Manęs prašė nepastebimai paminėti, jog čia teisėjo komentaras, taigi nepastebimai paminiu.
Apie gramatines ir skyrybos klaidas nesiplėsiu. Visa tai yra pataisoma ir išmokstama, ir geras korektorius jas išgaudytų be vargo. Pakalbėkim geriau apie esmę.
Rašytojas Orson Scott Card išskiria keturias sudėtines bet kurios istorijos dalis, kurias pakankamai nesunku įsidėmėti, ir kurios iki tam tikro lygmens privalo būti bet kurioje istorijoje, ar tai būtų didelis, romano dydžio kūrinys, ar trumpas apsakymas. Norėčiau vertindamas šį ir vėlesnius darbus remtis būtent ta teorija, kuri man pačiam irgi yra labai priimtina. Taigi, trumpai apie ją. Teorija vadinasi "M.I.C.E quotent", kur M - millieu, arba aplinka, veiksmo vieta, scena, I - idea, istorijos idėja, paslėpta ar bent jau kiek užmaskuota pagrindinė mintis, C - characters, istorijos veikėjai, E - events, kažkokie įvykiai, nutinkantys veikėjams duotoje aplinkoje, per kuriuos vystoma pagrindinė idėja. Visos dalys tarpusavyje susijusios, vienos dalies gali būti daugiau, kitos mažiau, bet visos keturios bent jau užuomazgos stadijoje privalo būti.
Dabar ką matome šiame darbe. Aplinka yra kuriama, vyksta karas, sudarkyti lavonai, kraujas, purvai. Čia man daugiau mažiau tinka. Kabinėtis dėl kūrimo metodų, be abejo, galima, na bet bent jau ši dalis apsakyme yra.
Veikėjai. Yra kažkoks pasakotojas, bet jo iš tikrųjų kaip ir nėra. "Mes" - tai ne veikėjas, tai yra kažkokia bendrų tikslų ar šiaip aplinkybių susieta grupė. Na tiek to, ir čia dar galima užmerkti akis. Paėmus šias muses, tuos "mes", ir aplinką, ir prikabinus teisingą idėją ir teisingus įvykius, mano nuomone, visiškai įmanoma sukurti gerą istoriją.
Tačiau, deja, tuo viskas ir baigiasi. Įvykių, išskyrus kasdienius, rutininius, kaipo lavonų rankiojimas, kaip ir nėra. Na taip, man asmeniškai tai nebūtų rutina, bet musėms tai yra ne kas kita. Aiškios idėjos aš irgi neįžiūrėjau, pirmą kartą skaitydamas. Dėl šio trūkumo istorijos ir nesigauna. O jeigu, tarkim, prikabinus įvykius? Na pvz, tie patys ieškotojai vieną dieną turi reikalų ne su lavonais, o su gyvais žmonėmis, kuriuos irgi reikia "surinkti"? Galbūt tuo pat metu gimtų ir kažkokios idėjos užuomazga, kad ir koks nors banalus "kartais su gyvaisiais turėti reikalų yra blogiau, nei su mirusiais"? Vienok patarčiau atsisakyti "mes" ir išskirti vieną veikėją, jį konkrečiau apibūdinti, kad skaitytojas bent truputį įsivaizduotų, kokios reakcijos į aplinkinius įvykius iš jo tikėtis. Įvelti tą veikėją jau sukurtoje aplinkoje į situaciją, kuri jam neįprasta, nepatogi, skausminga, kur jis turėtų kažkaip reaguoti, kažką nuspręsti, kažką išsiaiškinti. O čia, žiūrėk, ir skaitytojas susidomės tekstu, ir jis sutiks užmerkti akis į gramatines klaidas, jeigu istorija bus pakankamai įtraukianti. "Mes" yra gerai, tačiau su tokiu "veikėju" dirbti ir padaryti jį patrauklų, įsimintiną ir t.t. ir pan. yra žymiai sudėtingiau. Kur kas paprasčiau dirbti su "aš", arba dar geriau - "juo".
O šiaip - vaizduotė veikia, o visa kita ateis su laiku ir įgyta patirtimi. Sėkmės!
|