namus abu. Tie suskiai nugriovė viską iki pamatų. Keista ,kad Valas nieko nepasakė. Keista ,kad niekas neturėjo ko pasakyti. Penki žmonės tiesiog spaudė liepsnosvaidžius ir laukė mirties. Mus turbūt ištiko šokas mes tiesiog sustingome. Vorai ir atsitraukė ir praleido savo karalienę mūsų pribaigti. Aš numečiau liepsnosvaidį ir pagalvojau gerai ,kad laiku išvežėme Lankininkę. Aš užsimerkiau nenorėjau ,kad paskutinis mano matytas vaizdas būtų milžiniškas voras ir jo klaikus snukis. Spėjau nugriūti ant žemės ir patogiai įsitaisyti ant žolės. Karalienė neskubėjo mūsų užmušti ji norėjo mėgautis mūsų siaubu. Aš nenorėjau suteikti jai to malonumo ir bandžiau galvoti apie ką kitą. Nesakyčiau ,kad visas gyvenimas prabėgo prieš akis ,bet keli svarbesni momentai vis dėl to blykstelėjo. Na ,kad ir jei su Valu nebūtume susitikę tame bare kur aš gurkšnojau viskį be menkiausio plano ką veikti su savo gyvenimu ,gal jau būčiau miręs malonesne mirtimi. O Valas būtų padaręs inžinieriaus karjerą ir viskas butų buvę kitaip. O gal tiesiog reikėjo pasilikti išgelbėtoje gyvenvietėje. Buvau taip pasinėręs į savas mintis ,kad net neišgirdau jų. Jų urzgimo ir šimtų letenų trepsėjimo. Neišgirdau plieno kapojančio mėsą ir daug kitko. Valas mane papurtė ir aš atsimerkiau. Vilkai mane nustebimui visur buvo pilna vilkų. Juodi kaip naktis vilkai puolė vorus ir puolė tikrai sėkmingai. Karalienę nuo mūsų nugynė milžiniškas karys raudonais šarvais. Tokiu pat milžinišku kardu jis jau spėjo ją sužeisti o vilkai supo ją ir kabinosi jai į kojas. Negalėjau patikėti tuo ką mačiau ,bet kiti matė tą patį. Tuoj pat griebėme liepsnosvaidžius ir puolėme svilinti vorų eiles kurios dar sėkmingai gynėsi nuo vilkų. Mūsų ugnies srovė neužkliudė ne vieno vilko jie tučtuojau atšoko ir puolė vorus kitoje pusėje. Turbūt pirmą kartą mėgau vilkus kaip dabar. Džiaugsmingai klykdami naikinome vorų likučius. Jie buvo išblaškyti vilkų ir jau nebegalėjo gintis. Karys raudonai šarvais užsimojo jo kardas blykstelėjo melsva šviesa ir karalienė ištiško į gabalus. Vilkai pribaigė likusius vorus iš daugiau nei šimto vorų neliko nė vieno. Karys nusiėmė šalmą su antveidžiu prie jo priėjo mergina su gobtuvu slėpusis nežinia kur ,nes pastebėjome ją tik dabar. Kario veidas buvo keistas oda vingiavo melsvos linijos ant kaktos augo maži ragai. Mergina pasekė kario pavydžiu ir nusiėmė gobtuvą jos oda buvo tamsiai violetinė o ausys smailios ir ilgos. Jos nuostabūs sidabriniai plaukai buvo susukti į kuodelį matyt ,kad netrukdytų kovoti. Vilkai glaustėsi prie jos lyg šunys . Ji ramiai glostė jų kailį. Mes susižvalgėme staigmenoms šiandien nebuvo galo. Jie matyt laukė mūsų reakcijos o mes buvome per daug nustebę ,kad kažką daryti. Valas atsipeikėjo nusviedė liepsnosvaidį ir surinko mūsų ginklus. Tada nuėjo prie namo nuolaužų ir per jas sugebėjo nusikasti iki rūsio kuris atrodė visai sveikas mes nusekėme paskui jį mūsų keistieji gelbėtojai taip pat. Valas atidarė vyno butelį ir davė jį merginai. Ji ramiai gurkštelėjo ir šyptelėjo. Dantys atrodė visai žmogiški ir dailūs. Karys nieko nelaukęs negrabiai atidarė alaus statinaitę. Jis negrabiai tarė.
-Draugai. Vorai priešai.
Tardamas draugai parodė į mus. Mums to užteko mes linktelėjome. Kartais žodžių tiesiog nereikia ir darbai pasako daug daugiau. Taip mes ir gurkšnojome dar ne visai suvokdami ,kad prie tiesos apie vorus ir viso to esmę priartėjome žingsniu arčiau.
7 dalis

Dienos bėgo mūsų gelbėtojams mokantis kalbą gana neįprastu būdu. Mergina parodydavo į kokį daiktą ar paveiksliuką jos knygoje man tekdavo užrašyti ir pasakyti. Ji užsirašydavo viską į knygelę ir ten prisirašydavo reikšmę savo kalba runomis. Tada viską apšviesdavo raudonu kristalu ir prisidėdavo prie kaktos kristalą. Vėliau jį duodavo jį milžiniškam karui šalia ir jie abu žinodavo apšviestus žodžius. Merginos knyga daug padėdavo išmokti abstraktesnius žodžius. Pagaliau jie prisistatė.
-Aš esu Tarlanciell nakties elfė. Aš noriu padėti žmonėms atsilaikyti prieš vorus pasiustus priešo šiame kare.
Karys taip pat prašneko ,bet jo balsas buvo labai žemas.
-Aš Colber. Aš esu pusmilžinis seku paskui Tarlanciell ,kad ir kokie būtų jos tikslai.
Toliau jie mokėsi tuo pačiu principu ,o mums teliko graužti nagus ir laukti. Veikti tikrai nebuvo ko aš dar siūlau atstatyti tvorą ,bet Valas nusijuokė ,kad niekas nestato tvorų apie griuvėsius. Užpuolimų kol kas nebuvo ,o su naujais draugais jautėmės saugūs. Po poros dienų Tarlanciell vėl prašneko.
-Noriu papasakoti bendrą žmonių ir mūsų istoriją. Prieš tūkstantmečius mes visi gyvenome šiame pasaulyje kartu. Bet elfai neįvertino žmonių. Jie greičiau plito nors ir gyveno trumpai. Negaliu pasakyti kas pradėjo karą. Mes ar jūs. Aš dar nebuvau gimusi ,o gyvų to metų elfų jau labai mažai. Mes pralaimėjome dėl skaičiaus. Supratome jeigu kovosime toliau išnyksime. Vienas iš galingiausių magų atvėrė portalą į neapgyvendintą pasaulį. Iš pradžių pasitraukė elfai ,o vėliau ir kitos rasės. Magas uždarė portalą ir niekas nuo to laiko jo nebeatidarė . Ten kur buvo išvykimo portalai dabar stovi menhyrai. Po šitiek amžių atvyko priešai iš kitos sferos, jie nebuvo panašūs nei į vieną žinomą rasę. Jų buvo per daug ,kaip tada žmonių. Priešas atrado senuosius portalus ir atvyko pas jus. Jis ne šiaip atėjo į jūsų pasaulį jis nusprendė sulieti abu ir taip kurti savo imperiją. Mūsų pasaulio gyventojai nebegali laimėti savame pasaulyje. Čia dar yra šansas užklupti priešo magus netikėtai . Juos nužudžius dar įmanomas atskyrimas Jei nespėsime visi gyvensime bendrame pasaulyje. Jo gyvūniją kaip žiurkiažmogius jau matėte. Vorai tai šlykštynė kuria priešas klaikiai sugriovė mūsų pasaulį. Jeigu nugalėsime bendrame pasaulyje, tai nieko gero neatneš. Elfai nepakęs žmonių už jiems padarytas skriaudas. Dauguma nori sunaikinti legendinius žudikus išvariusius protėvius iš jų pasaulio. Aš nesu tos nuomonės ,jeigu kariausime tarpusavyje kai mūsų ir taip sumažėjo pasmerksime abi puses. Dabar svarbiausia nužudyti priešo magus kurie yra prie menchyrų ir sustabdyti susiliejimą. Net jeigu tai nepavyks aš su Colber ginsiu žmones. Pusmilžinių išvykimo metu dar nebuvo. Jų protėviams milžinams žmonės nelabai galėjo pakenkti jie pasitraukė savu noru. Aš turiu įtakos visi nakties elfai seks mane. Pusmilžiniai kaip visada prisidės prie daugumos ir aš manau ne prie anti žmonių partijos. Miško elfai prieš jus lieka tikėtis ,kad jie ateis į protą atsižvelgiant į aplinkybes. Kiti gana įvairių nuomonių. Aš tikiu mes galime laimėti ,bet reikia visiems susivienyti. Mums reikia surinkti daugiau žmonių. Aš turiu specialių ginklų. Nakties elfai prisidės vėliau. Man reikia pagalbos surinkti žmones ,be vietinių tai man nepasiekiama. Rasti gyvenvietes taip pat sunku. Magija čia veikia ,bet kartais viskas trunka labai ilgai. Šis pasaulis atrodo pamiršo magiją jos šaltiniai priblėso. Taigi ar padėsite mums ?
Mes atrodėme gana sutrikę ,bet viskas paaiškėjo ir jie buvo gyvas to įrodymas ,kad tai tiesa. Valas linktelėjo.
-Mes žinoma padėsime. Lenkiu galvą už tai ,kad atleidžiate už senas skriaudas. Mes kausimės iki paskutinio kraujo lašo su jumis.
Colberis atnešė skrynią. Joje buvo šarvai ir ginklai. Mes juos užsidėjome labai lengvai. Jie prisitaikė prie kūno formų ir galėjai pamanyti ,kad jie besvoriai. Švytintis durklai ir kardai,medžiojančiais elfais išmarginti skydai ir drakonai saugantys lobius. Viskas atrodė tiesiog tobulai. Susiruošėme į kelionę susėdome į mašiną. Elfė ir pusmilžinis sušnairavo ,bet nieko nepasakė ,pirmą kartą pastebėjau ,kad jos akys aukso spalvos. Ji buvai neįprastai graži sunku buvo suvokti norą kovoti prieš dailią ir nagingą rasę. Mes juk galėjome gyventi taikiai ir tada? Kaip dabar atrodytų šiuolaikinis pasaulis ? Greičiausiai turėtume daug pusininkų kaip Colberis ir pasaulį kur maišosi technologija ir magija. Bet kaip visada tai ,tik pasvarstymai praeities nuodėmių nebe nuplausi. Teliko keisti dabartį ir nebekartoti senų klaidų. Po trumpos kelionės sustojome gyvenvietėje. Mums einant žmonės išpūtę akis žiūrėjo į elfę ir pusmilžinį. Mes sustojome aikštėje kur susirinko visi gyventojai. Mes perpasakojome jiems jos istoriją. Žmonės suprato ir sutiko eiti ,kartus išskyrus kelis ,apokalipsės patirtis palengvino patikėti ir prisitaikyti. Mes išvažiavome toliau prieš tai elfė paniekinamai nužvelgė pasilikusios.
-Asilai geriau mirti su savais ,negu gyventi su kitokiais.
Mes išvykome ieškoti kitų gyvenviečių pagaliau atsirado aiškus planas.
8 dalis

Tarlanciell ir mūsų po truputi didėjanti grupė ieškojo naujų gyvenviečių. Kartais tiesiog išsiskirstydavome ir apieškodavome tam tikrą teritoriją. Jei nieko neišeidavo elfė išsitraukdavo melsvą pakabuką ir leisdavo jam suktis virš žemėlapio. Tai trukdavo ilgai ,bet žmonių rasdavome visada. Reakcijos būdavo skirtingos. Kai kuriems buvo sunku tuo patikėti ,bet jie sekdavo mus. Kiti nepatikėdavo ir likdavo. Treti puolė Tarlanciell ir man teko jiems užvožti kardo plokštuma. Mes keliavome ir rinkome rekrutus. Atrodė tam nebus galo. Mažos žmonių grupelės išsimėčiusios dideliame plote. Visi kuo galima toliau nuo miestų ir gerų kelių. Mums teliko keliauti ,surasti ir pasakoti viską iš naujo Elfė atrodė patenkinta ir žemėlapyje braižė spalvotas rodyklės. Vėliau rodydavo tai kitiems ir aiškino jos sugalvotą strategiją. Viskas buvo gana paprasta. Pirma žmonės puola vorus apsupusius portalo vietą ten persikelsime padedami specialaus burto kurį ji jau kuris laikas ruošė ir tobulino. Antra mes Colbert ir ji praslenkam prie mago. Tarlanciell pasinaudos jos rasės savybe susilieti su aplinka ir bandys jį užklupti netikėtai. Mes turėsime atkreipti jo dėmesį į mus. Paprasta ir aišku ,tik pasisekimas skendėjo nežinioje. Aš nužvelgiau mūsų menką armiją du šimtai žmonių. Istorijos ratas pilnai apsisuko. Prieš tūkstantmečius elfai kovojo būdami ant išnykimo ribos dabar atėjo mūsų eilė. Tik mums nėra kur trauktis. Niekas neatvers portalo į pasaulį kur galėtume atgauti jėgas. Net jeigu taip ir atsitiktų ar ilgai tai gelbėtų nuo priešo kuriančio pasaulių imperiją. Vienaip ar kitaip teks kautis ir jie tą darys. Jeigu to nesugebėtų mes nebūtume radę jų gyvų. Elfė prašneko savo melodingu balsu.
- Draugai atėjo laikas įrodyti visiems ,kad tik kartu sugebėsime atstatyti tvarką ir užbaigti šią tragediją kuri abiejuose pasauliuose nusinešė daug gyvybių. Nugalėjus magą galėsiu atverti portalą iš kitos jo pusės atskubės nakties elfai. Kitoje pusėje jų taip pat laukia mūšis taigi nenuvilkime jų atvedė juos į pralaimėtą mūšį ir mirtį kitoje pusėje. Mano mieli vilkai duos mums didelį pranašumą jie išblaškys vorus o jūs naudokite liepsnosvaidžius ir man įprastus ginklus kuriais gausiai apdalino Colber ,kurio dėka ir turime šiuos ginklus. Jo broliai pusmilžiniai nukalė visą šį grožį ir padėjo viską saugiai perkelti čia. Į mūšį už gyvuosius !
Ji numetė ant žemės ryškų buteliuką.. Šviesos ir garsai keistas jausmas lyg plūduriuotum ant vandens. Staiga viskas baigėsi ,visa kariauna stovėjo paplūdimyje. Neaiškiai atsiminiau lyg ir apie Prancūzijos salas kuriuose stovėjo menchyrai. Tarlanciell kažką sušnibždėjo ir aplink mus jau glaustėsi vilkai. Žmonės nervingai kasė jiems paausius. Valas nusijuokė.
-Taigi pasiekėme nulinį tašką. Dabar pergalė arba mirtis. Žinai gal ir keista ,bet man tai patinka juk negalėjome sėdėti už tvoros iki senatvės ,kada nors tie vorai būtų mus prigriebę. Lankininkė ir Ričardas saugūs name kurį saugo elfės magijos sukurtas barjeras. Apsidairyk čia Prancūzijos paplūdimys ,nors tai juk ,tik salos ,bet niekada nebūtume jų pamatę. Oras nuostabus ir mes galime kažką pakeisti ,bent jau pabandyti.
Man jau teko matyti Valą tokį ,jį kartais ištikdavo keisti euforijos priepuoliai. Niekas negalėdavo sugadinti jam nuotaikos. Niekas negalėjo sugrąžinti jo į realybę ,jis tikėjo savo teisumu ir garantuota pergale. Kiti kariai neatrodė tokie patenkinti. Stebėjau merginą žalsva spalva dažytais plaukais ji drebėjo ir spaudė liepsnosvaidį. Būrelis vyrų stiprinosi iš pilvoto butelio. Nedidelė grupelė leido per rankas pypkę ir rūkė . Į mano pusę vėjas atnešė kanapių kvapą. Kai kurie skubiai bedėsi švirkštus į venas nenorėjau žinoti ką jie leidosi. Išgyveno ne šventieji ,jokia kalba prieš mūšį jų nenuramins. Jie neturėjo Valo įsitikinimo. Pamačiau ant smėlio sėdintį Tomą. Jis nusprendė vesti vorų puolimo grupę. Nenorėjo rizikuoti kovoti prieš magą ir žūti ,jis turėjo dėl ko gyventi . Aš nežinojau ar galėjau pasakyti tą patį. Neturėjau aš nei Valo keisto optimizmo nei dar ko nors. Aš, tik vis bandžiau išgyventi ,bet nesusimąsčiau dėl ko. Mane vedė ,tik instinktas. Stovėdamas prieš vorų karalienę neturėjau ko atsiminti. Tik mūsų su Valu susitikimą galėjai pamanyti ,kad prieš tai nieko nebuvo. Buvo ,tu tik per ilgai stengeisi viską pamiršti. Skandinote alkoholyje viską tiek nesėkmes ,tiek gerus dalykus. Nors jūs to neplanavote to neturėjo būti. Jūs norėjote visai kitko nei penkerių metų maratono. Nejaugi pamiršai Valas tarė. Atsipalaiduosime ir atsitiesime. Deja taip neatsitiko. Valas apie tai nešneka vaizduoja ,kad taip ir turėjo būti. Galbūt jis taip pat pamiršo ,o atsiminti pralaimėjimą nėra lengva. Pralaimėjimą prieš savo silpnumą. Realus pasaulis jus pamiršo ir galėjote vaidinti laimingus. Bet dabar nesijauti laimingas iššvaistęs tiek metų prieš tai dar bandei gyventi ,o dabar jau per vėlu. Čia tavo kapas bevardis kapas ,nes niekas neištars tavo vardo. Tu uždraudei Valentinui jį ištarti. Sakei ,kad tau nebereikia tokių dalykų ,kad esi laisvas. Nejaugi laisvė yra bėgimas nuo pasaulio keturiuose sienose pilnose butelių. Problema ne buteliuose ,o tavyje. Tu pasidavei ir atsisakei pasaulio džiaugsmų. Netgi po visko pabaigos bijojai atsiverti žmonėms su kuriais išgyvenai tame vienkiemyje. Dabar viskas baigta ,o ir Valentino galas artėja jis išgyvens ,kad palaidotų tave. Kaip pats sakei ratas apsisuko. Ką pasakysi prieš mane kuris atsisakė vardo? Ką pasakysi prieš Mirtį ? Nori kovoti tame mūšyje ir žūti ? O gal užbaikime viską tiesiog čia ir dabar. Ko norėtum ? Kraujosruvos smegenyse ? Vėžio ,infarkto? Gausi ,ką tik nori aš iki tobulumo išmanau šį darbą. O gal apsigalvojai ? Rojus tavęs nelaukia ,jis nelaukia tų kurie mirė ,dar būdami gyvi. Tokie klajoja ir ieško prarasto gyvenimo prasmės. Aš tau duosiu šiek tiek laiko ,bet anksčiau ar vėliau tu mane sutiksi. Ieškok to ką praradai arba ieškok to po mirties. Tai tavo pasirinkimas.
Aš atsipeikėjau stovėjau lygiai toje pačioje vietoje. Elfė rikiavo kareivius. Šiek tiek laiko armija ,dar turėjo mes nusprendėme laukti sutemų. Puldami dieną per daug atkreiptume mago dėmesį. Elfė pilnai galėjo išnaudoti savo galias po saulėlydžio. Tai buvo ir mano laikas iki mirties. Norėjau ,tikėti ,kad viskas ,tik haliucinacija. Bet po visko netikėjau ,kad viskas taip paprasta. Ką aš praradau ? Per penkerius metų tiek šnekų apie gyvenimo prasmę ,bet ką kas prarado nei Valas nei aš nešnekėjome. Tiesiog mes nenorėjome žvelgti atgal. Deja teko sulaužyti barjerą smegenyse ir ieškoti karštligiškai ieškoti atsakymo. Šį kartą gyvenimas bėgo prieš akis metai skriejo lyg knygos puslapiai vėjyje. Staiga aš supratau metai prieš susitikimą su Valu......
Aš laukiau jos ir dekoravau stalą. Pasigrožėjęs raudomis servetėlėmis ir kvapniomis žvakėmis pastačiau ant stalo vermuto butelį. Ji vėlavo tai buvo neįprasta. Aš jai skambinau ,bet ji nekėlė ragelio. Nesureikšminau to ir išdėliojau desertus su grietinėle. Aš laukiau žvakės trumpėjo ,o desertai tirpo. Ji atėjo ,nors labai pavėlavusi. Jos veidą iškreipė liūdesys pamačius stalą. Aš ne taip supratau jos išraišką, Ji pasakė tai ,kas viską sugriovė.
- Mums reikia pasikalbėti. Nenorėjau čia eiti ,bet skambutis tam netinkamas. Suprask mokykliniai laikai baigėsi ,o tu tiesiog likai toks pat. Gyvenantis šia diena ,bet laikas rūpintis ateitimi. Tu nieko nedarai ir tau vienodai. Aš noriu studijuoti ,dirbti gyventi kaip noriu. Su tavimi įstrigsiu šiame mieste ir kokiame sumautam bute kaip šitas. Atleisk ,aš tiesiog tikėjausi ,kad tu susiimsi ir galėsime studijuoti kartu ,bet dabar matau tu man reiški ,tik mirtį. Aplink tave dedasi blogi dalykai. Visur kur tu ten ir nelaimės, miršta žmonės. Tai ,net neblogiausia . Blogiausia ,kad tu niekada nepasikeisi.
Ji išėjo,o aš vienu mauku išgėriau vermuto butelį. Ištraukiau iš stalčiaus auskarus skirtus jai. Dar tą patį vakarą pardaviau juos lombarde ir dingau iš miesto....
Aš supratau viskas buvo gana paprasta. Šaltas juokas stingdantis laiką. Juokas to kuriam laikas ir erdvė nieko nereiškia.[I] Taip suprasti nėra sunku. Bet susigrąžinti daug sunkiau. Aš nenoriu pašauti arklio prie finišo linijos. Šiek tiek padėsiu visos ,primena tą kuri tave išdavė ,bet viena neturi nė menkiausio panašumo ,netgi tau. Gana aišku manau, bet tarp mūsų dar niekas neaišku. Tokių kaip tu labai mažai. Girdinčių suprantančių mirtį ,netgi randantį tuos kurie artėja prie manęs Šitas ryšys nėra vienpusis. Aš jaučiu ir seku tave jau labai senai .Bet tik dabar tu įvaldai savo galią. Tu sugebėsi mane matyti. Pasistenk ir galbūt pamatysi neaiškų mano pavidalą mūšio metu. Tu pamatysi ir žmonių aplink tave gyvenimo trukmę aiškiai ir negalėsi nieko pakeisti. Bet viskam savas laikas dabar susigrąžink tai ko netekai ir paskubėk.
Man teliko paklausyti patarimo. Aš broviausi per kareivius prie tos ,kuri galėjo mane išgelbėti. Aš bijojau pamatyti tai ką Mirtis žadėjo gyvenimo trukmę. Ji buvo palapinėje ir gėrė šampaną. Ji melodingai tarė
.-Prisijunk mielas žmogau man trūksta draugijos. Niekada negalvojau ,kad aš Tarlanciell liksiu be draugų. Kareiviai manęs prisibijo.
Aš prisijungiau nė vien todėl ,kad neturėjau išeities.
9 dalis


Laikas vos judėjo ir mes gurkšnojome šampaną. Abu buvome įsitempę ,tik dėl skirtingų priežasčių. Galiausiai ji prašneko
.- Klaiku mirti toli nuo namų. Bet nerizikuojant mirti čia jokių namų išviso nebus. Kvaila ,bet visada maniau ,kad tokiomis akimirkomis teks dalintis su draugais ir ištikimais savos rasės kariais.
Aš pasukiojau rankose taurę. Mirtis atrodo vienintelė šiandieninė tema.
- Mirti namie apsuptam savos rasės nesijaučia geriau. Daugumos kareivių ,aš ,net nepažįstu. Keista ,kad išvis jų išvis tiek daug susirinko. Valentinas tiki pergale vilkimės jo tikėjimas pasiteisins ir išves daugumą iš čia gyvų. Jeigu aš mirčiau ,o tu ne. Pasaugok jį ,kad nepadarytų ko nors ko jau nebegalės pasigailėti.
Tuščia kalba ,jei mirtis norės Valo ji jį pasiims . Aš dar turėjau šansą ,bet jis man atrodė keistas ir skaudus. Pakeisti prarastą mylimąją nauja. Netgi ne kokia nors moterimi ,o elfe Taranciell ,kuri vykdė du pasaulius apimantį planą ir atrodė paprasčiausiai mylėjo savo rasę dėl kurios ir susivienijo su žmonija. Aš paklausiau ,nors ir taip žinojau.
- Jeigu priešas būtų nelietęs jūsų pasaulio ,o, tik norėjęs pereiti į mūsų per portalus. Kas tada ? Elfai būtų su tuo sutikę tai man aišku. Bet tu irgi sutiktum ?
Ji susiraukė ,bet atsakė.
- Koks dabar skirtumas ? Įvyko kitaip ,aš nežinau ar mano kariai sutiktų kautis mūšyje ,jei tam nebūtų svarios priežasties. Aš ir prieš tai maniau ,kad reikia pamiršti karą tarp mūsų,netgi siūliau vėl užmegzti ryšius. Taryba atmetė šį pasiūlymą. Dabar nebeliko nei tarybos nei laiko puoselėti seną neapykantą.
Aš tylėjau ji norėjo diplomatijos ,o gavo aljansą. Laikas slinko ,o aš nežinojau ką daryti. Mirtis tylėjo palikdama mano paskutinį šansą man ir netrukdydama jo komentarais. Aš negalėjau ištrinti prisiminimo apie merginą kuri pasakė apie mane visą tiesą ir išėjo. Aš taip pat išėjau toliau nuo miesto ir prisiminimų. Klajojau ,kol radau savo vietą Valo bute. Ten tikėjausi atsikratyti praeities balastu. Metai iš metų viskas traukėsi gilyn ,bet niekur nedingo. Per penkerius metus nesugebėjau atsikratyti nuodais ėdančių mane iš vidaus. Dabar tai turėjau padaryti iki saulėlydžio. Nuleidau galvą ir pasibraukiau ranka plaukus.
-Kalbant apie draugus. Aš norėčiau čia pamatyti vieną merginą ir užbaigti vieną seną pokalbį.
Aš papasakojau elfei viską. Net nežinau kodėl. Tiesiog ji turėjo suvokti kas mane pribaigė ,nors ir netiesiogiai.
Ji papurtė galvą.
- Nejaugi tai taip skaudu ? Visi mes jau atstumti ir palikti. Net jeigu pasakytume tai ką norime ,tai nieko nepakeistų. Žinai ,kažkada aš miško elfas ir grupelė nykštukų gavom užduotį nužudyti žiukiažmogių gaują kasyklose. Jie buvai neįprastai stiprūs ,nes augo prie magiškų kristalų klodų. Užduotis truko ilgai. Kai kurie žuvo kovoje. Vėliau netgi išskerdus tas šlykštynės padėtis nepagerėjo. Išėjimas į paviršių buvo užverstas. Jį saugojusį nykštuką radome perplėšta gerkle. Šalia gulėjo žiurkiažmogis su kardu šone. Likom trise iš pradžių labai nesinervinome manėm miestelio gyventojai mus išlaisvins. Deja miestelį užpuolė orkai ir pagalba neatvyko. Teko leistis gilyn ir tikėtis rasti kokį urvą vedantį į lauką. Mes su miško elfu suartėjome. Du savo rūšies atstovai tokioje situacijoje nieko keisto. Man tada atrodė ,kad tai ypatinga. Mes radome požeminį ežerą. Jo dugne plyšį pro kurį išplaukėme į paviršių. Išlindome upėje kažkokiuose miškuose toli nuo ,bet kokių gyvenviečių. Kelione iki kito miestai truko ilgai. Užtenkamai ,kad visai sukvailėčiau jau įsivaizdavau supanti vaikus kuriuos gimdžiau tam elfui . Po to, kai pasiekėme miestą jis mane paliko. Netgi ne todėl ,kad nakties ir miško elfai nelabai sutarė nuo amžinybės pradžios. Tiesiog aš atrodžiau netinkama. Jam reikėjo dailios miško efės dirbančios sode. Jis dirbo samdiniu surinkti šiek ,tiek aukso įgyvendinti iki apsivėmimo saldžiai jo svajonei namas ,sodas ir miško elfė. Nežinau kurį iš mūsų labiau įskaudino ,bet jaučiausi siaubingai. Aš gyvenau toliau. Tu ne tame ir skirtumas. Tavo mergina seniai žuvo ,o tu vis tiek leidi jos žodžiams griauti ,tai kas liko iš gyvenimo pasaulyje. Mano patarimas susitaikyk su tuo kas buvo. Velnias ir kam pradėjai apie tai kalbėti ? Nuotaika visai subjuro. Jaučiuosi ,dar vienišesnė. Gaila ,kad nuo to karto taip ir neradau elfo kuriuo galėčiau pasitikėti.
Aš tylėjau ji teisi ,bet ar nuo to ,kam nors geriau. Įdomu jeigu paklausinėčiau kareivių ,kiek liūdnų istorijų dar išgirsčiau ? Maniškė atrodo juokingai prieš Terlanciell istoriją. Manau atsirastų ir dar tragiškesnių. Nuo šito žinojimo man palengvėjo. Elfė sukinėjo taurę ir atrodė nuostabiai liūdnai. Kiekvienas dailininkas norėtų nutapyti šią sceną. Aš tylėjau laikas nesustojo mano paskutinės valandos.... Ji vėl prašneko ir jos balse nuskambėjo saldus kvietimas.
- Žinai mūsų istorijos turi kažkokį šleikštų panašumą. Mes abu leidome joms sugadinti ,daug prieš pasauliams subyrant. Dabar sėdime čia vieniši Aš skaičiau apie puselfius ,kurie turėjo žmonių kraujo. Ateik ,bet nesureikšmink šito....
Aš norėjau to ir ne vien ,kad tai išsigelbėjimas nuo mirties. Man jos reikėjo ,tos kuri suprato netekties skausmą. Ji plėšė nuo manęs šarvus Aš negrabiai atsegiau jos apsiausto seges. Su malonumu traukiau lengva tamsų audinį nuo violetinio kūno. Jaučiau jos šilumą gėriau į save jos kvapą kuris priminė vasaros naktį. Jos lūpos susiliejo su manosiomis. Pajutau kraujo skoni perlamutriniai iltiniai dantukai krimstelėjo į lupą. Ji buvo tobula. Glamonėjau ją grožėdamasis tobulomis krūtimis nuostabia oda ir auksu tviskančiomis akimis. Tobula mylimoji ,tobula ekstazė atimanti mirties baimę. Mes gulėjome ant grindų grožėdamiesi saulėlydžio spinduliais. Ji atidarė vyno butelį kuris ,tik pagardino džiaugsmą ,kad gyvensiu dar ilgai po būsimo mūšio. Aš tiesiog tai žinojau ir man nereikėjo kraupios giltinės ,kad tą paliudytų. Aš atsitiesiau ir nežadėjau vėl kristi. Dabar ir aš turėjau dėl ko gyventi.
10 dalis

Saulė nusileido skubiai vilkomės šarvus ir išlėkėme į lauką. Kariai jau buvo pasiruošę. Tomas vedė jų eiles. Taranciell aktyvavo apsauginį kupolą mums abiems. Iš pradžių viskas vyko ramiai išgirsdavome šūksnius liepsnos apšviesdavo sutemas. Kapojimo garsai kardui atsitrenkus į voro šarvą. Bet vorų vis daugėjo. Kariai turėjo pasitraukti į gynybinę poziciją. Mes judėjome lyg tankas nesudaužomame kupole. Vorai trenkdavosi į mus ir nugriūdavo nutrauktomis kojomis. Žavioji elfė stūmė mus per šią mėsmalę. Kariai nepanikavo ir centimetras po centimetro stūmė vorus atgal apeidami jų lavonus. Ji sustojo ir išjungė tobulą apsaugą. Tada dingo sumirguliavus spalvoms. Ji turėjo sėlinti prie mago. Aš turėjau atkreipti dėmesį ką ir dariau liepsnos srove liedamas vorų ordas. Valas rėkdamas kapojo kojas dvirankiu kardu. Kardas vis sužaibuodavo ir nutrenkdavo jau sužeistą vorą. Vorai paniškai traukėsi jie nemėgo ugnies kurios tikrai pakako surinkus du šimtus liepsnosvaidžių. Aš pasinaudojau proga ir prasmukau pro jų eiles. Bėgau vietomis ,kur augo aukštesnė žolė. Greitai pamačiau menhyrus . Ten stovėjo magas. Negalėjau spręsti apie išvaizdą jį nuo galvos iki kojų dengė juodas audinys. Bet jo akys man nepatiko gyvatiški rėžiai tviskantys gelsva šviesa. Aš puoliau pirma paleidau į darbą liepsnosvaidį. Jo srovę blokavo ledo kristalas kuris užšaldė puikių ginklą. Išsitraukiau du kirvukus turėjau laiko pasipraktikuoti ,bet labai tvirtai su jais nesijaučiau. Kirtau ,bet ,jis vėlgi blokavo ,tik šį kartą medine lazda švinu aptrauktais galais. Pirmas smūgis į pilvą minėtu galu buvo klaikus. Kirtau ir vėl kirtau ,neturėjau teisės pasiduoti. Jis suko savo lazdą ir vis man užvoždavo. Atšokau ir numečiau granatą. Ji sustingo ore. Jis vis smūgiavo ta prakeikta lazda. Suklupau jutau lūžusius šonkaulius. Liepsna apšvietė beviltišką situaciją. Valas panaudojo savo ginklą laiku. Magas degė ,bet neišleido nė garso. Kamuolinis žaibas trenkėsi į Valą. Burtas nusviedė jį kelis metrus atgal ,bet jis ir vėl stojosi šarvai tikrai pasiteisino. Šarvai prie bato turėjo vietą peiliu . Ištraukiau jį ir susmeigiau tam lazdos virtuozui į pilvą. Jis nenorėjo mirti Valas kapojo jį kardu ir taip pat paragavo lazdos. Elfė atsirado lyg iš niekur ir susmeigė savo lenktus durklus jam į nugarą. Jis dar trūkčiojo ,bet galu gale mirė. Durklai buvo užkeikti specialiai magams. Valas padėjo man atsistoti šonkauliai maudė ,galvoje daužėsi plaktukai. Taranciell sutrypė raudoną kristalą įsmeigtam į menchyrą . Ji pakeitė savais trimis skirtingais kristalais. Blyksniai realybė trumpam išsikreipė. Prieš mus jau stovėjo nakties elfų būrys. Mano spėjimu koks šimtas elfų sidabriniais šarvais. Grįžome į stovyklą mūšis su vorais taip pat pasibaigė. Žuvusių neišvengta ,bet visi šventė pergalę. Elfai įsikūrė stovyklos rytuose kiek toliau nuo kitų. Jie naudojo kalbos kristalus ir šnekėjosi elfiškai su Taranciell . Iš jos išraiškos naujienos buvo blogos. Ji vėliau perpasakojo elfų armijos bėdas. Į kelionę link portalo patraukė daugiau nei trys šimtai karių. Dar neatvykus juos užpuolė žiukiažmogiai. Jie atrodė kitaip buvo šarvuoti. Priešas pakeitė juos ir pajungė savo tikslams. Kiti gyvūnai virto pasiutusiais siaubūnais. Atvykus teko prakirsti kelią per vorų legionus. Čia atvyko ,tik šimtas išgyvenusiųjų. Ji verkė pirmą sykį teko tai matyti. Jos ašaros priminė gyvsidabrį. Dar niekada neteko matyti kažko tokio liūdno ir gražaus. Bet tai dar ne viskas. Kitos rasės nebepajėgė priešintis. Nykštukai užsidarė požemiuose. Gnomai dingo ,tik jiems žinomu keliu vaivorykšte. Goblinai kovojo savo tvirtovėje ir tik ją apsupusi lava gelbėjo nuo sutriuškinimo. Tamsieji elfai paliko savo gyvenamas vietas ir nužudė keletą priešo magų. Niekas nuo tų pergalių jų nebematė. Pusmilžiniai bėgo į kalnus palikę barikadas kurias išlaikė ilgiausiai. Jungtinė orkų armija sustojo kažkokiu miestu ir kovėsi prieš ten susibūrusius magus ir karius. Priešų vorai atliko kruviną darbą už juos. Jie kovojo sveiki ir stiprūs. O pasaulio gyventojai ,vis silpo ir palikinėdavo frontą. Aš norėjau jiems padėti ,tik menka mūsų grupelė negalėjo kovoti ,per du pasaulius ir suspėti visur. Liko dar du portalai kuriuos reikėjo atkirsti nuo priešo. Netgi dabar nežinojome ,kas mūsų priešas. Mago lavonas buvo apdegęs ir supjaustytas. Teliko veikti pagal planą be nukrypimų ir gailesčio kitiems. Karas nepagailės ne vieno. Telieka laimėti.... Man mąstant pro portalą įvirto dar viena banga elfų. Tik šie buvo kitokie. Juodi šarvai pelenų pilkumo oda ,keisti ašmenys ,tvirtinami prie kastetų. Šaunieji tamsieji elfai po pergalės dingę be žinios. Po šiokios sumaišties ir kristalų pagalbos jų vadas papasakojo savo istoriją. Karas vis labiau smaugė pasaulį nebebuvo kur bėgti. Didžiausi mūšiai vyko kalnuose ,kur pusmilžiniai didvyriškai gynė savo protėvių aplinką. Nykštukų požemiai apsupti ,tik laiko klausimas ,kada nykštukai pasiduos. Miškai degė ,miško elfų likimas buvo nuspręstas. Apie kitus niekas nieko nežinojo. Žinojau atkirtę menchyrus turėsime vykti gelbėti nykštukų. Jie pagal tamsiųjų elfų vadą patyrė mažiausiai nuostolių. Jie dar galėjo tapti tūzu pakreipsiančiu karą į kitą pusę. Pamažu visi nurimo. Stovykla išsiplėtė. Elfai ir žmonės šnekėjosi. Ledas pajudėjo ,netgi po karo ,teks bendrauti ir paremti vienas kitą. Aš nuėjau miegoti galva tiesiog ūžė nuo įvykių ir viską maudė. Ji atsigulė šalia. Liečiau jos odą. To švelnumo man niekada nebus gana. Ji šiek tiek drebėjo ,bet užmigo mano glėbyje. Tokiomis akimirkomis man nieko netrūko ir niekas negąsdino.

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-14 13:11 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-18 13:38
Posts: 277
Rimtai pasakykite ar verta knyga rasyti. Girdejau vienas kankinosi metus ar daugiau. Cia imete ir buvo isprievartautas musu kritiku 8) Kiek naudinga yra ju nuomone ? Ar save laikot ekspertais Fantastikos fakulteta kas 10 a ? :) ... Rimtai ar parases 200-300 puslapiu romanu turi vilti nors isleisti ji per kelis metus nesvarbu kokia kalba. Pvz Vokietijoje nemanau,kad geriau.
Dekoju kas pasidalins mintim.

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 12:40 
Offline
User avatar

Joined: 2004-12-02 17:33
Posts: 193
Location: Vilnius
Po pirmų kelių sakinių praėjo noras skaityti toliau - gramatinės, skyrybos klaidos. Stilius prastas - vos suprantu kas norėta pasakyti.


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 14:31 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-18 13:38
Posts: 277
Jeigu numetei po kelių sakinių ir netingėjai rašyti komentaro. Ar verta taip laiką švaistyti ? :D


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 15:39 
Offline
User avatar

Joined: 2003-06-07 14:47
Posts: 768
Location: Kaunas
nu as laika pasvaisciau.

Kaip jau buvo mineta gramatines ir skyrybines klaidos, bet cia nieko baisaus, pataisoma gali but net leidejo.

Ka reik tau keist tai jau mineta stiliu. Skaitant susidaro ispudis kad sokineji nuo vienos vietos prie kitos, vienas sakinys baigiasi ir tuo metu vos ne visas veiksmas pershoka. Mano manymu vietomis is vieno sakinio galima butu visa pastraipa ishspaust, jei ne daugiau.

Logines ir dedukcines klaidos, pvz. senukas vienas sedintis degalineje jau turejo but senai sukramsnotas kokiu tais gyviu. Kaip ten jie is vis liko gyvi "nes miegojo", o visi kiti uzverte kanopas tai is vis man mistika.

Siuzeto overload, man susidare stiprus ispudis kad apsakymui(ar kaip cia ta tavo teksta pavadint) mazdaug nuo vidurio i ten pradedami terpt bilekas ir bilekaip. Kai pasirode tie du veikejai is kito pasaulio is vis buvo o_O. Jau net nekalbant apie akivaizdzia klishe - jau mums artejo galas bet tada lyg is niekur pasirode riteris zibanciais sarvais. Siulyciau geriau naudoti maziau tokiu vingiu, o orientuotis i nuoseklesni siuzeto vystima.
Charakteriai irgi galetu buti labiau papletoti, nes dabar pvz apie larpere apart to kad ji larpere ir saudo is lanko praktiskai nieko nera aisku:))
Vienzho reiktu daugiau detalingumo ir gyvumo tavo pasakojimui.


Reziume - Prastai, bet pliusas uz tai kad stengeisi/darei.

_________________

How can we let this happen and
Just keep our eyes closed ‘till the end
When we will stand in front of heaven’s gate
It will be too late!


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 17:29 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-18 13:38
Posts: 277
Na dėl vieno nesutinku kito pasaulio gzventojai jokie riteriai. Jie nori išgyventi ir dėl susivienija su žmonėm. Dėl senuko jo apylinkėj mažai padarų pasirodydavo ir sargyba irgi galėjo būti ok nesusimasčiau apie šitą :( .. Dėl miegojimi jie nebutinai turėjo miegoti,tik mažas kiekis nebuvo svarbus vorams jų užduotis kuo daugiau išnaikinti žmonių. vorai aišku patyrė nuostolių kaudamiesi su armijomis,taigi kiekvienam planetos žmogui neužteko vorų.
Dekoju už nuomonę įmesiu ir kitas dalis prie progos.

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 18:21 
Offline
User avatar

Joined: 2003-06-07 14:47
Posts: 768
Location: Kaunas
domas wrote:
Na dėl vieno nesutinku kito pasaulio gzventojai jokie riteriai. Jie nori išgyventi ir dėl susivienija su žmonėm.
as tiesiog sakiau kad ten klishe, cituoju - "Karalienę nuo mūsų nugynė milžiniškas karys raudonais šarvais. "
Quote:
Dėl miegojimi jie nebutinai turėjo miegoti,tik mažas kiekis nebuvo svarbus vorams jų užduotis kuo daugiau išnaikinti žmonių.
nu nezinau, as manau kad tokioj situacijoj zymiai lengviau sugebes pasislepti ir isgyventi zvalus zmogus, nei miegantis girtuoklis.
Na bet cia gal tik man taip atrodo ;)

_________________

How can we let this happen and
Just keep our eyes closed ‘till the end
When we will stand in front of heaven’s gate
It will be too late!


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 19:22 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-18 13:38
Posts: 277
11 dalis

Prieš puolant kitą menchyrą reikėjo sutvirtinti jau laimėtą poziciją. Žmonės kirto medžius ir karpė vielą,elfai dėliojo kristalus ir braižė magiškus ženklus. Taip po truputi susikūrė stovykla. Mes žinome galėjome pulti gelbėti kovojančių kitame pasaulyje ar veržtis prie kito menchyro. Bet tai atrodė per rizikinga. Paversti salą tvirtove tai tapo pagrindiniu tikslu. Sargybos skirstymas,pastatų statymas ,išgyvenusių paieškos. Taranciell tikėjo ,kad sukurti naują visuomenę daug svarbiau negu veržtis į mūšius ir pražudyti išgyvenusius. Kartais atrodė ,kad iki tos utopinės visuomenės ,tikrai nedaug. Jau turėjome elfų ir žmonių porų. „Smuklėje Po elfų kardu“ gurkšnojo žmonės ir elfai. Bet aišku kildavo ir konfliktų kuriuos teko spręsti bendru balsavimu. Laikas nestovėjo vietoje Lankininkė buvo jau aštuntame mėnesyje ir elfų druidas tikino ,kad tai mergaitė. Gydytojas daugiausiai laiko praleisdavo su minėtu druidu bandydamas suprasti kitokią mediciną ir kitokio pasaulio filosofiją Aišku mus užpuldinėdavo. Vorai kurie jau menkai priminė tuos kurie užpuldinėdavo mus vienkiemyje . Šitie buvo juodi apaugę daug stipresniu šarvu ,jie išleisdavo siūlą ir bandydavo ropštis siena ,kol jų nesusmaigstydavome strėlėmis ir ietimis. Žiurkiažmogiai taip pat šarvuoti ir daug didesni nei anksčiau vis kasdavo tunelius į mūsų taikią oazę. Speciali sargybinių grupė ieškodavo jų urvų ir išdegindavo viską liepsnosvaidžiais. Įdarbinome kelis žmones tuos urvus ar tunelius radus užpilti betonu. Tiesa teko įvesti pinigus ,kadangi elfų monetos ,nors ir gražios ,bet atrodė nepatogios gaminti ,be metalo išteklių saloje įvedėme talonus. Juos spausdinome paprastu spausdintuvu rastu saloje. Ant jų buvo nupiešti įvairūs abiejų pasaulių motyvai. Taip gana greitai atsidarė parduotuvės ,kavinės ,smuklės ir netgi lošimo namai. Didžiavausi tuo ,ką bendromis jėgomis sukūrėme. Iš pradžių Taranciell nemėgo tamsiųjų elfų ,nes jos pasaulyje ,jie buvo žinomi ,kaip žudikų gildija ,bet kokioms užduotims. Bet jie lengvai prisitaikė prie naujų sąlygų ir pareigingai gynė sienas ,kaip visi kiti. Žmonės ir elfai mokėsi vieni iš kitų. Žmonės pratinosi ,prie lengvos magijos ,o elfai bandė suprasti technikos pagrindus. Gerai ,kad turėjome įvairių profesijų atstovų. Dauguma elfų visai nebuvo kareiviai ,tik aplinkybės privertė traukti ginklus. Išskyrus tamsiuosius ,kurie nuo vaikystės mokėsi karo meno ir vėliau dirbdavo samdiniais ,žudikais ir vagimis. Na gal išskyrus jų magus ,bet ir tie daugiausia naudojo kovinę magiją. Aš jau planavau ką reiks skirti mokytojais kai turėsime pakankamai vaikų. Visi lengvai primiršdavo pavojus už tvirtų sienų ir magiškų barjerų. Bet jie primindavo apie save. Stovyklą buvo užpuolę tie žalsvi padarai kurie sužeidė Valą. Vienas iš tamsiųjų elfų magų pavertė juos pelenais vienu savo lazdos mostu. Jis man paaiškino ,kad tai golemai ,kuriuos beveik iš, bet kokių medžiagų gali sukurti stiprus magas. Kartais mano gražioji elfė ,dar primindavo ,kad vis ,tiek teks atskirti pasaulius Bet man atrodė nebūtina mūsų stovykla buvo puikus pavyzdys ,kaip gerai abu pasauliai galėjo sugyventi. Išnaikinus priešą mes galėjome plėstis ir vėl apgyvendinti ištuštėjusius miestus. Kartais pro portalą išgriūdavo sužeisti kariai. Daugiausia elfai ,bet taip keli gnomai ir būrelis pusmilžinių. Gnomai turėjo labai naudingą savybę. Jie galėdavo užkeikti ,bet ką sėkme arba nesėkme. Taip pat iš ,tik jiems žinomų vietų pasiimti auksą. Kiekviename pavojingame darbe ar sargybos žvalgyboje kariai ar darbininkai turėjo labai padidintą sėkmes koeficientą. Taip sumažinome riziką ir atsirado auksų dirbinių prie talonų nauja valiuta tapo stovyklų monetos su gnomų atvaizdais ant jų. Žinome treniravomės artėjančiam mūšiu. Aš kantriai fechtavau su elfų kariais skaudžiai prisimindamas praeitą nesėkmę prieš magą su lazda. Tamsieji elfai mane išmokė naudoti jų ašmenys ant kastetų. Su pusmilžiniais mosavau kirvukais. Taranciell rodė man įvairius smūgius lazda ir kaip jų išvengti. Turint ,tiek darbų greitai atėjo lauktoji diena. Lankininkė pagimdė. Druidas ir gydytojas bendromis jėgomis padėjo gimdyvei abiejų pasaulių medicina. Druidas buvo teisus tai buvo mergaitė. Motina nusprendė pavadinti ja Eva . Tai ,tiko pagalvojus ,kad ji bus viena iš naujos kartos apgyvendinančios pasaulius iš naujo. Nuo to laiko ,kontaktas su Tomu galutinai nutrūko. Jis teturėjo laiko rūpintis mažyle. Valas irgi atitolo jis gyveno su mergina žalsvais plaukais į kurią žiūrėjau prieš prasidedant mūšiu. Jos vardas buvo Abigailė . Žinojau ,kad taip bus ir dar prieš pasaulio pabaigą. Bet ši prognozė neišsipildė daugiau nei penkerius metus. Mūsų gėrimo maratonas ,tikrai buvo legendinis ir man jo tikrai trūko. Su Taranciell pasistatėme visai žavų namuką netoli nuo jūros. Jaučiausi laimingas ,bet žinojau ,kad šita laimė laikina. Kažkada vis tieks reiks pulti kitą menchyrą. Vis rasdavome priežastį to nedaryti. Siusdavome vis naujas paieškų grupes į abu pasaulius. Tai vis rasdavome ką sutvirtinti gynyboje. Aš kartais pabusdavau nuo košmarų ,kur vėl girdėdavau giltinę arba krisdavau mūšyje nuo mago rankos. Bet vieną dieną po dar vieno golemų ir žiurkiažmogių užpuolimo nebegalėjome apgaudinėti savęs. Surinkome dalį stovyklos gyventojų ,kurie labiausiai ,tiko kovoti. Kitus palikome už sienų ginti tai kas svarbiausia ateitį jei mes susimautume. Tamsieji ir Nakties elfai žingsniavo greta. Gnomai sėlino užnugaryje ginkluoti mažais ,kardais ir savo prakeikimais. Kitas menchyras buvo Anglijoje taip kelionė vedė į garsųjį Stonehenge kompleksą. Jeigu perimsime jį,kiti portalai taps smulkmenomis ir jų užėmimas antraeiliu dalyku. Stonehenge buvo vienas didžiausių portalų elfų pasitraukimo laikais. Kitoje pusėje buvo pastatytas pirmasis miestas ir pradėta kolonizacija. Deja ar miestas dar buvo apsuptyje nebuvo žinoma. Ten Taranciell paskutinį kartą savo mokytoją ,kuris dalyvavo pasitraukime per Stonehenge portalą prieš tūkstantmečius. Ji manė ,kad senasis magas tikrai rado būdą ,kaip apginti miestą ,bet negalėjo atkeliauti ,pas juos ,nes jo kitoje pusėje lauke priešo armija. Mes žingsniavome per purvą ir įkyrų lietų tikėdamiesi geriausio. Golemai vis bandydavo pastoti mums kelią ,bet juos nušluodavo liepsnosvaidžiai ir elfų burtai. Žiurkiažmogiai painiojosi kiekviename žingsnyje ir kapojausi sau taką per tuos cypiančius suskius. Žmonės turėjo sudeginti kažką ,kad priminė zombį sudurstytą iš įvairių lavonų. Milžiniški driežai išnirdavo ,lyg iš niekur ir puldavo mus. Mūsų armija atsilaikė burtai ir plienas vertė mus nenugalimais. Gnomų prakeikimai darydavo priešus nevikrius jų atakos tapdavo ypatingai nesėkmingos . Galu gale mes išžudėme viską kas pastojo kelią ir sustojome vietoje kur turėjo prasidėti tikrasis mūšis. Laukas prieš įstabų statinį tamsėjo nuo juodų šarvų ir apsiaustų į mus žvelgė šimtai gyvatiškų akių. Priešo kariai ir magai laukė mūsų . Šį kartą nepadės joks netikėtumas. Dvi armijos susirinko sunaikinti viena kitą. Taranciell keikdamasi pergrupavo karius ir prašneko.
-Draugai šį kartą neužteks prisėlinti prie vieno mago. Pulsime atvirai ir bjauriai. Visi kas naudoja magiją pridengia nenaudojančius ir atvirkščiai. Išžudykite ,sukapokite išdeginkite viską ,kas dėvi juodą apsiaustą. Prisikasę prie raudono kristalo menchyre tučtuojau jį ištraukite, sunaikinkite ir pakeiskit mūsiškiu mėlynu. Viltis maža ,bet gal kas nors atlėks padėti iš kitos pusės. Mes esame stipriausi iš abiejų pasaulių išgyvenę visko pabaigos siaubą. Mes išgyvensime ir šitą mūšį. Eime draugai viltis ir teisingumas eina su mums.
Mes išėjome į viską lemiantį mūšį ,tikėdami geresne ateitimi. Mes tikėjome pergale.
Kova mūšyje visai ne tokia kaip vienas prieš vieną. Kova vienas prieš vieną panaši į beisbolą turi sėkmingai atmušti vieną kartą ir galbūt to pakaks. Kova mūšyje labiau panaši į slydimą sraunia upe plaustu atmušinėjant iš visų pusių lekiančias granatas. Mano kareivių srovė mane nešė šį kartą nepridengtas jokiu kupolu slydau su ja. Vos užteko vietos judėti pasitaikius progai smeigti ir kirsti į šoną viliantis ,kad taviškiai gerai tave dengia. Priešas norėjo mus sugrusti į vieną vietą ir ten smeigti atgal iečių jūra į mirtį. Taranciell tai matė ir skleidė liepsnos-vaidininkus plačia vėduokle ,jie degino priešo gynybinį ežį ,nors tai nelabai padėjo. Jie nejautė skausmo ir nesitraukė ne žingsnio. Čia mums pagelbėjo vilkai. Jie šokdavo ant jų griaudavo ant žemės perkąsdavo gerkles ir ginklus nudraskydavo šarvus ir mėsą. Lankininkai pasilikę rezerve siusdavo taiklius mirtinus spiečius kurie ardydavo priešo linijas. Strėlės buvo išmirkytos paralyžiuojančiose nuoduose. Jie krisdavo ir vilkai juos pribaigdavo ,jeigu jiems pasisekdavo išgyventi pirmą šūvį. Pusmilžiniai praleisti į priekį verždavosi ,kaip taranai mosuodami sunkiais kirviais praretindavo karių gretose tarpus kuriuos kuriuos išnaudodavo gnomai smeigdami į kojas to nelaukiantiems priešo kariams. Tamsieji elfai buvo savo elemente atrodė jų pilna visur. Jie kažkaip atsidurdavo pačioje priešo tirštumoje palikdavo ten granatą ir grįždavo ,net neįdrėksti. Jų ašmenys skynėsi sau kelią nepalikdami nieko gyvo. Priešas atsitraukė žmonės iššoko į priekį ir laistė atsitraukiančius liepsnosvaidžiais. Mušis atrodė beveik laimėtas. Mes dar nepažinojome visų priešo padarų. Jie puolė mus iš oro. Kažkas kas priminė stambius šikšnosparnius su ragais. Tai mus nustebino sunkai mosavome ginklais į viršų. Magai pliekė kamuoliniais žaibais į visas puses. Tų suskių įkąsti kariai iškart nualpdavo. Aš sukausi ratu ir kirtau jiems į plačius plėvėtus sparnus. Vienas įkandimas buvo per daug rizikingas. Priešas persigrupavo ir paleido į priekį uolinį golemą. Trisdešimties metru monolitas trypė mūsų armiją. Liepsnosvaidžiai buvo beverčiai. Vienas magas laiku paleido užšaldymo burtą ir milžinas pavirto ledo luitu. Mes veržėmės į priekį negalėjome jiems leisti prikelti daugiau golemų. Kariai iširo iš bendros gretos ir pasklido žiedu supti gyvatiškus išsigimėlius ,kurie ir buvo kalti dėl visko. Kapojome kerštingai ir pilni įsiūčio Nejautėme žaizdų ir nuovargio tiesiog prispausdavo juos bendromis jėgomis prie žemės ir prismeigdavo ten ilgosiomis ietimis. Žmonės puikiai naudojo smulkią magiją telekinezės ženklus ir veidrodinius užkeikimus apsukančius priešų atakas atgal. Elfai taikliai šaudė iš automatų ir pistoletų. Bendra jėga mes juos stūmėme vis gilyn į komplekso vidurį prie ilgaamžių akmenų vis arčiau kristalo. Jie nepasidavė stūmė mus atgal jau persmeigti kardų ir suvarpyti kulkų. Kvietė stambius driežus ir samanų golemus. Svaidėsi žaibais ir rūgštimi. Bet niekas nepadėjo ,mes ilgai kalėme ir tobulinome šarvus. Jie buvo atsparūs viskam ,nors žinoma nemirtingu nedarė. Priešo balista paslėpta už kalvelės sukėlė didžiausią sumaištį milžiniškos balistinės strėlės perskrodė kiaurai magus ir lankininkus. Taranciell laiku pastebėjo klastą ir perpjovė snaiperiu gerklę. Tada ji atsuko balistą prieš jos savininkus. Strėlės skrodė kareivius ir vertė juos ieškoti priedangos už šventųjų akmenų. Ten jų jau laukė tamsieji elfai pabaigdami viską vienu dūriu. Magai laikėsi ilgiausiai jų iškviesta gigantiška trigalvė gyvatė išvaikė mūsų karius ,kulkos ir strėlės nuo jos atšokdavo. Valas ir Colber kapojo gyvatės uodegą ,kol kiti pusmilžiniai atkreipė jos galvų dėmesį mėtydami į ją harpūnus. Bendromis jėgomis sukapojome šitą baidyklę į gabalėlius. Magai apsigaubė bendru kupolu ,bet prieš mūsiškių burtininkų iš visų pusių siunčiamus kerus negalėjo atsilaikyti. Iš jų liko ,tik pelenų sauja. Nespėjus ištraukti ,kristalo iš po žemių ėmė kilti zombiai ir žiurkiažmogiai. Liepsnos ir plienas valė šituos nelaimingus padarus iš mūsų kelio. Galu gale mano gražioji elfė išlupo raudoną kristalą ir pakeitė jį melsvuoju. Per portalą plūdo įvairių rasių atstovai ir pribaigė priešo likučius. Apsiginklavę jie buvo virtuviniais peiliais ,žarstekliais. Vienas pusmilžinis mosavo kažkuo ,kas įtartinai priminė parko suoliuką. Miestiečiai ramaus ir seno miesto atlėkė į pagalbą tiems ,kuriems jos tikrai reikėjo. Iš kažkur lįsdavo vis nauji žiurkiažmogiai ir zombiai atrodė jiems nebus galo. Bet viskas kažkada baigiasi. Taip pasibaigė ir šis mūšis. Taranciell įsakė surinkti kareivių ir magų lavonų tyrimams. Tie tyrimai sukėlė mums dar daugiau klausimų nei atsakė. Pirma reikėjo kurti antrą stovyklą. Viela ,apkasai ,barjerai jau rutina tapę darbai. Po to klausėmės miestiečių istorijos. Juos apsaugojo puikūs miesto sargybiniai ,tik laikui bėgant žuvo visi iki vieno ir gintis teko patiems. Prastai apsiginklavusi miestiečių bendrija gerai laikėsi su senuoju Taranciell mokytoju priešaky. Jis vėliau išskrido su drakonu ,kuris norėjo aptarti tolimesnius karo planus. Nuo to laiko apie magą ir drakoną neteko girdėti jokių žinių. Džiugi naujiena buvo ta ,kad nykštukai išskerdė įsibrovėlius klaidžiose požemiuose ir patraukė toliau padėti pusbroliams goblinams kautis dėl jų tvirtovės. Deja orkus galutinai sutriuškino ir išsklaidė. Milžinai ir pusmilžiniai kantriai pasiliko kalnuose ir priešas nustojo juos pulti suvokęs ,kad beviltiška juos iš ten išrūkyti. Aišku ,kad mums teks susijungti su goblinų ir nykštukų aljansu. Patraukti orkų keliais ir suduoti išsigimėliams dar vieną skaudų smūgį. Dabar apie tyrimus. Priešai sandara priminė zombius skirtingos dalys iš skirtingų rasių sumaltos į vieną. Jų smegenyse druidas rado liauką gaminančią amfetaminą . Jų smegenys priminė šunų matyt tai juos vertė klusniais. Visi sutarė ,kad kažkas turėjo sukurti šituos padarus. Bet kas ? Niekas neturėjo iš šio karo naudos. Visi nukentėjo ir patyrė nuostolių. Taip atsirado dvi skirtingos nuomonės apie priešą tarp mūsų ir klaikią jėgą iš svetimų sferų kuriančią šituos košmarus. Sekantis portalas karo plane Salemas Jungtinės Valstijos mažas menchyras vedė tiesiai į goblinų miestą kur mes paremsime kalvių ir juvelyrų rases. Bet iki tol grįžome namo į pirmą stovyklą. Dauguma miestiečių pasiliko Stonehenge ,tamsieji elfai taip pat. O aš po velniškai ilgos dienos nugriuvau į savo lovą. Taranciell labai ilgai užtruko vonioje todėl surikau.
-Brangioji viskas gerai ?
Išgirdau neaiškius keiksmus.
-Ne velnio negerai. Visa diena bloga ,kas keisčiausia ,nors bloga ,tuo pat metu noriu valgyti ,kaip manieji vilkai. Būčiau žmogiškos kilmės tai nėščia ,bet mūsų padermė turi mažesnius šansus pastoti. Nė velnio nesuprantu eisiu pas druidą ir tavo gydytoją jie vis tiek morge prie butelio savaitę sėdi. Atseit tyrinėja priešą. Vis dėl to rado įdomių magiškų simbolių ant jų...

Ji nuėjo pas gerais draugais tapusius gydytojus. Taip ji buvo nėščia ,manęs tai negąsdino. Tiksliau džiugino. Tikėjau jei Tomas sugeba rūpintis mažyle sugebėsiu ir aš. Ruošimasis tapo viskuo pagrindu ,nesvarbu ,kam ruošiesi karui ar vaikams. Atėjo metas pastatyti vaikams darželį turėjome daugiau vaikučius ganančių maišytų porų. Viskas po truputi judėjo į gerą pusę. Aš tikėjau ,kad galime užbaigti karą ir turėti geresnę visuomenę nei, prieš tai. Viltis tapo antruoju pagrindu. Tada ,dar nežinojome priešo vardo ,bet buvo pasirengę jį sutrinti. Su laiku atsirado niuansų ,dėl ,kurių viskas tapo per daug sudėtinga.
13 dalis

Savaitės po mūšio greitai bėgo. Upėmis liejosi alus ,nesvarbu į kurią stovyklą užsuksi. Keli miško elfai pradėjo auginti kanapes šiltnamiuose taip atsirado naujos parduotuvės užsiimančios ,vien ,tik žaliosios magijos prekyba. Tai buvo ne vienintelė naujovė Taranciell ruošėsi mėnesiams namie be karinės veiklos. Ji gamino teleportacijos amuletus. Su juo ,bet kurios gyvenvietės gyventojas galėjo persikelti ,kur ,tik nori. Valas mielai naudojosi nauja priemone ir dažnai dingdavo į mišką šaudyti šernų. Teritoriją aplink stovyklas nuostabiai apvalėme ir gyventojai galėjo judėti lauke nebijodami voro užpuolimo. Aš daugiausiai laiko praleisdavau vaikų darželio statybose. Nors pastatas išėjo gana neblogas ,bet viduje vis reikėjo kažką pertvarkyti rasti žaislų ir kito inventoriaus. Veltui bandžiau šitam darbui pakinkyti Valą jis vis dingdavo šernų pėdsakais arba žvejoti lydekų. Abigailė niekada nežinojo kokiame miške jis trankosi ir man tai sukėlė įtarimą šitų santykių rimtumu. Nežinau po kiek dienų prigavau Valą smuklėje ,ten jis išpasakojo tiesą.
- Kokie dar šernai ar tu išprotėjai ? Aš su vienu gnomu visą dieną kortomis lošiu ir rūkau suktines. Aš nesu ,net vištai galvos nukirtęs nesugebėčiau ,net susekti to šerno. Velnias žino ar dar yra tų šernų. Bėda tame ,kad nebegaliu pakęsti Abigailės. Ji šauni mergina ,bet tiesiog ne man. Žinai kai tu susidėjai su elfe ,pavydas ar kas mane stumtelėjo irgi ieškoti mergos. Galvojau nebeturėsi ,laiko gurkšnoti . Taip ir buvo greitai ,netgi tėvas būsi.
Tame buvo kažkokia kandi ironija. Aš suku galvą ,kodėl Valas taip nutolo. Jis pavydi mano merginai ,o mergina kaip Abigailė moka už mūsų paranojas. Vėliau su juo ir minėtu gnomu sėdėjom miške ir laukėm šernų kaitindami bongą. Gnomas ,kaip ir visi jo rasės atstovai buvo mažas smailiaausis vyrukas raudonais plaukais. Jis turėjo aukso ,jis mus tiesiog apipildavo auksu. Iš jo žaisdavome ,lyg iš centų. Gnomas pasakodavo istorijas apie lobius ,drakonus,gnomų šventes ir vis įpildavo savadarbio alaus iš statinaitės. Matėsi ,kad jis savo perdėtu linksmumu slepia gilų liūdesį. Jis ,kaip ir kiti prarado savo tėvynę. Mes jo nekamantinėjome. Vis daugiau sužinodavome apie drakonus ,viena iš seniausių rasių. Jie vis labiau pasitraukė į šešėlį ir ,tik karui prasidėjus pasirodydavo išgelbėti labai seną magą. Drakonai paskelbė ,kad gelbės ,tik vyresniuosius t.t tuos kurie jau nugyveno du tūkstančius metų. Man nepatiko drakonų politika ,jie visai nesirūpino ateitimi ir dabartimi. Jie norėjo surinkti senus dinozaurus ,tiksliau drakonus mažas kalambūras. Drakonai išvis retai ką nors viešai paskelbdavo. Kaip ir gnomai jie saugojo lobius atokiausiuose urvuose ir miškuose. Drakonai gyvendavo poromis arba po vieną. Jie lyg nesudarė aiškios visuomenės modelio ,bet sutardavo visais klausimais. Ši rasė buvo labai pavojinga ,jie kišosi į karą ,tik tiek kiek to reikalavo vyresniųjų gelbėjimas. Gnomas papasakojo ,kaip jie pasiėmė jų miestelio magą ,o kitus gnomus paliko apsuptyje. Toje apsuptyje žuvo daug gnomo brolių ir seserų. Jie buvo nusilpę ir negalėjo naudotis vaivorykšte kuri vedė į vietas su lobiais. Silom buvo vienintelis ,kuris išgyveno. Netgi naudojantis vaivorykšte kelionė buvo ilga. Prasiveržti iki portalo ,dar sunkiau. Bet jis sugebėjo ir dabar smagiai kvatojo išoriškai atrodantis puikiai gnomas. Juokingiausia ,kad mums berūkant atslinko pora mažų šernų. Juos pagavome ir parsinešėm namo. Vaikai galės žaisti su šerniukais. Reiktų sukurti kokį zoologijos sodą a ? Taip visada reikėjo kažką padaryti. Bet Valas ir čia nusiplovė prisiekinėdamas ,kad eina pas savo merginą galu gale užbaigti šernų maskaradą, Aš taip pat nulingavau namo. Manoji elfė samčio didumo šaukštu kabliavo šokoladinius ledus ir žiūrėjo televizorių. Taip mes sutvarkėme vėjo jėgainę. Taranciell greitai pripažino žmonių technologijos naudą ir pilnai ja naudojosi. Kalba vėl pasisuko apie drakonus. Jie atrodo planavo valdyti su magais tai kas liks po karo. Man jie vis labiau nepatiko. Jie naudojo pasaulio nelaime atsikratyti jų nuomone vaikiškų rasių ir ne velnio niekam nepadėjo. Jei drakonai būtų pagelbėję gnomams šiandien gyvenvietėje turėtume daugiau, tokių linksmų velnių kaip Silom. Mes vis perstumdavome kelionę į goblinų tvirtovę sakydami ,kad jie su nykštukais puikiai susitvarkys. Iš tikrųjų visi jautėsi nuostabiai ir nenorėjo taikos keisti į kruviną mūšį. Po praeito teko krauti laidojimo laužus ir niekas nenorėjo to kartoti. Aš išvis nenorėjau kelti kojos į mūšio lauką. Norėjau pamatyti savo vaiką. Žinojau ,kad tapsiu ,kaip Tomas ir greičiausiai nebekelsiu kojos iš namų. Daug ,kas dėl to burnojo . Tomas buvo puikus vadas ,tiek sargyboje ,tiek mūšyje. Bet dabar jį matydavai ,tik savam kieme žaidžiantį su dukrele. Supratau ,kaip sunku apsispręsti artimiausi mūšiai galėjo nulemti pasaulių ateitį. Bet palikti vaikų ,kad ir su gera apsauga nesinorėjo. Taranciell viskas buvo dar sunkiau. Ji juk planavo viską ,bet dabar galėjo prisidėti ,tik prie teorinės dalies. Elfė manė ,kad verta derėtis su drakonais ,dėl gyvenvietės apsaugos. Man jie velniškai nepatiko žalsvi išmintingi monstrai paliekantys kitus mirti ,dėl savo keisto amžiaus suvokimo. Bet aš sutikau ir pas mus greitai atvyko drakonų atstovas. Jis nebuvo žalias ,kaip tikėjausi. Greičiau tamsiai mėlynas ta spalva buvo tokia intensyvi ,kad teko nusukti akis. Jis plasnojo dideliais sparnais ,linkčiojo ir įsikūrė prie gyvenvietės. Drakonas ,patikino ,kad elfės mokytojui viskas gerai ir jis su kitais rezga strategiją puolimui su drakonais. Ką ir kaip jie puls mėlynasis svečias neišdavė. Jis mandagiai bendravo su gyventojais. Padėdavo miško kirtimo darbuose ,juos nupūsdamas lediniu kvėpavimu. Įdomiausia ,kad jis galėjo keisti savo dydį ir pasiversti ,bet kurios rasės atstovu. Jis gerdavo alų su vietiniais pasivertęs žmogumi ir tai visus linksmino. Taip tai buvo apgaulingos taikos metas.
14 dalis

Pagaliau prisiruošėme į Salemą. Mes su Taranciell prie mūšio neprisidėjome, pasiuntėme ten Tomą ir Valą. Jie su mūsų didėjančia armija lengvai sudorojo magą ir vorus. Pakeitę portalo kristalą jie nuvyko į goblinų tvirtovę. Mūšis ten jau buvo baigtas. Nykštukų ir goblinų aljansas nugalėjo. Jie nusprendė pasilikti tvirtovėje ir nesivelti į kitus mūšius. Atvykti į žmonių pusę jie irgi nenorėjo ,bet tokios galimybės užpuolus per dideliam skaičiui priešų taip pat neatmetė. Jie padovanojo Valui ypatingą veidrodį per kurį buvo galima susisiekti su kitu tokio veidrodžio savininku. Goblinai apskritai buvo dosnūs ir padovanojo visiems įvairių brangakmenių ir papuošalų. Valas parnešė mums dailų krepšį papuoštą sidabru kūdikiui ir auksinį kamuolį. Nykštukai nepagailėjo naujų ginklų siuntos. Šarvai ir ginklai atrodė dar gražiau nei pusmilžinių. Valas susižavėjęs pliurpė apie nuostabią auksinę tvirtovę obsiadiano uolienas ir lavos ežerus aplink ją. Taranciell tuo metu užkabino bjaurią temą. Ji padavė man indelį su keistu kremu. Tai buvo juodojo vilko taukai. Jie stabdydavo senėjimą. Mane tai ypatingai suerzino ,nors elfai irgi sendavo ,bet niekada taip dramatiškai ,kaip žmonės. Jų plaukai pražildavo ,tik po tūkstantmečių ir jie visada išlaikydavo aiškų protą. Taranciell apsėdo mintis man suteikti elfo ilgaamžiškumą jeigu ne nemirtingumą. Aš žinoma mielai tą priimčiau ,bet giltinė priminė ,koks laikinas gyvenimas. Nemaniau ,kad įvykdęs vieną jos užduotį susigrąžinti meilę galėjau nebemirti. Aš žinoma nieko jai nesakiau ir leidau jai knistis po įvairias knygas ir ieškoti kokio stebuklingo eliksyro. Nuo tada mane apėmė rimta depresija. Supratau ,kad kažkada pavirsiu skleroze sergančiu seniu ,o mano mergina ir tada atrodys ,kaip šiandien. Mūsų vaikas greičiausiai irgi perims teigiamas elfų savybes ,nors tai buvo gana neaišku. Bandydamas šiek tiek atsigauti nuo šoko ,kurį sukėlė toks akivaizdus faktas sėdėjau miške su Silom ir geriau jo tamsų gnomišką alų. Papasakojau jam visą šį bjaurų senėjimo reikalą. Silom atrodė gana sutrikęs. Jis žinojo ,kad kai kurios rasės gyvena trumpiau pvz orkai. Bet vis dėl to skirtingų rasių poros su tuo susitvarko. Orkai aišku beveik nesendavo. Va tame ir buvo problema ,jei aš nesenčiau kiti 60 metų būtų nuostabūs. Tai ,kad pavirsiu sena iškamša pribaigs Taranciell dvasiškai. Gnomas aišku užkeikė mane koncentruotu laimės užkeikimu sakydamas ,jeigu dažnai ,tai kartosime ,gal ilgiau gyvensiu vien dėl labai didelio sėkmės koeficiento . Tai deja nebuvo sprendimas kurio ieškojau. Nuėjau pas mėlynąjį drakoną snaudžiantį prie jūros. Jis mane išklausė ir palingavo didele kerėpliška galva. Teko išklausyti paskaitą ,kad jaunos rasės tuo ir nepatikimos dėl savo baimių numirti. Deja jokių amžiaus prailginimo metodų jis nežinojo. Tamsusis elfų magas pasiūlė įdomų receptą drakono kraujas turėtų dovanoti amžiną jaunystę. Nors man atrodė ,kad šitą dalyką mažai kas galėjo patvirtinti ,nužudyti drakoną nėra lengva. Trumpam įsivaizdavau žūstantį mėlynąjį. Tai atneštų jaunystę ,bet jo įpykę giminaičiai sudegintų salą iki uolienų. Galu gale nuėjau atgal pas drakoną ir paklausiau ar visame tame yra tiesos. Jis atsiminė kažkokią legendą apie žmogų nužudžiusį drakoną tai iš tikrųjų jį sustiprino ,bet kraujyje jam teko maudytis ir kraujas turėjo tekėti iš širdies. Velniava ,taip atkrito galimybė ,kad drakonas paaukotų man šiek tiek kraujo. Galu gale nuėjau pas gydytoją su druidu. Jie man paaiškino ,kad nusiurbti kraujo iš drakono širdies nėra lengva ,per didelė tikimybė ,kad jis mirtų operacijos metu. Mane apėmė neviltis. Driudas pasiūlė nuvykti pas goblinus ir nykštukus jie buvo gana išmintingi ir paliko Žemę paskutiniai ,gal jie ir žinojo kokių triukų. Nusivilkau iki Salemo portalo. Nežinau kodėl ,bet prisiminiau seną pasaką kelionė pas dievą ar trys klausimai dievui. Pagrindinis veikėjas vis ėjo tolyn ,o klausimų vis daugėjo. Atvykęs į tvirtovę paklausiau seniausio nykštuko ir goblino. Jie dalyvavo pasitraukime per Salemo portalą prieš tiek daug metų. Jie man davė kažkokį rožinį eliksyrą. Jis turėjo saugoti nuo įvairių ligų ir stabdyti senėjimą. Nors senieji išminčiai nieko tikro pažadėti negalėjo. Eliksyras buvo žmonių mago. Dar viena problema kitos rasės nesivaikė nemirtingumo ,joms užteko to amžiaus kurį turėjo. Grįžęs namo susisukau į pledą ir geriau baccardi . Jaučiau depresiją kuri kaip pikta šmėkla varė mane vis pirmyn į beprotybę. Taranciell tikrino eliksyrą ir galu gale pasiūlė išgerti tą marmalą ,jis buvo nenuodingas ir turėjo tą patį poveikį kaip juodojo vilko taukai. Žinoma šiek tiek stipresnį dėl ilgo išlaikymo. Manoji elfė netgi surado visus ingridientus ir galėjo gaminti šitą gėrimą litrais. Juokinga ,kiekvieną rytą maukiau tą marmalą ir tepiausi taukais. Aš norėjau rasti kitame pasaulyje drakoną ir jį pribaigti. Po karo rasti žalsvą išmintingą padarą ir išplėšti jo širdį plikomis rankomis. Pats karas nuslinko į antrą planą. Aš aišku gyniau stovyklų sienas. Kartais nuvykdavau į tvirtovę ir su nykštukais eidavau medžioti naujų golemų kurie priminė iš šimtų zombių susiūtą mėsgalį plieniniais kumščiais. Jie buvo gyvieji taranai ir kėlė rimtą grėsmę tvirtovės sienoms. Pikčiausia ,kad išprotėjęs genijus kuriantis šituos išsigimėlius ,tikrai turėjo pakankamai žinių ,kaip sukurti mutageną paverčiantį mane ilgaamžiu nenugalimu kariu. Bet kas jis ar ji ,niekas ,net nedrįso spėlioti. Didžiausias karo beprasmiškumas buvo tame ,kad mes nežinojome ,prieš ką kovojame. Iš priešo lavonų tyrimų tapo aišku tai buvo magas naudojantis alcheminius ženklus ir mutagenus ,taip subtiliai ,kad priskirti juos vienai rasei ar magijos krypčiai buvo neįmanoma. Bandymai susekti jo laboratoriją buvo beveik sėkmingi. Miške slaptame požemyje radome apleistą patalpą kurioje metėsi daug knygų apie golemų kūrimą ir reikalingos įrangos. Mutagenus jis žinoma pasiėmė ir nepaliko jokių pėdsakų jį susekti. Aš žinoma kreipiausi į visus man pažįstamus magus sukurti man ką nors ,mutageną ,eliksyrą ,sintetinį drakono kraują. Jie žinoma daug diskutavo ir bandė ,bet nė velnio nepasiekė. Aš tuo metu laksčiau per pasaulius ieškodamas ko nors. Kokio nors šiaudo kuris mane išgelbės. Radau ,netgi seną rudąjį drakoną. Pamatęs šitą milžiną spygliuotu šarvu prisėdau pasišnekėti ir atidariau statinaitę romo. Tos legendos apie riterius sėkmingai žudančius drakonus man vis labiau priminė bobutės pasakas. Kokiu būdu žmogus gali nužudyti tokį milžinišką kietaodį padarą ? Rudasis drakonas mane tikrai užjautė ir netgi padovanojo knygą apie mutagenų gamybą. Jis mane perspėjo ,kad jo poveikis žmogui tikrai sunkiai nuspėjamas ir kad kūnas neišlaikęs pasikeitimų gali mirti. Jis taip pat prisiminė savo pusbrolį juodąjį drakoną ,kurį riterių ir lankininkų armija nužudė senais laikais žemėje ,tik ,kad nė vienas negavo kraujo. Drakonas tam atvejui buvo paruošęs uždelsto veikimo bombą kuri viską sunaikino. Taranciell studijavo drakono duotą knygą ir vis labiau raukėsi. Jos pilvukas vis labiau ryškėjo. Jau trečias mėnuo. Mutagenai galėjo mane pribaigti ,kokia ironija beieškant nemirtingumo nudvėsti. Tarp magų perskaičiusių šią knygą kilo rimta diskusija. Elfų magai manė ,kad išsiaiškinus mūsų vaiko savybės kurios kombinuoja tiek žmonių ,tiek elfų genus ,galima sukurti kažką panašaus man. Kiti raukėsi ir rėkė ,kad neturime technikos tokiam darbui. Užvedžiau į istoriją įeisiančią diskusiją ,bet viskas buvo teoretiška. Tai buvo beprotybės ,abejonių ir paieškos metas.
15 dalis

Viskas ėjo velniop. Magams reikėjo vis daugiau medžiagų, ,knygų ,kristalų. Juos reikėjo pirkti pas drakonus gyvenančius kokioje kalno viršūnėje ar pelkėje. Jeigu drakonai negalėjo padėti magai siusdavo mane į kokius griuvėsius kur aš ir Colber sugaišdavome savaitę ieškodami kokio artefakto ir kapodami skeletonus. Teko apvogti šventyklą ir susikauti dėl žolių su kažkokiais orkais. Mane vis labiau erzindavo šita misija neįmanoma. Vieną dieną sėdėjau smuklėje stovykloje ,o ten du goblinai aptarinėjo didelę problemą pasirodo netoli tvirtovės atsirado vampyrų. Goblinai atvykdavo pas mus prekiauti ,kai kurie ,netgi persikraustė su šeimomis. Vampyrai buvo panašiausi į žmones aname pasaulyje. Tapti vampyru nenorėjau ,bet išskyrus teigiamas jų savybės galbūt tai taptu lengvesniu sprendimu. Su Valu susiruošėme į medžioklę. Colber vaidino jauką ,o kai blondinės aštriomis iltimis jį užpuolė paleidome į darbą automatus. Colber švaistėsi sidabriniu kardu. Mes jas nustebinome ir lengvai nugalėjome. Surinkome lavonus ir partempėme pas druidą ir gydytoją. Jie pritarė mano planui ir pradėjo darbą. Aš prisidėjau prie Valo namo atstatymo vienkiemyje. Valas nusprendė pastatyti miestelį. Stovyklose darėsi ankšta. Gnomai mielai sutiko kraustytis kitur ,o ir daug žmonių mėgo Valą ir norėjo daugiau erdvės. Namai augo ,kaip ant mielių pusmilžiniai statė gynybines sienas. Per porą savaičių atsidarė parduotuvės. Miško elfas pradėjo kanapių auginimą šiltnamiuose ,atsidarė smuklės. Po poros mėnesių gyvenimas miestelyje virėte virė. Druidas ir gydytojas per tą laiką iš vampyrų destiliavo miltelius. Ričardas aišku juos pabandė pirmas. Nuo tos mažos dozės jis galėjo laipioti sienomis ,lankstyti plieną ir atrodė turėjo visas kitas galias ,bet nepanašu ,kad tapo ilgaamžiu ir poveikis dingo po keleto valandų. Taip per mano pradėtą klaidingą bandymą atsirado naujas verslas prekyba vampyrų surogatu. Narkotikas veikė nuostabiai vieninteliai šalutiniai poveikiai didelė priklausomybė ir troškulys ,gerai ,kad ne kraujo, Jį buvo galima numalšinti ir vandeniu. Ričardas su driudu tapo šito verslo pradininkais ir greitai Valo miestelyje jau išaugo jų vilos . O man teliko lakstyti ,kaip prisuktam ir rinkti sumautas medžiagas. Vieną dieną nugriuvau vonioje be sąmonės. Manoji elfė rimtai susirūpino ir paguldė mane į lovą mėnesiu . Taigi Tarannciell jau šeštame mėnesyje ,o aš nebenorėjau lėkti velnias žino kur. Išsiunčiau rinkti to mėšlo žmonių karius . Ne aš vienas noriu būti šimtamečiu gražuoliu. Mes Taranciell daug šnekėjomės ir nusprendėme daugiau laiko praleisti kartu ,o ne vaikytis kažkokių formulių. Geriau mūsų laikas būna trumpas ,bet prasmingas ir gražus. Goblinai vis labiau traukėsi į mūsų pusę ,nes vampyrų skaičius atrodė nebenormalus jokiems laikams. Gyvieji taranai vis dažniau pramušdavo sienas ir vorai sekdavo paskui juos. Nykštukai ir tie seni kietakakčiai nuleido rankas ir pradėjo statyti savo miestą netoli nuo mūsų su Valu mylimo seno buto. Miestas buvęs ,tik vorų apsėsta vieta atrodė beveik kaip anksčiau. Nykštukai nepagailėjo laiko restauracijai ir greitai į senąjį žmonių miestą priplūdo daug laimingų žmonių. Vis dėl to nuo darbo išsisukti nepavyko kažkoks asilas paskelbė mane vampyrų medžiotojų gildijos vadu. Po velnių dabar kasdien teko lėkti už Salemo portalo medžioti kraujasiurbių ,kurių vis daugėjo. Dar gerai ,kad milteliai ,tikrai krovė man pinigo ir apie ateitį reikėjo pagalvoti. Kiti trys mėnesiai prabėgo akimirksniu. Manoji elfė gimdė ,dar niekada taip neteko klaikiai nervintis.. Viskas praėjo be komplikacijų. Mano berniukas atrodė nuostabiai. Žmogiška išvaizda auksinės mamos akys ir smailios elfiškos ausytės. Mama nusprendė pavadinti jį Annatar . Tai elfų kalbą reiškė dovanų valdovas. Grįžus namo manęs laukė dar viena staigmena. Pas mus prie durų stovėjo būrelis orkų sargybinių Jie saugojo vieną elfų damą žilstelėjusiais plaukais ir pilkšva suknele.. Ji apkabino šviežiai iškeptą mamą pakštelėjo vaikui į kaktą ir tarė.
- Na dukrele ir vėl susitikom. Aš buvau orkų mieste kai prasidėjo visa ta velniava. Nieko neliko ,kaip traukti su armija. Pati žinai kuo tas baigėsi. Išgelbėjau šiuos karius ir patraukiau link portalo. Ten kaip ir sakė tavo mokytojas susikūrė nauja civilizacija. Greitai apsitvarkėt ir miestus jau turit.

Taip tai buvo netikėta. Mano meilė niekada nešnekėjo apie gimines ir aš galvojau ,kad jie žuvo Pasirodė Taranciell mama puikiai išgyveno su orkų armija. Jos tėvas kol kas glaudėsi goblinų partizanų armijoje. Jie užėmė kažkokį salyną ir atsisakė trauktis dar tikėdami pergale. Senoji elfė jam pasiuntė žinutę ,kad čia keliautų. Taip iš mūsų menka šeimynėlė paaugo trimis nariais. Iš pradžių visi jautėsi nejaukiai ,bet visiems išlenkus kažkokios uošvienės atsivežtos orkų trauktinės visi pralinksmėjo. Manoji uošvienė planavo vestuves ,rūpinosi mano senėjimo problema ir prižiūrėjo vaiką. Tarannciell tėvukas pasirodė ramesnio būdo ir mes dažnai lošdavome girtuoklių šaškes svetainėje. Vestuvių ceremonija buvo nukelta ypatingą elfų šventyklą. Ten prie milžiniškos mėnulio deivės statulos mes susituokėme. Abu gavome žiedus su tviskančiu pusmėnuliu. Žiedai turėjo galios nukelti pas sutuoktinį ir persiusti jam informaciją. Taip prasidėjo ,ką aš vadinau bendru ūkiu. Viskas ėjosi neblogai ,tik magai nerado tinkamo mutageno ,netgi ištyrę Annatarą man buvo nusispjauti aš džiaugiausi laime pasiekiama dabar.
.
16 dalis

Taranciell sunkiai pratinosi prie motinos vaidmens. Ji visą laiką atrodė išsekusi ir irzli. Ją kankino nemiga ir ji dažnai sėdėdavo balokone ir žiūrėdavo į mėnulį. Per porą mūsų bendrų gyvenimo savaičių su naujais šeimos nariais pastebėjau ,kad Taranciell ir jos mama elgiasi gana keistai buvo aišku ,kad jos turi kažkokių neišspręstų problemų. Rizikavau paklausti tėvuko ,kas dedasi ,bet jis pasiūlė į tai nesikišti ir geriau nieko nežinoti. Įtampa verdanti tarp mano uošvienės ir žmonos man rimtai ėjo per nervus. Užsiregistravau į daugiau vampyrų medžioklių ,nes nebegalėjau daugiau kęsti jų perdėtai mielo mandagumo. Vampyrai plito neįtikėtinu greičiu aišku kaip dieną ,kad priešas prikišo nagus prie vampirizmo viruso. Vos, tik nuėjus kelis žingsnius nuo portalo mus jau puolė vampyrų gaujos. Sužeistų ir žuvusiųjų nepavykdavo išvengti. Bet visi žinojo kur eina ir ėjo dėl pinigų kuriuos Ričardas mokėjo už lavonus. Produkto paklausa vis didėjo ir jo kainos kilo. Goblinai buvo vieninteliai varžovai žmonėms šiame versle. Vienas iš goblinų partizanų atvykęs su savo svita tuoj pamatė tuščią nišą ir pradėjo rinką kurioje atsirado konkurencija. Goblinų salynas vis labiau žlugo ,ten pasiliko ,tik fanatiški kovotojai ir jų laukė klaiki mirtis nuo vorų ordų. Nežinau ,kaip drakonai tvarkysis su tokiu pasauliu. Jų aiškus planas perimti jau sugriuvusį pasaulį atrodė beprasmiškas. Netgi bendromis jėgomis jie negalėjo išvalyti pasaulio nuo vorų ir vampyrų ,kurių vis daugėjo. Žemėje mes gana gerai tvarkėmės su vorų mažinamu. Stengiames rasti žiemos urvus ir naikinti karalienės. Taip vorų populiacija apmažėjo. Ką planavo drakonai ir magai liko neaišku. Mėlynasis tylėjo jeigu išvis ką žinojo. Jis buvo jauniausias iš drakonų viso labo 300 metų stuktelėjo praeitą pavasarį. Vyresnieji jį čia paskyrė ,tik tam ,kad nesimaišytų ir netrukdytų jų genialų planų. Jis dažnai nesutardavo su kitu drakonų nuomone. Tai jį turbūt darė unikaliu ,nes drakonai visada ieškojo kompromisų su kitais drakonais. Šitą gana nuviliančią istoriją jis man papasakojo išgėręs tikai drakonišką kiekį alaus. Magai vis dar ieškojo tinkamo mutageno ir siuntė žmonės visomis vėjo kryptimis ,bet nieko naudingo jie nerado,. Šis nusivylimas ypatingai skaudus. Bet aš lyg ir susitaikiau su savo trumpu amžiumi ,problema ,kad jis buvo trumpas ir klaikus. Nei namie nei darbe nejaučiau jokio džiaugsmo. Vampyrų medžioklė tapo tokiu nuobodžiu darbu, kaip pardavėjo kokioje parduotuvėje. Vis lauki ,kada galėsi eiti namo. Parėjęs namo rasdavau Taranciell besiriejančia su uošviene. Tėvukas ir aš dūmydavome pypkes ir tiesiog tylėjome. Nežinojau ,kaip sutaikyti dvi elfes. Bjauriausia visi galintys žinoti pykčio priežastis tylėjo. Vienintelis mano džiaugsmo spindulys buvo Annataras , jis augo ,kaip ant mielių ir atrodė nuostabiai. Aš dažnai jį nusinešdavau pas Tomą ir Lankininkę ,kur jis galėjo būti su Eva. Ji priminė man milžinišką pienę nuo jos galvos į visas puses raitėsi geltonos garbanos. O ir buvo aprengta ji žaliai. Nežinau ,kodėl anksčiau nemėgau Tomo. Dabar jis buvo puikus sargybos vadas ir jaukiai įsikūrė mūsų stovykloje nr 1. Lankininkė zyzė ,kad reikia kraustytis į nykštukų miestą. Bet Tomas manė ,kad prie portalų įvyks įdomių dalykų, Tomas man visai nebe priminė to vaikinuko ,kuriam trūko kelių varžtų. Dabar jis buvo atsakingas tėvas ir geras sargybos šefas . Lankininkė prarado savo kovingumą ir sudėjo ginklus rūpindamasi mažąja piene Eva. Mane stebino ,kaip viskas greitai pasikeitė ir mes tapom kuo tapom. Jeigu viskas būtų pasisukę kitaip kitas aš stebėtųsi kitais dalykais. Tame ir bėda tobulų sprendimų nebūna. Tik man nuo saviškių darėsi bloga. Kam gi aš užvedžiau tą nemirtingumo paiešką ? Krūva magų džiovina smegenis ,kad išrastų kažką ,kas galbūt žmogui tiesiog nelemta. O jeigu ir įmanoma. Kaip žmogaus smegenys atlaikys bėgančius šimtmečius ? Taip mąstydamas ir stumdamas vežimėlį su Annaru grįžau namo. Uošvienė rūkė suktinę ir pranešė naujieną.
-Pagaliau susekiau vietą kur galime rasti paskutinio mutageno. Sumaišius viską su turimomis medžiagomis ir vampyrų milteliais išeis kažkas neįtikėtino. Problema medžiaga labai bjaurioje vietoje vadinamoje Pamišusių dievų labirintu. Siusime ten visą sumautą armiją ir griausime labirintą. Einant sąžiningai žūtume vien dėl spąstų. Sveikinu ,dėl tavęs žmonija atvers naują istorijos lapą. O ir elfų magai turės kuo pasigirti ir ką tobulinti. Į labirintą išvykstame rytoj ryte. Mano kvaištelėjusi dukra nenori vykti kartu. Jai rimta pogimdyminė depresija. Pasikalbėk su ja. O dėl mūsų ginčų tai sena tema buvusi gerokai prieš tave.
Išdėsčiusį šį monologą elfė perėmė vežimėlį ir dingo svetainėje. Aš taip ir likau stovėti lauke. Viskas buvo dar blogiau nei maniau. Apsisukęs ant kulno nulėkiau pas gydytoją. Jis ramiai skaičiavo pinigus ant odinės sofos ir švilpavo kažkokią seną melodiją. Ten jo viloje jam papasakojau apie žmonos depresiją. Kokie vaistai elfei galėjo padėti jis nežinojo. Be to jeigu pacientė žindo tai išvis jokių anti depresantų jai neduoti. Jis man įbruko sidabrinę dėžutę su milteliais kovai labirinte ,tikindamas ,kad tau aukščiausios klasės produktas kurio nenusipirksi. Grynakraujio vampyro milteliai. Teleportavausi namo lyg musę kandęs ,jeigu ko mūsų visuomenei truko tai psichologų. Sugraibiau šaldytuve alaus butelį ir užlipau į viršų. Taranciell jau miegojo ? Tiksliau apsimetė ,kad miega. Aš nenorėjau trukdyti jai vaidinti ir nulipau žemyn. Ten tėvukas stumdė molines figūras ant žemėlapių. Tai buvo labirinto žemėlapiai. Pažvelgus į juos dar labiau sugedo nuotaika. Labirintas priminė tris vienas į kitą suvertus žiedus su begalybe klaidžių kelių. Tikėjausi griovimo planas veiks ,nes niekaip nerasime kelio šitam spąstų pilname monstre. Tėvukas paaiškino ,kad ten yra golemų daugiausia pagamintų iš šarvų. Kas šitą idiotišką labirintą pastatė niekada nebuvo išaiškinta. Mes su tėvuku šnekėjomės ir taip atėjo rytas Uošvienė jau apsišarvavusi ir ginkluota mago skeptru nuvedė mus į treniruočių aikštelę už stovyklos sienų kur surikiuoti stovėjo kariai. Daugiausia žmonės ,bet ir tamsieji elfai siejantys kažkokią savo legendą su šituo labirintu. Aš nesusilaikiau ir patraukiau miltelių mane kankino bjauri nuojauta. Tas labirintas primenantis begalybės simbolį mane gąsdino. Jau tada supratau ,kad radome kažką daugiau nei mutageną. Abejonėms neliko laiko. Armija žygiavo per portalą. Kitoje pusėje mus pasitiko drakonai ,taip pat ir mėlynasis. Jie irgi susidomėjo labirintu ir nusprendė mus transportuoti iki labirinto. Tai ką iš pradžių palaikiau namais ,buvo specialios dėžes mums nešti. Keikdamas viską įlipau į vieną iš jų. Drakonų susidomėjimas ,tik patvirtino ,kad kažkas tam labirinte visai negerai. Aš truktelėjau miltelių ir mes pakilome į orą. Mes skridome į nežinomą lemtį.
.
17 dalis

Kareiviai sprogdino ir pamušinėjo skyles sienose. Pro jas visi skubiai veržėsi toliau apsiginklavę dideliais kūjais sienų griovimui. Drakonai išdalino specialius kompasus rasti labirinto centre esančią lobių salę ,kur ir buvo mutagenas. Aš keikdamasis šmurkštelėjau pro angą ir nubėgau toliau. Visur ,kur pasukdavau kelią užstodavo sienos. Jas teko išversti galingais kūjo smūgiais. Gerai ,kad pritraukus miltelių nejaučiau jo svorio. Bebėgant staiga atsivėrė žemę ir vos neįdribau į lavos ežerą. Po to atsirado visi spąstų klasikai. Spygliai lendantis iš sienų ,judančios sienos,strėlės lekiančios iš statulų burnų ir milžiniškas akmuo riedantis tau ant galvos. Jį nuspyriau kaip guminį ,geras dalykas tie milteliai. Pirmi sunkumai atsirado iš nišos iššokus keistam metaliniam mechanizmui pliekiančiam į mane iš kulkosvaidžio. Čia padėjo paprastas telekinezes ženklas. Po to iš visų kampų ėmė lįsti golemai kuriuos kapojau kaip popierių savo kalaviju. Viskas dar labiau subjuro ,kai ėmė byrėti grindys ,dar gerai ,kad turėjau levitacijos amuletą ,nes kitaip būčiau nugarmėjęs į požeminį ežerą. Pasiekus salę už kurios sienos turėjo būti laiptai viršų staiga atgijo orko statula ir puolė mane vaikytis. Šitą nesąmonę teko baigti šaunia granata. Laiptai į viršų atrodė begaliniai vis iššokdavo šarvuotas golemas ar kraupus mutantas. Jį tekdavo sukapoti į gabalėlius. Be miltelių nebūčiau pasiekęs nei laiptų pradžios. Milteliai malšino skausmą,keitė regėjimą,greitino reakciją ir judėjimą. Vampyriška jėga pulsavo venomis ir atrodė plikomis rankomis galiu suplėšyti ,bet ką. Laiptams pasibaigus teko važiuoti keltuvu ,o tą bedarant mane puolė keisti plieniniai paukščiai. Išlipus bėgau per šachmatų lentą ,kurį buvo stadiono dydžio. Įvairios šachmatų figūros bandė nušniokšti man galvą savais ginklais. Jas teko sutrupinti kūju. Mane ši vieta sekino psichiškai tikras beprotybės labirintas. Po figūrų sekė sargybinių figūros kurios atrodo judėjo dar greičiau. Teko švaistytis granatomis ir kūju. Artėjant prie centro vis daugėjo golemų ir mutantų panašių į nykštukus. Kalavijas mano rankose vis sunkėjo ,bet sugebėjau išskersti visus ir sustojau pailsėti. Išsitraukiau dėžutę ir truktelėjau porą gramų. Akyse vėl pašviesėjo. Kitoje salėje manęs laukė arklys raudonomis akimis ir klaikiomis iltimis. Sunkiai ,bet mano metamas durklas pataikė į akį ir susmigo iki rankenos. Toliau vėl tos sumautos sienos, Daužiausi per jas lyg buldozeris ir atrodė tai niekada nesibaigs. Išlindau ežere kur plaukiant mane į dugną tempė vienaakiai žalsvi jūrų velniai. Peiliu smaigsčiausi per juos kelią. Išlipus teko bėgti nuo vyruko auksine karieta kuris vežėsi joje lavonus ir bandė užvažiuoti man dalgiu. Paleidau į jį seriją iš automato. Jis sustojo ir aš nieko nelaukęs nubėgau toliau. Negalėjau prisiminti vardo ,bet tai buvo demonas iš keltų mitologijos. Atrodė ,kad ir kas pastatę šitą vietą tiesiog norėjau surinkti kuo daugiau padarų iš įvairių mitologijų. Argi reikia dar aiškinti ,kad į mane ugnies kamuolius mėtė piktos fėjos ir bandė suryti pikti jų šunys, Granatos ir čia pagelbėjo. Galu gale prisikapojęs keltų mitologijos skyriuje išverčiau duris į salę už kurios durų turėjo būti man reikalingas mutagenas. Ten mane bandė sutraiškyti milžiniška gyvatė. Pakilęs į viršų minėto amuleto pagalba nukirtau jai galvą. Taigi pagaliau išvertes reikiamas duris įėjau į lobių koridorių. Ten viskas tviskėjo nuo aukso ir brangakmenių. Bėgau tolyn į centą. Ten stovėjo ąsotis kuriame ir buvo reikiamas mutagenas. Prie jo gulėjo miško elfė ,o jos trys draugės bandė ją gaivinti. Viena iš jų suriko.
-Po velnių padėk ji miršta.
Aš sugraibiau vaistinėlę ir pasilenkiau prie merginos. Tada man į nugarą susmigo durklas. Kaip ,tik tą sekundę atsiminiau legendą apie keturias vampyres keltų mitologijoje primenančias merginas žaliais drabužiais ,ką žinoma lengva sumaišyti su miško elfėmis. Atšokau ir mečiau granatą. Vampyrė perkirto ją pusiau. Teko gintis kalaviju. Jos buvo per stiprios. Senos labai senos vampyrės,kurios kovėsi per daug sutartinai ir elegantiškai. Kirtau ,blokavau ,sukausi vijurku ir šokinėjau į orą bandydamas perkirsti gynybą iš viršaus. Niekas nepadėjo viena iš jų išspyrė man kalaviją iš rankų. Teko pereiti prie peilių. Net negalėjau įdrėksti tų kalių. Tik milteliai ir laikė ant kojų žaizda nugaroje kraujavo ir buvo aišku kuo tai baigsis. Armija ateis čia per vėlai ,o jos išgers mano likusį kraują. Peilius išmušė kardu perpjovę abi plaštakas. Kumščiai dengti geromis nykštukų pirštinėmis menkai padėjo. Jos buvo ne sidabrinės ,nors keletą sykių ir pavyko joms užvažiuoti tai menkai padėjo. Žaizdų vis daugėjo ir supratau ,tik tempiu laiką laukdamas pastiprinimo kuris nespės laiku atvykti. Aš apsisukau ir bėgau veltui ,bet bėgau ,spėjau nulėkti ,iki durų ,bet jos mane partempė atgal. Ten nusviedė į sieną. Aukso kalnai neteikia džiaugsmo ,kai trenkiasi tau į kaukolę. Viena iš jų prie manęs pasilenkė. Supratau viskas baigta. Prieš akis prabėgo pastarųjų 38 mėnesių įvykiai. Net tiksliai neatsiminiau ar tiek laiko praėjo nuo prabudimo ryte Valo bute. Viskas atrodė ,lyg naujas gyvenimas. Kol šitos kurvos visko nesugadino. Aš verkiau lyg vaikas ,nepamatysiu sūnaus ir daug kitų žmonių kurie tapo tokie svarbūs. Raudojau iš visos širdies ir ,net nepastebėjau ,kad vampyrė kažkur dingo. Ant grindų gulėjo jos galva. Jos draugės gulėjo negyvos ,kaip ir ji iš siaubo išplėstomis akimis. Tas kas išgąsdino vampyres man atrodė visai normaliai. Juodi marškiniai ,ilgi rudi plaukai,bet keistos katiniškos akys. Puselfis? Nepastebėjau smailių ausų Jis tarė.
-Šitam gražuoliui ant grindų galas. Reikia padėti ? Manai jis ? Sakai yra panašumo ? Pranašystė sakai lyg ir tokia ? Gerai gydom.
Jis pasilenkė ,nuo jo rankų sklido rausva šviesa. Pasijutau sveikas ir paklausiau.
-Kas tu per vienas ?
-Aš šamanas,demonas ,žmogus visko po truputi. Mane vadina Dead one. Atvykau iš kito pasaulio ,nes mane mano rojaus savininkas išmetė mane velniop ir liepė kovoti prieš tris dievus. Trims dievams trys didvyriai. Aš tu ir vyrukas vardu Faustas kurio dar neradau. Taigi keliauju toliau būk sveikas. Va imk mano kristalą susisieksime.
Jis tiesiog išgaravo. Aš sumirksėjau ir pagaliau atsiminiau ko atėjau. Pasiėmiau ąsotį ir nuėjau prie durų. Ten link jau veržėsi mano sumauta armija.
- Vėluojate po velnių. Mane išgelbėjo pats didžiausias visatos keistuolis...
18 dalis

Dead One gulėjo ant sofos ir tingiai skaičiavo auksinius kalnais gulinčius ant grindų. Kol jis kovėsi su vampyrėmis Evelina sėkmingai surinko lobius gulinčius tame koridoriuje. Kova ,tik parodė ,kaip jis apsamanojo tam savo rojaus kampe. Jį beveik sužeidė. Evelina ištraukė iš po aukso kalnų seno vyno ąsotį ir išpilstė. Gurkšnojant ji pradėjo kalbą.
- Tas bevardis kovotojas labirinte gana silpnas. Pavogiau iš jo dėžutę su koviniais narkotikais. Jie gaminami iš vampyrų. Be jų jis dar silpnesnis. Tas mutagenas irgi nieko neduos išskyrus amžiaus pailginimą ir regeneracijos galias. Dar šiuo metu jam šeima labiau rūpi. Faustas jau kitas reikalas jis turi galios daugiau nei proto. Bet jį kankina jo išdavystė ir baimė. Ne be reikalo jo vaikų motina gyva ir atkeršys už tokį bjaurų pakišimą. Galime tą pasilaikyti sau ar papasakoti jam ? Kaip ten bebūtų kovoje jie ,tik trukdys. Va pvz Fausto vaikai ,tikrai gerai ,tiktų ,nors ir jauni.
Rudgalvis papurtė galvą.
- Ne aš kūriau ,burtą jiems surasti pakankamai ilgai. Jokios klaidos negali būti. Bevardis taps stipresnis vienas iš dievų ir kuria tuos padarus jo pasaulyje. Jo šeimą ,teks gelbėti sumaišiau puikų gėrimą ,nuo depresijos ,įmėčiau jam į kišenę. Jo didžiausia silpnybė ta mergina kuri jį paliko. Ji irgi gyva. Nežinau ar jį paguostų tiesa ,kad ji gyva Niujorke ir kol kas nežada mirti. Nenoriu niekam meluoti ,bet operacija svarbiau. Mus prikėlė po didvyriškos mirties ir išsiuntė ieškoti dar didvyriškesnės . Mums susimovus mane prikels ,nors ir milijoną kartų ieškoti kitų didvyrių. Pakliuvome į sumautai užburtą užburto rato sistemą. Mano galvoje vėl demonas ,o mums patiko atsiskirti. Telieka laimėti ir laukti dieviško atlygio. Tikiuosi ,kad jis bus ,jeigu ne turėdami dievus žudančius ginklus prigriebsime ir mūsų rojaus nuomininką.
Rudis švelniai paglostė milžinišką kryžiaus formos kalaviją. Evelina kažką suburbėjo ir grįžo prie kompiuterio vertinti turimos informacijos.

Aš grįžau namo ,kur manęs laukė Taranciell mano per plauką išvengta mirtis grąžino ją realybę. Veliau daviau jai Dead One gėrimą. Tikėjausi ,kad jo magija pakankamai gera. Vėliau po ilgos pertraukos vėl mylėjomės ,atrodo ji vėl tapo savimi. Kitą rytą ji ramiausiai miegojo atrodė ,jos nemiga irgi dingo. Apačioje jau laukė magai ,kurie šnekėjo vieni per kitą tai apie mano gelbėtoją ,tai apie mutageną. Visus užčiaupiau ir leidau jiems pradėti procedūras naujojoje ligoninėje. Tai nebuvo skausminga ,bet keista leidžiami spalvoti skysčiai labai svaigino. Realybė skendo haliucinacijose ir girtame džiaugsme. Atsibudau po kelių savaičių. Prie lovos sėdėjo manoji elfė ant rankų laikė Annatarą.. Mes pagaliau parvykome namo ,bet ką ten radome man visai nepatiko. Visur gulėjo drakonų lavonai. Aplinkui vaitojo sužeisti gyventojai ir magų galvos buvo sukabintos ant kuolų. Mėlynasis papasakojo ,kas ir taip buvo aišku. Skraidantys golemai ir skraidanti tvirtovė nugalėjo drakonus ir užėmė portalą anoje pusėje. Priešas apkeitė kristalą ir taip įsiveržė vampyrų ir vorų banga. Miestiečiai atrėmė puolimą ,bet priminimui priešas sumetė per portalą drakonų lavonus. Dievas tai buvo puikus paaiškinimas ,kad dar galėjo laimėti prieš drakonus.

Faustas sėdėjo šiltnamyje ir žiūrėjo ,kaip auga žolė. Taip dauguma laiko ,jis praleisdavo šitame šiltnamyje augindamas kanapes. Jis šlykštėjosi savimi ir atsitraukė nuo planavimo su Satana dėl dvynukų. Jis nesikišo į po revoliucijos atsiradusios partijos reikalus ir retai ,be išeidavo iš namų ir aplink juos esančių šiltnamių. Viską pakeitė per pasaulius keliaujantis vaikinas Dead One. Jis prašė prisidėti prie kovos ,prieš tris dievus. Faustas norėjo ,mirti ,bet negalėjo ,demoniškas kūnas tapo nesužalojimu. Trys dievai ,skambėjo ,kaip gera savižudybė. Jis sagstėsi marškinius ir žiūrėjo į miegančią meilužę gulinčią ant antklodės ant žemės. Kartais jis abejodavo ar ji buvo verta išduoti savo vaikų motiną ir leisti ją sunaikinti. Dvynukai kada nors sužinos tiesą. Jis negalės to paaiškinti ,bet to ir nereikės . Jiems sužinojus ,jis jau bus ,tik pelenai ir sielos akmuo ,kurį atiduos vienam iš dvynių Dead One. Jie jau sutarė ,ką daryti vieno iš kovotojų mirties atveju. Jis ramiai paglostė kataną ,jis ją pasiims į kapus. Mūšis artėjo jis tą jautė ,kitame pasaulyje jau sujudėjo kažkas galingo. Jis galbūt ,netgi pribaigs vieną dievą ,bet tik,dėl antro sielos akmens ,kurį gaus kitas sūnus. Planas buvo aiškus ir jam patiko. Satana jau susitvarkys su savo pasauliu ,jis tuo ,tik užsiėmė galios kaupimu ir partijos infiltravimu. Jis pratęs lošti trigubus žaidimus ,gaila ,kad jo pribaigti negalima. Per jį viskas ir susiklostė taip bjauriai. Fausto mintis nutraukė Dead One. Jie pasisveikino ir patraukė pas bevardį bendražygį. Faustas nieko nejautė meilužei ,kurios anksčiau taip troško n,netgi neatsisveikino. Jis žinojo ji dar viena dalelė Satanos plane ,kuri ji pavertė dabartiniu padaru. Jis nebelaikė savęs nei žmogumi ,nei demonu... Jie sustojo naujame mūšio lauke. Daug drakonų lavonų ir visur statomos naujos barikados. Jie nuramino gyventojus ir surado bevardį. Jis pabučiavo žmoną ir vaiką nueidamas su jais. Faustas dar labiau visko nekentė. Trys panašūs didvyriai ,tik laimė padalinta skirtingai. Kas dėl to kaltas ?
19 dalis

Situacija pasisuko netikėtu kampu. Priešas įdėjo savo kristalą kurio niekas nesugebėjo ištraukti. Netgi Faustas su savo magija ir antžmogiška jėga. Gyventojai šarvavosi mūšiu ir laukė naujų priešo pajėgų. Dead One užtikrino ,kad to neprireiks ir tikino ,kad jie nužudys rūpesčius keliantį dievuką kitoje pusėje jo griozdišku kardu. Aš šarvavausi ,geriausias šarvais ir rinkausi geriausius ginklus ,tarp jų magišką liepsnosvaidį išrastą druido. Faustas atvirkščiai stovėjo vidury smuklės su spalvotais turistiniais marškiniais į kitus ginklus išskyrus savo kataną ,net nepasižiūrėjo. Dead One turėjo specialius šarvus demonui ,tikindamas ,kad geresnių už šituos neras. Aš abejojau Fausto būkle ,jo akys atrodė klaikiai raudonos ir tai nebuvo demoniškas raudonis. Jis pylė alų litrais ,nors žinojo ,kad tuoj išeisime į mūšį. Mane viskas erzino ,sutraukiau šiek tiek miltelių gamintų iš anų keturių vampyrių. Pasiūliau ir kitiems ,bet jie ,tik papurtė galvas. Nežinodami ,ką sakyti tokią akimirką išėjome į lauką ,pamojavę susirūpinusiems gyventojams išėjome per portalą. Tikėjausi kažko panašaus ,bet lauke gulėjo tūkstančiai drakonų lavonų. Tai atrodė per daug tragiškai ,golemai išnaikino visą rūšį ,jeigu išgyveno ,tik mėlynasis drakonams atėjo galas. Golemai primenantys milžiniškus grifus sukosi raudoname danguje. Ant žemės tvarkingomis eilėmis išrikiuoti stovėjo vampyrai ir vorai. Trys prieš tūkstančius puikus santykis. Faustas prašneko savo baugiu bosu.
-Palikite man žemę jau seniai ,noriu šitą išbandyti su katana. Kilkite į orą ir išnaikinkite tuos sumautus grifus ,jie įvykdė klaikų nusikaltimą prieš drakonus.
Mes neprieštaravome ir pakilome. Grifai nelabai kreipė dėmesį ,nes matyt buvo pritaikyti dideliems taikiniams. Faustas iš pradžių spardė priešų eiles ,po to šiek tiek kapojo savo kardu. ,bet atrodė ,jis ,tik erzina juos ir traukia arčiau savęs. Jiems subėgus jis ,pakelė ,kardą ir smeigė jį į žemę. Sprogimas ir šviesa mane apkurtino ir apakino. Mane ,netgi viršuje į šonus metė jo galia. Dulkėms nusėdus, pamatėme ,tik išdegintą žemę ir tuščią mūšio lauką. Jo sukeltas sprogimas nušlavė priešo armiją. Liko ,tik grifai. Išsitraukiau savo naują liepsnosvaidį ir pradėjau kepti paukštieną. Naujas ginklas spjovė galingą mėlynos liepsnos srovę kuri viską vertė pelenais. Dead One pasikeitęs į savo demonišką formą ,plikomis rankomis plėšė paukščius pusiau. Jo aštrūs nagai perkirsdavo juos kaip popierių. Faustas ,taip ir liko ant žemės ,bet paukščių būrius apšaudė kamuoliniais žaibais ,kurie grifus išvedė iš rikiuotės. Jie panikavo ir bėgo ,aš ,tik lengviau pačirškindavau juos nauju ginklu. Dead One rankos pasikeitė į du šviečiančius raudonus žiburius. Kiekvienu kumščio smūgiu ,jis sudegindavo būrį grifų. Taip kovojant kartu jų greitai nebeliko. Nusileidome žemyn ir patraukėme toliau. Milžiniški driežai mus užlaikė spjaudydamiesi klaikia rūgštimi. Dead One nušovė juos ,prie šarvų turėtu arbaletu . Žiurkiažmogiai ,vorai ir kita smulkmė žūdavo nuo Fausto kardo. Kristalinis golemas mums visiems buvo naujiena. Dead One skandino jį lavoje ,o Faustas perkirto pusiau savo visagale katana. Prieš juos atrodžiau silpnas ,jokie narkotikai ,negalėjo išgelbėti manęs prieš šituos velnius kovoje ,gerai ,kad visi buvome vienoje pusėje. Po to mums stabdyti bandė gyvi vaikščiojantys medžiai ,čia jau aš pasidarbavau savu liepsnosvaidžiu. Pakeliu sutikome būrį sužeistų drakonų ,juos palydėjome atgal iki portalo. Norėjome išgelbėti rasę išmintingesnę negu kiti. Beprasmiška žūti kare einančiam į pabaigą. Dar labiau nustebome ,kai mus užpuolė pilkšvi 30 metrų aukščio liūtai. Vienas mane tvojo letena įgriuvau į netoli esantį tvenkinį. Kol išsikapanojau Faustas jau lupo jų kailį. Žinojome ,kad tikroji ,kad bjauri ,kova ,net neprasidėjo. Milžiniški vabzdžiai ir augaliniai golemai tekdavo mano ginklui ,deimantiniai ir akmeniniai golemai Faustui ir Dead One. Raganosiai , spalvoti šunys ,zombiai,šarvuotos panteros. Dievukas ,turėjo visko, bet tas viskas prieš mūsų komandą tapo visišku nieku. Artėjant prie tvirtovės mums kelią pastojo šimtas dievuko magų. Faustas nubraižė rankomis kažkokį ženklą. Magai puolė vienas kitą ir nebekreipė į mus jokio dėmesio. Milžiniškos gyvatės jau matytos pirmame mūšyje šiek tiek užlaikė dėl savo nuodų ,Dead One ,jas pribaigė keistu senovišku pistoletu. Galu gale pamatėme tvirtovę. Faustas išsitraukė grandinę su kabliu jos gale ir užmetė ant tvirto turėklo ant tvirtovės. Tada liepė visiems padėti traukti. Na mes ir patraukėme. Mano šarvai pridėjo jėgos ,bet bendra Fausto ir Dead One jėga nutraukė tvirtovę žemyn. Ji teškėsi į žemę visu gražumu. Aš deginau jos sienas savo ginklu. Jie ugnies magijomis. Po to tvirtovė ,atrodė aplamdyta ir susilydžiusi lyg perkeptas sūris. Jos savininkas išsikapstė iš griuvėsių. Jis atrodė raumeningas ,bet mažas ir šlubas. Jis vilkėjo laboratorinį chalatą ir buvo apsikabinėjęs buteliukais su tabletėmis. Kaip dievas atrodė labai neįspūdingai. Jis nurijo saują tablečių ir suriko.
- Asilų krūva baikite naikinti mano kūrinius. Sferų susiliejimo nebe sustabdysi. Naujas kristalas veikia
daug greičiau ,kad ir kaip baigsime šitą kovą pasauliai suvienyti. Dead One ,kodėl ,dirbi kitam dievui ? Jis tavimi naudojasi. Dirbk man ir užvaldysime pasaulį po pasaulio.
Dead One nusijuokė.
- Tikrai be vaizduotės. Radau ginklą žudyti dievams ano dievo pagalba. Gera pradžia keliausiu per pasaulius ir naikinsiu visas intrigas rezgančias dieviškas apraiškas. Anas dievas ,tegu bando mane stabdyti ,bet kuo mažiau konkurentų tuo jam geriau. Taigi manau viskas pavyks.
Dievukas nurijo dar pora tablečių.
- Faustai tavo išdavystė tau kainuos. Sidabrinė gyva ir ji atvyks su orkų armija. Tau nėra ką čia veikti ,geriau grįžk namo. Bevardi aš galiu duoti galios ,tapsi stipresni nei jie. Juk to nori ?
Faustas atsiduso.
- Aš įtariau ,kad ji grįš. Bet šitą reikalą užbaigsiu pirma. Kitų likimais žaidžiančių asmenų nemėgstu lygiai taip pat. Kokio velnio užpuolei taikius pasaulius. ?
Dievukas ištuštino buteliuką rausvo skysčio
.- Tai mano pasaulis. Veliau per portalą atvyko elfai ir kiti ir pradėjo griauti mano eksperimentinę aplinką ir žudyti mano kūrinius. Atėjo laikas juos išvyti ir kartu pasiimti pasaulį iš kurio jie atvyko.

Mes tylėjome. Nebuvo ko pasakyti. Teks kautis. Dievukui augo žvynai ir drakonų galvos. Jis virto į kažką ,ką galėjai pavadinti chimera. Mes išsitraukėme ginklus. Jis silpnas ,jeigu butų kitaip ,jam nereiktų derėtis.
20 dalis
Dievukas pavirto į milžinišką drakono ir gyvatės hibridą. Ant raumeningo kaklo augo penkios drakono galvos. Nuo gyvatiško kūno šakojosi keistos ataugos ant kurių taip pat augo galvos ,tik labiau primenančios žalčio. Vienos galvos spjaudėsi ugnimi ,kitos nuodais. Mes išsisukinėjome ,negalėjau paleisti į darbą liepsnosvaidžio ,teko prisidengti kupolu ,po mutageno ,magija valdėsi tikrai lengviau. Faustas svaidėsi kerais ,lyg pamišęs įvairios šviesos ,taip blyksėjo ,kad man ,teko prisimerkti. Kerai neveikė šito padaro. Faustas išsitraukė savo kardą ir puolė galvas ,aš su puikiu nykštukų kirviu kojas. Padaras judėjo velniškai greitai savo toniniam svoriu. Faustą nupūtė ugnies srovė ,man žaltiška galva kirto liežuviu ir vartydamasis nukritau ant žemės. Dead One kažkur dingo. Jo taktika buvo aiški palaukti tinkamos akimirkos ir vienu kirčiu pribaigti priešą savo ypatingu ginklu. Dievukas tai irgi suprato ,jo galvos sukosi 360 laipsnių kampu ir ieškojo vaikinuko su jam mirtinu kardu. Jis dingo ,kaip į vandenį ne vienas jo nematėme. Aš pašokau ir atakavau liepsnosvaidžiu ,dievukas iš susikūrė milžinišką plieninį skydą ir to pakako atsižvelgiant į jo dydį tai nieko keisto. Faustas jį perkirto ,bet naguota letena nubloškė ,jį žemyn. Aš mosavau kirviu ,bet,vis turėdavau bėgti nuo ugnies kamuolių ir nuodų. Faustas kažką suriko ir ėmė augti ,per minutę ,jis dydžiu prilygo dievukui. Du namus primenantys priešininkai susikibo ,kaip du imtynininkai ir nenorėjo paleisti vienas kito. Tada atsirado galimybė. Aš deginau pabaisos nugarą ,kol Faustas spaudė ją savo gniaužtuose. Vieną gyvatiška galva įkando Faustui į koją ir jis nugriuvo. Nuodai jį paralyžiavo ir jis sudejavo. Griūdamas dar spėjo užmesti tą patį užkeikimą man ir aš išaugau į pabaisos aukštį. Mano ginklai padidėjo kartu su manimi. Aš išsitraukiau kirvį ,jis ietį ir prasidėjo bjaurus sukimasis vienas aplink kitą. Kad ir kaip suktai smūgiavau ,jis vis ,tiek atremdavo ir smeigdavo man ieties smaigaliu ar stukčiodavo man į kaktą. Jo ugnies kamuoliai ,vis dažniau į mane pataikydavo. Faustas ,lėtai ,bet užtikrintai šliaužė prie mūsų. Pačiu laiku ,jis sugriebė dievuko kojas. Aš numečiau kirvį ir šokau ant jo su peiliu rankoje. Ridenomės keistame kamuolyje primenančiame ,gumines gyvates iš saldumynų automatų. Aš dūriau ,kur papuolė ,bet vieną drakono galvai išdūriau akis ,o viena gyvatiška buvo atskirta nuo kūno. Nors ir kaip jį spaudėme ,jis vis tiek mane nusimetė ir pašokęs spardė Faustą. Tas šyptelėjo ir suvarė jam savo visagalę kataną ,kuri dabar atrodė miniatiūrinė į kelį. Dievukui atėjo eilė kristi ,jo koja subyrėjo ,tarsi perdegusi cigaretė. Katana susmigo į Žemę. Mano didėjimo užkeikimas nustojo veikti ir aš vėl susitraukiau. Skubiai nubėgau lyg geriausias pasaulio sprinteris ir griebiau kataną. Faustas ir dievukas vartėsi ant žemės bandydami sulaužyti viens kitam kaulus. Aš įsibėgėjau pašokau ir kirtau iš visų jėgų. Mutagenas darė stebuklus ,mane jėga ir greitis pagerėjo. Trys galvos nusirito ant žemės. Faustas galutinai atsigavo ir pakėlęs dievuką trenkė jį į sulenktą kelį. Aiškiai išgirdau ,kaip lūžo stuburas. Pabaisa ėmė svaidytis galingos elektros išlydžiais ir mums teko atsitraukti. Tas užsispyręs išprotėjęs profesorius nesuprato ,kada baigti kovą ir manė ,kad dar gali kažką pasukti ,vien dėl savo dieviškumo. Netikėtai sudrebėjo žemė. Kažkas blykstelėjo. Pabaisa suriko ir sugargaliavo. Staiga hibrido krūtinė sprogo ir iš ten iššoko Dead One. Širdies gabalai gulėjo ant žemės aiškiai parodydami ,kas nugalėjo. Jis pergalingai mosavo savo kryžiaus formos kardu. Faustas pribėgo prie lavono ir sugriebė kažką ko mes nematėme .Jis parodė mums sielos akmenį.. Jo pasaulio gyventojai ,turėjo savybė matyti ir panaudoti šituos akmenis perimti nukauto priešo savybes. Jis jį mums turėjo apšviesti specialia liepsnele,kad jį matytume. Faustas pasiūlė ,jį Dead One ,bet tas atsisakė. Jo taktika ,beje ,buvo paprasta ,bet nuostabi ,jis įsirausė į žemę ,lyg žiurkėnas ir sulaukė puikios akimirkos susmeigti ,kardą į nugarą ir per ten kulkos greičiu susmigti į širdį. Mes apieškojome teritoriją ,tikėdamiesi rasti dar sužeistų drakonų ,bet atrodo mūsų sutikti ,buvo vieninteliai. Patraukėme atgal ,prie portalo ir pamatėme ,tai ką jau žinojome. Portalo nebebuvo ,dievukas nemelavo ,pasauliai susiliejo. Faustas suveikė teleportaciją į smuklę ,kur mus pasitiko džiaugsmingi šūksniai. Jie kiek aprimo ,kai kažkas pagaliau pamatė ,kad portalo nebėra. Kilo gana didelis sąmyšis ,bet Dead One iššovė į lubas savo antikvariniu pistoletu ir visi aprimo. Visi greitai susitaikė ,su susiliejimu. Visi jau gyvenome ,kartu ,nors dar prieš tai turėjome atsiskyrimo iliuziją Dabar viskas tapo aišku. Dingus dievukui išvalyti pasaulius nuo vorų ir kito nelabo daikto darėsi įmanoma. Niekas nebekurs naujų šlykštynių ir miestai bus atstatyti. Daug kas grįš į jau pamirštus namus. Kai kas liks su naujais draugais stovyklose ar nykštukų mieste. Bet tai įvyks vėliau. Pirma visi norėjo švęsti. Išnešėme stalus į gatves. Sukūrėme didelį laužą. Miško elfai atitempė pypkės ir kanapių. Visi gėrė ,rūkė ir valgė iki sąmonės netekimo. Dead One trumpam dingo ir grįžo su savo mergina Evelina ir lobiu kurį išdalino gyventojams. Gyventojų sulėkė iš visų stovyklų ir miesto. Visi džiaugėsi nauja pradžia. Faustas sėdėjo atokiau nuo viso šurmulio ,jam teks atremti orkų puolimą ,nors ne visai supratau aplinkybės... Dead One gėrė savo alų ir matyt apmąstė kitų dviejų dievų puolimą. Jis aišku taktiškai nutylėjo ,bet man teks ten dalyvauti. Buvau jam skolingas ir įsivėliau į jo misiją labiau nei norėjau. Taranciell sėdėjo ant kaladės šalia manęs ir gurkšnodama vyną glostė man ranką Nereikėjo nieko sakyti viskas susiklostė taip ,kaip turėjo. Annataras pamatys pasaulį jau visai kitokį....

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 19:31 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-18 13:38
Posts: 277
Tai va norėjau apie ateitį šiek tiek parašyti. Čia gana sidestory įvykiai apie Annatarą ir Evą po 16 meų.
21 dalis

Annataras pabudo savo kambaryje palėpėje ir sunkiai išsirangė iš lovos. Kaip visada pirma nužvelgė save veidrodyje ir sutraukė rytinę pypkutę su aromatizuotu tabaku. Annataro pasaulis buvo taikus ir civilizuotas ,bet jam norėjosi ,kad būtų kitaip. Jis kaip ir visi kiti skaitė tėvo užrašus ,kurie tapo bestseleriu ir jam atrodė ,kad ten turėjo kovoti ir jis. Būtent dėl to ant jo krutinės vingiavo du randai palikti elfiško kardo. Annataras dažnai įsiveldavo į muštynes,bet tą kartą tamsusis elfas išsitraukė kardą ir sužeidė paauglį. Eva paleido jam kulką į galvą greičiau nei jis spėjo nuleisti kardą. Už tai abu atsėdėjo puse metų požemyje toje pačioje kameroje. Jų tėvai nesivargino naudoti savo ryšių ir traukti juos iš bėdų. Kaip prieš 16 metų Tomas ir jo tėvukas bėgo nuo savų laikų visuomenės ,taip jų vaikai bėgo nuo saviškės. Deja vieną kartą tą pradėjus vis sunkiau sustoti todėl Eva ir Annataras visą dieną trankydavosi po kavines ir rūkydavo pypkes. Abu buvo protingi ,tik retai pasirodydavo mokykloje. Klasiokai prisibijojo garsių tėvų vaikų kurie vis įsiveldavo į neaiškias istorijas ir prekiaudavo haliucinogenais pertraukų metu. Taip viskas prasidėjo ir šiandien ,jie susitiko kavinukėje gurkšnojo ten kavą ir šnekučiavosi. Vėliau užsuko orkas ,kuris nupirko keletą rausvų tablečių iš Evos. Vėliau į vieną iš tų bariukų ,kur ramiai gali traukti savo pypkes nesvarbu ką tiksliai berūkytum. Iš ten apsvaigus desertų į konditeriją. Ten jie susimušė su miško elfu ir įmūrijo jį į vitriną. Dar atlėkė porą sargybinių ,bet jie buvo nukenksminti migdomąja kapsule susprogusia jiems prieš nosis. Po tokios bombelės auka miegodavo dvylika valandų. Galu gale draugai nuėjo į kavinę ,kur rinkdavosi visi jų klasiokai ir maukdavo visokius sulčių ,cukraus ir jogurtų kokteilius. Jie užėmė staliuką šešiems ir niekas nedrįso ,ko nors sakyti. Jie gurkšnojo sultis ir gana ilgai tylėjo. Annataras atsidusęs prabilo.
-Va ir baigėme kasdieninį turą ,nors nelabai įprastoje vietoje. Žinai keista esame atsėdėję pusę metų ,nors mūsų kriminaliniai įrašai jau tokie ilgi ,kad ,vien rasti spintas ,kur jie sudėti reikia žemėlapio ir 20 puslapių kelio aprašymo. Mūsų tėvų šlovės aura ,kaip pirmų išgyvenusių ir gynusių stovyklą ,tiesiog per didelė. Jie ,nors nesikiša ,čia mes ir liksime įžymiais vaikučiais ir galėsime iki pensijos stumdyti narkotikus ir sumušti ką tik norime. Bet kur ,kitur už tokius darbus būtume arba už grotų arba ieškomi nusikaltėliai su premijomis už jų galvas. Žinai man tai patiktų ,dėl to nupirkau laivą ,kuris stovi uoste ir turi gražią vėliavą. Žalsvą šypsenėlė ir gelsva pienę ant jos gražu. Atėjo laikas ,kažką pakeisti ,manau sutinki manoji auksine gelele.
.
Eva šyptelėjo.
-Va už tą pienę reikia dėkoti tavo tėvukui . Jam parašius apie mano plaukus primenančius pienę ta pravardė ir prilipo. Mano ženklas ir bus pienė teisingai. O tau šypsenėlė tinka ,nes ja nupurškei visą mokyklą ,koks ekspresyvus graffiti spektaklis. Tai ką išvykstame niekam nieko nepasakę ? Ar dar turime kokio atsisveikinimo dovanėlę?
Annataras susiraukė.
-Koks aš dovanų valdovas be dovanėlės ? Aišku turiu sukurpiau gerą užkeikimą visi gėrimai čia po trijų valandų pavirs benzinu. Bet prieš tai apiplėšime šią skylę.
Annataras pašoko ir pribėgęs prie apsauginių išjungė juos jau paruoštu šoko skeptru. Eva jau grasino kasininkui dviem pistoletais ir jis krovė jai pinigus iš keturių čia veikiančių kasų. Annataras plikom rankom išpešė seifo dureles ir krovė į krepšį mėnesio pajamas. Jiems baigus Annataras numetė ant žemės buteliuką ir jie jau stovėjo uoste prie dailaus elfiško laivo. Eva kritiškai nužvelgė laivą.
-Gana mažas ,nors dviems gal ir gerai. Žinai ,dabar trūksta ,tik Valentino sūnaus ir viskas būtų tobula. Gaila ,kad jis tapo pavyzdingu mokiniu ir nori tapti sargybiniu. Kai buvom maži ,daug žaisdavome kartu. Viskas buvo paprasta ir gražu.
Annataras papurtė galvą.
-Tais laikais daug kas buvo geriau. Vienybė ir didvyriškos kovos. Dabar po truputi grįžtame prie to ,kas buvo prieš susiliejimą. Aš to negaliu pakęsti. Nesuprantu ,kaip tų laikų didvyriai gali su tuo susitaikyti. Bet jie jau savo padarė ,dabar mums laikas rašyti savo dienoraščius ir paversti juos perkamiausiomis knygomis.
Jie sulipo į laivą ir išplaukė į saulėlydį. Eva po kelių valandų pranešė ,kad už juos jau paskirta 10.000 premija. Atrodo kavinės savininkai rimtai supyko dėl nuostolių. Įdomiausia ,kad Annataro užkeikimas nedingo ir viskas nuo šiol kavinėje įpilta į stiklinę pavirsdavo benzinu. Ką gi vienu sulčiu baru mažiau. Jie juokėsi ir džiaugėsi savo nauja karjera. Taip prasidėjo nauji laikai pilni nusikalstamumo ,keisčiausių filosofijų ir savo svajonių vaikymosi.
22 dalis
Šventė jau ėjo į pabaigą dauguma jau miegojo prie stalų arba ruošėsi namo. Tik Dead One ,Faustas ir aš sėdėjome prie stalo ir gurkšnojome alų. Mes taip ir neprisigereme ,tiesiog išlenkdavome bokalą dėl vaizdo ,kad švenčiame. Švęsti dar buvo velniškai anksti. Dead One aiškino ,kad mums reiks nuvykti į labai keistą pasaulį ir iš ten pasiimti ginklus. Ta vieta pati kuria ginklus ,sukurtus naudoti ,tik vienam asmeniu. Joje atsiranda ,ne ,tik dievus naikinantys ginklai ,bet pasikeiti ir pats. Dead One ten pabuvęs vos keletą minučių grįžo trigubai stipresniu nei anksčiau ,tiek fizine jėga ,tiek magija. Tada keliausime į chaoso pasaulį ,kur chaoso dievas ,rengė sukilimą ir žadėjo perimti pasaulį po pasaulio. Trečias dievas ,kol kas buvo nežinomas. Faustas linksėjo ,bet atrodė susirūpinęs nuosavu pasauliu. Orkų ataka ,tikrai ne juokas. Faustas atsistojo ir nuėjo kažkur į paplūdimį ,mes jo netrukdėme ,jam reikėjo pagalvoti. Bežaidžiant girtų šaškes kažkaip išlindo tema apie ateitį ir stovyklos gyventojus. Dead One pareiškė man nepriimtiną nuomonę
.-Viskas taps ,taip kaip buvo prieš susiliejimą. Na ne visai taip ,bet žmonės greitai atsiskirs nuo magiškų būtybių. Joms irgi nebereikės mūsų. Antras minusas turi pilnas stovyklas ir miestus karių arba tų kurie įprato žudyti ,kad išgyventų. Manai instinktas žudyti dings per kelis metus ? Klysti ,jie dar taps garsiais nusikaltėliais . Manau daugiausia tamsieji elfai ir žmonės. Kitos rasės per daug taikios ,nors bus išimčių. Tavasis Annataras ypatingame pavojuje jis augs klausydamasis apie tavo didvyriškas kovas. Jis norės atlikti kažką ,bent iš dalies įspūdingo. Jis taps vampyrų medžiotoju ,sargybiniu arba nusikaltėliu. Jo iš mūšio lauko neištrinsi. Bandyk jį auklėti ,kad nepasuktų labai blogais keliais. Nors jeigu visuomenė taps civilizuota ir šlykšti ,kaip tavo laikais ,gal tų nusikaltėlių ir reikia. Aišku ,tu kaip didvyris gali išspausti gero pinigo iš savos šlovės. Parduok savo užrašus ,kai vėl atsiras leidyba ir praturtėsi. Aš viską aiškinu ir patariu ,nes po bendros akcijos išsiskirsime ilgiems metams. Aš tau pasakojau apie savo blogąją versiją ? Tai va vietoj tų nesąmonių kurias darė jis,aš naikinsiu dievus ir bandysiu sukurti laikiną taiką gyventojams. Aš dar rasiu tokį socialinį modelį kuriame laimingi gali būti visi. Gali juoktis ,gal tai utopija ,bet aš pabandysiu įgyvendinti savo svajonę. Per ilgai dievai mane stumdė savo lenta ,dabar aš nustumsiu juos. Tai va ruoškis kelionei iškeliausime po kelių dienų į pasaulį iš metalo ir kristalų. Jį apšviečia ,tik melsvi grybai šviečiantys amžinoje naktyje.
Nežinojau ką atsakyti į tokį monologą ,bet nenorėjau patikėti ,kad mano visuomenė ,taps prisitaikėlių,rasistų ir nusikaltėlių gauja. O Annataras kraujo ištroškusiu kariu vedamo komplekso aplenkti tėvą. Tiesa visada nepriimtina ? Nežinau todėl nuėjau prie jūros ir paklausiau apie jo visuomenę ir vaikus. Jis patvirtino ,kad pas jį atsirado garsių plėšikų ir vagių Jo sūnūs tikrai labai karingi ir ruošiasi palikti miestą ieškoti nuotykių ir pradėti karjerą kaip premijų medžiotojai. Kaip visada tokiomis akimirkomis nuėjau pas Valą. Jis jau lengvai apsinešęs sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo į žvaigždes. Jo veido išraiška atrodė labai keista. Aš jam papasakojau ,ką man išaiškino Faustas ir Dead One. Valas atsiduso.
- Visai tai ,tik teorijos. Na jeigu jie ir teisūs ,tokie mūsų lemtis. Jei Annataras taps garsiu vagimi ,tikėkimės pačiu garsiausiu. Jeigu tai jo svajonė ,tegu laimina ją fortūna. Kalbant apie vaikus,Abigailė nėščia. Kaip ,tik po mūsų išsiskyrimo ir sužinojo. Prastai pasirinkau laiką ? Matyt ,teks likti kartu ir auginti vaiką. Va ir viskas rytoj vedu. Nedidelė koplyčia vakar baigta statyti. Bet tai ne visos įdomios naujienos. Ta mergina kuri tave paliko ir pasmerkė nudvėsti mano bute. Ji gyva ,radome ją Niujorke. Sunku patikėti ,bet ji kažkaip išgyveno miesto griuvėsiuose. Žinai norėjau perskelti jai galvą. Bet velnias tau jau nepakeis faktų. Kol kas pasiliko stovykloje Saleme ,bet gal atvyks ir čia negali žinoti....
Po šios tirados ,Valas užmigo. Aš taip sėdėjau jo svetainėje,kaip maišu trenktas. Galu gale atsistojau ir nuėjau namo. Taranciell jau miegojo. Nieko nepasakęs užmigau ir aš jei nebūtina žinoti. Ne dėl to ,kad turiu ką slėpti. Bet galbūt ,ji niekada neatvyks. Ką domina ta bjauri kvaiša ? Turime svarbesnių darbų. Kovos ir dievai štai kas laukia ateityje. Visuomenė ir senos skriaudos antraeilis dalykas. Man reikėjo nugalėti ir sustiprėti. Negalėjau sūnaus palikti našlaičiu ,tada jis taps ne garsiu vagimi,bet garsiu žudiku. Mane ėmė siaubas ir aš užmigau. Labai aiškiai sapnavau. Dailų laivą ir bures išpieštas piene ir žalsva šypsenėle. Po to Annatarą suaugusį stovintį ant pakylos nykštukų mieste. Prie jo stovėjo budelis su kirviu rankose. Annataras buvo supančiotas specialiais antrankiais prieš magiją. Teisėjas kažką sakė ,bet nieko nesupratau per kraujo ištroškusių nykštukų ir žmonių riksmus. Annataras turėjo tarti savo paskutinius žodžius visi nutilo.
- Aš Annataras ,dar vadinamas mirties valdovu arba karo šypsenėle sakau aš nieko nesigailiu. Mano galvos premija 88.000000 gnomų monetų. Aukščiausia per 16 metų ir netgi prieš pasauliams susiliejant mažai kas buvo vertas daugiau. Mano šaunioji Eva geriau žinoma Pienės pravarde verta 70.000000 ,laukite jos keršto nevykėliai. Kiekvienas mano gaujos narys vertas mažiausiai 10.000000 jie dar irgi pasirodys ir sudegins viską iki pamatų. Sėkmes ginant miestą kvailiai . Aš geriausias svajotojas ir nusikaltėlis šiame silpname pasaulyje.

Sapnas nutrūko atsibudau rėkdamas ir papasakojau žmonai ką sapnavau. Ji mane ramino aiškindama ,kad tai ,tik sapnas. Bet man atrodė kitaip. Tokia Annataro ateitis.
23 dalis

Sėdėjau paplūdimyje ir laukiau kitų. Faustas vis dėl to sugebėjo prisigerti ir nenorėjo kojos kelti iš lovos. Dead one atsigabeno savo merginą Eveliną ir atrodė vis atidėliojo išvykimą. Taip praėjo dvi dienos ,o šventė vis atsinaujindavo ir vėl liejosi alus. Bet pagaliau visi nurimo Dead One liepė ateiti į paplūdimį ir būti pasiruošusiais kovai ,ginklų pasaulyje veisėsi pavojingi padarai .Aš žiūrėjau į jūrą ir vis dar negalėjau patikėti tuo ką sapnavau. Dėl to sapno jau kalbėjau su visais ,tiek su Tomu ir Lankininke ,tiek su magais. Jie mane tikino ,kad aiškiaregių labai reta ir nėra ko jaudintis. Vis ,tiek mane kankino nerimas. Žinojau ,kad jei Annataro ateitis tokia sunkiai ką nors pakeisime auklėjimu. Keista ,kad Eva irgi tapo lygiai tokia pat. Aš įtariau ,kad ji tą darė ,tik draugystės ar meilės vardan,bet tas ją pavertė nusikaltėle numeris 2 šiame pasaulyje. Mano galva man atrodė per didelė ir aš nugriuvau ant smėlio. Faustas pagaliau atėjo ir rytietiškai sukryžiavęs kojas sėdėjo ir taip pat žvelgė į jūrą. Saulė jau leidosi ,kai pasirodė Dead One jis atrodė susinervinęs. Jis mus dar perspėjo ,kad gyvūnai ten sudaryti iš plieno kietumo kristalų ir mes dingome. Svaigstančia galva atmerkiau akis kitame pasaulyje. Niekada dar neteko matyti tokio apšvietimo kažką panašaus pamatysi ,tik rūsyje vaikščiodamas su silpna neonine lempa. Tik rūsiu čia tapo visas pasaulis. Kur akys užmatė driekėsi kristalų pievos. Kristalai buvo išsiauginę žalsvas ataugas primenančias šaknis. Augalai ? Hibridai ? Dar labiau gąsdino dangus kuriame nesimatė ne vienos žvaigždės. Viską apšvietė ,tik Dead One minėti melsvai šviečiantys grybai. Dead One prašneko ausyse spengiančioje tyloje.
- Turime rasti raudoną kristalą ,kuris pavirs ginklu. Ne kiekvienas raudonas kristalas juo pavirsta ,taigi nieko nelieka ,tik vaikščioti ratais ir liesti kiekvieną raudoną kristalą. Faustai tu eik vienas su žvėrimis ir milžiniškais vabzdžiais susitvarkysi. Mes eisime kitu keliu ir taip apieškosime didesnę teritoriją.
Mes išsiskyrėme ir nuėjome per raudonų kristalų eiles. Liečiau kiekvieną iš jų ,bet ne vienas nereagavo.. Sukome ratus ,kol galiausiai mus užpuolė į dygliakiaulę panašus padaras iš kristalų žinoma gerokai didesnis ir šaudantis spygliais. Dead One įsibėgėjo ir spyrė padaras subyrėjo į šipulius. Pakeliu prie kito raudonų kristalų sklypelio mus užpuolė dar keletas tų ežių ,bet juos išspardėme kaip ir buvusį. Paliečiau pirmą raudoną kristalą ir jis sušvito ir ėmė keisti formą. Ant žemės nukrito pirštinės. Ant jų buvo pritaisyti ašmenys. Užsimoviau jas ir jos tiko lyg būtų gamintos būtent man. Vienu mostu perkirtau kristalinį medį per pusę. Susėdome ant žemės ir iš atsinešto benzino užkūrėme laužą ,kad Faustas žinotų kur esame ir ,kad radome ko ieškojome. Tas pritraukė keletą žalsvų kristalinių šunų ,bent jau aš įžiūrėjau panašumą. Dead suskaldė juos savo kalaviju. Labiausiai erzino ne gyviai ,o tyla vedanti iš proto. Šioje vietoje viskas kėlė niūrias mintis ir man darėsi aišku ,kodėl Dead One užtruko čia ,tik keletą minučių. Turėjau šnekėti ,vien ,tam ,kad pertraukčiau tylą.
- Kaip manai ,kas sukūrė šią vietą ? Žinai man kilo mintis ,tu ,juk gali keliauti erdve ir laiku. Peršok į laikus ,kai Annataras bus jau paaugęs ir pažiūrėk ar tam mano sapne ,nors lašas pranašystės
Dead One atsiduso.
- Net nenumanau ,kas sukūrė šitą pasaulį ,bet reikia jam padėkoti ,nes kitaip nebūtume laimėję praeitos kovos. Galiu peršokti ir patikrinti kas ir kaip dėl to sapno. Bet kas iš to ? Jeigu sužinosi ,kad buvai teisus gyventi lengviau tau irgi nebus. Sužinosi ,kad klydai irgi gali padaryti klaidų. Aš beveik nenaudoju kelionių laiku ,jos viską komplikuoja. Bet čia tavo sprendimas siūlau viską gerai apmąstyti.
Pagaliau kažkur toli užsižiebė kitas laužas. Patraukėme link jo ir pamatėme tai ko nesitikėjome. Aplink laužą gulėjo daug nukautų dinozaurų aišku apaugusiu kristaliniu šarvu ,bet šį kartą per jį mačiau odą ir raumenis. Faustas gulėjo atsirėmęs į vieną iš dinozaurų ir rišosi žaizdą ant peties marškinių skiaute. Faustas suriko.
- Šitų neveikia magija. Kodėl to nepaminėjai ? Tą supratus vienas iškabino man gabalą mėsos.
Dead One nusijuokė
.- Maniau nori mirti ,tai tokios smulkmenos tau nebesvarbios. Nemanyk ,kad kai tave sutraiškys ,koks dievas ,tai mirtis bus graži ir didinga. Ji bus būtent tokia ,tik skaudės ,dar labiau. Baik ,su tomis savižudybės nesąmonėmis ir kovok iš visų jėgų su mumis. Sidabrinė tavo klaida ir tu turėsi už ją atsakyti savo krauju ,bet man į tai nusispjaut. Aš išspręsiu pamišusių dievų problemą ir tavo depresija negrius man skersai kelio.
Faustas nieko neatsakė ir palietė kristalą. Jis pavirto į katana violetine rankena. Mes grįžome namo ir niekas nebe ištarė ne žodžio. Faustas nugriuvo paplūdimyje ,o aš grįžau namo. Man nepatiko Dead One terapijos stilius. Bet į visą šitą reikalą įklimpau per giliai.
24 dalis

Dead One gulėjo ant grindų rūkydamas ir galiausiai prisiminė ko jam jau kurį laiką truko.

Demone ,o kodėl tu tiek daug tyli ? Atrodo visada turėdavai ką pasakyti. Kas negerai ?

- Ach viskas ,tiesiog viskas. Kai buvome rojuje jūs buvote laimingi ir aš maniau ,kad aš irgi sugebėsiu. Bet man su sparnuote serafime tikrai nesisekė. Veliau pasidarė tiesiog nuobodu gyventi toje sumautoj idilėje. Dar gerai ,kad mus prikėlė ,nes maniau ,kad išprotėsiu. Bet dabar tu nori kovoti prieš dievus ,ne ,tik tuos kurie mums skirti ,bet visus. Pamąstyk ,kad ir kaip atsiranda dievai ir kas jie bebūtų jie sukūrė kovinius angelus. Netgi šio pasaulio dievukas turėjo galingų padarų kolekciją. Kokie mūsų šansai laimėti ? Netgi mažesni negu visada. Dievai nelauks tavęs savo pasauliuose ,kol tu juos išskersi ,jie imsis veiksmų ir nereikia manyti ,kad mes nenugalimi dėl to kardo ir ,kad pabuvai pasaulyje kuris mus stiprina. Net jeigu pavyktų kas po to ? Kaip gyvens pasaulių gyventojai ? Apie kokią tvarką tu ten paistei ? Neužteks ir amžinybės sutvarkyti ,tiek pasaulių ir jų alternatyvių realybių atšakų. Jeigu kiti du vyrukai eitu kartu ,gal kažkas pagerėtų ,bet jiems reikia rūpintis savo pasauliais.
Dead One atsiduso.
- Gal per daug aš ten prišnekėjau ,bet kažko imtis reikia. Mane domintų dievų skaičius. Jie kariauja tarpusavy ,taigi tas skaičius visą laiką mažėja. Aišku neaišku ar dievai turi atžalų. Kaip ten bebūtų ,aš keliausiu ir skersiu visus iš eilės. Dėl tvarkos ,žmonės išmoks gyventi pasaulyje be dievo.
Šitą pokalbį nutraukė Evelina.
- Įdomi mintis kodėl mums nesusituokus ,toje pačioje šventykloje ,kur ir bevardis su elfe. Neaišku ,kaip baigsis kova, taigi tinkamesnio meto negali būti.
Vaikinukas dar prieštaravo ,bet nusekė paskui Eveliną ,kur jau laukė bevardžio uošvienė ,kuri ir nugabeno porą į šventyklą ir ten juos sutuokė ,lygiai taip pat ,kaip ir Taranciell su bevardžiu. Vėliau jie grįžo į namuką ir šventė su nemažais kiekiais šampano. Aš tuo tarpu sėdėjau supamoje kėdėje ir žiūrėjau į jūrą. Taranciell sėdėjo šalia ir bandė mane raminti. Aš vis šnekėjau apie sūnaus ateitį kol ji neištvėrė.
- O koks skirtumas ? Jeigu jis taps brangiausiu ir labiausiai ieškomu nusikaltėliu tegu būna taip. Svarbiausia ,kad ateityje ,jis nepavirstų į pilką nieką ,kurių pilna kiekviename pasaulyje. Jis turės šlovę ir to man gana.
Aš tylėjau visi siūlė sutikti su neišvengiamybe ir matyt ,teks su tuo susitaikyti. Man betylint atlėkė Taranciell tėvukas ir padavė jai laišką. Aš pasilenkiau ir perskaičiau tekstą ,nuo kurio užšalo kraujas gyslose. Chaoso dievas pagrobė Taranciell mokytoją tą įžymų magą ,kurio dar nesutikau ,bet tiek girdėjau. Chaoso dievas liepė atvykti į jo tvirtovę ir pasiduoti arba atvykti kovoti ,kas reikštų senojo elfo mirtį, Išgėriau puodelyje dar turimą arbatą. Žinojau ką pasakys Dead One. Jis norės kovoti ,Faustas irgi nesutiks pasiduoti. Taranciell linktelėjo.
- Aš žinau eik ir kovok. Sukapokite į gabalus tą chaoso ožį. Mokytojas irgi nenorėtų ,kad per jį mirtų trys galingi kariai. Norėčiau prisijungti prie kovos ,gal ir neturiu užtenkamai galios kautis su dievu ,bet bandysiu ,praslinkti pro apsaugą ir išvaduoti senuką.
Faustas miegojo ,ramiai paplūdimyje ,gana ilgai teko jį žadinti ,bet prabudęs ,jis tik susirinko kardus ir nusekė paskui mus. Dead One buvo alkoholinės komos būklėje ,teko jį žadinti lediniu vandeniu. Sužinojęs naujienas jis juo apliejo ir Eveliną. Jai prabudus viską teko vėl perpasakoti. Galu gale turėjome planą ir pilną komandą. Mes kovosime prieš dievą merginos vaduos senolį .Lengvai peršokome į chaoso pasaulį. Paaiškėjo ,kad ten nėra jokio pasaulio,tik juodi rūmai stovintys tuščioje erdvėje. Evelina ir Taranciell pradingo ,nuo čia jos keliaus su nematomumo uždanga. Mes eisime pro paradines duris. Faustas spyrė į jas durys išvirto su trenksmu ir prispaudė sargybinį ,tai kažkodėl Faustą labai prajuokino. Sargybiniai juodais spygliuotais šarvais dar bandė mus stabdyti ,bet Faustas nušveitė juos ,kaip skudurines lėles. Jis tvojo kumščiu į kelią blokuojančią sieną ir ji subyrėjo į dulkes. Jis suriko.
- NA ŠUNSUKI ATEIK ČIA TUOJ MES TAU PASIDUOSIME. TAU GALAS ,NES DIEVŲ ŽUDIKAI TAVO GALVĄ PAKABINS VIRŠ ŽIDINIO. TAVE PASKERS IR IŠKIMŠ FAUSTAS DAR ŽINOMAS GYNĖJO PRAVARDE .
To tikrai nereikėjo dievukas dabar rimtai užsius. Fausto balsas aidėjo visuose rūmuose. Išsitraukėme naujus ginklus ir susėdome. Dievas pats atlėks. Neverta kažkur veržtis.
25 dalis

Sėdėjome tuose keistuose rūmuose kol pas mus atėjo apsmukęs žmogelis su gremėzdiškais ragais ant kaktos. Jis pranešė mums štai ką.
- Jūs pasirinkote kovoti senasis elfas turės mirti. Prašau sekite paskui mane į tris atskiras sales ,kur ir vyks jūsų kovos. Chaoso dievas nusprendė ,kautis su jumis vienas prieš vieną. Dead One kausis su dievo sūnumi. Nors jis ,tik pusdievis ,bet tikrai lygiavertis priešininkas. Bevardis karys su dievo dukra ,tai ilgai neužtruks. Ką gali bevertis žmogelis prieš stipriausią visatos moterį ? Aš jūsų vedlys rūmams ir šių rūmų iždininkas sekite paskui mane.
Nežinojome ar juoktis ar verkti po šitos kalbos ,bet nusekėme paskui iždininką. Jis vedė mus klaidžiais koridoriais kol priėjome į tris puses besišakojančius laiptus. Aš patraukiau į apačią. Atvėręs auksines duris radau ten kažką panašaus į karatė salę. Dead One pasuko kairėn ir atsidūrė ant rūmų stogo. Faustas pasuko dešinėn ir atsidūrė poilsio kambaryje. Kambarys buvo prikimštas auksinių blizgučių, visur stovėjo patogūs foteliai. Didžiąją kambario dalį užėmė tvenkinys,bet pasirodė ,kad tai buvo Chaoso dievo baseinas iš kurio jis lėtai lipo. Nusipurtęs lyg šuva ,jis susisuko į milžinišką raudoną chalatą. Jis ramiai nuėjo prie spintos ir iš ten ištraukė jaudą indą siauru kaklu. Galiausiai jis prašneko.

- Faustai negalėjai palaukti kol paplaukiosiu ? Išvis tas pagrobimo laiškas atėjo per greitai. Bet taip jau būna su tuo paštu. Kaip jau supratai ,nebus taip kaip su moksliuku kurį užkapojote trise. Kovos vyks vienas prieš vieną. Nemanau ,kad verta visiems kautis vienu metu. Nėra ,kur skubėti ,taigi reikia nuspręsti kovų eilę. Šitame juodame indelyje įvairūs kamuoliukai pažymėti skirtingais skaičiais. Pradės tas ,kuris ištrauks mažiausią skaičių. Manau tavo laiminga rankelė trauks už visus tris. Kol viena kovotojų pora kausis ,kiti stebės kovą kristaliniuose rutuliuose. Sukčiauti neverta ,net mėginti visi trys kambariai vienos nuo kito atskirti milijonais kilometrų. Čia mano pasaulis ,taigi erdvę galiu iškraipyti ,kaip ,tik noriu. Čia ,nepadės ,net Dead One triukai jo runų galios irgi dar ne viskas. Kovos laimėtojas pakyla kovų lentelėje ir kaunasi su kitos kovos laimėtoju. Taigi ,net jeigu tavo bendražygiai ir laimės prieš mano vaikus. Jiems ,teks susikauti vienas prieš kitą ,kad atvykti į šį kambarį. Aišku viskas keičiasi ,jeigu kuris nors iš jūsų mane įveiktų pirmoje kovoje. Na manau tu gal tą ir sugebėtum ,bet tam tau dar reikia ištraukti reikiamą kamuoliuką. Taip aš viską gerai apmąsčiau mane taip bando nužudyti jau 143 kartą. Su tokia patirtimi išvystai šiokią tokią sistemą. Turbūt ,dėl to kaltas ,tik aš ,visada mėgau skleisti chaosą ir valdyti kitus ,net prieš sužinodamas apie magiją ir galimybę kurti pasaulius. Taip ,Faustai ,netgi dievai buvo ,tik paprasti beverčiai ,padarai ,bet sugebėjo išnaudoti galimybę ir pabėgti į savo sukurtas visatas. Tu deja gavai galios, bet nesugebėjai pakeisti savęs likai toks nelaimingas ,koks buvai dar būdamas žmogumi. Nors ir aš padariau klaidų savo informaciją pasidalinau su draugu. Kai jau galėjome kurti pasaulius ,nusprendėme sukurti šiokią įtampą. Jis atstovaus tvarką aš chaosą. Smagus žaidimo scenarijus. Aišku darėme įspūdingus mūšius ir kūrėme išrinktuosius. Kiekvienais metais susigrumdavome arenoje vienas prieš kitą visada lažindavomės dėl tam tikro pasaulių skaičiaus. Tai truko šimtmečius ,bet staiga mano senas draugas pasikeitė. Jį ištiko moralinės pagirios. Jis pasibaisėjo mūsų elgesiu ir dingo. Be manęs naujos visatos kurti negalėjo ,taigi pabėgo į kitą kuri jau turėjo užtenkamai daug savų dievybių. Ten jis po truputi išnaikino jo nuomone žiaurius ir neteisingus dievus. Aš ,vis tikėjausi,kad jis atsitokės. Bet ne jis pradėjo kurti išrinktuosius su runomis ant rankų. Tai buvo ,kito dievo kūrinys kurį jis nukovė. Tuos padarus ,jis siuntė pribaigti mane. 142 didvyriai ir visi skirtingi ,bei savotiškai įdomūs. Visi žuvo nuo mano kardo. Vėliau atsirado trijų didvyrių komandos planas. Jo kokybės negaliu vertinti ,bet vis dėl jau pribaigėt vieną dievą. Nors ,kiti 142 irgi įvykdė nemažai to seno asilo planų. Aš bandžiau su juo šnekėtis ,bet jis manęs neklauso ,galiu arba jungtis prie jo tvarkingo ,imperialistinio plano arba mirti. Kol ,kas gana gerai laikausi ,bet negi ,tai truks visą amžinybę... Visą šią kalbą Dead One girdėjo ,nes viską transliuoju ir į kitus kambarius. Klausimu lieka ,tik kaip geriausia viską išspręsti. Kautis ar pasiduoti ? Kokia tavo nuomonė ?
Faustas pasiraivė.
- Įdomus klausimas ,bet aš ir pats nežinau ,kodėl čia kovoju. Staiga vėl gi sužinau ,kad tai kažkokio tvarkos dievo plano dalis. Mane į savo planus įsuko Satana ir sukniso mano gyvenimą. Paaiškėjo ,kad jis ,tik dieviško plano žaidimo veikėjas ir turėjo paruošti mane nukauti tave. Greičiausiai pašnekėjus su tuo tvarkos dievu ,jis man papasakos ,kad yra kokio aljanso narys ir seka jų planus. Po velnių tam nėra galo,kad ir prie ko prisikastum visada atsiras dar kas nors. Dead One teisus reikia išskersti visus dievus. Kitaip niekada ,negalėsi žinoti ,ar tavęs nestumia į mūšį koks kvailys. Dar įdomiau ,kad dievai kažkada neturėjo galių ir yra kažkokia informaciją tave paverčianti dievu. Žinai ,bėk pas savo bičiulį ir prisidėk prie jo imperijos, bet aš ir Dead One surasime jūsų būstinę ir paskersime jus abu. Taigi manau verta kautis dabar ir nuspręsti viską tiesiog čia.
Chaoso dievas padavė indelį su kamuoliukais. Faustas ištraukė pirmą kamuoliuką. Ant geltono kamuoliuko blizgėjo du. Faustas ištraukė antrą raudoną kamuoliuką ant jo žybtelėjo vienas. Ant trečiojo mėlyno sutvisko keturi. Ant kristalinio kamuolio užsižiebė lentelė.
1Dead One prieš Jaunėlį
2 Faustas prieš Chaoso dievą.
3 Bevardis prieš dukrelę
Pirmoji kova prasideda už trijų valandų. Kovotojai gali pavalgyti kavinukėje rūmų balkone. Prašome palikti kovos vietas jos turi būti paruoštos kovai. Rūmų renginių vadyba.

Faustas prunkštelėjo ,bet nuėjo į minėtą kavinukę. Jo noras kautis su dievu kažkur dingo ,tą darydamas ,jis ,tik vykdytų kažkieno planą. To nedarydamas ,tik rizikuotų pakliūti į Chaoso dievo planus. Kavinukėje jo laukę kiti. Dead One ištarė ką galvojo visi.
- Išlaisvinkim senuką ir dinkim iš čia nematau didelės prasmės su juo kautis. Kita vertus ,palikti jį gyvą per didelė rizika. Po velnių jo informacija aukso vertės ,taigi žudyti jo irgi negalime. Viskas darosi per daug sudėtinga.

Visi susimąstė ,jie turėjo tris valandas nuspręsti teisingai. Chaoso dievas įsipylė viskio ,jis turėjo atsarginį planą jeigu jie ir sugebėtų jį nukauti. Mirusiųjų pasaulis ,tikrai ne pabaiga. Chaoso dievas norėjo palinkėti didvyriams sėkmės nuspręsti teisingai ,bet staiga suprato ,kad per tiek metų visiškai prarado suvokimą ,kas teisinga ,o kas ne. Jo juokas skardėjo per visus rūmus. Jis negalėjo suprasti kodėl dviejų geriausių draugų keliai taip tragiškai išsiskyrė. Juk iš pradžių viskas buvo ,tik žaidimas prastumti laikui ,po ilgus metus trukusių dieviškos galios paieškų. Jie buvo paprasti paaugliai ,kai ji prasidėjo ir buvo jau ciniški seniai kai ji baigėsi. Atjaunėję ir tapę dievais darė ką norėjo ir tai atrodė teisinga. O gal tada reikėjo elgtis kitaip ? Chaoso dievas papurtė galvą ,per tūkstantmečius atsiminimai išblunka ir jau nebeįmanoma suprasti ,kas pastūmėjo seną draugą pabėgti ir pradėti karą prieš likusius dievus. Kartais Chaoso dievas norėjo mesti savo vaidmenį ir prisidėti prie seno draugo susitaikyti su jo noru išnaikinti kitus dievus ir sukurti kažką naujo. Kokios buvo sunkios paieškos ir bebuvo ,jie ,liko kartu ir rado ko norėjo. Po to galia pažeidžia ir sugadina viską dėl ko dirbta tiek metų. Viskas tampa per daug sudėtinga.
26 dalis

Mums teko priimti sprendimą iš pradžių norėjome griebti senuką ir bėgti. Susisiekę su merginomis per vestuvinius žiedus sužinojome ,kad senąjį magą ,jos rado ,sveiką ir gyvą ,bet pasiklydo dėl minėtos iškreiptos erdvės ir atidarydamos naujas duris ,patekdavo ,lyg ir į kitus rūmus. Ar milžiniškus šiltnamius ,kurie ,labiau priminė miškus. Reikėjo merginoms duoti ,laiko atsekti žiedų signalą ,nes teleportacija ,čia visai neveikė. Numetėme žiedus prie paradinių durų ir grįžome į mums paskirtas vietas kautis. Taip vieningai nusprendėme palikti chaoso dievą gyvą ir jį apklausti ,po to įkalinti kokiame tolimame pasaulyje. Aš susirangiau prie kristalinio rutulio ,mano priešininkė ,nepasirodė ,matyt stebėjo kovą kur nors kitur. Faustas susirangė krėsle ir prisidegė medaus cigarą dievukas prabangius niekučius tikrai mėgo. Dead One stovėjo ant stogo ir tvirtai žinojo, kad savo kardo nenaudos. Pusdievį jis ir taip lengvai suplėšys į gabalus. Jo priešininkas greitai pasirodė. Visai silpnai atrodantis liesas vaikinukas susisupo į egzo skeletą. Ypatingus šarvus ,kurie šeimininko jėgą galėjo sustiprinti dešimteriopai. Jie pridėdavo ,ne ,tik raumenų ,bet turėjo ir magiškų efektų ,bei ginklų. Pusdievis iš už nugaros esančio auksinio dėklo ,išsitraukė milžinišką kirvį ir prašneko.
- Kaip tėtis ir sakė nėra reikalo kautis ,juk žinai ką norėtų žinoti kiekvienas. Žinai savo egzistavimo prasmę ,tesi ,tik žaisliukas tvarkos dievo rankose. Bet ,vis tiek vykdai jo valia ,juk tai visai nereikalinga. Ką laimėsi pribaigęs mus ?
Dead One nusibraukė į akis lendančius rudus plaukus ir nusijuokė.
- Tikrai ,nežinau ,ką laimėsiu ,bet žinau ką prarasiu iš čia išeidamas. Tiesiog pasiduosiu ,kito dievo valiai ,kuris mane galu gale nukreips prieš tvarkos dievą ,kad jį nudėčiau. Tikrai stilingas manevras žudiką kuris turėjo pribaigti tave nukreipti prieš savo priešą ir jo kūrėją. Nesakau ,kad simpatizuoju tvarkos dievui. Jo noras po šimtų metų žiaurių pramogų užsidėti šventojo aureolę ir pasivadinti taikos karaliumi ,tiesiog apgailėtinas. Jis mano gyvenimą pavertė pragaru ,bet tame buvo ir gerų dalykų. Aš ,sutikau Eveliną ,aš susidraugavau su savo demonu ir esu galingiausias padaras ,klajojantis tarp pasaulių. Pasiekiau daug ,pergalių ,sutikau daug keistų žmonių ,angelų ir demonų. Jie dabar įkalinti vienoje realybės atšakoje ,kad nekeltų rūpesčių ,bet per juos išmokau matyti pasaulį kitaip. Viena tiesa ,kad ne vienas iš mūsų nėra teisus. O tavo išmintingas pasiūlymas nutraukti kovą,tiesiog parodo silpnumą viduje. Nemanyk ,kad jei prieš mane nugalėjai ,tai ir šiandien tai pasikartos. Tokiam vaikui,kaip tu nenaudosiu,net savo demoniškos formos. Dėl tvarkos dievo aš su juo susitiksiu ir nuspręsiu ar verta kautis su juo ar geriau prisidėti prie jo plano. Jis ,bent jau bando išvengti katastrofų ir pašalina ,kitus dievus. Ar jis tą daro dėl teisingos priežasties ? Tą aš dar išsiaiškinsiu.
Pusdievis įsibėgėjo ir smogė savo kirviu. Dead One lengvai išvengė atakos ir spyrė vaikui į šlaunį. Tas susvirduliavo ir nudribo nuo stogo. Dead One ,kvatojo ,kad ,net jo rudų plaukų kupeta plaikstėsi į visas puses. Vaikis vėl užšoko ant stogo ir suklykė.
- Nedrįsk iš manęs juoktis. Tu ,tik prisukamas žaislas. Tu nudvėsi anksčiau ar vėliau ,jei dievai to panorės.
Pusdievis sviedė granatų ryšulį. Rudis ilgais plaukais ,nuspyrė jį ant žemės dar ore. Vaikis vėl suklykė ir ėmė švaistytis liepsnosvaidžiu. Dead One sukūrė ledo skydą. Temperatūra iškart nukrito žemiau nulio ir liepsnosvaidis užšalo. Dead One šyptelėjo.
- Evelina mane išmokė naudotis ledo stichija. Iš kiekvieno sutikto draugo ar priešo išmoksti kažko naujo. Aš rinkau patirtį ,kol tu sėdėjai rūmuose ir manei ,kad esi pasaulio karalius. Tavo tėvas tave susiveikė ,tik tam ,kad tokiais atvejais išloštum jam laiko. Tu esi tikrasis žaislas. Ar nori tai pakeisti ? Tada veik savo galvą ,o ne klausyk seno intriganto įsakymų.

Vaikis visai pasiuto ir ėmė mosuoti savu ,kirviu į visas puses. Dead One ,kurį laiką grakščiai išsisukinėjo ,tada sugavo kirvį abejomis rankomis ir suspaudė. Tvirtas plienas subyrėjo į šipulius ,lyg stiklas. Rudis vėl spyrė šį kartą vaikis vožėsi į milžinišką chaoso dievo statulą kieme. Pusdievis sudejavo ,bet vėl užsikabarojo ant stogo. Iš jo šarvų pirštinių išlindo sidabriniai spygliai. Vaikis ,tikrai stengėsi ,jis mosavo kumščiais ,lyg vėjo malūnas ir šokinėjo ratu ,lyg boksininkas ,bet niekaip ,negalėjo ,net kliudyti savo priešininko. Rudis susuko savo pirštus įkeistą ženklą ir pusdievio šarvai užsiliepsnojo melsva liepsna. Sidabriniai spygliai ištirpo ir šarvai ,kaip reikiant pajuodavo. Dead One atsiduso.
- .Nagi supraski ,neturi ne menkiausio šanso. Suskaldysiu tavo šarvus ,kaip kokoso riešutą. Mes negalime pakeisti savo prigimties Aš gimiau su antra demono siela ,tu esi ,pusdievis ,bet mes galime išlaisvinti save iš rolės kurią mums primetė kiti. Aš ,tikiu ,kad kada nors būsiu laisvas ir manęs niekas nebestumdys po savo planų scenarijus. Tu ,gali nuspręsti tapti laisvu ir užbaigti šią kovą arba mirti pildydamas tėvo norus rinkis.
Pusdievis ,nutilo ir nusiplėšė savo pajuodavusius šarvus. Jis pravirko ir tarė.
- Aš pasiduodu ,tu teisus. Aš nebenoriu vykdyti jo įsakymų. Aš dingsiu į kitus pasaulius ir ten suprasiu ,ką reiškia laisvė. Tada ,kai būsiu užtenkamai patyręs ir stiprus rasiu tave ir mes vėl susikausime.
Pusdievis numetė rožinį kristalą iš jo greitai išaugo portalas ,per kurį jis ir dingo ,netgi chaoso dievas ,nespėjo susekti ,kur dingo jo sūnus. Demonas nusišaipė.
- Tu esi ,tikrasis taikos ir melo karalius. Tiems šarvams suskaldyti būtų reikėję kokių 300 labai stiprių smūgių. Bet ne tu jį išsiuntei medituoti į kalnus. Netgi po ,tiek metų tu mane vis dar stebini.

- Dead One nusijuokė. Šiek ,tiek melavau ,bet visą kitą tiesa. Pažiūrėsime ,kiek jis sustiprės tada ,kai vėl susitiksime.
Malonus balsas iš viršaus pranešė.
- Dead One laimėjo prieš jaunėlį. Sveikiname nugalėtoją. Visi dalyviai kviečiami į musų barą Mėlynoji Lagūna ,atsigaivinti stipriu kokteiliu ar kava. Kova tarp Fausto ir mūsų mylimo chaoso dievo prasidės už trijų valandų. Turiningai praleiskite ,laiką renginio administracija.
Mes susitikome minėtame bare ir gaivinomės romu su sultimis ,kaip ir siūlė administracija. Dievas ,tikrai tempė laiką ,tik neaišku ,kam ,nes sėdėjo bare ,tik už dviejų staliukų nuo mūsų ir gėrė alų. Jis atrodė rimtai nusivylęs savo sūnumi ,bet tylėjo ir srėbė alų neįtikėtinu greičiu. Faustas aiškiai nervinosi ir jau iš įtampos sulaužė porą kėdžių ,bei sutrupino keletą stiklinių. Faustas ,vis paglostydavo savo katanas ir liepsnojančiomis žiūrėjo akimis žiūrėjo į savo priešininką. Mes tylėjome ,mane ,vis dar stebino Dead One ,taktika ,kas galėjo pagalvoti ,kad jis laimės ,net nepraliejęs kraujo. Aš varčiau rankose savo pirštines ir tikėjausi ,kad jos bus veiksmingos ,aš dar neturėjau ,tiek galios ir patirties ,kad galėčiau perkalbėti priešus ,pakeisti savo gyvenimo stilių. Lėtai slinko laikas ,o mes tylėjome ,nes ir taip viskas buvo aišku ir paprasta ,kaip niekada.
27 dalis

Faustas ir Chaoso dievas surūkė po paskutinį medaus cigarą. Iki kovos pradžios buvo likę apie 10 minučių. Faustas prabilo. Jis atrodė nurimęs ir nekovingas savo būdui.
- Dead One šiandien įrodė,kad žodžiai paveikia daugiau nei ginklai. Nematau reikalo kautis. Man būtų įdomu su tavimi susikauti draugiškame turnyre. Bet kai rizikuoji gyvybe dėl pergalės kuri vis tiek nieko nepakeis viskas darosi apgailėtina. Pasirašykime magišką sutartį. Ją pasirašęs nieko negalėsi padaryti mums,o mes tau. Tai geriausia išeitis,dar pasidalink turima informacija. Spėju žinai kas sekantis dievas tavo seno draugo sąraše.
Chaoso dievas atsiduso ir išmetė cigarą pro langą.
- Aišku žinau tau pasisekė ,kad su ja aljanso sudarymas neįmanomas dalykas. Gėrio deivė labai stipri gynyboje ir padarų iškvietime. Ją nuo jūsų trijų laimingų draugų puolimų saugos galingas gėrio skydas. Tu ir Dead One turi savyje per daug blogio ,kad galėtum ją,nors paliesti. Bevardis turi geresnius šansus jame,dar daug žmogiškumo. Bet jeigu jis toliau trauks tuos vampyrų miltelius pavirs į kažką,ko niekas nenori ir negali įsivaizduoti. Sutartis turbūt išmintingiausias pasiūlymas.
Chaoso dievas ištraukė iš spintos popieriaus lapą ir bjaurią juodą plunksną. Dead One ir bevardis įkrito į kambarį per lubas. Chaoso dievas įpylė visiems vyno ir jie sudarė paprastas sąlygas dėl taikos ir nesimaišymo į vienas kito planus. Po to dievui mostelėjus į kambarį įkrito ir merginos. Visi gurkšnojo vyną ir šnekėjo apie gėrio deivę. Evelina sušnibždėjo kažką Dead One į ausį ir tas nusišypsojo. Senukas įėjo per duris ir prisidėjo prie keistokos šventės. Po įprasto nugėrimo Chaoso dievas paspaudė visiems rankas ir prižadėjo atvykti draugiškam turnyrui. Visi išsiskirstė susirinkę sutarties kopijas ir su gera nuotaika. Dead One dar pamojavo ir jie jau buvo smuklėje. Pasirodo vietiniu laiku jų nebuvo jau visą savaitę. Visi jau palaidojo viltį pamatyti juos gyvus. Kilo didelis sujudimas visi šventė smuklėje... Atsibudau namie savoje lovoje. Man atrodė ,kad kažką pamiršome įrašyti į tą sutartį kažkokią menką detalę. Nors užmušk negalėjau atsiminti ką. Sąlygos atrodė geros,bet kažkas netiko vis ,tiek graužė nerimas. Taranciell jau miegojo nenorėjau žadint dėl nuosavos paranojos. Žinau reikėjo rūpintis savo vaiko ateitimi. Deja nežinojau kaip. Vienintelis siūlo galas buvo Eva ištikimoji mano sūnaus bendražygė. Staiga blykstelėjo mintis. Tuojau pat iš miegų išpurčiau Faustą su Dead One kurie knarkė po stalu smuklėje. Trise nuėjome pas Tomą ir Lankininkę. Jie ginčijosi ir rėkavo ,bet galu gale sutiko. Mano mintis buvo gana paprasta sustiprinti Evą tiesiog dabar. Tą buvo galima padaryti demonų krauju. Sumaišius jį su keletu žolelių išeidavo nuostabus eliksyras. Stipresnių demonų už Faustą ir Dead One turbūt nebuvo. Jie paaukojo kelis lašelius savo brangaus kraujo. Aš sumaišiau jį su žolelėmis ir supyliau visą šį stebuklą į Evos braškinį pieną. Mergaitė klusniai išgėrė puodelį. Taip aš tikėjausi sumaišyti kortas likimui. Greitu metu demonų kraujas susijungs su Eva neatskiriamai. Joje augs slaptos galios. Greičiausiai joks magas to nepastebės. Ji atrodys neturinti talento magijai. Bet reikiama akimirką ir aš vyliausi Annataro egzekucijos metu jos atsiskleis. Tai buvo vienas iš dalykų kuriuos galėjau padaryti. Kitas treniruoti Annatarą kautis visais ginklais. Labiausiai tam tiktų tamsiųjų elfų klanas jie išmokys jį reikiamų gudrybių jo būsimai profesijai. Visai tai ėmė atrodyti absurdiška aš,tik stiprinau Annataro potraukį nusikalstamumui,bet uždaręs jį į miško elfų taikos ordiną nesitikėjau geresnių rezultatų. Prigimties nepakeisi ji visada lieka ir stumia mus į pražūtį arba svajonės link. Man reikėjo,tikėti savo sūnumi ir jo svajone. Galbūt už jo nusikaltimų ateityje slepiasi daugiau nei man atrodo. Aš nežinojau Annataro tikslo, Bet netikėjau ,kad jis atsidūrė ant ešafoto tik dėl , nusikalstamos šlovės. Jo darbai pakeitė pasaulyje kažką svarbaus jei už jo galvą paskyrė milijonus...
Chaoso dievas rūkė eilinį cigarą ir stebėjosi situacija. Viskas susiklostė,tikrai gerai,bet ir absurdiškai keistai tuo pat metu. Jo vienintelis sūnus dingo tarp pasaulių. Jo sesuo pasileido jo ieškoti,nors kol kas negalėjo pasigirti rezultatais. Chaoso dievas papurtė galvą ir išėjo. Laikas pasišnekėti su tvarkos dievu akis į akį. Jo planai darėsi,vis keistesni. Tvarkos dievas jo laukė viename iš pasaulių kuriame negalėjai naudoti ginklų. Jie susėdo ant žolės ir užsirūkė. Tvarkos dievas sėdėjo susisukęs į pilką apsiaustą atrodė liesas ir ligotas. Jo akys žibėjo maniakiška ugnimi. Išpūtęs dūmų debesį prašneko.
- Vėl išsisukai nuo mirties,bet amžinai taip tęstis negali. Tau turbūt įdomu,dėl ko aš pasikeičiau. Juk galėjau likti su tavimi ir linksmintis visą amžinybę. Žinai kažkada pasiverčiau žmogumi ir vaikštinėjau viename iš pasaulių dėl kurio dalybų nesutarėme. Kitais metais turėjome nuspręsti viską arenoje. Tame pasaulyje mokėjo mūsų abiejų šventyklomis ,nes nežinojo,kas laimės. Šventikai kaudamiesi tarp savęs privedė pasaulį ant karo slenksčio. Visi dirbo,kaip pakvaišę,kad išmokėti šventyklų mokesčius. Vienoje šventykloje radau tave. Tu buvai apsėstas vaikų idėjos. Tau reikėdavo,vis naujų moterų. Dievui apvaisinti mirtingą moterį šansai maži. Bet tu vis tiek įsikandai šito reikalo ir rengei tas nesibaigiančias orgijas. Vėliau aplankiau visus mūsų pasaulius kuriuos sukūrėme. Nesvarbu kokią sistemą ten įvedėme žmonės turėjo mus garbinti ir dirbti mums. Šventikai išnaudojo savo galią ir viskas veikė,ne taip,kaip turėtų. Aš dingau į kitą Visatą,bet ir ten manęs laukė tas pats.
Chaoso dievas papurtė galvą.
- Baik tavo kūriniai turi veltis į beprasmius mūšius ,bet tada tikslas pateisina priemones. Aš aišku padariau klaidų,bet tu irgi netapai tobulu. Aš,net nežinau ko tu sieki. Aš prisidėčiau prie tavo plano,bet tu žaidi,per grubiai,leidi galingiems demonams ir mutantams lakstyti su dievus žudančiais ginklais. Visi dievai atsisuks prieš tave. Tau reikia mano pagalbos,taigi pasakok...
28 dalis

Cigarų dūmai maišėsi karštame dykumos ore. Milžiniškas spalvotas skėtis suteikė solidų šešėlį ir gynė nuo šilto vėjo ir smėlio. Horizonte bolavo balsvo miesto kontūrai. Tolokai nuo miesto triukšmo ir prekyviečių stovėjo auksinis stalas. Ant jo stovėjo sidabriniai ornamentuoti bokalai alui ir platininės peleninės. Už šito prabangaus stalo sėdėjo trys dievai. Vienas vilkintis juodą odinį apsiaustą pasidabinęs auksiniais žiedais su rubinais ir masyvia katana už diržo be abejonės buvo chaoso dievas. Kitas susisukęs į pilką apsiaustą pristatęs kuklų anonimiškumą buvo tvarkos dievas. Tik pasidabruotas šautuvas galintis nužudyti,netgi dievą skyrė jį nuo šio miesto valkatų. Kritiškai šituos du stebėjo dievas pasipuošęs žaliais šilkiniais marškiniais ir driežo odos skrybėle. Jo auliniai kurie buvo pagaminti iš žalsvos demonų odos leido suprasti,kad su juo juokauti neverta. Šitą paveikslą užbaigė trijų metrų ilgio kardas paprasta varine rankena. Šį vyrą galėjai supainioti su daug kitų panašiai atrodančių medžiotojų,bet dievas niekada nemanė,kad nemirtingieji savo šaunumą turėjo rodyti prabangiais apdarais ir įspūdingais efektais. Karo dievas kovėsi visuose mūšiuose su ta pačia raudonai dažyta medine kauke su kuria kovėsi dar prieš sukurdamas šį pasaulį. Jis paniekinamai žvelgė į chaoso dievą ir jo prabangų stalą,rubinus į kitus niekučius. Karo dievas džiaugėsi,kad jis tylėjo jam norėjosi perpjauti tam kvailam begemotui pilvą. Tvarkos dievas atvirkščiai patiko jam savo kuklumu ir ugningomis kalbomis. Bet karo dievas žinojo viską apie karą,išdavystes ir valdžios perėmimą. Visus šiuos sunkias pasekmes turinčius dalykus siūlė šis tvarkos dievas. Karo dievas baigė rūkyti savo cigarą ir prabilo.
- Įdomus pasiūlymas,bet atsisakysiu. Šturmuoti kažkokios gėrio deivės miestą kurios,net nepažįstu man atrodo neapgalvota. Antra negaliu patikėti tuo ką išgirdau. Tą seną pasivertimų meistrą ir alchemiką pribaigė mirtingieji su dievus žudančiais ginklais. Mano nuomone šaunu suteikti tikram kovotojui šansą nugalėti dievą. Vien ginklų tam tikrai neužtenka. Aš kiekvienas metais rengiu turnyrą geriausi mano pasaulio kariai prieš mane. Aišku be jokių dievams mirtinų ginklų. Pasakysiu tiek,net ir su tais ginklais jie neįpjautų man skruosto. Problema ta,kad mano nuomone tikrai nesidalins kiti dievai ir sunaikins jus abu. Netgi su manimi nelabai pakeisime to baigtį. Kaip galima to išvengti? Apginkluoti demonus ir žmones mums patiems mirtinais ginklais ir tikėtis,kad jie nudirbs mums kruviną darbą. Kai žmonės supras,kad gali nužudyti dievus jie pribaigs ir mus. Tik kvailys galėjo išsiųsti du demonus ir mutantą žudyti savo priešų. Žinot ,kaip karo dievas galiu peržvelgti visas kario kovas nuo jo gimimo iki mirties. Tą ir padariau puse ausies klausydamas tvarkos dievo propagandos. Po galais išleidai didesnį velnią nei gali suvaldyti. Dead One tuščiai nešneka,tikrai galėtų rasti dievų būstines ir leisti kraujui tekėti upeliais. Aš tą sustabdysiu turiu jam pasiūlymą kuriam nei jis,nei Faustas neatsispirs. Dėl bevardžio mutanto,tiesiog panaikinkite portalų veikimą ir to turėtų užtekti,kad jis niekur nedingtų. Peržvelgiau ir gėrio deivės pasaulį ji renka gana didelę armiją ginti savo miestui. Velnias informacija turi šlykščią savybę sklisti. Dėl pasiūlymo versti esamą valdžią jus mane juokinat vaikučiai. Dėl tokių nesąmonių dievų vis mažėja ir būtent dėl to aš ir likau viename pasaulyje. Aš bandžiau užkariauti daugybę pasaulių nužudžiau daugiau dievų nei galiu suskaičiuoti. Bet viskas baigėsi tuo,kad mano armiją ir draugus išžudė. Už mano galvą paskyrė tokią premiją dėl kurios kiekvienas dievukas mane nusmeigtų,jei,tik sugebėtų. Negaliu žengti žingsnio kitame pasaulyje be kaukės. Vos mano veidą apšviečia svetimo pasaulio šviesa mane užpuola kraujo ištroškę jauni dievukai galvojantys su mano nukirsta galvą pasiimti aukso puodą. O tu tvarkos dieve siūlai man pakartoti senas klaidas. Tai reikštų,kad ne,tik nepasimokiau,bet dar gi esu kvailesnis,negu tas begemotas odiniu apsiaustu.
Chaoso dievas apnuogino katanos ašmenis ir prispaudė juos karo dievui prie kaklo. Tvarkos dievas pašoko ir nukreipė savo šautuvą bičiuliui į galvą. Tvarkos dievas suklykė.
- Idiote,negi manai,kad gali įveikti karo dievą jo nuosavame pasaulyje. O tu paklausyk ,aš girdėjau,kad jau esi bandęs kurti imperiją. Tau nepavyko,nes bandei vienas. Šį kartą aš jau atlikau didelį darbą ir išvaliau vieną visatą nuo kitų dievų įtakos. Su šito kvailo begemoto visata turime jau dvi ir gerą bazę. Fausto visatoje turime,tik senus dievus,kurie labai jau nuobodžiauja ir netgi,nepastebėjo,kad kreipiau Fausto likimą kaip man patinka. Bevardis gyveno pasaulyje be dievo ir užimti tuščią visatą vienas juokas. Suprask, šį kartą,mes turime,kur trauktis ir iš ko atsinaujinti. Laikai pasikeitė dievų mažėja. Mums tas,tik į naudą nugalėsime keletą ir išgąsdinsime likusius,kad ir patys pasiduos. Aš suprantu,kad Dead One pavojingas,bet gurkšnis nuodų užbaigė jo karjerą vieną sykį užbaigs ir antrą. Faustas,turi per daug problemų,kad degtų noru mus nužudyti. Mums gali pavykti. Bet tu turi šturmuoti miestą ir praretinti armiją. Dead One turi gerą planą,kaip nužudyti gėrio deivę. Jis sugebės tą padaryti. Ten tu jam pateiksi savo pasiūlymą.
Chaoso dievas,dar kurį laiką spaudė kardą,bet susivaldė ir paslėpė ginklą. Karo dievas nusijuokė.
- Tikras begemotas,jeigu mane papjauti būtų taip lengva kažkam jau būtų pavykę. Gerai įtikinai, bet tą darau ne dėl tavęs. Aš pasirūpinsiu Dead One ir jeigu kada nors sužinosiu,kad jis ir vėl išgėrė užnuodyto viskio surasiu tave ir tu norėsi,kad egzistuotų nuodai galintys užbaigti tavo kančias. Manau jūs vaikai rūpinkitės gynyba aš vienas sunaikinsiu tą armiją.

Karo dievas nuspyrė stalą sudaužydamas jį į šipulius ir nuėjo miesto link. Tvarkos dievas sušnypštė ir nusispjovė.
-Tu tikras sumautas begemotas ,nejaugi nežinojai ypatingos šio dievo savybės. Jo neveikia,netgi dievus žudantys ginklai. Jie negali perpjauti jo kūno. Nesakyčiau,kad jis pralaimėjo tuometinei valdžiai. Jis nusprendė mesti savo ambicijas ir atsiskirti nuo visų. Jo kūnas virsta tuo pačiu metalu iš kurio pagaminti mūsų ginklai. Nežinau kaip jis sugebėjo suderinti vienintelį metalą kurio neveikia jokia magija ar dieviška galia su savo kūnu,bet jam pavyko. Jis pats yra vienas didelis dievus žudantis ginklas. Su juo mes laimėsime prieš,bet ką.
Chaoso dievas sudrebėjo pirmą sykį per tiek metų jį vėl apėmė baimė. Baimė ,kad negali visko kontroliuoti ir mirtis tave pasivys. Tvarkos dievas suburbėjo ir dingo. Po sekundės tą patį padarė ir jo draugas. Karo dievas nusijuokęs vietinėje smuklėje išgėrė dar keletą bokalų. Pirmą kartą per tiek metų jį apėmė tikras džiaugsmingas virpulys. Pagaliau jis rado tą kuriam galės perduoti savo paslaptį. Jo kūnas tapo tobulu ginklu,bet to buvo maža. Reikėjo mokinio kuris perimtų jo ilgus metus kurtą suderinimo techniką. Dead One stiprus,bet priklausomas nuo runų ir demono. Juos valdė tas silpnokas tvarkos dievas. Tas pasikeis,kai Dead One gyslomis tekės tas ypatingas metalas. Joks magiškas ar dieviškas poveikis jo nesusilpnins. Jis taps tobulu kariu. Karo dievas nuoširdžiai nusikvatojo išeidamas iš įpročio susikovė su stipriausiu smuklėje karo dievas leido sau kautis kaip galima silpniau ir neperžengti žmogiškos jėgos ribų. Vis dėl to tikrasis mūšis laukė gerulės deivės pasaulyje. Smuklėje visi trumpam nutilo garsus plėšikas nugriuvo nuo vienintelio taiklaus kirčio su rimta žaizda pilve. Dievas iškvietė gydytoją po to sudraudė save,kad minkštėja. Jam visada atrodė,kad gyvenime,tiek dievai,tiek mirtingi padarai paklūsta vienam dėsniui. Kauniesi,kol gali ir vieną sykį nebegalėdamas nugriūni ant kruvinos žemės. Didesnės prasmės visame kame jis nematė. Kovą paversti gražiu reginiu viskas ką gali padaryti. Dievas nustūmė nuo savęs melancholiją,juk neverta filosofuoti tokią gražią dieną. Parėjęs namo dar išsimaudė ir užsidėjęs savo kaukę išvyko į naujo mūšio vietą. Tiesiog su chalatu,dar labiau nustebinti ir išgąsdinti priešus. Atvykus ten prie jo priskrido kažkokie angelai ir liepė pasiduoti. Jie netgi turėjo pistoletus su dievus žudančiomis kulkomis. Jų vis daugėjo karo dievas suskaičiavo apie šimtą. Neužtruks ilgiau nei trijų minučių. Tylą perskrodė pirmi šūviai,bet kulkos tiesiog atšoko nuo jo kūno. Iš karo dievo rankų išlindo ašmenys. Jis perskrodė pirmą dešimtį pusiau. Kraujas ir plunksnos krito ant tobulai žalios pievos. Angelai gynėsi kaip galėjo,bet neturėjo mažiausio šanso laimėti. Po minėtų trijų minučių jis atsisėdo ant pievos ir nusprendė palaukti daugiau kovinių angelų. Jie kovėsi visai neblogai,tik per daug pasikliovė savo pistoletais. Penkių kulkų mažo kalibro žaislai. Apgailėtina, bet matyt deivė nepasitikėjo savo tarnais. Matyt ne veltui ,bet karo dievas tikėjosi nors vieno kario su galingu dievus žudančiu kardu. Teoriškai ir matyt,tik teoriškai buvo įmanoma perpjauti jo kūno metalą to pačio metalo ginklu. Kaip tą darydavo kardininkai plieno katanomis pjaustantys plieną. Po nesėkmingo bandymo sukurti savo imperiją jis ilgai vylėsi sutikti tokį kardo meistrą. Matyt veltui,nors Dead One įgijęs tas pačias savybes kaip jis turės realų šansą tai padaryti. Karo dievas nusišypsojo savo mintims. Pažvelgęs į tolius pamatė kažkokius baltus milžinus su dar didesniais kirviais. Dangiški troliai ? Gerulėj fantazijos netrūko. Tik trūko pasitikėjimo savo tvariniais kirviai buvo paviršutiniškai aplieti reikiamu metalu. Visa kita paprastas plienas. Dievas truputi susidomėjo kirvis iš dievus žudančio metalo su tokia mase galėtų įlenkti jo kūną. Jam niekada po imperijos karo neteko kautis su milžinais. Jie aišku neturėjo dievams pavojingų ginklų. Laikai dar nebuvo tokie pavojingi,kad bet kam duotum tokį daiktą. Karo dievas turėjo naują teoriją ir tikėjosi,kad gerulė atsiųs ką nors su reikiamu milžinišku ginklu jos patikrinti. Karo dievas juokdamasis išbadė troliams akis ir nukristomis pėdomis nušveitė į miesto pusę, Jie buvo per lėti,kad duotų jam įdomią kovą. Jis vėl atsiminė,kaip būdamas dar vaikas susimušė su stambiais pirklių sūnumis ir pralaimėjo. Tada jis,dar žmogumi... Karo dievas nusipurtė keistos mintys atsiranda prastų kovų metu. Karo dievas suriko.
-Tu gėrio šliundra atsiusk man ką nors su ginklu,kuris,nors būtų iš gryno metalo ir judėtų greičiau už girtą vėžlį. Velniai mane griebtų jeigu to nepadarysi pats ateisiu į tavo rūmus ir ištempęs už plaukų prikalsiu prie stulpo ir daužysiu tavo snukį tol kol visi tavo pasaulio gyventojai nuspręs garbinti mane. Tada atvyks demonas Dead One ir atskirs tavo gerą kvaišos galvelę nuo kūno.
Karo dievas žinoma sustiprino savo švelnų balselį 200 kartų,kad kiekvienas miesto gyventojas jį girdėtų. Šitas riksmas nepraėjo be atsako. Tūkstantis angelų atlėkė į pievą ir užtamsino savo sparnais saulę Visi turėjo kardus ir kirvius iš gryno metalo. Kai kurie turėjo netgi tinkamų sprogmenų. Karo dievas nusikvatojo ir pavertė savo kūną nepažeidžiamu išoriniu šarvu. Vakarėlis vis labiau krypo jam reikiama linkme.
29 dalis

Aš nusipirkau kilogramą miltelių. Tiksliai nežinojau kam,bet numečiau juos ant grindų palėpėje. Pats priguliau šalia Dead One davė mums keletą dienų pailsėti ir susikaupti artėjančiai kovai. Aš nebe supratau,kam jam reikėjo manęs. Pradžioje maniau,kad ir aš sugebėsiu kautis su jais ir mūsų jėgos taip labai jau nesiskiria. Bet Dead One įrodė,kad jo galia ir suvokimas kaip kovoti pralenkia maniškį šimtmečiais. Jis kovojo išnaudodamas visas galimybes ir diplomatines gudrybes. Aš galėjau,tik eiti jiems iš paskos ir viltis išgyventi. Fausto galia atrodė beribė jo klaiki neapykanta sau ir kitiems varė jį į priekį. Aš maniau,kad jis tikrai būtų nukovęs chaoso dievą. Mano ir tos merginos kova būtų baigusis mano mirtimi. Vien kažkokių ypatingų pirštinių nepakako norint nukauti dievą. Per kovą su pirmu dievu aš vilkausi galingų demonų gale ir man pasisekė išvengti mirties. Antra kova tiesiog neįvyko. Trečioje kovoje kur demonų galios tampa daugiau žalingos,nei naudingos kažkam teks mirti... Aš perpjoviau pakelį ir supyliau ant seno veidrodžio jo pilkšvą turinį. Aš atsiminiau dievo žodžius dėl miltelių pavojų,bet man buvo nusispjaut. Be jų būčiau miręs jau tiek kartų. Traukiau pilkšvą linija po linijos kol nosis sulipo nuo pilkos svaiginančios masės. Po to susiradau šiaudelį ir traukiau toliau. Su kiekvienu gramu darėsi vis lengviau priimti realybę. Aš mirsiu sekančioje kovoje. Aš turiu sūnų kuris naikins tą ką aš sukūriau ir padėjau atstatyti. Mano santuoka gyvavo dėl klaidingų priežasčių. Ne iš vienatvės turi prasidėti santuokos. Aš neturėjau nieko ir jaučiausi nuostabiai kol mano venomis tekėjo geras naujas ir grynas narkotikas kurį pats padėjau išrasti. Šiaudelis užsikimšo ir teko likusią dalį traukti nuo peilio geležtės. Spalvos kito ir jaučiausi vis stipriau. Pora kartą spyriau į sieną ir ji išvirto. Palėpė tikrai nebuvo pastatyta tinkamai... Su grindimis įlūžau į svetainę ir siautėjau ten toliau. Virtuvėje pasiėmęs porą butelių alaus išmečiau šaldytuvą į kiemą. Po to nelabai ką atsimenu... Faustas mane purtė ir kažką rėkė. Aš jam smogiau ir,netgi porą kartų pataikiau. Atsibudau ligoninėje jaučiausi sumautai,kaip niekad. Buvau sutvarstytas ir prijungtas prie kažkokių prietaisų. Iš prietaisus ir mane jungiančių žarnelių tekėjo kraujas. Kraujo perpylimas? Taranciell sėdėjo supamoje kėdėje ir skaitė žurnalą. Ji pažvelgė į mane ir šyptelėjo.
- Vis dėl to gyvas. Tau atliko kokį trisdešimt operacijų ir perpylė litrus kraujo. Su tavimi atsitiko kažkas sunkiai suvokiamo. Tu ėmei virsti į vampyrą,tiksliau į pirminį vampyrą. Būtent tą padarą kuris užkrėtė pirmą žmogų vampyrizmu. Tavyje augo augliai,kurie vis plėtėsi ir kiekvieną kartą panaudojus miltelius jie augdavo dar sparčiau. Teko juos skubiai operuoti. Bet tai dar ne viskas. Tu sutraukei kilogramą gryno produkto,tai baigėsi sunkiai įmanomu,bet banaliu per dozavimu. Taigi teko perpilti kraują. Faustas tave rado,nes manė,kad taip lengvai nemesi savo įpročio po chaoso dievo perspėjimo apie kurį man niekas nepranešė. Kodėl taip elgiesi ? Nejaugi aš ir tavo sūnus tau taip mažai reiškia,kad tiesiog šoki į mirtį,netgi žinodamas pasekmes.
Aš sukandau dantis skausmai buvo nepakeliami.
-Eik velniop. Tiesiog palik mane ramybėje. Aš tau nereikalingas. Aš niekam nereikalingas. Mūsų santuoka gyva,tik iš baimės likti vieniems. Vienatvė dažnai tampa per sunki,kad į ją galėtum grįžti,bet darosi aišku,kad teks.
Matyt suveikė kokie migdomieji,nes vos užbaigęs sakinį užmigau. Atsibudau vakare ir nustūmiau visus aparatus į koridorių. Išlupau iš savo kūno visus laidus ir kitą mėšlą. Mano striukė gulėjo ant kėdės. Užsivilkęs ją įsilaužiau į ligoninės sandėlį ir surinkau visus skausmą malšinančius vaistus kuriuos galėjau panešti. Parėjęs namo radau namą nusiaubtą ir tuščią. Pasiėmiau savo stebuklingas pirštines ir išėjau į paplūdimį. Ten rijau spalvotas tabletes ir gelsvus skystimus. Vėl grįžo lengvumo jausmas. Iš galvos dingo beprasmės mintys. Mano tobulą būseną pertraukė Dead One.
-Tau jau visai blogai. Bandai žudytis ir susipykai su žmona. Negerai,teks tave tave grąžinti į realybę. Mūsų laukia paskutinis mūšis ir pranašystė bus įvykdyta. Tu busi laisvas jeigu sugebėsi kovoti iki galo. Bet ne tu pasirinkai apgailėtiną kelią.
Aš nusikvatojau.
-Taip tu esi smegenys. Tu nuspręsi,kaip visiems elgtis ir ką daryti. Kas tu toks ? Pranašystė nejuokink viskas dievų išmones priversti mus kovoti. Aš neturiu jokių galių kurios mane paverstų beveik nesunaikinamu. Aš paprastas žmogus su šiek tiek mutageno duotų savybių. Ko tu iš manęs nori ? Nori,kad eičiau ir numirčiau su tavimi gėrio deivės pasaulyje. Kvaily ji turi gėrio skydą demoniški fokusai nepadės laimėti,o be jų esate tokie pat nevykę asilai,kaip ir aš.
Dead One paraudo.
-Mano priešai visada turėjo kažko,kas vertė juos nenugalimais. Bet kas iš to ? Jie visi pralaimėjo. Netgi be demoniškų galių naudos aš kausiuosi iki galo. Aš turiu planą,kaip apeiti tą skydą. Viskas tikrai paprasta ir jeigu nustotum naikinti smegenis vaistais ir narkotikais ir pats suvoktum kas yra mūsų pergalės raktas. Nepyk bevardi kitaip manau nebaigsim šios diskusijos.

Nespėjau,net sumirksėti ir jau sėdėjau urve. Prie manęs kūrenosi laužas. Urve radau popieriaus skiautę. Perskaitęs surikau ir ją išmečiau į ugnį. Jis išmetė mane į panašų pasaulį kaip maniškis. Tik čia siautėjo žiema. Lediniai vejai košė urvą ir man reikėjo pakurstyti laužą,kad jis galutinai neužgestų. Dead One sumąstė smagią užduotį. Nueiti iki kitos smuklės ir ten pavalgyti. Gaila,kad iki kitos smuklės buvo šimtas kilometrų. Lauke siautėjo pūga ir lauke buvo koks -30 laipsnių šaltis. Nurijau paskutines tabletes ir susisupęs į striukę išėjau kelias bus velniškai ilgas. Dar nenuėjus kilometro mane puolė tigrai. Taip baltieji tigrai. Neturėjau ginklų ir neturėjau nieko kuo galėčiau apsiginti. Bėgau kaip pamišęs,kol galutinai pasiklydau. Teko brautis per mišką kol radau savo užpuolimo vietą. Ten atėjau jau su lazda prie kurios buvau pritvirtinęs aštrų akmenį. Šį kartą tvojau tigrams į kaktas savadarbiu ginklu ir daužiau juos tol,kol nė vienas nebejudėjo. Tai nepraėjo be pasekmių mane rimtai apdraskė. Yriausi per mišką žinodamas,kad jeigu sustosiu nukraujuosiu šitame šaltyje ir sustingsiu į akmenį. Galbūt dėl to,kad smirdėjau tigru krauju manęs daugiau neužpuolė. Bet ėjimas mane žudė. Bandžiau teleportuotis,bet tada pastebėjau apyrankę ji žibėjo ir trukdė tą padaryti. Mintyse prakeikiau Dead One ir ėjau toliau. Teko sustoti kažkokiame urve ir pamiegoti. Iš marškinių pasigaminau šiokius tokius tvarsčius. Ryte jaučiuosi šiek tiek geriau. Po to ėjau nesustodamas iki saulėlydžio. Vėl numigęs kitame urve pakilau į kelią. Velniškai daug urvų sukėlė įtarimą,kad Dead One juos sukūrė,kad nenumirčiau naktį lauke nuo šalčio. Sumautas šventasis demonas ar ne ? Galu gale jau šliauždamas pamačiau tamsų smuklės siluetą. Prie jos sėdėjo Dead One susisupęs į šiltus kailinius. Tas sumautas sadistas prabilo.
- Visai neblogai paprastam žmogui. Bet turiu nuvilti smuklė užsidarė prieš porą metų. Liko,tik tuščias pastatas. Šitas pasaulis panašus į tavo. Per klaidą čia atsidūriau ieškodamas tavęs. Na o dabar keliausime toliau.
Nespėjau,net prišokti ir tvoti jam į jo patenkintą snukį. Jau stovėjau dykumoje kažkokia keista jėga spaudė mane prie žemės. Dead One nusijuokė.
-Siaubas lenkia prie žemės. Matai čia žemės trauka didesnė 30 kartų nei mes pratę. Tavo 90 kilogramų kuriuos tavo kaulai įpratę nešti virsta 2700 kilogramų. Taip mano mielas bičiuli daugiau,nei dvi tonos. Tavo drabužiai irgi prideda nemažai svorio. Taigi prasimankštink čia keletą dienų ir aš atvyksiu tavęs pasiimti. Paliksiu tau varpelį mane iškviesti,jeigu pasirodytų tie milžiniški vietiniai skorpionai. Palieku dar ir kardą ir svorių,kad turėtum ką kelti. Bet iš pradžių išmok atsistoti nuo žemės ir vaikščioti.
Aš rėkiau ,kad Dead One turėtų susirgti sifiliu ir viską kas man šovė į galvą. Tada apsiraminęs mokiausi atsikelti. Iki saulėlydžio nusivilkau striukę ir atsisėdau. Žinojau jeigu nenušliaušiu iki uolos teikiančios pavėsį tiesiog iškepsiu šitame karštyje. Po uola įžiūrėjau ir gertuvę vandens. Po truputi šliauždamas nusivilkau iki tos uolos. Dėl karščio klydau naktį temperatūra taip nukrito,kad vėl turėjau drebėti. Nežinau,kaip,bet užmigau. Ryte sugebėjau atsistoti atrodė,kad,bet kurią akimirką susilaužysiu kojas. Vis dėl to sugebėjau žengti porą netvirtų žingsnių. Taip bėgo mano dienos keli žingsniai nuo uolos keli atgal. Maisto ir vandens po uola Dead One man paliko pakankamai. Taip praėjo dvi sumautos savaitės. Dead One nesirodė ir man buvo aiškų nesirodys,kol nepakelsiu jo svorių. Juokinga tie kokie 10 kilogramų čia tapo 300 nepakeliamų kančių. Su laiku išmokau vaikščioti. Nedidelį atstumą įveikiau lengviau nei pradžioje,netgi nužygiavau apsidairyti kas už mano kankinimo stovyklos ribų. Ten augo datulių medis. Nuskyniau datules,nors ir susilaužiau pirštą bandydamas tą padaryti. Po mėnesio ėmiau kelti svorius. Nesupratau,kaip Dead One dėl mūsų ginčo galėjo visą deivės žudymo operaciją perkelti mėnesiu vėliau. Dar labiau nesuvokiau ko jis iš manęs tikėjosi. Kai jau sugebėjau pakelti svorius neišsilauždamas danties ar pasitempdamas raiščių ėmiau mojuoti kardu. Toks jausmas lyg mojuotum švininiu vamzdžiu,o ne gerai subalansuotu ginklu. Taip praėjo dar porą savaičių. Mane apėmė paranoja,kad jis tikrai nepasirodys. Aš skambinau varpeliu ir nieko nesitikėjau. Dead One pasirodė su smagiais raudonais marškiniais ir šortais. Puoliau jį neištaręs ne žodžio. Jis lengvai išsisuko nuo mano kirčių,bet greitai užduso. Aš nespėjau tuo pasidžiaugti mano kardas nuskriejo į smėlį...
Mes stovėjome mano namų svetainėje. Viskas atrodė sutvarkyta ,bet vis dar tuščia. Dead One išėjo nepasakęs ką vis dėl to šitas cirkas turėjo reikšti. Aš nugriuvau ant sofos. Užmigau greitai,kaip niekad.
Stovėjau prabangiame kabinete. Už jo stalo sėdėjo kažkas juodu apsiaustu. Išgirdau balsą kurio niekada nepamiršau mirties balsą.
-Taip tu teisus. Tu mirsi kitame mūšyje. Visa šita kvaila treniruotė veltui. Tau lieka,tik viena tapk mano padėjėju. Giltinės nebijo nieko ir neturi kištis į smulkius dievų žaidimus. Duodu tau laiko iki mūšio pradžios.
Atsibudau ir supratau,kad Taranciell nemiegojo miegamajame viršuje. Ji mane paliko,tik dabar tas persmelkė mano pavargusias smegenis. Nebeliko,nei sudėtingo,nei paprasto.
-

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji


Top
   
 Post subject:
PostPosted: 2010-03-15 19:36 
Offline
User avatar

Joined: 2005-09-18 13:38
Posts: 277
31 dalis

Dead One apsireiškė,dar prieš aušrą ir pranešė apie savo sprendimą. Jis nekels kojos į mūšio lauką nesvarbu kokios būtų pasekmės. Faustas nutylėjo ir apsikabinęs savo kardus užmigo ant grindų. Aš žinojau,kad taip lengvai neišsisuksime,bet nesiginčijau. Išsinešėme į sodą keletą antklodžių ir sugulėme po brėkštančiu dangumi. Faustas taip ir liko knarkti ant grindų. Aeolita sugraibė ledų ir braškių. Mes tiesiog stebėjome dangų ir krimtome saldumynus. Kartais išgerdavome butelį vyno,kad visai neužmigtume šitoje idilėje. Taip ir prabėgo mūsų diena. Po jos visi išsiskirstė. Dead One dingo ir grįžo su Evelina. Jie užėmė svečių kambarį. Mes grįžome į miegamąjį. Buvau pamiršęs kokia ji pilna aistros ir nepavargstanti. Jau iki streiko brolijai pasirodant buvau išsunktas lyg sena mazgotė. Gal,dėl to taip lengvai užmigau. Žinojau,kad rytoj mano paskutinė ar priešpaskutinė diena. Pasimečiau laike,jis tikrai reliatyvus. Ryte ji mane pažadino ir vėl sukilus geriems prisiminimams iš lovos neišsiritome iki pietų. Visiems galu gale susirinkus prie stalo valgėme Fausto keptus sumuštinius. Dead One reziumavo.
-Taip streikas geras dalykas. Jaučiuosi,lyg būčiau išėjęs į pensiją. Gali atrodyti,kad iš šito reikalo nieko nebus,bet broliai aš žinau geriau. Dievai atšliauš ir pradės siūlyti prabangius dalykus ir problemų sprendimus. Mes jų neklausysime,kol sunkiai dirbantys kovotojai ir dievų žudikai negaus aiškaus plano ,kaip išgelbėti bevardį brolį ir trijų metų apmokamų atostogų.
Dead One buvo linksmas ir žvalus. Tik aš nesijuokiau. Situacija man visai nepatiko. Sunku patikėti,kad sėdėdami ir sukdami nykščius išviliosime kokį aukšto rango dievą. Baigę sumuštinius kirtome Fausto keptus vaflius. Iš kur gi demonas ir buvęs karalius išmoko kepti ? Užgeriant saldžius kepinius baltu vynu į virtuvę įgriuvo chaoso dievas. Jis grasino mums visais velniais ir žadėjo,bet ką. Mes nekreipėme dėmesio. Jis siūlė Faustui atsukti laiką ir išgelbėti Sidabrinę. Faustas išmetė lėkštę,bet tylėjo kaip kapas. Jis siūlė Dead One prikelti kažkokią merginą. Siūlė Evelinai didžiausią ledo stichijos galią. Jis siūlė man atsukus laiką gyventi tą patį laiką,kaip man patogiau. Viena sprendimo pusė aiškėjo. Atkirtus laiko liniją aš galėjau gyventi amžinoje spiralėje. Tik tas man nelabai patiko. Jis siūlė sutvarkyti mano santuoką arba sudėlioti viską taip,kad Aeolita manęs nebūtų palikus. Mano kantrybė truko.
-Baik siūlyti nesąmonės. Kas man iš tų džiaugsmų tūkstantį metų besikartojančių,kol išprotėsiu. Jeigu jau,toks galingas sunaikink tą giltinę arba tarkis su mirties dievu. Mes nepajudinsime ne piršto,kol aš negausiu 50 metų gyvenimo. Jeigu to man negali garantuoti tarkis su likimo deive. Nežinai kur ji ? Ieškok,kol ragai nuo kaktos nukris. Toks gyvenimas,kai nesukuri karių,kurie su viskuo sutiktu.
Chaoso dievas trenkė durimis,kad jos,net įgriuvo į virtuvę. Mes gulėjome ant sofos ir klausėmės muzikos. Man patiko,kad nebėra,kur skubėti. Aeolita trumpam nulėkė į viršų ir grįžo su žemėlapiu. Tai buvo žemėlapis į mėnulio deivės sodą. Aeolita prašneko.
-Turiu žemėlapį vedantį pas deivę. Gal pravers ? Aš žinau,kad mėnulio deivė nėra labai galinga,bet neįsivaizduoju,kur man jį dėti. Jeigu niekam jo nereikia gal palikti Annatarui ?
Aš žinojau,kad ji melavo. Ji tikrai planavo ekspediciją į tą sodą,kad pavogti visus deivės lobius,bet dabar nudavė,kad išvis nežino kaip juo naudotis. Dead One dingo su žemėlapiu. Po valandos grįžęs su apdaužytais šonais pranešė,kad deivė negali niekuo padėti. Jos sargai,tik gerokai apspardė mane vis gelbėjantį vaikinuką. Iš geros širdies jis,netgi leidosi sumušamas,kad deivė nepultų kautis ir būtų geranoriška. Griebia už širdies ar ne ? Tik nelabai naudinga,norėjau grįžti į tą sodą ir išpjauti viską kas juda,bet Dead One,tik ranka numojo. Vėl dingęs paslėpė žemėlapį žaliajame meškine su kuriuo mėgo žaisti Annataras. Viskas būtų tuo ir baigėsi,bet deivė pažinojo Taranciell ir ją sukurstė Viską išsiaiškinti išėjome į lauką. Taranciell suriko.
- Atiduok šventą žemėlapį. Žmonės,neturi jokios teisės juo naudotis. Net nemanyk su juo dingti į mūšį. Duok jį šen apgailėtinas asile.
Mane užliejo pykčio banga ir aš užsimoviau pirštines. Taranciell išbūrė savo vilkus... Faustas kaukštelėjo Taranciell per galvą ir ji suglebo. Aš norėjau jam padėkoti,bet man aptemo akyse. Atsibudau ant sofos. Ant pakaušio išaugo rimtas gumbas,o Dead One trynėsi nubrozdintą ranką. Visa situacija darėsi absurdiška. Bet baigti streiką irgi ne išeitis. Aš susirangiau ir užmigau. Sapnas vėl buvo pranašiškas.
Pavėluota planuojama lobių vagystė ateityje.

Annataras išėjo iš tatuiravimo salono iš paskos sekė Eva. Ji burbėjo,kad tas nebuvo būtina. Jie patraukė,link žymaus baro. Žaliasis žibintas vienas labiausiai nusikaltėlių mėgstamas baras šitoje pasaulio pusėje. Prie įėjimo stovėjo apsauginis. Paklausęs ar jie ieškomi ir tą patikirinęs įleido juos į vidų. Jie atsisėdo prie baro ir gurkšnojo savo gėrimus. Visi gėrimai šiame bare buvo žali. Netoli nuo šios porelės sėdėjo raumeningas vyras juodu apsiaustu. Ant apsiausto jis buvo prisiklijavęs kažkokius savadarbius antpečius. Jis išsitraukė savo telefoną ir nufotografavo Annatarą ir Evą. Luktelėjęs perskaitė trumpą žinutę ir priėjo prie jų. Jis užsisakė žaliojo alaus ir atsidusęs suriko. Jo balsas skambėjo,net lauke. Annataras,net nusipurtė.
-LAUK IŠ ČIA NAUJOKE. Nereikia čia man visokių geltonsnapių kurių premija tokia maža,kad už ją nebent statinę alaus nusipirkti. Manai,kad apiplėšus taikios gyvenvietės sulčių barą esi valstybės priešas numeris 1. Nejuokink kiekvieno čia sėdinčio premija tokia didelė,kad sugavus,nors vieną iš mūsų gali eiti į pensiją.
Annataras apsisuko ir sugriebęs už plaukų garsųjį rėksnį tvojo jį baro paviršių neapskaičiavęs nuosavos jėgos. Rėksnys perkirto ąžuolinį baro medį ir vožėsi į sieną. Kažkas prunkštelėjo ir visi gėrė,toliau lyg niekur nieko. Barmenas taktiškai luktelėjo 15 minučių ir paprašė sumokėti už ąžuolą. Eva nusišypsojo ir toliau siurbė savo vermutą. Pasiknisus savo kišenėse ištraukė mielą rožinį delninuką. Pamaigiusi mygtukas garsiai suriko.
-O tu vertas 75.000 banknotų. Plėšei kaimus ir dar mus mokai. Tave nugalėjo naujokas. Žinai padainuočiau tau paguodžiančią dainelę,bet matyt nieko negirdi su krauju ausyse. Visiems kitiems patariu atsiminti ateityje mūsų premijos viršys jūsų visų,jei visi gali,tik rėkti,kaip nesveiki banginiai.
Annataras jau pasiruošė atremti kitą priešininką,bet visi šventė lyg būtų apkurtę nuo ano plėšiko rėkimo. Staiga į barą įlėkė tamsusis elfas. Visi nutilo,lyg prisukti. Jis kalbėjo tyliai,bet visi jį girdėjo.
-Na ir koks asilas nužudė kapitoną. Nesakyčiau,kad mėgau idiotą plešiantį kaimus ir vadinantį save kapitonu. Jis koks sausumos ryklys ? Bet dabar turiu bėdą mieli broliai laukiu supratimo ir pagalbos. Aš noriu palošti lobių labirintą. Jis dažniausiai lošiamas trise arba su daugiau žaidėjų pralošia man savo auksą ir banknotus. Man reikia trečio žaidėjo.
Annataras atsistojo ir nusilenkė.
-Aš pasiunčiau kapitoną į geresnį pasaulį per ąžuolinį paviršių. Mielai ištaisysiu savo klaidą ir ridensiu kauliukus,kol vienas iš mūsų praloš savo batus.
Tamsusis elfas pamaigiojo savo juodą telefoną ir nusijuokė.
-Annataras 10 tūkstančių banknotų ir draugė Eva tiek pat. Miegam kartu ir žudom kartu ? Nesvarbu sėskite prie stalo abu ir pagaliau pradėkime žaidimą.
Eva nukreipė savo revolverį į tamsųjį elfą. Tas,tik nusijuokė ir pasiūlė patikrinti jo premiją. Eva žvilgtelėjo ir nuleido ginklą. Pastūmė delninuką,kad matytų Annataras. Ekraną puošė žavūs nuliai. Elfas nešiojo milijono vertą galvą. Prie jų prisėdo liesas ilgaplaukis apdriskusiais rūbais. Eva iškart patikrino ir dabar jau išbalo. 8 milijonai už šitą zombį vos pakeliantį bokalą. Elfas linktelėjo.
-Taip čia gali pamatyti dalykų kuriuos verta atsiminti. Pirma visada patikrink šalia sėdinčio premiją prieš sukaldamas jo galvą į sieną. Antra nespręsk pagal išvaizdą paprastas elfas ar žmogus šitame versle jau gali būti ypatingas. Trečia visada turėk delninuką arba telefoną be jo nebe suprasi kas pavojingas ,o kas ne. Ketvirta premija dar ne viskas. Annataras pribaigė už jį vertingesnį. To moralas garsiausiai rėkia idiotai kokie jie išskirtiniai. Annataro premija galima kelti iki kapitono dydžio. Tas jau ne mano valioje,bet paskleidžiau gandus kurie pasieks reikiamus žmones ir premija pakils. Aš šio miesto meras ir mano žinioje atsakomybė už jaunus didvyrius kaip judu viščiukai.

Annataras plempė alų ir rideno kauliukus. Eva darė tą patį ir skaičiavo tinkamus ėjimus patekti į lobių kambarius. Žaidimas sekėsi prastai. 8 milijonų zombis vadinantis save stipriausiu kariu vis laimėdavo patekdamas į reikiamus labirinto laukus. Delninuke spindėjo,tik viena raidė V tolimesnis vardas nebuvo žinomas. Žaidimo pabaigoje elfas nebeturėjo nieko. V laimėjo banką ir pasitraukė. Annataras išsaugojo dalį pinigų. Eva laimėjo 80.000 ir pavaišino nusiminusį merą. Meras sudejavo.

-Turiu rimtą problemą. Sergu žaidimų priklausomybe. Dažnai pralošiu ką turiu. Visas miestas bankrutuos ir viskas per mane. Teks kažką apiplėšti man reikia 70 milijonų padengti skolas ir užpildyti iždą. Net jei atiduočiau visą barą sargybai to neužtektų padengti ne puse...
Meras dar ilgai bambėjo ir Annataras papasakojo apie žemėlapį. Meras negalėjo patikėti savo ausimis.
-Tu turi tokį žemėlapį ? Ji tau paliko tavo tėvo meilužė. Va čia tai gera istorija. O kur jis buvo paslėptas ? Gi motina,tikrai nemėgo tokios dovanos.
Annataras įmerkė nosį į alų ir kažką sumurmėjo. Eva įsiterpė.
-Ta paslaptinga slėptuvė buvo žalias pliušinis meškutis. Mielas ir minkštas. Annataras jį myli nuo kūdikystės.
Orkas nusijuokė,bet pamatęs Annataro akis užspringo alumi ir pats įmerkė ten nosį. Meras patylėjo ir pakėlė bokalą. Annataras norėjo jam duoti savo gaujos ženklą šypsenėlę ir pienę tatuiruotą ant rankos. Meras tikino,esą jis šventai prisiekęs kovoti vienas,bet jis tiesiog nenorėjo susidėti su jaunikliais. Visi linksmai gurkšnojo kažkas,netgi išmetė kapitono lavoną. Orkas išsigandęs Annataro sed4jo prie lango staiga suriko.
-Prisiekiu savo kirviu. Lauke matau miško elfus su sargybos uniforma. Velnias kovosime ar bėgsime ?
Meras suriko.
- Savo šlepetėm prisiek. Dar nemačiau tokio bailaus orko. Aišku tu negrynakraujis orkas. Va su tokiais eksperimentais niekada negali žinoti. Aš pats turiu žmonių kraujo,bet man pasisekė iš maišytų rasių sukurti gerą naują grietinėlę. O čia seno pieno ąsotis. 30 tūkstančių vertas ir tas matosi,kad daugiau už tokį neduos. Užmušė kažkokią svarbią princesę,keista,kad niekas nesugavo dar tada... Aišku kausimės kas per...
Sapnas nutrūko. Faustas mane prikėlė. Likimo deivė stovėjo virš manęs ir žiūrėjo blogu žvilgsniu. Ji buvo susisupusi į kraujo raudonumo apsiaustą. Ji cyptelėjo.
- Tavo likime pilną klaidų,teks taisyti. Dėl balso nesijuokite mane prakeikė kitaip negaliu...
32 dalis

Likimo deivė namo grindis pavertė ženklų labirintu. Ji turėjo kristalų kurie priminė tuos iš kurių atsirado ginklai. Bet jie buvo sinbiontai. Jie suaugo su mūsų oda ir ji apaugo melsvais siūleliais. Deivė iš panašių kristalų susirinko kažką kas priminė kristalų dėlionę. Ant jos keliavo kraujo raudonumo peilio formos kristalai. Negalėjau ilgai žiūrėti į šitą kristalų raizgalynę neužsidengdamas akių. Visi tuo metu buvę name gulėjo ant grindų. Taranciell priešinosi,taigi deivė užmigdė ją pirmą. Po to visi ėmė grimzti į saldų miegą... Nežinau,kiek praėjo laiko,bet sapnavau apie Annatarą kovojantį tame bare. Vyras vadinamas V pasakojo apie Mero skolas miško elfų vadui... Viskas susipainiojo ir aš atsibudau. Likimo deivė žadino visus iš dirbtinio miego ir pati kovėsi su giltine tuo pat metu. Mums vos atsistojus giltinės jau plūdo į namą. Dead One pašoko pirmas ir mosuodamas savu milžinišku kardu įšoko į priešo eilių vidurį. Evelina vis taikėsi nudurti lėtesnes giltines nauju durklu,kuris atrodė buvo iš dievus žudančio metalo. Taranciell vos atsibudusi išgaravo palikusi mus kovoti vienus. Faustas stovėjo vietoje ir atmušinėjo priešo puolimus. Jis atsistojo prieš mane,kad giltinėms būtų sunkiau mane pasiekti. Aš spardžiausi ir pjoviau juodus apsiaustus vilkinčius padarus. Jie atrodo nesistengė mūsų nužudyti,tik užlaikyti mano bendražygius ir apsupti mane. Aeolita svaidėsi kažkokiais buteliukais nuo kurių turinių giltinės apdegdavo ir stengdavosi atmušti savo dalgiais. Tie dalgiai atrodė skirti mums pagąsdinti ir gynybai,nes ne vienas negavome ne įbrėžimo. Viena iš giltinių sušvilpė auksiniu švilpuku klaiki garso banga išsprogdino langus ir užgulė ausis. Giltinė prašneko moterišku balsu.
-Liaukitės žudyti mano karius. Aš noriu,tik Bevardžio. Kiti,turi gyventi,įvykdyti savo likimą. Jeigu ne Bevardis,tada vienas iš jūsų kažkas turi mirti.
Likimo deivė atsiduso.
- Aš baigiau savo skenavimą. Bevardžio likimas buvo sugadintas dėl dviejų mylimųjų. Kažkuris dievas manipuliavo išsiskyrimą su Aeolita. Tada įvykiai pasisuko būtent taip kaip juos matome dabar. Deja Bevardis turi mirti užbaigti šią likimo giją arba leisti mirti kitam. Visi likimai čia taip grubiai sugadinti ir manipuliuoti,kad tiktų,bet kuris iš jūsų.
Pakibo suprantama tyla. Visi čia buvo labai arti mirties ir kai kurie prisikėlė gyventi antrą kartą,bet niekas nenorėjo mirti. Staiga namą apgaubė tamsą,lyg visą miestą kas būtų uždengęs maišu. Namas perskilo pusiau ir iš gilaus plyšio lėtai iškilo milžiniška pilka ranka. Ranka vis augo ir plėtėsi. Pasimatė klaikūs gelsvi nagai. Faustas reagavo žaibiškai. Jo katanos jau pjovė pirštus. Bet žaizdos nebuvo pakankamai gilios,kad padarytų rimtą žalą. Ranka lengvai sučiupo Faustą. Jis mojavo dūrė ir kirto,bet ranka nepaleido. Giltinė prieš tai paaiškinusi situaciją mojavo dalgiu ir spaudė Dead One prie sienos. Evelina užšoko jai ant nugaros ir taikėsi perpjauti gerklę. Visoje šitoje sumaištyje iškilo dar dvi rankos. Viena sugavo likimo deivę. Ji mojavo stambiu kirviu,bet tas nepadėjo. Aš šokau prie lango supratęs kuo tai baigsis. Paskutinė ranka sugavo mane ore... Giltinės dingo rankos pasitraukė iš gelmių iš kurių ir atsirado. Dead One stovėjo perpjauta ranka ir tylėjo. Giltinių vadė gulėjo ant žemės su durklu nugaroje susmeigtu iki rankenos. Aeolita atrodė nesužeista. Fausto,Bevardžio ir Deivės nebebuvo. Dead One sumirksėjo.
- Aš negaliu jų rasti. Kad ir kur jis juos nutempė paieškos užtruks. Faktas lieka faktu Bevardis turbūt negyvas. Faustas matyt irgi. Jeigu neeisime į mūšį tos rankos prigriebs ir mus. Laikas dingti...

Aš atsimerkiau iš pradžių įžiūrėjo,tik menką raudoną šviesą kažkur aukštai. Išsitraukiau seną žiebtuvėlį ir apšviečiau aplinką. Uola aš buvau ant uolos. Šalia gulėjo Faustas,gyvas,bet be sąmonės. Kad ir kaip įtempiau akis mačiau,tik uolą ir aplinkui juodą lyg anglis tamsą. Raudona šviesa sklido iš mažo plyšio viršuje. Bandžiau pašokti iki šviesos šaltinio,bet kojas buvo lyg švininės. Pabandžiau pora paprastų burtų ir nieko neįvyko. Faustas atsigavęs bandė tą patį,bet niekas nepasikeitė. Norėjo bandyti leistis į apačią kai pamačiau ją. Bjaurią milžinišką gyvatę išžiota burna,tik ir laukiančią mūsų apačioje. Nemanau,kad ji ten viena. Faustas ištarė tą kas ir taip buvo aišku.
-Mūsų magija ar fizinė jėga čia tiesiog neveikia. Leisdamiesi į apačią,tik rizikuosime būti suėsti. Mano kardai čia atšipo ir dingų jų savybės. Man teko pakliūti į daug bjaurių ir beviltiškų situacijų virtinės,bet čia tiesiog nieko negaliu padaryti.
Mes sėdėjome ten ir laukėme nežinia ko. Jis pasirodė nežinau ar tai buvo mirties dievas,bet iš oro staiga susikūrė ožio galva. Ji buvo juoda su stambiais ragais ir raudonomis akimis. Turėdamas,nors truputi jėgos ar ginklų nusijuokčiau iš tokios be skonybės. Mano pirštinės pavirto pirštinėmis ir nieko daugiau. Fausto kardai,tiko,tik sviestui pjaustyti. Jis mus sumušė ta bjauri galvą išmušė mums puse dantų ir dingo nieko nepasakiusi. Aš supratau,kad nuo šiol taip atrodys mūsų gyvenimas. Apačioje įžiūrėjo daugybę kaulų. Aš supratau juos suėdė iš neatsargumo ir jie nepaslydo. Tie vargšai nušoko žemyn. Aš nenorėjau kentėti,bet negalėjau ir mirti. Faustas pakeitė odos spalvą į paprastą baltą. Jis lyso ir jo raumenys dingo. Jis pavirto paprastu žmogumi. Mano mutagenas buvo jau seniai dingęs. Mūsų laukė ilga beviltiška rutina. ..
Karo dievas stovėjo sugriauto miesto gatvėse. Ar,bent jau tame kas iš jų liko. Jis laukė savo didvyrių. Dead One pasirodė ir suriko.
- Mirties dievas pagrobė kitus du mano bendražygius. Aš nežinau ar jie gyvi. Kas tu per vienas ir ko čia stovi ? Dar vienas sumautas dievas kuris galutinai viską sumaus ?
Karo dievas papurtė galvą ir atsisėdo. Dead One išskleidė sparnus ir nuskrido prie pilies kuri dar stovėjo apgaubta melsvo apsauginio kupolo. Tik dabar Dead One pamatė tūkstančius kovinių angelų lavonų. Pirmą kartą po prisikėlimo jam pasidarė bloga. Jis nusileido prie apsauginio kupolo ir apsivėmė. Porą minučių jis tiesiog kvėpavo ir mąstė kaip sunaikinti kupolą. Karo dievas sėdėjo ant kalvos ir stebėjo savo naują mokinį kritiškai. Jam dar reikės daug ko išmokti.
33 dalis

Aš jaučiausi sumautai. Po Fausto pusryčių nieko daugiau nevalgiau. Negalėjo pasakyti kada tas buvo. Neturėjau priemonių nustatyti laikui. Mano nuomone praėjo kelios valandos,bet tą įrodyti buvo sunku. Mano žaizdos kurias gavau nuo sumušimo užgijo. Jokių galių nebeturėjau. Analizuokime situaciją,žaizdos gija,nes mirties dievas jas išgydo. Arba pasaulis sukurtas taip,kad nenukraujuotume,tiesiog čia ir dabar. Mane neramino randas ant rankos. Jį gavau,nes mane užkliudė,tos ožio galvos ragas. Jeigu čia veiktų gydymo magija jokių randų neturėtų būti. Randas atrodė taip,lyg būtų nuo kokio seno sužeidimo. Man tas nepatiko. Chaoso dievo pasaulyje sužinojau,kad laikas pasauliuose teka skirtingai. Viena valanda ten buvo visa diena žemėje. Galėjau,tik spėlioti koks santykis tarp pasaulių buvo čia. Kiek laiko jau čia buvome ? Vidinis laikrodis siūlė man valandas,bet žinojau,kad viskas čia iškreipta. Negalėjau nieko matyti,nes ta ožio galva atėmė žiebtuvėlį. Tik tas plyšys su raudona šviesa,šiek tiek apšvietė aplinką. Bet to buvo maža įžiūrėti,ką veikia tos šlykščios gyvatės. Mano klausa atrodė sutrikusi,o gal tiesiog čia buvo per tylu. Faustas,tylėjo jis prarado viską ir atrodė,dar silpnesnis už mane. Nors mes abu buvome,tik kirminai,kuriuos tuoj sumindys. Alkis buvo vienintelis dalykas,kurį galėjau justi aiškiai. Tai taps rimta problema ilgai be maisto neištempsime. Ant šitos uolos nebuvo jokių augalų ar vabzdžių. Vienintelis valgomas padaras buvo gyvatės. Jos buvo didelės ir turbūt nuodingos. Turėjo ir kokią magišką savybę,bet jos neturėjo smegenų. Tikiuosi šitas trukumas pakiš joms koją. Papasakojau Faustui apie savo idėją medžioti gyvatės,bet jis tylėjo. Man atrodė,kad jis miega. Nesupratau kaip po velnių galima miegoti,kai kiekvieną sekundę tavęs pribaigti gali atvykti mirties dievas. Netikėjau,kad ta ožio galva ir buvo dievas,taip lengvai mus pagrobęs. Jis pasirodytų įprastu jam pavidalu,o ne kokia galva. Tai absurdas šita galva galbūt buvo,koks smulkus tarnas. Jis,juk nešnekėjo,o mirties dievas turėtų mums ką pasakyti. Jis bandytų rekrutuoti mane į giltinių būrio gretas. Jis turėtų,bent paminėti priežastį,kodėl mus pagrobė. Mušti jam mūsų,net nevertėjo. Faktas,kad nebeturime priemonių kovoti pribaigė mus savaime. Faustas mano nuomone kentėjo dar labiau,nes jo galia buvo didesnė. Kažkada apmąstymai pavirto į sapnus. Atsibudęs atsiminiau,tik,kad Annataras ir kiti pabėgo iš to miesto. Vyras vadinamas V nuskandino sargybinių laivus ir pavogė mero paskutinius 30 milijonų. Meras V buvo skolingas dar nuo vampyrų medžiotojų gildijos atsiradimo dienų. V buvo vienas pirmųjų medžiotojų. Atmerkęs akis žinojau,kad V mane paskelbė medžiotojų gildijos vadu. Niekada nepasidomėjau,kas man davė šias pareigas,bet dabar buvau įsitikinęs. Stebėjausi iš kur kažkoks medžiotojas turėjo galios skandinti laivus. Stengiausi galvoti apie sapną,o ne apie realybę. Bet sapnas kėlė paprastą klausimą. Ar galėjo,Annataras žinoti,kad aš gyvas? Žemėlapį jis rado ir keletą lapų apie paskutines dienas žemėje taip pat. Bet ar kas,nors mūsų ieškojo ? Dead One jau būtų čia jei viskas būtų taip paprasta. Bandžiau vėl užmigti ir man pavyko. Tik neilgam išgirdęs riksmą pramerkiau akis. Virš manęs stovėjo vyrukas su žibintu rankoje. Jis atrodė labai pavargęs ir apdriskęs. Jis vilkėjo pilką mantiją kuri buvo ištepliota krauju. Atrodė jis nemiegojo jau keletą dienų. Jis prabilo.
-Tvarkos dievas atsiuntė mane jūsų išgelbėti,bet aš susimoviau. Mirties dievo tarnai mane partrenkė ir išmetė čia. Atleiskite aš visada viską sumaunu...
Neįtikėtina jis pradėjo verkti. Mūsų situacija šiek tiek pasikeitė. Dabar turėjome beviltišką situaciją ir vieną verkiantį gelbėtoją. Tai įrodė,kad tvarkos dievas nemetė savo planų ir jam dar vis reikia mūsų. Jis buvo pasiruošęs rizikuoti ir kovoti su mirties dievu. Gelbėtojas turėjo kumpio,duonos ir vyno. Na jis gal ir susimovė,bet nevisiškai. Jis kažkokiu būdu atsinešė čia peilį,kuris nepavirto atšipusiu gelžgaliu ir pjovė duoną. Aš jau žinojau,kad šitas peilis atskirs gyvatės galvą nuo kūno ir jei tai mane pribaigs. Jis turėjo ir antrą peilį kuris buvo paslėptas bate. Pasilenkęs prie deglo šviesos pamačiau,kad šis iš dievus žudančio metalo. Duonriekis taip pat. Tai jau teikė truputi vilties,dabar,nors turėjome ginklų. Aišku mane erzino faktas,kad tvarkos dievas nepasitikėjo savo žmonėmis ir atsiuntė čia smulkų burtininką. Taip jis buvo gana silpnas ir užsidirbdavo iš įvairių magiškų gėralų. Toks nelabai ką padarys ir su dievus žudančiu peiliu. Jo vardas buvo Danas Bramas. Nežinau kodėl čia atsiuntė kažką iš taikaus pasaulio absurdišku vardu,bet ką padarysi. Jis papasakojo,kad mirties dievo pasaulis keičia savo vietą ir laiko tėkmę. Greičiausiai Danui atvykus pasaulis persikėlė kitur ir laikas vėl kitoks. Tai buvo tiesiog nuostabu,netgi be galių nesensime ir klajosime per visatą,kol užėjus nevilčiai nušoksime pas gyvates. Arba subyrėsime į dulkes jeigu valanda mano asmeninio pavirs šimtmečiu objektyvaus... Po velnių pats nežinau ar tai įmanoma. Pavalgę aš ir Danas užmigome. Šaunus vynas... Faustas pasiliko su duonriekiu ir budėjo. Mūsų laukė ilgas ir nuobodus įkalinimas trise...
Chaoso dievas žiūrėjo į savo sugriautus rūmus. Chaoso dievui truko rankos ir kraujas tekėjo fontanu,bet jis nekreipė dėmesio. Jo pasauliai krito prieš giltinių armijas. Tvarkos dievo kariai,dar kovojo,bet neaišku,kiek tai truks. Pagaliau atsiminęs ranką ją atsiaugino ir prisėdo ant nugriuvusios rūmų kolonos. Mirties dievas pasitikėjo giltinėmis ir davė joms dalgius kurie lengvai atskiria dievų rankas nuo likusio kūno. Pats kol,kas nepasirodė ir ko jam skubėti. Jis atvyks pribaigti dviejų dievų ir švęs pergalę. Tvarkos dievas išniro iš niekur ir nugriuvo šalia seno draugo. Jis suvaitojo.

-Nesiseka,nors tu ką. Daugumą magų jau buvo mirę. Gelbėjimo operacijai teko išsiųsti kažkokį Daną. Pamaniau,jei jis išgyveno,nors daugybę metų,tik virė meilės gėralus. Gal turi nežinomų talentų? Jeigu čia nepasirodys per mano pažymėtą portalą po kelių valandų... Galim sakyti jį sučiupo ir nugalabijo. Arba būkime būkime optimistiški dėl laiko skirtumo atvyks čia po poros metų. Kaip ten be butų perspėjau karo dievą,kad treniruotų Dead One sulėtinto laiko zonoje. Na,bet kol,jis dar nepramušė pilies gynybos. Mes susimovėme mirties dievas mus pribaigs. Tikiuosi sugebėsime,nors kovoti iki galo ir mirti mūšyje. Neketinu vykti į tą pragarą kuriame sėdi Bevardis.
Chaoso dievas,tik papurtė galvą ir ištraukė iš griuvėsių savo kardą. Viskas vyko,ne pagal planą ir Dead One vėl turės atlikti visą darbą vienas.
34 dalis

Chaoso dievas slėpėsi už savo rūmų griuvėsių. Giltinių būrys tyliai šnekučiavusi.
- Paskubėkime ir raskime,tuos taip vadinamus dievus. Jų armijos jau pralaimėjo. Sutvarkykime šituos ir dievų valdžia paliks mums jų pasaulius ir,dar pridės apdovanojimą nuo savęs...
Giltinė nespėjo pabaigti savo sakinio. Sprogimas sudraskė tylą ir ištaškė būrį į gabalus. Chaoso dievo duktė ilsėjosi ant nuolaužų krūvos ir valė savo minosvaidį. Ji šyptelėjo.
- Visur paspendžiau spąstų daug,tų kvailių jau susisprogdino. Kitus pribaigiu asmeniškai. Ar mūsų svajonė sukurti imperiją dar reali? Mūsų armijos nušluotos,nuo žemės paviršiaus. Tvarkos dievas,dar bando,kažką pakeisti savo pasauliuose,bet ten jau nieko nebepadarysi. Mūsų išeitys tėra dvi. Pirma,galime pasiduoti ir bandyti derėtis. Antra sunaikinkime mirties dievą ir tikėkimės,kad rasime būdą išvaryti jo armijas. Kai parodysime jų dievo galvą jie turėtų pagalvoti du kartus ar verta su mumis kautis.
Tvarkos dievas jau kurį laiką sėdėjo ant čia atsigabento krėslo ir klausėsi. Jis linktelėjo.
-Būtent taip atrodo mūsų galimybės. Kol kas mes atlaikėme giltinių puolimus ir mirties dievas pasiges savo karių. Tada lieka tikėtis,kad tas bailus šunsnukis išropos iš savo požemių. Turiu šiai kovai geros amunicijos.
Tvarkos dievas numetė maišą spygliuotų kamuoliukų kurie puikiai tiko į minosvaidį. Tvarkos dievas žaidė su pistoletais dramblio kaulo rankenomis ir laukė neišvengiamo. Chaoso dievas išsitraukė iš maišo pirštinę su kristalu viduje ir kažką suburbėjęs ją užsimovė. Nespėjus pratęsti pokalbio žemė sudrebėjo ir iš jos išlindo minotaurai su kirviais. Mergina su minosvaidžiu pašoko ir apsivertusi ore ėmė šaudyti. Spygliuoti kamuoliukai lakstė lyg plieniniai ežiai ir kliudė minotaurus vėl atšokę pasileisdavo ieškoti priešo iš naujo. Chaoso dievas pasinaudojo savo mėgstamu triuku prailginęs kataną iki dvidešimt metrų suko ją ratus per giltinių būrį sėlinusi netoliese. Tvarkos dievas šaudė savo prabangiais pistoletais į dangų. Chaoso dievas kilstelėjo antakį,bet taip ir nieko nepasakė. Iš dangaus ėmė kristi sparnuotų giltinių lavonai. Visus kulkos kliudė į kaktą jų gobtuvai pasidabino žaviu kraujo aksesuaru. Kova nurimo taip staiga,kaip ir prasidėjo. Minotaurai gulėjo sulaužytais kaulais keisčiausiomis pozomis. Giltinių būriai mirė nustebę,koks nevykęs pasirodė jų
žemė-oras puolimas. Visi išgyvenę dievai susėdo į savo vietas. Tvarkos dievas dar paaiškino apie kamuoliukus,kurie buvo magiškai pasunkinti iki dviejų tonų. Viskas nurimo ir kova privalėjo pakeisti vietą ir laiką. Busimos imperijos likimas buvo sprendžiamas pasaulyje kuriame visu galingumu praūžė karo dievas...
Dead nesėkmingai bandė pralaužti pilies energetinį lauką. Nuo kiekvieno burto,jis,tik,dar labiau sustiprėdavo. Dead One nusikeikė ir išsitraukė plaktuką su keistais rašmenimis ant rankenos. Tai buvo labai senas sparnuočių demonų gamintas ginklas kurį rasti tikrai nebuvo lengva ir kainavo jis nemažai... Dead One nuvijo kvailas mintis ir susikaupė. Plaktukas vis labiau pildėsi rausva energija ir didėjo. Po poros minučių Dead One laikė milžinišką karo kūjį kurį jis turėjo apglėbti abejomis rankomis vien norėdamas jį išlaikyti. Dead One visiškai pasivertė į demoną. Jo kūnas apaugo raudonis žvynais ir iš nugaros išsiskleidė galingi ir gražūs tokios pat spalvos sparnai. Demonas lengvai pakilo į orą ir užsimojęs iš visų jėgų tvojo per skydo viršų. Skydas bandė absorbuoti smūgio jėgą,bet sumirksėjo ir dingo. Antrą kartą užsimojęs Dead One pavertė pilį griuvėsių krūva. Keli koviniai angelai,dar bandė jį stabdyti,bet,tik prisilietę prie plaktuko krisdavo žemyn sulaužytais sparnais. Gėrio deivė lėtai išėjo į lauką ir susikūrusi auksinį sostą atsisėdo pilies kiemo viduryje. Ji kažką sumurmėjo ir pilies akmenys susirinko į milžinišką statulą kuri vaizdavo deivę. Mėlynas spindesys ten kur turėtų būti akys leido spėti,kad tai akmens golemas. Dead One suriko.
-Visuose pasauliuose tas pats golemai ir angelai . Kaip tokie menkos fantazijos idiotai galėjo tapti dievais? Sukurk,nors ir šimtą tokių ir aš juoksiuosi. Prikelk,nors ir milijoną angelų aš juos nušluosiu savo ginklais. Pasiduok padėk savo šviesią,kvailą galvą ant sosto ir aš ją nukirsiu...

Dead One nebespėjo šaipytis,nes buvo sugniaužtas golemo rankos. Ranka sutrupėjo ir vaizdą užstojo sprogimas. Dead One stovėjo prie sosto ir kirto savo kalaviju. Deivė atrėmė kirtį mažu durklu. Dead One kapojo,kiek leido jėgos. Bet,tik priartėjęs prie deivės jautėsi,vis silpniau. Tai ir buvo tas neįveikiamumas apie kurį perspėjo chaoso dievas. Deivė lengvai sukosi su durklu rankoje ir demonas atmušinėjo. Abu atsitraukė ir sustojo skirtingose kiemo pusėse. Deivė prašneko.
- Man nereikia fantazijos ar daug galios. Vos priartėjęs prie manęs silpnėji. Tavo šūvius ar mėtomus peilius atremsiu lengvai. Jokia magija tau nepadės mano pasaulyje. Tu,tiesiog neturi,net menkiausio šanso. Protingiausia būtų bėgti. Netgi tas karo dievas nešiojantis kaukę,kas mane verčia manyti,kad tai imperiją bandęs kurti kvailys nieko negali padaryti. Aš nenugalima,tiems kurių kraujas suterštas blogiu.
Dead One nieko neatsakė ir smogė plaktuku. Deivė grakščiai išsisukdavo ir smeigė savo žaisliniu durklu. Jis pramušė demono šarvus ir paliko menką įdrėskimą. Dead One nenurimo ir svaidėsi mėlynomis liepsnomis. Jos nedarė jokios žalos. Jis jautėsi,vis prasčiau durklas buvo užnuodytas. Deivė lengvai išmušė jo kardą ir paleido į jį žaibų srovę. Dead One,dar bandė kelti plaktuką,bet gavo spyrį nuo kurio nulėkė prieš artimiausią medį. Deivė čirškino jį žaibais ir nepaleido,tol,kol jis neatvirto į normalią žmogaus formą. Ji grįžo į savo sostą ir prakalbo.
- Galiu sunaikinti tą demono sielą. Būk paprastas žmogus ir gyvenk teisingai. Ką manai ?
Dead One atsisėdo ir prisidegė suktinę.
- Žinai,prieš keletą metų šis pasiūlymas man būtų patikęs. Bet dabar,per daug išgyvenau su savo demonu. Jeigu nori jį sunaikinti pribaik ir mane. Be to kas gali būti teisingiau nei sunaikinti narcisistišką deivę kuri mano,kad gali nuspręsti,kaip gyventi žmonėms. Tu klysti,aš nesu blogas,tiesiog likimas neleidžia gyventi teisingai. Aš nebandau tavęs nugalėti,nesu jau toks kvailas...
Dead One nukrito be sąmonės nuodai išplito po visą kūną. Deivė sumirksėjo nesupratusi,ką jis norėjo pasakyti... Durklas susmigo į deivės pilvą. Ji kosčiojo krauju. Evelina stūmė durklo ašmenis,vis giliau. Evelina nusijuokė.
- Demonams nelemta nugalėti gėrio dievų. Bet gimę gėrio kariais turi tokią galimybę. Matai aš gimiau gėrio maniakų klane. Jie manė galintys suskirstyti pasaulį į juodą baltą. Sutikusi jį supratau tiesą. Visai tai apgailėtinas veidmainiškas mėšlas. Gėris,blogis,chaosas,tvarka. Visai,tai,tik žodžiai ir nieko daugiau.
Deivę jau purtė priešmirtinės konvulsijos. Ji dar bandė paklausti,kodėl,bet mirė Evelinos rankose. Evelina paliko savo ginklą deivės kūne ir nuėjo prie mylimojo kūno. Dead One dar turėjo pulsą,bet silpną. Ji suleido jam kažkokio gelsvo skysčio. Vaikinukas lėtai stojosi ir keikėsi. Galų gale įkvėpęs oro prašneko.
- Tai buvo dar vienas kvailas planas mano kolekcijai. Viskas dingstam nebeturiu jokio noro...
Karo dievas sugriebė abu ir dingo. Istorija pasisuko reikiama linkme. Visi jos dalyviai buvo savo vietose. Tuo pat metu mirties dievas pasirodė prie rūmų griuvėsių. Bevardis sužinojo apie siustuvą įsiūtą Dano kūne kuris čia turėjo atvesti gelbėtojus. Visi buvo pasiruošę sekti savo svajones,bet viskas vėl trumpam nurimo..
35 dalis


Dead One sunkiai budo iš dirbtinio miego. Pirmas dalykas kurį jis pajuto buvo klaikus skausmas. Jis buvo įsitikinęs,kad jam sulaužė visus įmanomus kaulus. Demonas paneigė spėjimą.
- Ne kaulų tau nelaužė. Bet labai daug pakeitė kristalais ir metalu. Tave pripumpavo kažkokių magiškų skysčių. Nuo jų dirbtiniai kaulai visai pakeitė senuosius. Tave dabar būtų galima pritraukti milžinišku magnetu jeigu,tik dievus žudantis metalas turi magnetizmo savybę. Tai dar neblogiausia,Evelina nusprendė pasidaryti sau tą patį. Nežinau ar ji išgyveno. Nemanau,kad tokios operacijos visada sėkmingos. Stebėjau kaip tave išpjaustė išrankiojo ir vėl surinko. Tai pasibaisėtina,bet juk tas metalas mums į naudą.
Dead One suvaitojo. Tikra velniava,nors trumpam užsižiebus vilčiai pasprukti nuo dievų planų jį vėl įsiurbdavo į juos pilnu pajėgumu. Viskas taip beviltiška. Karo dievas įgriuvo į palatą ir džiaugsmingai suriko.
- Tu gyvas,nors ir tikėjau šio projekto sėkme vis tiek smagi staigmena. Prieš tave buvo,dar keletas savanorių,bet deja visi numirė operacijos metu. Bet tu ir Evelina gyvi ir kas svarbiau su šiuo nuostabiu metalu savo kūnuose. Tai naujas gyvenimas jums abiems. Dievai nebegalės paveikti ne vieno iš jūsų. Šis metalas apsaugo,nuo,bet kokių puolimų. Gali nuo šiandien save vadinti Nemirtinguoju. Net dievus žudantis metalas prieš tave bejėgis,nes tu ir esi šio metalo ginklas. Suprantu aš tavęs nepaklausiau ar tu nori šios dovanos,bet nuo,tik geriau. Tvarkos dievas visada būtų radęs būdų tave priversti statyti jam imperiją. Dabar tu laisvas ir gali spręsti. Gali prisidėti prie imperijos,kaip aukšto rango karininkas arba gal,netgi ketvirtas imperatorius. Na imperija,dar nesukurta,bet duok man keletą metų ir viskas bus mūsų...
Karo dievas trumpam nutilo,kad įkvėptų oro. Dead sušvokštė.
- O kokia tau iš to nauda ? Kam tau ketvirtas imperatorius ? Kam mane paversti nesunaikinamu ginklu ? Mano laisvė peršokti nuo vieno dievo prie kito ? Su šituo metalu galiu pribaigti ir tave. Na kam tau reikėjo viso šito absurdo ?
Karo dievas nusišypsojo.
- Mane pribaigti,ne taip lengva. Matai pirmasis šią operaciją išgyvenau aš. Mano surinkta ekspertų komanda davė man vieną šansą iš tūkstančio,bet man pavyko suvaldyti pavojingiausią metalą. Man reikia mokinio tai viskas. Aš tavęs neverčiau tapti tokiu koks esi. Tu visada kovoji ir,tik kovos metu jautiesi gyvas. Tu,vis stiprėji iškėlei demono galias į neregėtą aukštumą. Visą šitą apvainikuoja savybės prikelti mirusius,bent tuos kuriuos myli ir gebėjimas valdyti laiką ir erdvę. Tu gali keliauti tarp pasaulių ir stebėti jų istoriją. Tu matai visko beprasmiškumą. Tu jau žudai dievus,bet turėjai silpnybių kurias aš panaikinau. Aš tau duodu galimybę išsilaisvinti iš svetimų planų ir kurti savus. Man nereikia,kad tu man tarnautum. Man užteks vienos kovos. Vienintelė galimybė tapti laisvu yra tapti dievu. Nereikia raukytis nėra jokių pirminių ar tikrų dievų. Visi tapo jais iš paprastų žmonių ar kitų gyvybės formų. Tvarkos ir Chaoso dievas rado knygą su formule,kas ir suteikė jiems galios. Nėra jokio nulinio pasaulio,kur žmonės turi galimybę tapti dievais taip atsitinka visur,nors vis rečiau. Kas sukūrė pirmą pasaulį iš kurio atsirado pirmas dievas ir viskas prasidėjo ? Niekas nežino ir abejoju ar taip išviso buvo. Tai teorinis reikalas į kurį mums nusispjauti. Svarbu čia ir dabar. Ar nori tapti stipriu dievu Dead One ?
Karo dievas išnyko ir paliko būsimąjį imperatorių,o gal nemirtingą klajoklį bėgantį nuo visų vieną. Dead One prarado viltį suvokti visko kilmę ir visur ieškoti klastos. Jis užmigo ir prieš panyrant į kruvinus sapnus jis pamanė,kad būti dievu gali būti smagu...
Mirties dievas siautė su savo milžinišku dalgiu pjaustydamas,bet kokią materiją į skutus. Chaoso ir tvarkos dievas vieningai gynėsi. Chaoso dievo dukra,vis stengėsi pataikyti į užpuoliką lenktais peiliais,bet net nepriartėdavo. Tvarkos dievo šūviai niekada nepasiekė taikinio. Chaoso dievas kapojo vis augančias rankas kurios vis taikėsi sugriebti ir nutempti ten kur jau nebėra vilties. Chaoso dievas sumirguliavo ir dingo. Nepraėjus nei pusės sekundės jau smeigė savo kardą į mirties dievo krutinę. Mirties dievas nusikvatojo.
- Kvaily,nejaugi manai,kad mane pribaigti užteks dievus žudančio metalo. Aš pati mirtis,ne giltinė,ne mirties ženklas,bet pati koncentruota pabaiga. Manyje nėra gyvybės kurią galėtų atimti tas visų garbinamas metalas...
Tvarkos dievas sugrudo savo šautuvą mirties dievui į burną ir spaudė gaiduką su nepaliaujamu įkarščiu. Chaoso dievas priglaudė prie nekenčiamo priešo galvos pirštinę su kristalu ir suriaumojo. Melsva šviesa lėtai skaidė mirties dievą į dalis. Bet tas turėjo savo kainą. Chaoso dievas ir pats nyko akyse. Iš nosies ir ausų pasipylė kraujas. Mirties dievas išnyko iš jo neliko nieko kas galėtų sugrįžti. Jo siela buvo sunaikinta kartu su kūnu. Jis niekada neturės galimybės atgimti kažkuo kitu ar pabėgti iš mirusiųjų pasaulio. Chaoso dievas mikliai griebė savo kardą ir nusirėžė plaštaką. Melsva šviesa lipo ranka aukštyn ir naikino chaoso dievo esmę. Chaoso dievas isteriškai nusijuokė.
- Dabar aišku,kodėl šis ginklas nebenaudojamas,tiek milijardų metų. Jis sunaikina ir savo šeimininką. Aš nusikirtau plaštaką pačiu laiku. Jeigu ne ta šviesa būtų suėdusi visą kūną. Plaštakos atauginti nebegaliu ir ranka nebevaldoma...
Chaoso dievas suprunkštė ir nusikirto ranką per petį. Nusispjovęs nuspyrė nebereikalingą kūno dalį ir nugriuvo be sąmonės. Tvarkos dievas sumurmėjo.
- Didvyriška pradžia mūsų imperijai. Imperatorius paaukoją ranką kaudamasis su beširdžiu priešu iš anksto žinodamas,kad rankos neatsiaugins. Bent jau taip aprašysime istorijos vadovėliuose. Manau laikas naikinti giltines...
Du likę sąmoningi istorijos gamintojai. Imperatorius tapęs negailestingu tvarkos gynėju ir mergina dar pilna vilčių tapti imperatore dingo susikauti su giltinių ordomis. Imperijos įkūrimas buvo sunkus,bet valdymas,dar sunkesnis...

Aš pjausčiau gyvatę ir jau nebejusdamas skonio kimšau šlykščią mėsą į burną. Valgyti tiesiog reikėjo ir mes sumedžiojame keletą tų bjaurių padarų. Mano akys vis labiau prisitaikė ir įžiūrėjau,net įtrūkimus uolinėse sienose. Faustas atsiaugino raumenis. Viskas įvyko po tai kai paragavome gyvačių mėsos. Dano nuomone gyvatės buvo savotiškos galių talpyklos ir jas vėliau suvalgydavo,pats mirties dievas. Mes nuo jų mėsos neatgavome savo įprastų galių,tiesiog įgavome kažkieno jau suėsto gyvačių. Danas išsiaugino auksinius sparnus ir vis skirsdavo į žvalgybą. Bet tiesa buvo ta,kad žvalgytis,nebuvo į ką. Pro plyšį iš kurio sklido šviesa mūsų skrajūnas pralįsti negalėjo. Mes laukėme pagalbos mano nuomone jau apie mėnesį. Aš žinojau,kad tai melas kuriuo guodžiau save,bet galvoti,kad prabėgo jau šimtmetis buvo dar blogiau. Nekenčiau šios vietos. Mano galios,man vis labiau nepatiko. Galėjau nuspėti,kuri gyvatė mirs lengviausiai. Po kiek laiko galėjau laipioti lygiomis sienomis lyg voras. Faustas darėsi vis labiau agresyvesnis plikais kumščiais trupino uolą. Danas nuskraidino jį prie to prakeikto plyšio. Praplatinus angą paaiškėjo,kad ten jaukus kabinetas kuriame švietė raudona lempa. Kabinete stovėjo stalas ir keletą spintų. Stalo stalčiuje radau butelį viskio ir tai buvo viskas. Spintose gulėjo dokumentai mums nežinoma kalba. Faustas įsiutęs lyg bulius trupino uolą ir kasėsi pirmyn. Jis išgriaudavo vis naujus praėjimus,o mes nukasdavome akmenis ir atplaišas ir metėme jas gyvatėmis ant galvų. Toliau sekė koridoriai,daug painių koridorių. Deja prasikasus už jų Faustas atsitrenkė į storą deimantų sluoksnį. Atrodė,kad visos sienos padengtos nenušlifuotais geriausiais merginos draugais. Aš grįžau į kabinetą ir ėmiau tuštinti butelį. Jis pasirodė esąs nesibaigiantis. Pati geriausia magija kokia teko matyti,kiekvieno žmogaus svajonė bedugnis viskio butelis... Taip ir gurkšnojome praradę,bet kokį laiko skaičiavimą,visi tyliai susitaikę pagalbos nebe sulaukti. Tada įvyko mūsų stebuklas. Tamsiai mėlyna šviesa apšvietė mūsų pragarą ir į mūsų kabinetą įžengė Dead One. Jis buvo susisukęs į intensyviai mėlyną apsiaustą ir kvatojosi. Galu gale apsiraminęs prabilo.
- Žinojau,kad tokie šunsnukiai nemirs. Praėjo jau šešiolika metų,o jie geria ir gers dar tiek pat. Eime imperija laukia,dar vieno įkūrėjo ir didvyrio. Pražuvusio Bevardžio ir Fausto gynusi tą iki tragiško pagrobimo....
Imperija tapo neištrinama istorijos dalimi. Ją stabdė visi kas galėjo,bet likimas buvo kitoks. Šito likimo niekas nepajėgė pažeisti...
36 dalis

Vyrukui sėdinčiam prie žaidimų automato kampe tikrai nesisekė. Jis prarado darbą gamykloje. Gamyklų kurioms vis dar reikėjo žmonių vis mažėjo. Bet dirbti kokybės kontrolės darbininko pareigose irgi ne gyvenimas. Stebėti visą dieną prieš tave slenkančius jogurtų indėlius ir vertinti kuris pažeistas ar neatitinka kokių absurdiškų standartų verčia galvoti apie savižudybę. Vyrukas neišlaikė ir užšokęs ant konvejerio ėmė spardyti indelius ir rėkti,kad jie visi pažeisti. Iš savo kabineto išlėkė kažkoks smulkus vadybininkas ir bandė jį raminti. Dar nesusigaudęs kas įvyko vadybininkas gulėjo be sąmonės sulaužyta nosimi. Tingūs apsauginiai nelabai ką pajėgė su savo pipirinėmis dujomis. Kontrolės darbininkas visus lengvai išjungė ir atėmė dujų balionėlius. Taip tai buvo smagu kol jie atsiuntė robotą jo išvesti. Vyras liežuviu apčiupinėjo nemalonią tuštumą. Tas bjaurybė išmušė du dantis. Dėl to buvęs kontrolierius pardavė prabangų auksinį laikrodį ir leido gautus pinigus bare. Vyrukas pats lengvai galėjo tapti tokios gamyklos vadybininku. Tik tuo metu,kai kiti graužė knygas egzaminams,jis valkiojosi su menka grupele gatvėmis. Dažniausiai jie girtuokliavo ir įsiveldavo į muštynes. Vyras kuriam jau buvo virš trisdešimties labai blankiai prisiminė,kaip pavogė tą laikrodį. Nuo to laiko jie daugiau vogė ir plėšė nei kovojo. Policija atsitiktinai susiejo juos su televizorių vagystėmis. Tada ėmė purtyti tuos kuriems jau ir patiems grėsė keli metai belangės. Taip policija įsiveržė į jų nuomojamą sandėlį. Jis buvo prikimštas vogtų kompiuterių siunta kurią pavyko nugvelbti tą dieną. Viskas butų baigėsi liūdnai,bet kažkoks atsitiktinumas nusprendė užbaigti dar liūdniau. Vienas iš jų grupės narių išsitraukė mažo kalibro pistoletą. Policija paleido į darbą savo automatus. Vyras nesuprato,kodėl jis vienintelis liko gyvas. Kodėl išgyveno priverstinių darbų kalėjime dirbdamas prie panašaus konvejerio atrinkinėdamas,dar veikiančias robotų detales nuo sugedusių. Vėliau išėjęs jis bandė atsistoti ant kojų. Jo darbas kalėjime atsipirko tuo,kad galėjo tikti į kokybės kontrolierius daugelyje gamyklų... Dieve koks tai sumautas gyvenimas. Vyras įsipylė dar viena stiklą pigaus viskio ir išmaukė šį iki dugno. Visas gyvenimas bėgo prieš akis ir vyras neturėjo nieko prieš jei reikėtų mirti. Jis atsistojo ir sušnibždėjo.

-Ilsėkis ramybėje senasis gaujos vade. Tau nebėra ką veikti šiame pasaulyje.
Ištaręs šį atsisveikinimą jis nužvelgė vaikį ritmingai daužantį automatą. Vaidindamas labai girtą nulingavo prie jo ir tam dar nespėjus nieko pasakyti kirto jam skliaustu delnu į kaklą. Tas tuoj kaukštelėjo galva į žaidimų automatą. Jo draugai lyg pagal komandą šoko ant jo. Jie buvo silpni. Vyras atsisveikinęs su pasauliu lengvai patiesė vaikiščius vieną po kito. Visi gulėjo be sąmonės vaikinukas prie automato lėtai kėlėsi. Vyras ir pats nustebo savo taiklumu visi jo priešininkai šiandien krisdavo be sąmonės. Vaikis sugraibė kišenėje telefoną ir kažkam paskambino. Po penkiolikos minučių į barą įvirto dar dvidešimt jauniklių. Visi turėjo sunkias grandines ir kastetus. Vyras griebė plieninę kėdę ir šoko į jo nuomone savižudišką ataką. Jis sukosi lengvai,kaip niekad. Jis nesuprato iš kur jame šiandien buvo,tiek jėgos ir greičio. Sunki kėdė atrodo pavirto pukėliu ir jis mosavo ja kaip malūnas. Staiga vyras suklupo būdamas savo kovinių sugebėjimų viršūnėje. Tas pats snarglius nutrenktas prie automato tvojo jam sunkia grandine į smilkinį. Kiti jo draugai puolė jį spardyti. Vyras nenorėjo baigti visko taip paprastai. Jis pašoko sugriebęs vaikį už gerklės tvojo į sieną. Visi bare trumpam sustojo. Vaikino smegenys išsitaškė ant sienos. Tada vyras atsisėdo ir patraukė viskio iš butelio. Dabar viskas buvo baigta... Sprogimas trumpam jį apkurtino. Baras prisipildė juodų dūmų. Kažkas jį tempė iš baro. Jis dar bandė išsilaisvinti ,bet užsikosėjo dūmais ir atsigavo jau jaukiame restorane. Ten buvo tylu kaip kape. Bet viskas buvo apšviesta žvakių ir ant stalo garavo šerniena su spanguolėmis. Prie stalo sėdėjo mergina atrodė ne vyresnė nei dvidešimt. Ji prašneko.
-Gražiai ten koveisi. Gaila,kad toks talentas mirs kokiame bare per beprasmes muštynes. Gal geriau panaudok savo sugebėjimus sukurti ką nors naudingo ir gražaus. Aš Evelina naujosios imperijos verbuotoja siūlau tau tapti mūsų kareiviu.
Vyras sumirksėjo.
- Toks jausmas,lyg būčiau numiręs ir patekęs į kvailių pragarą. Kokia dar imperija ? Čia jau tūkstantmetį lyg ir demokratija. Aš tikrai nesivelsiu į perversmus.
Evelina suirzusi padaužė šakute į šampano butelį.
- Dėkoju žinau kaip čia viskas sukasi šitoje skylėje. Aš kalbu apie mano pasaulį. Aš deivė įsikalk tą į savo kvailą galvą. Aš tau siūlau naują gyvenimą naujame pasaulyje arba eik šiame į policijos nuovadą nušauk ten porą kvailių ir pats ten nudvėsk ...
Vyras nežinojo ką atsakyti prieš tokį aiškų konstatavimą. Kitą akimirką jis jau stovėjo prie pilies griuvėsių. Aplink juos augo kareivinės ir kiti pastatai. Peštukas nespėjo nieko pasakyti ir jį jau nusivarė riaumojantis elfas. Dead One atrodė patenkintas.
- Dar vienas kareivis pasirinko šlovingą dalią. Po velnių galėtume surinkti milijonus tokių,kaip jis. Nebeturinčių kur bėgti ir viskuo nusivylusių. Imperija matyt,tikrai būtina norint tą pakeisti.
Evelina nemėgo savo darbo ir nuolat purkštavo.
- Mums nereikia savižudžių mus reikia žudikų. Šitas tikrai neblogai tvarkėsi,bet su tokia psichika bala žino kas čia iš jo išeis. Antra kodėl aš turiu ieškoti visos visatos nelaimingų ir pasiruošusių mirti. Trečia kodėl tu vykdai tą imperijos projektą. Dabar su naujais kaulais ir galiomis galėtume dingti į niekam nežinomą mišką,bet ne...
Dead One apglėbė savo verbuotoją.
- Brangioji mes visada nuo kažko bėgam. Gal jau gana laikas tapti sistemos dalimi,o ne kovoti prieš ją. Tu gaudai nelaimingus. O aš bandau rasti Bevardį. Dar,tik porą mėnesių praėjo nuo jo dingimo. Be to aš vis bandau įtikinti ūkininkus kurie augina čia nuostabius vaisius irgi tapti kareiviais. Net keista,bet jau turim šimtą snarglių iš jų tarpo. Karo dievas persistengė nepaliko miestiečių gyvų. Dabar turiu ištraukti kariuomenę iš savo plačių rankovių. Gėrio deivės pasaulyje pradėjau imperijos pergalių sąrašą,čia ir įsikursiu...
Evelina užspaudė jam burną.
- Gerai jau gerai. Kurkis,kur,tik nori,nes tu dievas. Esi visagalis narcistiškas mulkis. Nors matyt,aš irgi ne geresnė. Smagu žaisti dievus. Kodėl taip sumautai smagu sumaišyti kažkieno likimą? Tas vyras turėjo mirti bare. Aš jį ištraukiau ir jis mirs kitame mūšyje. Nejaugi tai viskas ką galiu padaryti? Kada mes tapsime tokie,kaip tvarkos dievas arba kiti ? O gal jau esame?
Dead One tylėjo. Praėjo,tik porą mėnesių,bet žinojimas,kad niekas negali,jo,net sužeisti pakeitė viską. Jis lengvai prisijungė prie imperijos projekto. Karo dievas pasiūlė jam rinkti armiją pagal savo nuožiūrą. Karo dievas paliko jam knygą su būdais kaip panaudoti naujuosius kaulus ir dingo. Dead One žinojo,jis parsiras čia savo sumautos kovos. Dead One suprato,karo dievas norėjo mirti labiau nei tie jo kareiviai. Tik tam jau nebeturėjo galimybės. Dead One tvirčiau suspaudė Eveliną,jis neleis niekam trukdyti jo plano būti laimingu...

Bevardis išpūtęs akis dairėsi po Dead One rūmus. Tas sulinksėjo.
- Taip viskas mano. Aš specialiosios armijos vadas. Mano kareiviai įvykdo visas misijas. Teko panaudoti mutagenus,kad sustiprėtų,bent iki tavo lygio. Dauguma galėtų kautis lygiai su tavimi. Surinkau elfų ir visas kitas rases. Bet tu turėsi susipažinti su visai kitokiomis rūšimis. Mano leitenantas primena pliušinį meškiuką. Bet jo nagai iš titano. Tai labai įdomi rūšis. Jie beveik neišsivystę technikos ar magijos srityse,bet puikūs kariai ir diversantai. Jie sukuria puikias taktikas. Aišku teko juos ilgai apmokyti,bet meškinai valdo... Svarbesnė tema būtų kur dėti tave. Ar nori grįžti į savo pasaulį ? O,gal prisijunk prie armijos? Aš paviešinau tavo dingimą ir atsirado keletas sektų kurios,tikina,kad tu grįši. Tai va ir grįžai. Tavo sūnus jau apiplėšė mėnulio deivę ir nusiaubė porą salų. Jo premija kyla,kaip ant mielių. Manau ateityje jis stiprins imperijos poziciją. Fausto situacija dar blogesnė. Tie orkai ir Sidabrinė...
Bevardis atsiduso.
-Tiesiog atgabenk,čia Aeolitą. Noriu su ja nuspręsti ką daryti. Velnias,kažkodėl maniau nužudome dievus ir skirstomės. Dabar imperija ir meškinai-leitenantai. Nesuprantu,kodėl tapai dievu. Bet nesmerkiu. Eime atšvęsti pas Faustą. Jis jau turbūt išsimiegojo.
Dead One sugriežė dantimis. Visus tuos metus vis kas nors primindavo,kad jis tapo kuo lyg neturėjo tapti. Išgertuvės nepaisant visų abejonių įsišėlo. Niekas nesugebėjo pralenkti čia minėto leitenanto. Jį alkoholis veikė savotiškai. Jis tai skaldydavo stalus savo mirtinais nagais,tai pasakodavo kokią istoriją arba paskelbdavo,kaip myli savo sugėrovus. Faustas,netgi susimušė su meškinu. Deja abiems išgėrus dėl netaiklių smūgių labiau nukentėjo sienos. Meškinas suriaumojo.

- Tai geriausia žmonių savybė sugebėjimas švęsti,net ir po didžiausių nelaimių. Dar po bokalą už imperiją..
37 dalis

Sargybiniai žaidė kauliukais ir kartais užmesdavo akį į mišką. Vienas iš jų atsiduso.
-Kada prasidės kita pamaina? Čia niekada nieko neįvyksta. Tai jau baisiau už žudikų gaują.
Kitas sargybinis šyptelėjo.
- Man kautynių gana. Aš dar su Bevardžiu kovojau per portalų užėmimą . Dabartiniai laikai man labiau patinka. Jokių vorų ir kitokių šlykštynių. Dar pora metų pabudėsiu šitoje pilyje ir tada nusipirksiu mutageno. Visada atrodysiu,kaip trisdešimties. Tada susirasiu padorų darbą. Saugoti visada girtą princą tikrai ne pasaka. Nuo ko čia jį saugoti? Gal nuo šernų. Tame miške nėra ne gyvos dvasios.
Jaunesnysis sargybinis pritariamai nusijuokė,nors iš tikrųjų planavo apie senio šnekas pranešti princui. Tada jau pinigų visiems jo norams pakaks ir nereikės nuobodžiauti šitame visų pamirštame kampe. Sargybinis nužvelgė mišką laimingu žvilgsniu... Jis,net pašoko ir nukreipė arbaletą link stambaus uosio. Tada nusikeikė ir vėl atsisėdo.
- Nepatikėsi akimirką pamaniau,kad matau mešką. Nelabai didelę,lyg žaislinę. Bet galėčiau prisiekti meška. Aš mešką,tik filmuose esu matęs. Gi po katastrofos išnyko daug gyvūnų. Iš kur čia meškos?
Vyresnysis sargybinis nusišaipė
- Va perspėjau nepirkti pigiausio alaus. Jau matai meškas. Po antro ąsočio,gal ir briedžius vėl pamatysime. Va teko man medžioti juos seniai tas buvo. Tu moki už ąsotį jau pamečiau skaičių,kiek sykių pralošei...
Jauniklis patraukė į turgų. Anksti ryte greitai nusipirko ąsotį tamsaus alaus ir diktafoną. Vis dėl to su įrašu ateiti pas princą,lyg ir solidžiau. Dabar jis paskatins senį šnekėti senį apie... Mintis čia nutrūko,nes iš vaikino burnos pasipylė kraujas. Jo nugaroje perverdamas pilvą styrojo durklas. Jis buvo,dar ir užnuodytas. Vyresnysis sargybinis pasitaisė juodą gobtuvą ir apsidairė. Moteris kuri pardavinėjo alų demonstratyviai žiūrėjo į kitą pusę. Taip jai tai kasdienybė. Tik vienas sargybinis grįžo į savo vietą. Jis pasidžiaugė,kad elfai jį išmokė naudotis savo telepatinėmis galiomis. Be jų būtų buvę riesta...
Specialiosios armijos leitenantas priklausantis retai ateivių rūšiai,lipo šiaurine pilies siena. Jo nagai lengvai kibo prie akmeninio paviršiaus. Leitenantas elgėsi ypatingai atsargiai,jeigu nors vieną sykį per stipriai įsikibs sumautas akmens luitas nukris su juo ir sukels visus ant kojų. Leitenantas mėgo savo nagus,nes jie buvo iš titano. Jis didžiavosi,kad gamta vieninteliai jo rūšiai davė tokius galingus nagus. Leitenantas buvo užkietėjęs ateistas. Jis negalėjo patikėti,kad jo protėviai galėjo būti sukurti dievų. Jis žinoma dirbo nemirtingam žmogui,bet šis faktas jam netrukdė netikėti dievu. Leitenantui teko susitikti su tvarkos dievu,bet ir tas savo galią gavo iš kažkokios retos knygos. Tai erzino šį karį ir jam dažnai,dėl to,tekdavo supjaustyti kokį daiktą ar vožtelėti kvailam eiliniui. Juk logiškai mąstant niekas jam netrukdė tapti tokiu galingu,kaip dievai. Jo darbdavys pakeitė savo kaulus nesunaikinamu metalu ir turi magiškų galių. Tas neverčia jo dievu ar geresniu už jį. Leitenantas norėjo,kad jam atliktų tokia pat operaciją ir išmokytų kitų būtinų dalykų.,bet ne tai per rizikinga... Leitenantas persirito į sargybos mėgstamą vietą. Radęs pustuštį bokalą alaus jį ištuštino. Apsidairęs nepamatė ne gyvos dvasios ir įjungė nematomumo generatorių ant savo diržo. Leitenantas toliau savo mintyse keikė visus ir viską. Jis nemėgo magijos,netgi būtinos. Jam visada reikėjo slėptis. Tam,tiko nematomumo generatorius. Tas daiktas klaikiai užkaisdavo ir po penkiolikos minučių norėjosi kaukti. Leitenantas tyliai nusikeikė,vadas jo neperspėjo,kad jį gali pamatyti vienas iš sargybinių dar sėlinant mišku. Žaislinė meška,kad juos kur sifilis pakirstų... O,juk vado pranašystės,buvo teisingos,iki smulkmenų teisingos. Vadas tyčia jį pakišo. Norėjo patikrinti ar teisingai reaguos situacijoje. Diržas jau degino ir leitenantas jį siuntė į klaikiausias vietas,nors jis ir išgelbėjo jo kailį. Leitenantas,vos ne užkaukė pamatęs,kad prie durų į reikalingus koridorius buriuojasi žmonių minia, Tai buvo jo nemėgstamiausias žmonių įprotis visada užblokuoti įėjimus ir išėjimus besidomint kuo,nors kitu. Pilies gyventojai stebėjo šokėją ir akrobatą besimėtančius peiliais. Jis vos nesuriko žmonėms prasiplauti akis. Peiliai buvo iš aliuminio,tą jis pamatė iškart. Ateivis numetė nedidelę dūminę bombą ir tvojo stambiausiam žmogui į snukį. Tas sukėlė norimą efektą žmonės pakriko ir stambusis žmogėnas sukėlė muštynes. Niekas nepastebėjo trumpai atsiveriančių durų. Koridoriai buvo maloniai tušti. Sargyba prie princo miegamojo durų ramiai gurkšnojo vyną. Leitenantas dėl visa ko įmėtė į vyno ąsotį saują migdomųjų. Po kelių minučių sargybiniai jau knarkė. Leitenantas išjungęs generatorių iškilmingai išspyrė duris. Princas pašoko ir nespėjęs,net surikti taip ir liko pražiota burna. Leitenantas atsiduso.
- Aš žinau aš labai panašus į mešką. Mano ūgis,tik 1,60 metro. Esu gražus meškutis ar ne ? Atnešiau tau deja ne medaus,o liūdną pasirinkimą. Tu iškeliauji iš savo pasaulio visiems laikams ir dirbsi imperijos pasaulyje kokiame gali pasirinkti profesiją irgi. Jeigu to nenori man teks išplėšti tau širdį ir sudeginti tavo lavoną tiesiog čia ir dabar. Tavo sargyba miega. O tie kurie budi prie sienų irgi nelabai rimtai žiūri į savo darbą.
Princas kažką suburbuliavo ir šnekantis meškinas išleido savo nagus. To pakako,kad princas prabiltų suprantamai.
- Aš norėčiau keliauti į kokį tropinį pasaulį. Deja esu princas ir tikrai nežinau kokia profesija man tiktų.
Leitenantas pliaukštelėjo ruda letena sau į kaktą. Vienas iš daugelio gestų kuriuos jis perėmė iš žmonių. Jis tiesiog negalėjo suprasti,kaip šaunūs kariai ir galingi magai galėjo būti tos pačios rūšies atstovai,kaip šitas degeneratas. Leitenantas spustelėjo kitą mygtuką ant savo diržo. Meškinas ir princas stovėjo tamsiame požemyje. Princui dar nespėjus ko nors paklausti leitenantas nuspyrė jį kamerą. Meškinas sujudino savo ūsus,tai buvo šypsenos ekvivalentas.
- Reikia rasti kas tau padėtų išsirinkti profesiją. Iki tol esi kalinys.
Meškinas norėjau raportuoti vadui,bet princas suriko.
- Aš politinis kalinys ir sutinku derėtis noriu užrakinto aukšto kuriame galėčiau ilsėtis.
Meškinas sukrutino ausis.
- Kokie gi tavo politiniai pasiekimai ? Pragėrei visą gyvenimą ir esi bjaurus veltėdis.
Leitenantui vėl norint išeiti kažkas suriko.
- Aš doras kareivis,kuris pavogė šiek tiek ginklų. Kodėl mane uždarė prie politinių kalinių. Perkelkite mane pas vagis.
Sargybinis stumiantis vežimėlį suriaumojo.
- Tylėk,nes vakarienei gausi,tik avižų košės. Lyg mūsų leitenantui svarbu,kur tu nori praleisti savo bausmės laiką.
Leitenantas vėl sukrutino ūsus.
- Gal ir svarbu tikrai įdomu... Paleiskite kareivį,jis per savo trumpą tarnybos laiką nuveikė daugiau nei tas princas per savo gyvenimą. Jis valgys su manimi keptą lašišą. Pavogti visą užburtų peilių krovinį reikalauja smegenų. Beje man užkliuvo,kad princo pilyje visi sargybiniai girtuokliavo. Jeigu mano sargybiniai daro tą patį aš pasirašysiu įsakymą uždrausti alų visame mieste. Ar jums aišku sargybini ?
Tas sumušė kulnais ir suriko.
- Tikrai taip tamsta leitenante. Bet nemanau,kad mūsų gerbiamas vadas ir dievas sutiktų su šiuo įsakymu. Jis ir pats myli alų labiau nei visi sargybiniai.
Meškinas pasitrynė ausis ir išsivedė vagiliaujantį kareivį...

Annataras su Eva deginosi prieš saulutę Įsilaužti į tuščius rūmus privačioje saloje buvo nuostabi mintis. Ypač kai jie visiškai tušti. Meras jau surinko visus vertingesnius daiktus ir išlaužė seifą. Meras nelabai mėgo saulę,bet seife rasti trys milijonai nušvietė jo niūrią dieną. Jam teko prisidėti prie jauniklių gaujos. Gauja aišku perspektyvi,bet vis tiek... Annataras mostelėjo sketėliu ištrauktu iš džino taurės.

- Nagi pralinksmėk Mere mūsų sąskaitoje jau dvidešimt milijonų. Dalis pelno prapuolė per tuos prakeiktus mėnulio deivės brangakmenius. Elfai nenori pirkti šventų brangakmenių. Po tokių prietaringų nesąmonių jie dar nesideri su imperija. Dead One vienas iš mūsų didvyrių tapo dievu. Na ir gerai,vienintelis kuris dar ieško mano tėvo. O,jie jam taip atsidėkoja.
Meras jau norėjo atsikirsti,bet staiga žioptelėjo.
- Kur krepšys su pinigais ? Juk ką,tik laikiau kas per nelabasis...
Visai netoli nuo poilsiautojų jų grobį į valtį krovė juodai apsirengęs vyras. Gobtuvas dengė jo galvą,o veidą visiškai paslėpė sidabrinė kaukė. Meras suriko.
- Ar,bent žinai iš ko susiruošei vogti? Už mano galvą paskirta milijono premija. Vaikis gurkšnojantis džiną vertas dviejų. Eva jau beveik verta milijono. Taigi asile nešk atgal viską ką pavogei. Ar nori susikauti prieš mus visus?
Vagis nusijuokė.
- Aš žinau,kad gauja verta beveik keturių milijonų. Todėl ir atvykau paimti jus gyvus. Dar mažas grobis tiks prie mano milijonų.
Annataras išsitraukė stambų peilį. Jo akys liepsnojo pykčiu.
- Gyvas tu tikrai iš čia nepabėgsi.
38 dalis

Valentinas atsibudo su šypsena veide jo senas geras draugas gyvas ir sveikas,po tiek metų nežinios. Dead One jau turėjo planą,kaip šitą laimę pasukti imperijos labui. Valentinas apsivilko savo kasdieninį mero kostiumą ir pasikabino auksinę grandinę su stambia V raide. Jam tereikėjo elgtis,kaip visada ir planas suveiks savaime. Valentinas išlenkė butelį šampano ir atsisveikino su žmona. Jo gyvenimas įgavo keistai laimingą tvarką. Prieš 16 metų Valentinas laukė visko pabaigos ir prie jos priartėjo,gal,netgi labiau nei norėjo. Bet jo gyvenime atsirado Abigailė ir viskas pasikeitė. Iš pradžių viskas atrodė,kaip dar vienas nevykęs romanas,bet sūnaus gimimas juos suartino. Nuo to laiko viskas tarp jų,tik pagerėjo. Sūnus jau užaugo ir tapo neblogu sargybiniu. Vienintelis dalykas,kuris neramindavo Valentiną,tai jo sūnaus karštas noras sugauti Annatarą. Valentinas,kol kas traukė virveles,kad jo sūnus liktų namie ir saugotų sienas,bet juk negali viskas būti taip paprasta... Valentinas atsiduso ir išėjo. Reikia susiimti planas negali žlugti...

Dead One sėdėjo prie milžiniško baseino ir nekantriai trepsėjo stebėdamas šimtus litrų kraujo esančio jame. Vampyrų šeimos vadovė plaukiojo ir gėrė į save kitų gyvybės eliksyrą. Pastebėjusi savo svečio nekantrumą priplaukė prie seklesnės vietos ir išsitiesė prieš masažuojančius kristalus.
-Kalbėk dieve aš tikrai nenutrauksiu savo pramogų,dėl tavo vizito. Tu siūlai taiką aš netikiu to galimumu. Bet apšviesk mane savo genialumu.
Dead prisidegė opiumo pypkę vampyrai vienaip ar kitaip taps plano dalimi.
- Man reikia teroristų tam tinka vampyrai. Viskas jau paruošta ir bus padaryta mano žmonių. Bet tu turėsi prisiimti atsakomybę už šį darbą. Kitos didžios vampyrų šeimos turi paskleisti gandą,kad kyla prieš visus į karą. Atsižvelgiant į vampyrų skaičių kuris pralenkia blogiausius vampyrų medžiotojų įsivaizdavimus tuo patikėti tikrai lengva. Vampyrų armija pradės savo žygį nuo smulkių miškų karalysčių grandinės. Ten karaliukams susivienyti padės mano princas. Mūšis greičiausiai,net neįvyks. Aš pats prižiūrėsiu,kad išvengtume nereikalingų aukų.
Vampyrų vadovė išlipo iš baseino ir susisupo į juodą chalatą.
- Labai gražu,bet nematau reikalo tame dalyvauti. Tu užmušei tris šaunias vampyres tame labirinte. Tai buvo,trys geriausios karės kurias pažinojau šimtmečius. Kaip tu man atlyginsi šitą skolą dieve ? Mano pasiūlymas duok man savo kraujo ir mes atsiskaitę.
Dead One susiraukė.
- Ar tu,bent numanau su kuo šneki ? Galėčiau pribaigti tave vienu mostu. Iš tavo šeimos narių palikčiau,tik pelenų krūvą ir kelis lašus kraujo. Net nesvajok apie mano kraują.
Vampyrė linkčiojo ir šypsojosi.
- Taip galėtum,bet be mūsų pagalbos,kas nors gali suprasti tavo sabotažą. Taigi litras kraujo arba tavo planas sužlugs.
Dead One išleido ašmenis ir atrodė negalėjo apsispręsti,kaip juos panaudoti. Galiausiai atsidusęs ėmė pjauti sau ranką. Teko spausti dievus žudantis metalas,netgi atsirandantis iš jo kaulų negalėjo jo rimtai sužeisti. Po ilgo galinėjimosi kraujas ėmė plūsti. Vampyrė jau laikė paruoštą auksinę taurę. Kraujas pildė prabangų indą. Pirma nelaukta buvo išspręsta...
Valentinas dėliojo sprogmenis Ričardo name. Vampyrai nusprendė sunaikinti jo narkotikų imperiją. Išradingas mėšlas,kuris visiems patiks. Valentinas baigęs darbą žvilgtelėjo į laikrodį. Tomas jau turėjo užminuoti sandėlius didžiausiuose miestuose. Valentinas trumpam susiraukė,jis visai nenorėjo žudyti Ričardo,bet ir neturėjo ypatingos priežasties jį gelbėti. Jo milteliai beveik pribaigė jo geriausią draugą. Kiek žmonių per Ričardo sužlugo jau nesuskaičiuosi. Valentinas išspyrė Ričardo miegamojo duris. Ričardas pakėlė mieguistas akis ir norėjo kažką sakyti... Trys kulkos susmigo į senojo gydytojo kaktą. Valentinas nusisuko ir išėjo. Jis ką,tik nužudė giminaitį,kuris jam prieš daugelį metų išgelbėjo gyvybę. Valentinas bandė nusiraminti senis sirgo ir buvo jau virš 70. Operacija suleisti mutagenams nebuvo įmanoma,dėl jo sveikatos būklės. Draugas svarbiau negu giminaitis... Valentinas nusivalė ašaras ir išėjo žinodamas,kad pasielgė teisingai. Vėliau darbe jis tiesiog susmuko kėdėje ir pasirašinėjo dokumentus jų,net neskaitydamas...
Lankininkė lūkuriavo prie baro nykštukų mieste. Ji spaudė mažą arbaletą skirtą valdyti viena ranka. Dangus niaukstėsi ir smulkus lietus plovė bjaurios gatvės purvą. Nedidelė grupė girtų vampyrų medžiotojų išgriuvo iš baro. Vyriausiasis užkalbino Lankininkę.
- Sunku tuo patikėti,ką aš matau. Čia gi Lankininkė vyrai. Mamute irgi nori prisidėti prie gildijos ?

Lietus sustiprėjo ir toliau naikino šiukšles ir purvą. Strėlė susmigo į įžūlaus medžiotojo akį. Jo vyrai nespėjo sureaguoti po jos nuskriejusi granata pavertė grupę kraujo lašais ir mirusia mėsa. Lankininkė atsiduso ji niekada nemėgo Bevardžio,kaip kiti,bet buvo jam nemažai skolinga. Ji palaikė imperiją ir nenorėjo,kad pasaulis pavirstų tuo kuo jis buvo prieš katastrofą. Ji įėjo į barą ir užsisakė viskio. Baro darbuotojai priklausė nieko nematantiems ir negirdintiems tyleniams,dėl jų neverta rūpintis. Gelsvas skystis degino gerklę ir ji trumpam susimąstė apie pirmą susitikimą su Bevardžiu. Jeigu ji būtų sustabdžiusi kitą automobilį ? Viskas būtų pasisukę kitaip ? Ar teritorijoje dar būtum radęs gyvų žmonių su mašina ? Bėgti,slėptis,vogti mašiną ? Galimybių buvo ir ji galėjo jomis pasinaudoti. Kodėl viskas pasisuko būtent taip ? Ji norėjo grįžti ir viską pakeisti. Ji suspaudė ginklą ir pagalvojo apie savo dukrą. Ta kvaiša mirs jauna kartu su Annataru... Lankininkė teleportavosi namo. Tomas gurkšnojo tamsų alų ir linktelėjo. Suprask minavimas praėjo sėkmingai neklausk smulkmenų. Lankininkė tylėjo staiga jai dingtelėjo,kad neturi,net menkiausios minties,kur galėtų būti Maksas. Jis vėliausiai prisijungė prie grupės ir galbūt nesijausdamas jos dalimi dingo nepalikęs,net užuominos,kur keliauja. Lankininkė vėl atsiduso ją apėmė nostalgija praeičiai. Ji žvilgtelėjo į veidrodį. Moteris trumpam paleido iš rankų alaus butelį. Dėl kažkokios priežasties,ji,tik dabar suprato kaip klaikiai ji paseno. Tomas prabilo.
- Taip mes pasenome,be mutageno bus,tik blogiau. Bevardis užmokės už mūsų bendradarbiavimą,o Dead One duos geresnes pareigas. Viskas bus gerai.
Tomas kažkaip nenatūraliai nusijuokė. Saulė leidosi ir planas lėtai,bet užtikrintai slinko į priekį. Jo vykdytojai,mėgo jo idėją,bet ne būdą kaip jis vykdomas. Lankininkė vis svarstė visus jeigu,bet kaip ir visi kiti nerado į juos atsakymų. Ji trumpam prakeikė viską ir visus. Nauji laikai pagimdė,ne,tik didvyrius. Gal to ir reikėjo tikėtis,bet Lankininkė su pasišlykštėjimu nužvelgė savo atspindį. Tomas ją apkabino ir jie liko sėdėti,kol išlindo senis mėnulis ir tik dar labiau padidino jų liūdesį. Panašią naktį į šią prieš daugiau nei 16 metų jie rado vienas kitą. Tomas norėjo tikėti,kad Lankininkė jį myli. Lankininkė buvo pakankamai išmintinga niekada neužduoti sau šio klausimo. Jie tylėjo ir mėnulis apšvietė menką žmonių egzistenciją... Pirmas sprogimas nutraukė tylą. Tomas vėl linktelėjo ir norėjo į viršų. Po pusvalandžio jis jau miegojo. Lankininkė sėdėjo apkabinusi save rankomis ir raudojo kaip vaikas. Ji niekada nepasidomėjo kas atsitiko jos draugų kūnams greičiausiai jie vis dar toje mašinoje tame žvyrkelyje. Lankininkė svaidėsi daiktais ir klykavo nerišlius sakinius. Po to ji nurimo ir užmigo ant sofos. Didūs planai reikalauja didžių aukų. Po šių įvykių Lankininkė atsisakys jei siūlomų pareigų ir pinigų. Ji niekada daugiau nepralies kraujo. Persikrausčiusi į naują namą kurį jai nupirks Eva ji niekada daugiau nepaliks jo sienų. Vienintelis svarbus dalykas prieš tai bus draugų kūnų suradimas ir jų sudeginimas. Svetainėje ant židinio atbrailos stovės penkios sidabrinės urnos,kurias Lankininkė dažnai stebės liūdnomis akimis apsinešusi nuo haliucinogenų. Tomas niekada oficialiai nepaliks savo mylimosios,bet vis rečiau pasirodys jos name-kalėjime. Tomas ir pats gerai,neprisimins kada susirado jauną meilužę. Nauji laikai gimdo,ne,tik didvyrius.

_________________
Arcoras- kerstingas beprotis. Likusieji


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 39 posts ]  Go to page 1 2 3 4 »

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 14 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited