|
Antrasis Fantastinio erotinio apsakymo konkurso dalyvis.
Autoriaus prašome neišsiduoti komentaruose. Komentuotojų - laikytis mandagumo taisyklių.
PAGALBA
Iš ąsočio kliūstelėjęs vanduo išseko, srauni tėkmė dingo, liko tik siauri upeliai, kurie vingiavo visais jauno moteriško kūno išlinkimais. Kai mergina padėjo indą ir atsitiesė, paskutiniai nerimstantys lašeliai jungėsi vienas prie kito ir bėgo nuo rusvų plaukų kaklu žemyn, pritraukė pavienius brolius nuo krūtų ir rado kelią tarp dviejų standžių kalnelių. Pratęsė kelionę iki bambos, kur, atrodė, sustos, tačiau sulaukę papildymo, nusirito dar žemiau, įveikė nedidelį pilvuką ir panėrė po tamsių plaukų kuokštu. Atkaklesni nusliuogė plaukeliais ir krito žemyn. Mergina užsisuko. Jos dailus užpakaliukas sulingavo į judesio taktą, glotnios kojos įsitempė.
- Leisk ir man pažiūrėt, - neiškentė Alvydas.
- Ša! – Sušnypštė Mindaugas. – Dar išgirs.
Jis vėl prigludo prie kažkada specialiai padidinto plyšio pirtelės sienoje. Mergina kaip tik atsisuko. Nors Mindaugas žiūrėjo visai ne į akis, tačiau akimirkai pasirodė, kad ji žvilgtelėjo tiesiai į jį ir lengvai šyptelėjo. Turbūt pasirodė, nes mergina lyg niekur nieko tęsė savo užsiėmimą. Rankoje laikydama muilą ji nubraukė plaukus atgal, pasitrynė kaklą, perėjo prie krūtų.
- Minde! – Alvydas nekantriai patraukė draugą už marškinėlių.
- Gerai, gerai, - berniukas aiškiai liko nepatenkintas, tačiau pasitraukė į šalį. Alvydas godžiai prilipo prie sienos.
Atrodė, kad mergina ne tiek muiluoja, kiek glosto krūtis. Abiem delnais ji jas uždengė, perbraukė, paskui kilstelėjusi atitraukė rankas. Krūtys sulingavo.
- Eik tu sau! – netvėrė savame kailyje Alvydas. – Pavaro...
- Kas buvo?
- Papus... – berniukas nebaigė frazės, nes mergina užtruko prie spenelių.
Mindaugas pabandė nustumti Alvydą į šoną, tačiau šis tarsi priaugo prie plyšio. Keliais kumštelėjimais paaiškinęs draugui, ko nori, jis užlipo atkakliam žiūrėtojui ant pečių ir, trinktelėjęs galva į stogo kraštą bei tyliai nusikeikęs, atsargiai žvilgtelėjo pro mažą langelį.
- Žinai, tikrai smagu stebėti stebintį, - vos nenusikvatojo Andrius.
- Tylėk, nesugadink visko, - piktokai sušnabždėjo Jokūbas. Paskui pridūrė: - Jų metų ir mes taip darydavom.
Mergina nuplovė muilą nuo kojų, delnais perbraukė sėdmenis ir atsistojo idealioje pozoje stebėjimui. Nusišypsojo ir pakėlė akis į langelį. Mindaugas vos nenulėkė nuo draugo pečių, jį išlaikė tik noras dar bent keliomis akimirkomis pailginti stebėjimo malonumą. Staiga merginos oda ėmė raukšlėtis, gundantys apvalumai pavirto apdribusiais maišais, dailus veidelis pasikeitė sena sudžiūvusia fizionomija. Mergina akimirksniu virto bjauria sene, susikūprinusia, susiraukšlėjusia, susitraukusia, kaip džiovinta slyva. Tik akys šelmiškai šypsojosi, o suvytusios lūpos pasiuntė oro bučinį.
Štai tada berniukai ir neišlaikė. Rėkdamas Mindaugas pamėgino šokti nuo Alvydo pečių, tačiau nespėjo, nes draugas, šaukdamas ne ką silpniau už jį, atatupstas žengė atgal, už kažko užkliuvo koja ir išsitiesė ant žemės. Mindaugas dar nespėjo atsistoti, o Alvydas jau raitė kulnus.
Andriui ir Jokūbui juokas išspaudė ašaras.
Prie bendrabučio jau buvo kaip reikiant prašvitę, tačiau miškelyje pakeliui į universitetą, dar tvyrojo prietema. Lina žingsniavo mintinai išmoktu keliuku ir mintyse dainavo iš pat ryto ją užvedusią dainą. Kelias atrodė tuščias, tačiau, praėjusi posūkį, mergina išvydo lėtai jai iš priešakio atžingsniuojantį vyriškį. Žmogus vilkėjo tamsų lietpaltį, o ant galvos užmestas kapišonas visiškai slėpė veidą. Lina šiek tiek sunerimo, prisiminusi pasakojimus, jau virtusius miesto legendomis, tačiau nesirengė ne jokios aiškios priežasties pulti į kojas. Juo labiau, kad vyras visiškai nespartino žingsnio ir toliau nerūpestingai žingsniavo savo keliu. Kai juos skyrė keturi ar penki metrai, vyras staiga išskleidė lietpaltį. Netikėtas išgąstis sukaustė Linai kojas, bet ji prisiminė, kad tokiais atvejais patariama neparodyti baimės ir net pasišaipyti iš provokuotojo. Lina nepajėgė. Pusiau sustandėjusio, iki pusės kelių nutysusio falo vaizdas atėmė bet kokį norą kalbėtis. Ji suklykė ir pasileido bėgti. Vyras nesivijo. Jis uždengė plaukuotą kūną lietpalčiu ir kimiai nusijuokęs, šūktelėjo:
- Palauk, gražuole, aš turiu ir daugiau ką parodyti! – Ir nusimetė kapišoną.
Lina to, aišku, nematė.
- Norsas rodo nereikalingą iniciatyvą, - pasakė Andrius.
- Jes! Jes! – šūkčiojo Andrius ir vis kaišiojo aplanką Jokūbui po nosimi.
- Patrauk, matai, kad vairuoju, - atsikirtinėjo tas, tačiau atrodė ne mažiau laimingas.
Andrius, iškilmingai laikydamas darbą prieš save, skaitė:
- Tram pam pam... Jaunų žmonių elgesys netikėtų seksualinių situacijų metu. Kursinis darbas. Parengė Jokūbas Paškauskas, Andrius Domininkaitis. Tikrino Česlovas Kavinskas. 9! Nepatikėsi, Jokūbai – devyni!
- Patikėsiu, - šyptelėjo bendramokslis ir pasuko į šoninę gatvelę. – Galėjo žaltys dešimt suraityti.
- Negalėjo. Taigi pats ne kartą sakė, kad dešimtukui moka tik Dievas.
- Reiškia, mes jau beveik dievai, - atsakė Jokūbas. – Lipk lauk, atvažiavom.
Atsiskaitymas, picerija ir šventinis pasivaikščiojimas atėmė nemažai laiko, jau ėmė temti. Automobilio, deja, prie pat nuomojamo buto pasistatyti neįmanoma – savo laiku namo projektuotojai dar neįsivaizdavo, kad automobilius turės net studentai. Iki namų draugams teks kulniuoti beveik 20 minučių. Menkniekis! Lengvas pasivaikščiojimas kertant gabalą parko.
- Jes! – dar kartą šūktelėjo Andrius. – Viskas, atostogos! Laisvė, mergos, alus!
- Netikėtos seksualinės situacijos, - papildė Jokūbas.
Iš už medžio išniro gauruotas siluetas.
- Kas per?.. – stabtelėjo draugai.
- Netikėtos seksualinės situacijos, - apnuogindamas iltis išsišiepė padaras. Tikriausiai norėdamas sustiprinti efektą, jis nusimetė striukę. Dabar buvo iki pusės nuogas. Tiksliau padengtas tankiu pusilgiu kailiu. Stačios smailios ausys prigludo prie galvos, o akys plėšriai stebėjo studentus.
- Dink, iškrypėli, - sušvokštė Jokūbas, niekaip nenuspręsdamas bėgti ar duoti nepažįstamajam į kaulus. Jie du, jis vienas. Bet jis kažkoks neįprastas, nežinia, ko iš jo galima sulaukti. Atsitiktinis stebėtojas pavadintų padarą vilkolakiu, demonu ar kokia požemio pabaisa. O gal visų trijų mišiniu.
- Leiskite prisistatyti, - padaras aiškiai mėgavosi situacija, - Vohlas. Skolų išieškojimas.
- Ką čia aiškini, ko nori? – vienas kitą šūksniais drąsino vaikinai.
- Atėjau paprašytas Rudės ir Norso. Tie vardai judviems ką nors reiškia?
- Aaa, - suprato Andrius, - Jie mums padėjo, kaip ir tarėmės.
Vohlo akys sužvilgo, jis įrėmė rankas į šonus.
- Laikas susimokėti.
- Nestumk čia. Mes paprašėme, jie padėjo, niekas nenukentėjo. Viskas tvarkoje, visi sveiki ir gyvi.
- Jūs tarėtės paslauga už paslaugą. Jie savo darbą atliko, dabar turite keliauti pas juos vykdyti savo pažadų, - po mažo žingsnelio Vohlas jau stovėjo ištiestos rankos atstumu.
Vaikinai nejučia žingtelėjo atbuli. Ir sustojo atsirėmę į kažką šilto ir gauruoto.
- Čiupkit juos, vyručiai, - pasakė Vohlas, ir plaukuotos letenos aštriais nagais sugriebė draugus už parankių. – Jeigu jau sugebėjote susisiekti su Rude ir Norsu, malonėkite laikytis žodžio. Modelio darbas žmogaus anatomijos paskaitose labai patrauklus. Puiki galimybė tolesnei karjerai. Jei neklystu, dar sutikote dalyvauti pavyzdžiais bauginimo pratybose?
- Paleiskite! – vaikinai mėgino priešintis, tačiau geležiniai gniaužtai nė kiek neatsileido. – Mes nebaigėm savo darbo, mums atostogos, jūs neturite teisės!
- Cha cha cha, - nusikvatojo Vohlas.
Kažkur tempiami vaikinai mėgino šauktis pagalbos, tačiau galingos letenos juos greit užčiaupė.
Snifas
_________________
Dixi.
|
Register
Login
FAQ
Search
