Atkreipiau dėmesį, kad beveik visi konkurso dalyviai ignoruoja lygiai 50 proc. temos. Jei perspėjimas ir yra, tai jis anaiptol ne paskutinis
Kas kliuvo:
1. Vardai. Jei jau piešiame netolimos ateities (+4 metai) Lietuvą (avarija Vilniuje, "Lietuvos tyrai"), tai ausį rėžia visi tie Ivai Ronkai, Edžiai Kopai. Tarkim, ateis tokia mada - tačiau minėti asmenys 2015-ais jau seniai ne naujagimiai.
2. Prieštaravimai - "Aš noriu, kad jūs nekeistumėte įvykių eigos." ir tuoj pat pageidaujama, kad būtų gelbėjami žmonės, t.y. pakeista avarijos eiga. Arba "Po daugelio tyrinėjimų padariau išvadą, kad įvykių linijos erdvėlaikyje išlieka nepakitusios iki tol, kol negaunama kokia nors informacija iš ateities.", tuo tarpu išnaša mums aiškina, kad "* - iš ateities žmogus neparsiveža naujų žinių."
3. Siūlyčiau arba atsisakyti "gelbėtojų", arba kažkiek išplėtoti jų liniją, nes dabar gavosi šiaip - kryptelėjimas į šoną nuo pagrindinės siužeto linijos. Ir apskritai, tokios apimties kūrinėliui gal kiek per daug priraizgyta. Apsiriboti Ronko istorija, kruopščiau ją aprašyti, įpilti dar šlakelį dramatizmo - ir efektas bus stipresnis.
Na, ir vietoj postskriptumo - venkite tokių derinių kaip "būriuojasi nemaži būriai žmonių".
Visų pirma, noriu padėkoti teisėjams, kurie objektyviai vertina kūrinius ir nurodo autoriams jų klaidas, su kuriomis dažniausiai tenka sutikti. Taip pat „keliu rankas į viršų“ dėl stiliaus arba skyrybos klaidų bei netinkamų išsireiškimų. Tačiau norėčiau kiek „reabilituoti“ kūrinį dėl prieštaravimų. Ne dėl balų ar įvertinimo. Tik todėl, kad, daugumai autorių skaudžiau ne tai, kad kūrinys kam nors nepatiko, o tai, kad kažkas jį ne taip suprato.
Belieka apgailestauti, kad nepavyko ištaikyti aukso vidurio tarp nepaaiškinimo ir per smulkmeniško aiškinimo, nes pirmu atveju kūrinys gali tapti ne taip suprantamas, o antru – neįdomus.
Prieštaravimo tarp įvykių eigos (ne)keitimo nematau – Edis tikrai nenori, kad jie būtų keičiami, tačiau, pokalbio pabaigoje pamatęs, kad jo įkalbinėjimas neduoda vaisių – sutiktų su kompromisu - keisti įvykius, bet gelbstint žmones, o ne darant iš avarijų šou („aš nesakyčiau nieko, jei gelbėtumėt tuos žmones“). Tai nėra pageidavimas juos gelbėti – tai yra geresnio varijanto pasirinkimas iš dviejų blogybių – kaip dažnai reikia rinktis ir realiame gyvenime.
Dėl žinių iš ateities. Turbūt, neteisingai apibūdinau. Kūrinyje žiniomis laikau tai, kas lieka žmogaus galvoje, t. y. žmogus nuvykęs į ateitį turės tas žinias, kurias turėtų išgyvenęs iki to laiko, bet grįžtant į realybę tos žinios jam „išsitrins“ - t. y. suvokimas liks toks pat kaip ir prieš kelionę (lyg nebūtų niekur keliavęs). Kūrinyje norėjau pavaizduoti būtent tokį kelionių laike poveikį.
O informacija – tai nuotraukos arba daiktai (dienoraštis), kuriuos galima parsivežti iš ateities, arba ateivių pateikta informacija. Taip pat nematau priežasties, kodėl negalima būtų tyrinėti ateities, renkant informaciją, kurią iš ateities parvežtų žvalgai.
Dar vienas pastebėjimas dėl išnašos. Jei jos nebūtų buvę, būtų iškilęs klausimas, kodėl žmogus parvežęs iš ateities nuotrauką, nemoka jos paaiškinti, o jei tekste nebūtų nieko apie nuotraukos pakomentavimą – būtų susidaręs įspūdis, kad realybėje žmogus gali žinoti viską, kas gali nutikti bet kurioje ateities vietoje, kur tik jis būtų pabuvojęs ir tai nebūtų atitikę mano sumanymo.
Dėl gelbėtojų atsisakymo, pritarčiau gerbiamam bangiui, bet tik iš dalies – prisipažinsiu, kad dar iki konkurso pirma kūrinio versija tokia ir buvo (pirma apsakymo dalis - tik šiek tiek platesnė). Tačiau sutikite, kad kažkokios gilios minties kūrinyje nebuvo – geriausia ką galėjai įžvelgti „nejuokauk su likimu“arba „klausyk labiau patyrusių“. Prasidėjus konkursui, nutariau pritaikyti kūrinį jam – įvesti dar vieną protaujančią rasę, kadangi buvo tokia sąlyga. Dabar ir kūrinio mintis man atrodo žymiai gilesnė. Ačiū už kantrybę.