Sakyčiau, problema su išvystytos asmenybės rolemis yra ta, jog sprendimai žaidime gali tapti priklausomi daugiau nuo grynų žaidėjo sprendimų, o ne nuo jo veikėjo atributų (sugalvotas šmaikštus dialogo atsakymas, pavyko charisma checkas... problema išspręsta, nesvarbu, ar tu karys, magas, ar vagis). Žinoma, jokiu būdu neteigiu, jog vien veikėjo su išvystyta asmenybe buvimas yra kažkokia kliūtis
Tiesiog nematau pagrindo manyti, kad tai turėtų būti privaloma. Taip, mechaninių galimybių rinkinys jau pakankamai charakterizuoja rolę.
Kalbant apie strateginius žaidimus, aš ir neteigčiau, jog yra kažkokia esminė skirtis tarp jų ir RPG. Paimkim kad ir Warcraft III, kur riba tikrai siaura. Arba Disciples, kur armiją sudaro vos keletas karių, ir neaišku, ar jie simbolizuoja būrį, ar pavienius asmenis. Šiuo atveju manau, jog logiška būtų dėti akcentą ties tuo, ar karinis junginys visiškai beasmenis, ar turi bent jau
vardą. Pastaruoju atveju veikėjas įgauna bent jau formalią asmenybę ir žaidimą galima įvardinti kaip RPG.
Apskritai, labiausiai tai mane stebina arogantiškų ezoterines RPG sistemas mėgstančių meistrų bandymai anachronistiškai taikyti jų mėgstamų žaidimų savybes RPG sąvokai apibrėžti. Viską, kas netenkina jų dievinamo veikėjo supratimo, tinkamo greičiau psichologiniam romanui nei žaidimui, jie nori ištraukti iš sąvokos RPG ir sumaišyti su purvu, kai tokio tipo žaidimai egzistavo ir buvo vadinami RPG dar gerokai prieš kažkokiam noliferiui išgalvojant žaidimus, kuriuose svarbiausia išgyventi metafizinės dichotomijos kančias su savo veikėju. Dargi kai kritika formuluojama visokiais gražiais epitetais kaip "guminė moteris", "mėšlas", "Jurgelis meistrelis" ir pan. Meh